A-492-768-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -768/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00974-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „EEPA“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai dėl privalomųjų nurodymų bei sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas asociacija „EEPA“ (toliau – ir Asociacija) 2013 m. kovo 12 d. pateikė skundą, kurį patikslino (t. I, b. l. 1-7, 103-110), 2013 m. kovo 28 d. pateikė skundą (t. III, b. l. 1-11) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus miesto agentūra) 2013 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13); 2) panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) vadovo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-897); 3) panaikinti Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 (toliau – ir Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17); 4) panaikinti Vilniaus RAAD vadovo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ (toliau – ir Sprendimas Nr. (38-2)-VR-1.7-1194).

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius 2013 m. sausio 31 d. pateikė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13. Šis nurodymas buvo pateiktas remiantis 2012 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-550 (toliau – ir Patikrinimo aktas) duomenimis bei vadovaujantis Elektros ir elektroninės įrangos (toliau – ir EEĮ) atliekų tvarkymo užduotimis, patvirtintomis Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61, ir pareikalauta įvykdyti elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis už 2011 m., papildomai sutvarkant 1.2, 2, 3.1, 4.1, 5.1, 6, 7, 9 kategorijų EEĮ atliekas už 2011 m. Pareiškėjas Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 apskundė Vilniaus RAAD vadovui. Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. priėmė sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“, kuriame nors ir pakeitė Privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13 redakciją, tačiau šiuo nurodymu nustatytų įvykdyti reikalavimų nepakeitė.

Vilniaus miesto agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius 2013 m. vasario 18 d. pateikė Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17. Šiame privalomajame nurodyme inspektorius nurodė papildomai organizuoti EEĮ 1.1 ir 5.2 kategorijoms priskiriamų atliekų sutvarkymą taip, kad iki 2013 m. balandžio 18 d. būtų organizuotas ne mažesnis kaip 44 procentų EEĮ, priskiriamų 1.1 ir 5.2 kategorijai, atliekų sutvarkymas, skaičiuojant nuo pareiškėjo narių į vidaus rinką 2011 m. išleistos EEĮ, priskiriamos 1.1 bei 5.2 kategorijoms, kiekio ir būtų įvykdytos EEĮ atliekų tvarkymo užduotys už 2011 m. Pareiškėjas Privalomąjį nurodymą VR-14.2-17 apskundė Vilniaus RAAD vadovui. Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“, kuriame minėtas privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad asociacija „EEPA“ yra organizacija, veikianti savo narių naudai ir įgyvendinanti gamintojo bei importuotojo atsakomybę bei jų pavedimu vykdanti Vyriausybės nustatytas EEĮ atliekų tvarkymo užduotis. EEĮ gamintojams, importuotojams ir organizacijoms (jei gamintojai ir importuotojai užduotis vykdo per organizacijas) EEĮ atliekų tvarkymo užduotys nustatytos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61. 2011 m. užduotis EEĮ gamintojams ir importuotojams yra surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti iki 56 proc. (bet ne mažiau kaip 44 proc.) EEĮ atliekų, atsižvelgiant į jų kiekį, kurį gamintojai ir importuotojai tiekė Lietuvos Respublikos rinkai. Pareiškėjas teigė, kad 2011 m. įvykdė šią užduotį ir narių naudai sutvarkė EEĮ atliekų kiekį didesnį nei užduotyje nustatytas, t. y. 45,85 procento, skaičiuojant nuo viso asociacijos narių, pavedusių jam vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis per 2011 m., išleisto į vidaus rinką EEĮ kiekio. Mano, kad privalomaisiais nurodymais Nr. VR-14.2-13 ir Nr. VR-14.2-17 (toliau abu kartu – ir Privalomieji nurodymai) nepagrįstai pareikalauta, kad pareiškėjas sutvarkytų tokį kiekį kiekvienos kategorijos EEĮ atliekų, kuris būtų ne mažesnis nei 44 procentai nuo asociacijos narių kiekvienos EEĮ kategorijos, išleistos į vidaus rinką, kiekio.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2011 m. veiklą vykdė pagal licencijuojančiai institucijai – Aplinkos ministerijai – pateiktą veiklos organizavimo planą. Aplinkos ministerija, akivaizdžiai matydama, kad asociacija „EEPA“ EEĮ atliekų tvarkymo užduotis įvykdė ne pagal EEĮ atliekų kategorijas, 2012 m. asociacijos pateiktą ataskaitą už veiklą 2011 m. priėmė ir EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pripažino įvykdytomis. Mano, kad Vilniaus RAAD pareigūnas, pateikdamas Privalomuosius nurodymus papildomai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, kurias Asociacija 2011 m. įvykdė, ir reikalaudamas sutvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas, neturėjo tokiems reikalavimams teisinio pagrindo ir tokiais Privalomaisiais nurodymais kvestionavo aukštesnio viešojo administravimo subjekto – Aplinkos ministerijos – sprendimą, kuriame buvo konstatuota, jog pareiškėjas EEĮ atliekų tvarkymo užduotis 2011 m. yra įvykdęs tinkamai bei teismų sprendimus, kuriais yra išaiškinta, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys gali būti vykdomos ne pagal EEĮ atliekų kategorijas.

Pareiškėjas nurodė, jog Privalomuosiuose nurodymuose nenurodytos teisės normos, kurias pažeidė pareiškėjas ir pažeidimo priežastys, kurias reikia pašalinti, todėl jie yra neteisėti.

Pareiškėjas teigė, jog Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintų Banko garantijos, laidavimo sutarties bei kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 8.3 punktas, kuriuo remiasi Vilniaus RAAD vadovas, nenustato reikalavimo gamintojams ir importuotojams tvarkyti EEĮ atliekas pagal kategorijas, o nustato trečiųjų asmenų, teikiančių gamintojų ir importuotojų prievolės įvykdyti EEĮ tvarkymo užduotis, įvykdymo užtikrinimo dydžiui apskaičiuoti. Mano, kad atsakovas minėtą Taisyklių nuostatą nepagrįstai aiškino plečiamai ir nepagrįstai ją pritaikė.

Tvirtino, kad Patikrinimo akte, kuriuo remtasi priimant Privalomą nurodymą Nr. VR-14.2-17 ir Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194, ir jo atitaisyme pateikti duomenys neatitinka tikrovės, o atlikti skaičiavimai – neteisingi, be to, atitaisymai patikrinimo akte atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi jų metu padarytos visiškai naujos išvados.

Atsakovas Vilniaus RAAD pateikė atsiliepimus, kuriuose prašė pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus (t. II, b. l. 56-59, t. III, b. l. 193-196).

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto agentūra atliko asociacijos „EEPA“ planinį specifinį patikrinimą. Atliekant patikrinimą, buvo vadovautasi asociacijos pateiktais dokumentais ir už steigėjus ir narius Gamintojų ir importuotojų sąvade pateiktomis ataskaitomis dėl į vidaus rinką išleistų elektros ir elektroninės įrangos bei apmokestinamųjų gaminių (baterijų ir akumuliatorių) ataskaitomis. Vilniaus miesto agentūra 2012 m. lapkričio 9 d. surašė asociacijos „EEPA“ patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-550. Remiantis Patikrinimo akto išvadomis, konstatuota, kad pareiškėjas neorganizavo EEĮ atliekų sutvarkymo taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymo užduotys pagal EEĮ kategorijas. Patikrinimo akto išvadų pagrindu asociacijai „EEPA“ 2013 m. sausio 31 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13. Pareiškėjui pateikus papildomą informaciją, susijusią su Patikrinimo aktu, Vilniaus miesto agentūra 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. VR-14.6-243 atitaisė Vilniaus miesto agentūros Patikrinimo akto duomenis, tačiau net ir atitaisius šiuos duomenis, konstatuota, kad asociacijos „EEPA“ ataskaitoje už 2011 m. nurodytas bendras išleistų į rinką asociacijos steigėjų ir narių EEĮ kiekis neatitiko pareiškėjo steigėjų ir narių Gamintojų ir importuotojų sąvade pateiktų duomenų už 2011 m., asociacijos „EEPA“ surinktų ir sutvarkytų EEĮ atliekų kiekis už 2011 m., pateiktas pareiškėjo ataskaitoje, neatitiko atliekas tvarkančių įmonių išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už EEĮ atliekų kiekius, sutvarkytus 2011 m. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. VR-14.6-243 (toliau – ir Duomenų atitaisymas) atlikus Patikrinimo akto duomenų atitaisymą iš esmės sumažėjo privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13 reikalavimai, todėl Vilniaus miesto agentūros privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13 buvo pakeistas ir išdėstytas Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. rašte Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“.

Mano, kad asociacija „EEPA“ visiškai klaidingai interpretuoja teisės aktų reikalavimus, teigdama, jog organizacijai užtenka įvykdyti užduotis pagal bendrą masės procentą, skaičiuojamą nuo viso atitinkamais metais organizacijos steigėjų ir narių išleisto EEĮ kiekio. Tvirtino, kad šiuo atveju susidaro situacija, kuomet gamintojo ir (ar) importuotojo (organizacijos steigėjo arba nario) Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiančio, pavyzdžiui, smulkių namų apyvokos prietaisų elektros ir elektroninę įrangą, pareigos lieka neįvykdytos, kadangi tokiu atveju užtektų sutvarkyti atitinkamą kiekį, pavyzdžiui, stambių namų apyvokos prietaisų elektros ir elektroninės įrangos. Atkreipė dėmesį, kad Aplinkos ministerijos Teisės departamento 2009 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (3-4)-D8-10362 įtvirtinta nedviprasmiška pozicija, kad Vyriausybės EEĮ atliekų tvarkymo užduotys turi būti įvykdytos pagal kategorijas, o tais atvejais, kai gamintojai ir importuotojai pasirenka kolektyvinį EEĮ atliekų tvarkymo būdą, Vyriausybės nustatytos užduotys turi būti įvykdytos, neatsižvelgiant į tai, ar tvarkomos EEĮ atliekos, išleistos į rinką yra konkretaus gamintojo ar importuotojo, ar tik tos pačios kategorijos.

Atsakovo teigimu, asociacija „EEPA“, nevykdydama savo steigėjų ir narių pareigų tvarkant EEĮ atliekas pagal kategorijas, siekia finansinės naudos, norėdama išvengti papildomų EEĮ atliekų tvarkymo kaštų.

Atsakovas nesutiko su skunde išreikšta pozicija, kad Vilniaus RAAD neturi teisės kontroliuoti, kaip asociacija „EEPA“ vykdo elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotis, kadangi tokią teisę esą turi tik Aplinkos ministerija.

Pažymėjo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkte nurodyta, jog privalomasis nurodymas gali būti duodamas, kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintose EEĮ atliekų tvarkymo užduotyse buvo suformuluotas imperatyvus reikalavimas gamintojams ir importuotojams (arba organizacijai, kuri atlieka užduotis už savo steigėjus ir narius – gamintojus ir importuotojus), t. y. 2011 m. buvo nurodoma surinkti ir perdirbti ar kitaip panaudoti ne mažiau 44 procentus, atsižvelgiant į elektros ir elektroninės įrangos kiekį, tiektą Lietuvos Respublikos rinkai, būtent užduoties neįvykdymas ir suponuoja aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkto prasme, t. y. būtent užduoties neįvykdymas yra aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo priežastis, o Privalomuosiuose nurodymuose buvo duotas visiškai pagrįstas įpareigojimas Asociacijai šią priežastį likviduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (t. IV, b. l. 58-69) pareiškėjo skundo netenkino.

Remdamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatomis, Aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintais Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatais, teismas sprendė, kad Vilniaus RAAD yra suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taigi ir kontroliuoti, kaip vykdomos elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys, o subjektams šių užduočių neįvykdžius – imtis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme nustatytų priemonių, kurios užtikrintų, kad ūkio subjektai laikytųsi aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atmetė pareiškėjo argumentas dėl negalimumo duoti privalomojo nurodymo Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkto pagrindu, nesant aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimo, kadangi šalių ginčas ir yra kilęs dėl nustatyto pažeidimo. Remdamasis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 18 (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), nuostata, kad licencijos turėtojo veiklą kontroliuoja ir kitos gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją (39 punktas, redakcija galiojusi iki 2013-01-01 ir 42 punktas – aktuali redakcija), teismas pareiškėjo prielaidą, jog jo veiklą gali kontroliuoti tik licencijas išduodanti institucija vertino kaip klaidinančią ir neatitinkančią teisės aktų nuostatų.

Teismas nurodė, kad Taisyklės buvo priimtos siekiant nustatyti tuo metu galiojusios redakcijos Atliekų tvarkymo įstatymo 346 straipsnio 3 dalies numatytos pareigos EEĮ gamintojams ir importuotojams pateikti dokumentus, įrodančius, kad visų jų EEĮ atliekų tvarkymas bus finansuojamas, vykdymo tvarką. Šiuo teisės aktu įtvirtinamas EEĮ atliekų tvarkymo principas, kad EEĮ gamintojas ir importuotojas apmoka EEĮ atliekų tvarkymo išlaidas. Taisyklių 1 punkte nurodytas jų naudojimo tikslas – nustatyti banko garantijos, laidavimo sutarties ir kitų sutarčių, įrodančių, kad EEĮ gamintojų ir importuotojų į Lietuvos Respublikos rinką išleistų EEĮ atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo tvarką. Teismas sprendė, kad šis teisės aktas tiesiogiai skiriamas kitiems klausimams nei EEĮ atliekų tvarkymo procentų nustatymui, tačiau jis gali būti naudojamas sisteminiam teisės normų aiškinimui.

Taisyklių 8.3 punktą teismas aiškino remdamasis aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis. Aiškindamas Atliekų tvarkymo įstatymo aštuntojo-1 skirsnio redakcijos (346 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas), 343 straipsnio 2 dalies (iki 2013-01-01 galiojusi redakcija), 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (toliau – ir Direktyva) nuostatas teismas darė išvadą, kad tiek Atliekų tvarkymo įstatyme, tiek Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/96/EB išdėstyti atsakomybės už atliekų tvarkymą principai rodo, jog gamintojo atsakomybė kyla dėl jo gaminamos produkcijos utilizavimo ir šio principo įgyvendinimas turi apimti visas EEĮ atliekų kategorijas, kurios turi būti utilizuojamos pagal Atliekų tvarkymo įstatymą ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/96/EB. Pažymėjo, jog aiškinant gamintojo atsakomybės principą tik kaip įpareigojantį jį skirti lėšų EEĮ utilizavimui, kiltų situacija, kad tam tikros, pavyzdžiui, brangiau utilizuojamos atliekos, apskritai nebūtų tvarkomos, o gamintojo ar importuotojo utilizavimui skiriami pinigai būtų panaudoti kitų gamintojų kitų rūšių atliekoms tvarkyti. Taip būtų pažeidžiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB preambulės 10 punktas.

Teismas nurodė, jog kartu su Taisyklėmis Vyriausybė tuo pačiu nutarimu patvirtino ir EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, kuriose nustatyti EEĮ atliekų tvarkymo procentai. Tai rodo, jog abu teisės aktai yra tampriai susiję. Sąsajumą patvirtina ir bendra teisės normų paskirtis, kad privalomas sutvarkyti EEĮ atliekų kiekis turi būti finansiškai garantuotas. Jeigu Taisyklių 8.3 punktas būtų aiškinamas atskirai, tada pagal jį kylančios pareigos pagal mastą nesutaptų su EEĮ atliekų tvarkymo užduotimis, nors nebūtų jokio pagrindimo, dėl ko privalomos užtikrinti išlaidos skiriasi nuo išlaidų reikalingam sutvarkyti atliekų kiekiui. Todėl aiškinant EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, galima remtis Taisyklių 8.3 punkte pateiktu išaiškinimu. Taigi, remdamasis išdėstytais teiginiais, teismas darė išvadą, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys 2011 m. nustatytos pagal atskiras EEĮ atliekų kategorijas, o ne procentu nuo bendro EEĮ atliekų kiekio. Toks vertinimas nėra teisinio aiškumo principo pažeidimas, plečiamasis teisės aiškinimas ar papildomos naštos pareiškėjui uždėjimas, kadangi teisės akto prasmė pilnai ir nedviprasmiškai atskleista kitomis teismo sprendime pacituotomis teisės normomis, todėl atidžiai vykdant pareigas tokia EEĮ atliekų tvarkymo užduočių interpretacija, kokią pateikia pareiškėjas, nėra galima. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikta teismų praktika nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šiame teismo sprendime išsamiai nurodyti motyvai, kodėl teismas padarė išvadas dėl EEĮ atliekų tvarkymo apimties.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių Patikrinimo akto skaičiavimo klaidų, tik abstrakčiai pažymėjo, jog Patikrinimo akte nurodyti netikslūs duomenys. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas, skunde nepateikdamas konkrečių argumentų dėl Patikrinimo akte įvardintų atliekų sutvarkymo kiekių apskaičiavimo, turi prisiimti atsakomybę dėl šio pasirinkimo. Tvirtino, jog pareiškėjas bei jo atstovas advokatas galėjo kreiptis į atsakovą, prašydamas pateikti papildomus duomenis dėl padarytų paskaičiavimų ir juos išanalizuoti, o skunde teismui pasisakyti dėl kiekvienos konkrečios sąskaitos, tačiau to nedarė, teismo išreikalauti dokumentų neprašė, apsiribojo bendrais svarstymais, kad jam nežinomas skaičiavimas. Pareigos teismui perkėlimas patikrinti ne konkrečius faktus ir argumentus, o skaičiavimą apskritai, nėra pagrįstas, kadangi teismas administracinį sprendimą tiria ne visoje apimtyje, tame tarpe savo iniciatyva tikrindamas skaičiavimus, o toje dalyje, kurioje šalis ginčija sprendimą. Administracinio sprendimo priėmimo kompetencija priklauso ne teismui, o administravimo subjektui. Pareiškėjui nenurodžius konkrečių argumentų dėl skaičiavimų Patikrinimo akte tinkamumo, o teismui laikant, jog tokius argumentus jis galėjo pateikti papildomai paprašęs duomenų ir išsamiai susipažinęs, laikyta, jog EEĮ atliekų sutvarkymo procentas Patikrinimo akte bei jo pataisyme padarytas teisingai, o duomenys paimti iš tinkamų šaltinių.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytos bendrovės UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“, kurių PVM sąskaitos faktūros, pasak pareiškėjo nepagrįstai neįtrauktos į apskaitą, nėra įsiregistravusios registre kaip EEĮ atliekų tvarkytojos, todėl atsiranda pagrindas jų atliekų nelaikyti sutvarkytomis.

Teismas vertino, jog Patikrinimo akto priėmimui Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsnis netaikomas, kadangi jis nelaikytinas administracinės procedūros sprendimu. Teismas nurodė, jog Privalomieji nurodymai bei juos pagrindžiantis Patikrinimo aktas yra pakankamai aiškūs, pagrįsti tiek faktiniais duomenimis, tiek teisės normomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 75-88), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, jog teismas, darydamas išvadą, jog Vilniaus RAAD turi teisę ir pareigą vykdyti EEI atliekų tvarkymo organizavimo veiklos kontrolę, visiškai be pagrindo plečiamai ir neteisingai aiškino Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas bei Vilniaus RAAD nuostatuose suteikiamus įgaliojimus. Skundžiamame sprendime teismo nurodytos teisės normos yra bendro pobūdžio ir negali būti vertinamos, kaip suteikiančios konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus konkrečioje srityje.

Pareiškėjas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai plečiamai bei neesant įstatymo pagrindo aiškino Banko garantijos sutarčių sudarymo taisyklių 8.3 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (t. y. teisės akto, kuris nėra tiesiogiai taikomas) nuostatas. Pažymi, kad nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei kituose teisės aktuose, tiesiogiai reglamentuojančiuose gamintojų ir importuotojų bei jų organizacijų pareigas, susijusias su EEĮ atliekų tvarkymo užduočių vykdymu, nėra nustatyta, jog EEĮ atliekų tvarkymo užduotys vykdomos pagal kategorijas. Teigia, jog aiškinant šias normas lingvistiniu metodu akivaizdu, kad jos nustato EEĮ atliekų tvarkymo užduotį bendram masės procentui atliekų, kurios turi būti surinktos ir perdirbtos ar kitaip panaudotos per kalendorinius metus. Tokią išvadą, pasak pareiškėjo, pagrindžia ir teleologinis Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimo Nr. 61 nuostatų aiškinimas. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai aiškino Direktyvos 7 straipsnio 2 dalies nuostatas, Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtinto principo „teršėjas moka“ turinį. Remiasi LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A502-1463/2011.

Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad jis nepateikė konkrečių argumentų dėl skaičiavimų Patikrinimo akte tinkamumo. Teigia, kad aiškiai yra nurodęs Patikrinimo akte bei Duomenų atitaisyme padarytas klaidas (t. I, b. l. 19-60, 65-95; t. II, b. l. 40-47), tačiau teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir visiškai jų nevertino. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentą, kad Patikrinimo akte bei Duomenų atitaisyme yra nurodyti tik pareigūnų skaičiavimai galutiniai rezultatai, t. y. nėra aišku, kokių konkrečių dokumentų duomenys ir kaip, t. y. visas kiekis, jo dalis ar kt., įtraukti į skaičiavimus, dėl ko išsamiau įvardinti klaidas, praktiškai yra neįmanoma. Nurodo, kad skirtumus tarp Patikrinimo akte nurodytų duomenų ir faktinių Sąvado duomenų iliustruoja pareiškėjo parengta ir kartu su skundu pateikta apibendrinta suvestinė (t. II, b. l. 47), taip pat suvestinės, parengtos pagal EEI atliekų kategorijas (t I, b. l. 47-60). Tai, kad pareiškėjo nustatytos klaidos nebuvo surašytos į skundą, nereiškia, kad jis neteikė argumentų dėl skaičiavimo tinkamumo. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą, prašydamas pateikti papildomus duomenis dėl padarytų skaičiavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų (t. IV, b. l. 23-28), patvirtinančių, kad Duomenų atitaisymo 2 punkte padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nurodytos įmonės UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Metrail“ ir UAB „Utilsa“ nėra registruotos Atliekančias tvarkančių įmonių registre.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai sprendė, jog skundžiami aktai yra pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis ir konkrečiomis teisės normomis. Pažymi, kad Duomenų atitaisymas buvo priimtas vadovaujantis procedūra (Viešojo administravimo įstatymo 35 str. 1 d.), kuri negalėjo būti taikoma.

Pareiškėjas tvirtina, jog Privalomųjų nurodymų objektyviai neįmanoma įvykdyti, kadangi iš jų turinio nėra aišku, kokį kiekį konkrečios kategorijos EEĮ atliekų reikia sutvarkyti, kad įvykdyti šiuos nurodymus. Privalomųjų nurodymų įvykdymo terminai yra per trumpi. Be to, tam tikrų kategorijų EEĮ atliekų tam tikrais laikotarpiais praktiškai neįmanoma surinkti ir perdirbti, nes nesusidaro toks jų kiekis, kurio reikia, kad užduotys būtų įvykdytos pagal kategorijas.

Pareiškėjo manymu, teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų (UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Metrail“ ir UAB „Utilsa“) teisių ir pareigų.

Pareiškėjas taip pat pastebi, kad teismas išnagrinėjo bylą galimai tinkamai neinformavęs apie teismo posėdį atsakovo.

Pareiškėjas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą bei galimą nepalankaus pareiškėjui teismo sprendimo pasekmių reikšmingumą, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 10 d. pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos Aplinkos ministerijos 2013 m. birželio 11 d. rašto „Dėl informacijos apie aplinką pateikimo“ Nr. (17- 2)-D8-4927 kopiją; 2012 m. lapkričio 23 d. asociacijos „EEPA“ rašto Nr. EEPA20121123B „Dėl 2012 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-550 ir kvietimo surašyti administracinio teises pažeidimo protokolą“ kopiją; 2012 m. lapkričio 27 d. asociacijos „EEPA“ rašto „Dėl informacijos ir dokumentų, susijusių su 2012 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-550 pateikimo“ kopiją; 2012 m. lapkričio 29 d. G. M. prašymo, susijusio su administracinio teises pažeidimo protokolu AM Nr. 072227, kopiją; 2012 m. gruodžio 18 d. Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2012 m. gruodžio l8 d. rašto Nr. VR-14.6-1806 kopiją.

Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Vilniaus RAAD skaičiavimus (faktinius duomenis), atliktus surašant galutinius skaičiavimų rezultatus, nurodytus Duomenų atitaisymo 4 ir 5 punktuose pateiktose lentelėse (t. y. pateikti duomenis, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti, kokia konkreti sąskaita faktūra bei pagal ją sutvarkytas EEĮ atliekų kiekis (pagal kategoriją), buvo įskaičiuotas/neįskaičiuotas į bendrą sutvarkytą EEĮ atliekų kieki, nurodytą Patikrinimo akte ir Duomenų atitaisyme); šaukti liudytojais Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros vyriausiąjį specialistą V. R. (darbovietė: (duomenys neskelbtini); buvusį asociacijos „EEPA“ direktorių G. M..

Pareiškėjas prašo kviesti į bylą specialistus, turinčius EEĮ atliekų tvarkymo sektoriaus žinių ir/ar patirties: UAB „Ekokonsultacija“ projektų vadovę I. S. (gyv. (duomenys neskelbtini)) ir Antrinių žaliavų ir atliekų surinkėjų, perdirbėjų asociacijos prezidentą M. K. (gyv. (duomenys neskelbtini)), kurie pateiktų paaiškinimus ir išvadas dėl galimybių įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pagal kategorijas.

Asociacija EEPA prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl banko garantijos, laidavimo bei kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 8.3 punkto atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui – ta apimtimi, kiek minėtas punktas įtvirtina reikalavimą gamintojams ir importuotojams įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis pagal kategorijas, nustatytas Elektros ir elektroninės įrangos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-481, 1 priede. Tvirtina, kad EEĮ atliekų tvarkymo užduočių pagal EEĮ kategorijas objektyviai neįmanoma įvykdyti.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 126-132), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Vilniaus RAAD neturėjo teisės kontroliuoti, kaip Asociacija vykdo EEĮ atliekų tvarkymo užduotis. Remiasi Aplinkos apsaugos įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. D1-145 patvirtinto Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, reikalavimų aprašu.

Savo poziciją, kad EEĮ atliekos turi būti tvarkomos pagal kategorijas grindžia Atliekų tvarkymo įstatymo 341, 343 straipsnių, Taisyklių 8.3. punkto, Licencijavimo taisyklių nuostatomis. Akcentuoja, kad pagal licencijos rūšį licencija išduodama ne bendrai EEĮ atliekų tvarkymo veiklai, o nurodant konkrečias EEĮ kategorijas. Sutinka su teismo pateiktu Direktyvos nuostatų aiškinimu. Pažymi, kad Direktyvos nuostatos yra perkeltos į Atliekų tvarkymo įstatymą.

Mano, kad apelianto argumentas dėl negalėjimo vykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis dėl nuo Asociacijos nepriklausančių aplinkybių neturėtų būti vertinamas, kadangi jis nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė jokių minėtą argumentą patvirtinančių įrodymų. Mano, kad Asociacija turėtų prisiimti tik tiek įsipareigojimų iš gamintojų ir importuotojų, kiek ir kokių atliekų pagal kategorijas sugeba sutvarkyti. Pažymi, kad bendrovės UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Metrail“ ir UAB „Utilsa“ atliekų neperdirba, todėl pareiškėjo pateiktos šių įmonių sąskaitos faktūros negali patvirtinti pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis tinkamai organizavo EEĮ atliekų tvarkymą. Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėtos įmonės vykdo EEĮ atliekų perdirbimą ar kitokį panaudojimą.

Atsakovas pažymi, jog pareiškėjui pateikus papildomus duomenis, jis privalėjo pataisyti Patikrinimo aktą, o atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai tokio pataisymo procedūros nereglamentuoja, pagal įstatymo analogiją buvo vadovaujamasi Viešojo administravimo įstatymo 35 straipsniu.

Atsakovui nesuprantama, kodėl pareiškėjas mano, kad buvo įpareigotas pakartotinai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis. Pažymi, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas numato pareiškėjo teisę prašyti pratęsti terminą privalomiems nurodymams įvykdyti.

Nesutinka su teiginiu, kad teismo sprendimu buvo nuspręsta dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Pažymi, kad atsakovo raštas, kuriuo remdamasis pareiškėjas sprendė, kad byla išnagrinėta galimai tinkamai nepranešus atsakovui, buvo atšauktas. Prašo neprijungti prie apeliacinio skundo pridedamų priedų dėl jų neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo faktinės aplinkybės

Pareiškėjas asociacija „EEPA“ ginčija Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013 m. sausio 31 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13, Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento vadovo 2013 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“, taip pat Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 bei Vilniaus RAAD vadovo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“.

Vilniaus miesto agentūra atliko asociacijos „EEPA“ planinį specifinį patikrinimą ir 2012 m. lapkričio 9 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-550, kuriame nustatė, kad pareiškėjas neorganizavo EEĮ atliekų sutvarkymo taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymo užduotys pagal EEĮ kategorijas (t. 2, b. l. 60–63). Pagal Patikrinimo akto išvadas asociacijai „EEPA“ 2013 m. sausio 31 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-13 iki 2013 m. balandžio 1 d. papildomai organizuoti 1.2 kategorijai priskiriamos stambių namų apyvokos prietaisų su šaldymo įranga, 2 kategorijai priskiriamos smulkių namų apyvokos prietaisų, 3.1 kategorijai priskiriamos IT ir telekomunikacinės įrangos (išskyrus kompiuterių monitorius), 4.1 kategorijai priskiriamos vartojimo įrangos (išskyrusi televizorius), 5.1 kategorijai priskiriamos apšvietimo įrangos (išskyrus dujošvietes lempas), 6 kategorijai priskiriamos elektrinių ir elektroninių įrankių (išskyrus stambius stacionarius pramoninius prietaisus), 7 kategorijai priskiriamos žaislų, laisvalaikio ir sporto įrangos, 9 kategorijai priskiriamos stebėsenos kontrolės prietaisų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdyta 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtinta užduotis už 2011 m. Pareiškėjas taip pat buvo įpareigotas pateikti Vilniaus miesto agentūrai minėtų atliekų kiekių sutvarkymą įrodančius dokumentus (t. 2, b. l. 64–65).

Asociacija „EEPA“ Vilniaus RAAD pateikė 2013 m. vasario 8 d. skundą, kuriame prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą VR-14.2-13. Nurodė, kad Vilniaus RAAD pareigūnai Privalomuoju nurodymu VR-14.2-13 įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis reikalauja neteisėtai, nes: 1) Vilniaus RAAD pagal galiojančių teisės aktų nuostatas neturi teisės vykdyti Asociacijos licencijuojamos veiklos priežiūros; 2) Privalomuoju nurodymu VR-14.2-13 reikalaujama pakartotinai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, kurios yra įvykdytos ir kurių įvykdymo ataskaitą jau yra priėmusi pareiškėjo veiklą licencijuojanti institucija. Be to, asociacijos „EEPA“ nuomone, jokie teisės aktai nenustato gamintojų ir importuotojų pareigos EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas. Pažymėjo, kad pareiškėjui iš pradžių nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atliekant patikrinimą naudota medžiaga bei pateikti pastabas dėl Patikrinimo akto, o susipažinus su šia medžiaga, paaiškėjo, kad Patikrinimo akte nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys. Teigė, kad tie asociacijos nariai, kurių į rinką išleidžiamų EEĮ kategorijų EEĮ atliekų buvo sutvarkyta mažiau negu 44 procentai, finansavo kitų EEĮ kategorijų atliekų sutvarkymą (t. 2, b. l. 66–71).

Vilniaus miesto agentūra 2013 m. vasario 15 d. raštu Nr. VR-14.6-243 atitaisė Vilniaus miesto agentūros 2012 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-550 duomenis. Po šio atitaisymo sumažėjo Privalomojo nurodymo VR-14.2-13 reikalavimai (t. 2, b. l. 108–111). Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-13“ atitinkamai pakeitė Privalomąjį nurodymą VR-14.2-13 (t. 2, b. l. 112–113).

Bendrovei 2013 m. vasario 18 d. buvo duotas Privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-17 iki 2013 m. balandžio 18 d. papildomai organizuoti 1.1 kategorijai priskiriamos stambių namų apyvokos prietaisų (išskyrus prietaisų su šaldymo įranga) ir 5.2 kategorijai priskiriamų dujošvyčių lempų EEĮ atliekų sutvarkymą taip, kad būtų įvykdyta Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 patvirtinta užduotis už 2011 m., t. y. privalomuoju nurodymu Asociacija buvo įpareigota organizuoti ne mažesnio kaip 44 procentų nuo asociacijos „EEPA“ steigėjų ir narių į vidaus rinką 2011 m. išleisto atitinkamai kategorijai priskiriamos EEĮ kiekio sutvarkymą (t. 3, b. l. 176–177).

Pareiškėjas Vilniaus RAAD pateikė 2013 m. vasario 28 d. skundą, kuriame prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą VR-14.2-17. Paaiškino, kad Vilniaus RAAD pareigūnai Privalomuoju nurodymu VR-14.2-17 įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis reikalauja neteisėtai, nes: 1) Vilniaus RAAD pagal galiojančių teisės aktų nuostatas neturi teisės vykdyti Asociacijos licencijuojamos veiklos priežiūros; 2) Privalomuoju nurodymu VR-14.2-17 reikalaujama pakartotinai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotis, kurios yra įvykdytos ir kurių įvykdymo ataskaitą jau yra priėmusi pareiškėjo veiklą licencijuojanti institucija, dėl to poveikio priemonės negali būti taikomos. Be to, asociacijos „EEPA“ nuomone, jokie teisės aktai nenustato gamintojų ir importuotojų pareigos EEĮ atliekas tvarkyti pagal kategorijas (t. 3, b. l. 178–181).

Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario18 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 paliko nepakeistą (t. 3, b. l. 183–184).

Dėl atsakovo Vilniaus RAAD teisės vykdyti kontrolę ir duoti privalomus nurodymus

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl atsakovo Vilniaus RAAD teisių vykdyti atsakovo veiklos priežiūrą grindė Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, kurio paskirtis įtvirtinta 1 straipsnio 1 dalyje – įstatymas nustato aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, reglamentuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą. Įstatymo 3 straipsnyje, apibrėžiančiame aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės turinį, nustatyta, kad siekdamos užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės institucijos ir pareigūnai, be kita ko, kontroliuoja, ar tinkamai tvarkoma aplinkos komponentų užterštumo, aplinkos komponentų tyrimų kokybės, gamtos išteklių naudojimo, atliekų apskaita, ar pateikiami teisingi šios apskaitos duomenys (6 punktas); kontroliuoja, kaip įgyvendinamos aplinkos apsaugos programos ir priemonės (7 punktas); esant šiame įstatyme numatytiems pagrindams, duoda fiziniams ir juridiniams asmenims privalomuosius nurodymus (8 punktas); atlieka ūkio subjektų veiklos patikrinimus Viešojo administravimo įstatymo ir šio įstatymo nustatyta tvarka (15 punktas). Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdo Aplinkos ministerijos sistemos pareigūnai (10 straipsnis). Pagal aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 717 patvirtintus Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatus, Vilniaus RAAD yra įstaiga prie ministerijos, kurios paskirtis siekiant užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo srityje vykdyti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, išskyrus aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo, miškų būklės, naudojimo, atkūrimo, įveisimo ir apsaugos srityse.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų argumentą, kad Vilniaus RAAD pagal galiojančių teisės aktų nuostatas neturi teisės vykdyti Asociacijos licencijuojamos veiklos priežiūros, kuris yra grindžiamas tuo, kad EEĮ atliekų tvarkymo organizavimas yra licencijuojama veikla, kurią gali kontroliuoti tik Aplinkos ministerija. Aplinkybė, kad EEĮ atliekų tvarkymo organizavimas yra licencijuojama veikla nėra reikšminga sprendžiant dėl įstatyme nustatytos atsakovo pareigūnų kompetencijos atlikti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės funkcijas. Pareiškėjo nurodyto Licencijavimo pagrindų aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937, 16.6 punkte įtvirtintas teisinio apibrėžtumo principas, reiškiantis, kad įstatymuose, reglamentuojančiuose veiklos licencijavimą, ir licencijavimo taisyklėse, be kitos informacijos, turi būti nurodyta, kuri institucija yra įgaliota atlikti licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi priežiūrą, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į visą ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų sistemą. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, kad pareiškėjo vykdoma veikla (atliekų tvarkymas) patenka į aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės sritį ir kontrolės išimčių šioms veiklos rūšims dėl papildomų licencijavimo reikalavimų įstatymai nenumato. Be to, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijavimo taisyklių, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 18, ir kurios reglamentuoja pareiškėjo veiklos licencijavimą, visose redakcijose buvo įtvirtinta nuostata, kad licencijos turėtojo veiklą kontroliuoja ir kitos gaminių ar pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo veiklą kontroliuojančios valstybės institucijos pagal kompetenciją (39 punktas, redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d. ir 42 punktas – aktuali redakcija).

Apeliantas, akcentuodamas, kad jo veikla yra licencijuojamas atliekų tvarkymo organizavimas, ir dėl to atsakovas neturi teisės vykdyti veiklos kontrolės, formaliai skiria sąvokas, kai teisės aktais jų turiniui suteikiama iš esmės tapati prasmė. Gamintojai ir importuotojai Atliekų tvarkymo įstatyme numatytoms pareigoms ir užduotims vykdyti gali steigti šio įstatymo 342 (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 red.) straipsnyje nustatytas gamintojų ir importuotojų organizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais, ši organizacija – nagrinėjamu atveju pareiškėjas – gali verstis tik ta veikla, kuri skirta šio Įstatymo 341 straipsnyje (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 red.) numatytoms gamintojų ir importuotojų veikloms vykdyti – t. y. tvarkyti gaminių ir (ar pakuočių) atliekas, bei su tuo susijusia veikla (gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo sistemos organizavimas, konsultavimas atliekų tvarkymo klausimais, atliekų tvarkymo specialistų mokymas ir jų kvalifikacijos kėlimas, visuomenės švietimas atliekų tvarkymo klausimais). Kai organizacija (asociacija) yra įsteigta konkrečioms veikloms vykdyti, kurios yra aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės dalykas, minėti pareiškėjo argumentai, kad jo veiklą gali kontroliuoti tik Aplinkos ministerija, nes licencijuojama veikla yra atliekų tvarkymo organizavimas, aptartu požiūriu yra ydingi ir atmestini. Kita apelianto nurodoma aplinkybė, kad Asociacija 2012 m. pateikė Aplinkos ministerijai ataskaitą už veiklą 2011 m. taip pat neturi reikšmės kontroliuojančiai valstybės institucijai vykdant aplinkos apsaugos kontrolę pagal kompetenciją, išimčių šios kontrolės vykdymui įstatymai nenumato. Byloje ginčijamų Privalomų nurodymų priėmimą pareiškėjas be jokio pagrindo įvardija kaip reikalavimą pakartotinai įvykdyti užduotis, kurių atlikimą patvirtina pateikta ataskaitą, nes Patikrinimo akto, privalomų nurodymų turinys patvirtina, kad reiškiamas reikalavimas įvykdyti tik trūkstamą užduoties dalį.

Dėl EEP atliekų tvarkymo užduočių vykdymo pagal kategorijas

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ planinio specifinio patikrinimo metu buvo vertinami asociacijos 2011 m. EEĮ atliekų tvarkymo užduoties vykdymas pagal pateiktą ataskaitą ir 2012 m. lapkričio 9 d. surašytas Patikrinimo aktą Nr. VR-14.7-550. Atsižvelgiant į tikrinamą laikotarpį, reikalavimai EEĮ atliekų tvarkymo užduoties vykdymui nustatytini pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 81 skirsnio (346 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2005 06 28 įstatymo Nr. X-279 red.) buvo numatyta, kad EEĮ gamintojai ir importuotojai turi finansuoti nuo 2005 m. rugpjūčio 13 d. į rinką išleistos savo EEĮ buityje ir ne buityje susidarančių atliekų tvarkymą. Įstatymo 341 straipsnio 2 punkte buvo numatyta, kad EEĮ gamintojai ir importuotojai privalo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis (2009 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-624 red.). Minėtos įstatymo nuostatos reiškia, kad Vyriausybės nustatytos atliekų tvarkymo užduotys yra privalomos kiekvienam gamintojui ir importuotojui, jų lėšomis finansuojamos į rinką išleistos EEĮ atliekų tvarkymas. Minėtos įstatymo nuostatos skirtos tiek principo „teršėjas moka“, tiek atliekų tvarkymo visuotinumo įgyvendinimui, tai reiškia, kad negali likti išskirta netvarkoma (ar tvarkoma mažesne apimtimi) kuri nors EEĮ atliekų kategorija. Aplinkybė, kad gamintojai ir importuotojai Atliekų tvarkymo įstatyme numatytoms pareigoms ir užduotims vykdyti gali steigti šio įstatymo 342 (2009 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-624 red.) straipsnyje nustatytas gamintojų ir importuotojų organizacijas ar tapti tokių organizacijų nariais, nekeičia EEĮ tvarkymo esmės – kad „teršėjas moka“ už savo atliekų tvarkymą, jo skiriamos lėšos turi būti naudojamos jo atliekoms ar lygiavertėms atliekoms tvarkyti, kad jo atliekos bus tvarkomos proporcingai jo indėliui į atliekų tvarkymą, ir tai pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo argumentus, kad užduotimi nustatytas tik bendras EEĮ atliekų tvarkymo kiekis, paneigia Atliekų tvarkymo įstatymo 343 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-624 red.), įtvirtinanti, kad visų organizacijos steigėjų ir narių pareigas bei užduotis organizacija turi vykdyti vienodomis sąlygomis. Be to, dalyvaudamas kolektyvinėje EEĮ atliekų tvarkymo sistemoje gamintojas ir importuotojas vykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas užduotis neatsižvelgdamas į tai, ar tvarkomos elektros ir elektroninės įrangos atliekos, išleistos į rinką, yra jo, ar yra tik tos pačios kategorijos (ATĮ 346 str. 3 d. 4 p., 2005 06 28 įstatymo Nr. X-279 red.), šia nuostata pabrėžiamas įstatymo leidėjo siekis, nepriklausomai nuo EEĮ atliekų tvarkymo organizavimo būdo, užtikrinti jų proporcingą tvarkymą pagal kategorijas.

Privalomieji nurodymai buvo priimti vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu, konstatavus, kad pareiškėjas neorganizavo EEĮ atliekų sutvarkymo taip, kad būtų įvykdytos Vyriausybės 2006 m. sausio 19 d. nutarimu Nr. 61 „Dėl banko garantijos, laidavimo sutarties bei kitų sutarčių, įrodančių, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymas bus finansuojamas, sudarymo ir vykdymo, lėšų, gautų pagal šias sutartis, kaupimo, naudojimo ir grąžinimo taisyklių ir elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduočių patvirtinimo“ patvirtintos Elektros ir elektroninės įrangos atliekų sutvarkymo užduotys pagal EEĮ kategorijas. Nutarimu patvirtintų taisyklių 8.3 punkte (red., patvirtinta 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1751) nustatyta, kad Agentūra <...> priima tik tokias banko garantijas, laidavimo draudimo sutartis ir laidavimo sutartis, sudarytas EEĮ gamintojo ar importuotojo, banko ar kitos kredito įstaigos, draudimo įmonės ar EEĮ atliekų tvarkytojo, surenkančio ir perdirbančio ar kitaip naudojančio tokias atliekas, kurios banko garantijos, laidavimo draudimo sutarties, laidavimo sutarties, užtikrinančios buityje naudojamos EEĮ atliekų tvarkymą, sudarymo atveju – sudarytos nurodant lėšų sumą, kurios reikia sutvarkyti buityje naudojamos elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekiui, užtikrinančiam Vyriausybės nustatytos einamųjų kalendorinių metų EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymą. Ši suma apskaičiuojama atsižvelgiant į kalendorinių metų užduotyje nustatytą sutvarkyti EEĮ atliekų kiekį ir planuojamą per kalendorinius metus į Lietuvos Respublikos rinką išleisti EEĮ kiekį (tonomis), taip pat šių Taisyklių priede nurodytus įkainius, taikomus atitinkamai EEĮ kategorijai. Taisyklių 8.3 punkto nuostatą, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymo užduotys turi būti vykdomos pagal atitinkamai EEĮ kategorijai taikomus įkainius, pagrindžia minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo 81 skirsnio normų analizė, patvirtinanti įstatymo leidėjo tikslus užtikrinti proporcingą visų EEĮ kategorijų atliekų tvarkymą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 81 skirsnis įgyvendina 2003 m. sausio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/96/EB dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų. Apeliantas teigia, kad Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga vėliausiai iki 2006 m. gruodžio 31 d. per metus iš privačių namų ūkių vidutiniškai surinkti ne mažiau kaip po keturis kilogramus EEĮ atliekų vienam gyventojui, ir daro išvadą, kad nustatytinas bendras EEĮ atliekų kiekis, kuris turi būti sutvarkytas per metus, ir nėra reikalaujama nustatyti tvarkymo užduotis kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini, nes Direktyvos preambulėje 10 punkte numatyta, kad ši Direktyva turėtų apimti visą vartotojų naudojamą elektros ir elektroninę įrangą bei profesionaliam naudojimui skirtą elektros ir elektroninę įrangą, preambulės 20 punkte įtvirtintas principas, kad kiekvienas gamintojas turėtų būti atsakingas už atliekų, gautų iš savo pagamintų produktų, tvarkymo finansavimą, <...> kad neliktų „niekieno“ produktų, Direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje numatyta valstybėms narėms galimybė (t. y. suteikta diskrecijai) nustatyti privalomąją surinktinų atliekų kiekio normą, išreikštą ankstesniais metais privatiems namų ūkiams parduotos elektros ir elektroninės įrangos kiekio procentiniu dydžiu. Kasmet parduodamos EEĮ kiekvienos kategorijos įrangos kiekiai gali būti labai skirtingi, todėl atsižvelgiant į principą, nustatantį kiekvieno gamintojo atsakomybę už atliekų, gautų iš savo pagamintų produktų, tvarkymo finansavimą, valstybės sprendimas pasirenkant EEĮ atliekų tvarkymo būdą nustatyti užduotis kiekvienai EEĮ atliekų kategorijai laikytinas atitinkančiu Direktyvos tikslus ir nuostatas.

Apeliantas, nesutikdamas su teismo vertinimu, teigė, kad teismas netinkamai aiškino Direktyvos 7 straipsnį, kuriame yra įtvirtintas reikalavimas valstybėms narėms užtikrinti atskirų kategorijų atliekų utilizavimo normas, kurios negali būti laikomos tapačiomis EEĮ atliekų tvarkymo užduotims. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne dėl surinktų atliekų utilizavimo normų, Direktyvos 7 straipsnio nuostatos nėra taikytinos, jų aiškinimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą ir netikslingas šioje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos, nagrinėjančios bylą apeliacine tvarka nesaisto pareiškėjo nurodytose administracinių teisės pažeidimų bylose – Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarime byloje Nr. A2.3-519-816/2010, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutarime byloje Nr. A2.3-837-837/2012, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartyje Nr. ATP-777-533/2012 pateikiami teisės išaiškinimai dėl reikalavimų vykdyti EEĮ tvarkymo užduotis ne pagal kategorijas, bet pagal bendrą masės procentą atliekų, kurios turi būti surinktos ir perdirbtos ar kitaip panaudotos per atitinkamus metus, nes įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo funkcija yra pavesta tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, 31 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas, skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pareiškėjo objektyvias galimybes surinkti nustatytą kiekį kiekvienos kategorijos EEĮ atliekų, nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1463/2011, kurioje teismas, aiškindamas teisės aktų nuostatas dėl alyvų atliekų užduočių tvarkymo, yra nurodęs, kad gamintojai ir importuotojai net ir ėmęsi aktyvių veiksmų, dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių gali nesurinkti tokio atliekų kiekio, kokį juos įpareigoja surinkti teisės aktai, kad teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta nutartis yra priimta byloje esant kitoms faktinėms aplinkybėms, nėra baigiamasis procesinis sprendimas byloje, todėl jos išaiškinimai netaikytini nagrinėjamu atveju. Administracinėje byloje Nr. A520-1463/2011 pareiškėju buvo juridinis asmuo – alyvų gamintojas ar importuotojas, betarpiškai užsiimantis šios rūšies ūkine veikla, kuriam atliekų tvarkymo užduotis yra nustatoma kaip ūkinės veiklos sąlyga. Apeliantas nagrinėjamu atveju yra pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio veikla nesusijusi su EEĮ gamyba ar importu, bet kuris buvo sukurtas specialiai paskirčiai – EEĮ atliekų tvarkymui teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, gaunantis lėšas iš visų gamintojų ir importuotojų proporcingai į rinką išleidžiamų EEĮ gaminių atliekų tvarkymui, todėl jo veiklos sąlygų teisinis vertinimas yra iš esmės skirtingas negu pareiškėjo – komercinio ūkio subjekto administracinėje byloje Nr. A520-1463/2011. Be to, pareiškėjas „EEPA“ administracinės procedūros metu atsakovui argumentų, kad nustatytų užduočių pagal EEĮ atliekų kategorijas neįmanoma įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, nėra teikęs, jų nėra nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šie argumentai negalėjo būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Dėl teismo pareigos tirti patikrinimo akte nustatytus duomenis

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigė, kad liko nenagrinėti skundo argumentai dėl Vilniaus RAAD patikrinimo akte, jo duomenų atitaisyme bei privalomuose nurodymuose esančių skaičiavimų apie pareiškėjo sutvarkytų EEĮ atliekų, priskiriamų 1.2, 2, 3.1, 4.1, 5.1, 6, 7, 9, kategorijoms, kiekius, netirtos aplinkybės, kodėl į skaičiavimus neįtraukti UAB „Metrail“, UAB „Novitera“, AB „Snaigė“, UAB „Utilsa“ bei UAB „EMP recycling“ sąskaitose faktūrose nurodyti sutvarkytų atliekų kiekiai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013 m. sausio 31 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-13, į atsakovą kreipėsi 2013 m. vasario 8 d. raštu Nr. EEPA20130208A (skundu dėl 2013 m. sausio 31 d. privalomojo nurodymo panaikinimo), kuriame, be paminėtų anksčiau argumentų, nurodė, kad Patikrinimo akte pareigūnų nurodyti Gamintojų ir importuotojų sąvade skelbiami duomenys akivaizdžiai neatitinka tikrovės, pateikė savo parengtus Sąvado duomenų bei pareiškėjo atliekų tvarkytojų PVM sąskaitose faktūrose nurodytų sutvarkytų kiekių suvestinius skaičiavimus, kuriais grindė neatitikimus. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė jo argumentus patvirtinančių skaičiavimų suvestines. Vilniaus miesto agentūra, atsižvelgdama į papildomai pateiktą informaciją, 2013-02-15 raštu Nr. VR-14.6-243 pareiškėjui pateikė 2012 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto Nr. VR-14.7-550 duomenų atitaisymą bei Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo VR-14.2-13“, kadangi ištaisius patikrinimo akto duomenis iš esmės sumažėjo privalomojo nurodymo reikalavimai, pateikė sumažintus reikalavimus dėl 1.2, 2, 3.1, 4.1, 5.1, 6, 7, 9 kategorijų atliekų sutvarkymo. Vilniaus miesto agentūros 2013 m. vasario 18 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-17 pareiškėjas buvo įpareigotas papildomai organizuoti 1.1 kategorijai ir 5.2 kategorijai priskiriamų EEĮ atliekų sutvarkymą. Duomenų atitaisyme nurodė, kad vadovaujantis Atliekas tvarkančių įmonių registru, UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdo elektros ir elektroninės įrangos atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, todėl šių įmonių pateiktos PVM sąskaitos faktūros neįrodo, kad jose nurodyti atliekų kiekiai buvo perdirbti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2013 m. vasario 18 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-17, 2013 vasario 28 d. skundu Nr. EEPA20130228A kreipėsi į Vilniaus RAAD, prašydamas jį panaikinti. Skunde, be paminėtų aukščiau argumentų nurodė, kad dar 2012 m. birželio 20 d. raštu Nr. 06-20/2012 buvo pateiktas detalus veiksmų, kurių buvo imtasi 2011 m. siekiant surinkti ir sutvarkyti sunkiai surenkamų kategorijų EEĮ atliekų sąrašas, atsižvelgdama į tai, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų tvarkymo licencijavimo komisija 2012 m. spalio 2 d. posėdžio metu nutarė, kad asociacija „EEPA“ 2010 m. ir 2011 m. įvykdė LR Vyriausybės nustatytas EEĮ atliekų tvarkymo užduotis. Be to, pareiškėjas 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. EEPA20130301A, nesutikdamas su atliktu duomenų atitaisymu Patikrinimo akte, papildomai nurodė, kad nesutinka su išvada, jog UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ nevykdo elektros ir elektroninės įrangos atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, prašė šių įmonių sutvarkytus atliekų kiekius pagal PVM sąskaitas faktūras įtraukti į Patikrinimo akto duomenis. Taip pat prašė įtraukti UAB „EMP Recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje serija EMP Nr. 15496 nurodytus duomenis apie sutvarkytus atliekų kiekius, bei prašė įtraukti AB „Snaigė“ sutvarkytą 1B (1.2) kategorijos EEĮ atliekų kiekį – 34,3 t, kuris turi būti identifikuojamas pagal įmonės ir asociacijos sudarytą sutartį.

Atsakovas Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. raštu Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013 m. vasario 18 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą, į pareiškėjo argumentus neatsižvelgė.

Pareiškėjas, teikdamas skundą teismui ir ginčydamas Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-13 bei Vilniaus RAAD 2013 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-897 „Dėl privalomojo nurodymo VR-14.2-13“, taip pat ginčydamas Privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-17 bei Vilniaus RAAD 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ nurodė, kad tiek Patikrinimo akte, tiek padarytuose jo duomenų atitaisymuose pateikti duomenys neatitinka faktinės situacijos, atlikti skaičiavimai – neteisingi, duomenų atitaisyme asociacijos „EEPA“ 2011 metų EEĮ atliekų tvarkymo užduoties įvykdymas yra tik 37,90 procentų, kai Aplinkos ministerijai pateiktoje Asociacijos 2011 m. ataskaitoje nustatyta 45,85 procentų. Daugiau argumentų ar įrodymų, kodėl atitaisymuose, kurie buvo tikslinami atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą informaciją, pateikti duomenys neatitinka faktinės situacijos, atlikti skaičiavimai – neteisingi, pareiškėjas skunde neteikė. Konkretūs pareiškėjo argumentai, kodėl jis nesutinka su duomenų atitaisymu Patikrinimo akte, iš esmės buvo išdėstyti 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. EEPA20130301A Vilniaus RAAD, tačiau atsakovas, priimdamas 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“, asociacijos argumentų dėl UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ sutvarkytų atliekų kiekių, UAB „EMP Recycling“ 2011 m. liepos 8 d. sąskaitoje faktūroje serija EMP Nr. 15496 nurodytų duomenų įtraukimo į apskaitą, nenagrinėjo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas abstraktaus pobūdžio pareiškėjo skundo argumentus, kad atitaisymuose pateikti duomenys neatitinka faktinės situacijos, atlikti skaičiavimai – neteisingi, pagrįstai pažymėjo, kad teismas turi pareigą tikrinti konkrečius faktus ir argumentus, tačiau ne skaičiavimus apskritai, nes administracinis sprendimas tiriamas ne visa, bet tik ginčijama apimtimi. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo iš naujo tikrinti tuos duomenis ir skaičiavimus, kurie buvo pateikti su pareiškėjo 2013 m. vasario 8 d. skundu Vilniaus RAAD, yra nepagrįsti ir atmestini.

Kita vertus, pareiškėjas, nesutikdamas su duomenų atitaisymu patikrinimo akte, yra nurodęs konkrečias aplinkybes dėl UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ sutvarkytų atliekų kiekių, UAB „EMP Recycling“ pateiktų duomenų neįtraukimo į apskaitą, argumentai dėl šių duomenų įtraukimo į apskaitą buvo teikiami bylos nagrinėjimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Vilniaus RAAD priimto 2013 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. (38-2)-VR-1.7-1194 „Dėl 2013-02-18 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-17“ teisėtumo ir pagrįstumo, į juos neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas argumentus dėl UAB „Utilsa“, UAB „Metrail“, UAB „Novitera“ ir AB „Snaigė“ sutvarkytų atliekų kiekių atmetė remdamasis formaliu kriterijumi – kad šios įmonės nėra įsiregistravusios Atliekas tvarkančių įmonių registre, ir tai sudaro pagrindą jų atliekų nelaikyti sutvarkytomis. Atsakovas Vilniaus RAAD, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodė, kad šios įmonės yra įtrauktos į Atliekas tvarkančių įmonių registrą, tačiau jų tvarkymo veiklų sąrašas 2011 m. neapėmė EEĮ atliekų perdirbimo ar kitokio panaudojimo, jos tokių atliekų nėra išvežę į užsienį perdirbimui ar kitokiam panaudojimui. Akivaizdu, kad šalys skirtingai vertina EEĮ atliekų perdirbimą ir panaudojimą, nėra aišku, ar atsakovas pagrįstai tam tikrų atliekų nepripažįsta perdirbtomis ir panaudotomis, kai įmonės yra įregistravusios Atliekas tvarkančių įmonių registre kitas atliekų tvarkymo veiklas, ir po atliekų apdorojimo nelieka jų tolesnio panaudojimo galimybių. Tik išnagrinėjus tokio pobūdžio faktines aplinkybes, galėtų būti daroma išvada dėl priimtų privalomųjų nurodymų pagrįstumo, t. y., ar pagrįstai pareiškėjo nurodomų įmonių sutvarkytos atliekos nebuvo įtrauktos į apskaitą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali šių išvadų padaryti, nes pareiškėjas nėra pateikęs išsamių duomenų, patvirtinančių minėtų įmonių EEĮ atliekų sutvarkymo kiekius, būdą, šalys nėra pateikę argumentų, kuriais būtų grindžiami jų teiginiai dėl tokių atliekų tinkamo tvarkymo, todėl byla, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, panaikinus skundžiamą teismo sprendimą, grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Apelianto argumentai dėl tinkamos administracinės procedūros plačiau nenagrinėti, nes nurodomi jos galimi trūkumai nėra esminiai, turėję įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms ar priimtų administracinių sprendimų teisėtumui, yra nesusiję su jo pareigos tinkamai įvykdyti EEĮ atliekų tvarkymo užduotį vertinimu. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, atsižvelgiant į tai, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatui.

Šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes patvirtina rašytiniai įrodymai, todėl teisėjų kolegija apelianto prašymų dėl liudytojų apklausos, žodinio bylos nagrinėjimo netenkino, įrodymų turiniui vertinti nėra reikalingos specialios žinios, todėl nebuvo tenkinamas prašymas dėl specialisto apklausos. Apeliacinės instancijos teisme nėra procese numatytos galimybės įtraukti dalyvauti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, todėl šie prašymai taip pat nebuvo sprendžiami. Šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo prijungti prie nagrinėjamos bylos, nes dalis jų galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, dalis buvo gauta po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, be to, jais buvo siekiama pagrįsti aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėtos pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad byla grąžinama nagrinėti iš naujo nagrinėti, šių įrodymų prijungimo prie bylos klausimas gali būti apsvarstytas iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „EEPA“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė