A-44-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-44-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02487-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. J. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), neturtinę žalą, kurią vertino po 1 MGL už kiekvieną praleistą parą Šiaulių TI.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kalinimo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų, kad kiekvienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nuo 2010 m. birželio 4 d. iki 2011m. spalio 10 d. jis buvo kalinamas įvairiose kamerose, laikymo sąlygos buvo siaubingos, tualetas nebuvo atitvertas, kamerose laikydavosi smarvė ir drėgmė, žiemą kamerose buvo šalta, vasarą karšta, langai netvarkingi, kamerų sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu ir grybeliu. Pelės, žiurkės ir kiti graužikai naikindavo asmeninius daiktus, negalėjo skaityti, nes nepakako šviesos. Indus laikydavo ant cementinių grindų. Būnant Šiaulių TI susirgo pūsleline liga, kuri beveik išnyko išvažiavus iš Šiaulių TI, o vėl atvykus į Šiaulių TI, spuogai vėl atsirado. Skundėsi galvos skausmais, atsiradusiais dėl gryno oro trūkumo. Be to, prieš patekdamas į įkalinimo įstaigą, jis buvo patyręs galvos smegenų traumą, todėl buvo reikalinga medikų priežiūra, reikėdavo vaistų. Kalėjime skirti vaistai jam netiko. Iš Šiaulių TI į laisvės vietų atėmimo ligoninę buvo išvežtas du kartus. Nurodė, jog apie ieškinio senaties terminą žino – jo atveju ieškinio senaties terminas pasibaigęs iki 2010 m. gruodžio 13 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą nuo 2013 m. gruodžio 2 d.

Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2010 m. birželio 4 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2011 m. spalio 10 d. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius per parą nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,43 kv. m iki 7,49 kv. m gyvenamasis plotas, todėl tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o kartais ji buvo viršijama. Laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. spalio 10 d. Šiaulių TI pareiškėjas iš viso buvo laikomas 171 dieną. Pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį nepagrįstos ir nesuteikia pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Pareiškėjas skunde nenurodė objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Paaiškino, kad kameroje Nr. 99, kurioje periodiškai kalėjo pareiškėjas, buvo atliktas dalinis remontas, dalis pažeidimų panaikinta. Atsakovas pabrėžė, jog negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl oro temperatūros žiemą ir vasarą, drėgmės ar nepakankamos dienos šviesos, nes šie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atkreipė dėmesį, kad mikroklimato ir apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Patalpų priežiūra Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis. Pasak atsakovo, įstaiga veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją. Nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.126 straipsniais, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas senaties terminą iki 2010 m. gruodžio 13 d. yra praleidęs. Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas nustatė, kad Šiaulių TI didesnę dalį laikotarpio vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatyto reikalavimo, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas, įvertinęs byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, atmetė pareiškėjo teiginius, jog jis buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus (higienos normas). Taip pat, įvertinęs byloje pateiktus išrašus iš asmens sveikatos istorijos, teismas nurodė, kad medicininė pagalba pareiškėjui buvo suteikiama, pagal galimybes išrašomi vaistai, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI buvo netinkama medicininė priežiūra. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiaulių TI ėmėsi veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, teismas vertino pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 000 Lt (289,62 Eur).

III. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Atsakovas nurodo, jog netgi esant intensyviam neigiamam poveikiui pareiškėjo subjektinių teisių atžvilgiu, teismų priteisiama neturtinės žalos atlyginimo suma siekia vidutiniškai 3 Lt už vieną kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis dieną. Todėl pareiškėjo neturtinių teisių tinkamam gynimui (nustačius, kad 171 dieną pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis) būtų pakakę priteisti apie 513 Lt sumą. Taip pat atsakovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad atsakovas sąmoningai nesiekė pažeisti pareiškėjo orumo ir nežmoniškai su juo elgtis, ėmėsi priemonių kuo geresnėms kalinimo sąlygoms užtikrinti, yra pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Prašo įpareigoti atsakovą jo naudai priteistą pinigų sumą pervesti jo motinai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta neturtinė žala. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Šiaulių TI, nesutinka su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdu.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 19-20) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2011 m. spalio 10 d. periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 177 dienas, iš kurių 89 dienas jo laikymo sąlygos neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimo, kad vienam kalinčiam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m ploto (svyravo nuo 1,43 kv. m iki 3,24 kv. m), 76 dienas pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies (svyravo nuo 2,31 kv. m iki 7,62 kv. m) ir 12 dienų – visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas. Toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Priešingai – pareiškėjo dėl neteisėtų Šiaulių TI veiksmų (neveikimo) patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai buvo pakankamai intensyvaus pobūdžio, todėl už juos turi būti atlyginama ir pinigine išraiška. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Šiaulių TI trukmę (netinkamomis sąlygomis jis buvo kalinamas 89 dienas, 76 dienas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo teisės aktus pažeidžiančio iki leistino), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma nėra aiškiai per didelė ir jos mažinti, remiantis atsakovo išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys