AS-331-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-331-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05611-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu (pagal spaudą ant voko, teismui išsiųstas 2014 m. gruodžio 22 d., b. l. 1–5, 10), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8462 (11); 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 10 126,56 Lt; 4) sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 bei įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas.

Pareiškėjas, kuris pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3041-121/2013, yra prisiteisęs 21 041,93 Lt, dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, paaiškino, kad 3 metų termino skundui paduoti nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ir įsigaliojimo dienos. Pareiškėjas, būdamas lojalus valstybės pilietis, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) atitinkančius įstatymus. Gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir, praėjus sunkiausiam laikotarpiui, valstybinės pensijos ne tik bus atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir dėl mažinimo susidarę praradimai. Be to, buvo tikras, kad įstatymai, kuriuose sumažintos pensijos, atitiko konstitucinius reikalavimus, juolab kad šalyje buvo panaši teisinė situacija prieš daugiau kaip dešimtmetį, kada nebuvo mokamos pensijos dirbusiems asmenims, tačiau, praėjus kriziniam laikotarpiui, praradimus valstybė kompensavo. Tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjas suprato, kad pensijų sumažinimą įstatymų leidėjas atliko, pažeisdamas konstitucinius principus. Be to, pareiškėjo manymu, nesuprantama, kaip VRM, būdama viena iš teisėsaugos srityje dirbančių ministerijų, nepripažįsta akivaizdžių faktų, kuriuos Konstitucinis Teismas išdėstė savo nutarime, ir neišmoka pareiškėjui priklausančios sumažintos valstybinės pensijos dalies, kurią pareiškėjas prašė išmokėti savo prašyme VRM. Teismui pripažinus, jog pareiškėjas vis dėlto praleido terminą skundui paduoti, pareiškėjas prašo jį atnaujinti nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių pagrindu (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir jo paskelbimas). Pagrįsdamas savo argumentus, pareiškėjas taip pat remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje pripažinta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas žymiai apsunkino asmenų (taip pat ir pareiškėjo) teisę į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 11–13), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti A. P. skundą ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino jį padavusiam asmeniui.

Teismas, remdamasis ABTĮ 34 straipsniu bei vadovaudamasis LVAT praktika administracinėse bylose Nr. AS146-104/2010, Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, jog pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, skunde pareiškėjas pats nurodo, kad jo valstybinė pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka, taigi, darytina išvada, jog pareiškėjas apie pirmąją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, tuo tarpu į teismą pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. gruodžio 22 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip 4,5 m. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą.

Remiantis LVAT praktika, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Pažymėtina, kad nors iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas, objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi pareiškėjas net ir po 2013 m. kovo mėnesio delsė daugiau 1,5 m. kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Net ir laikant, kad kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės galutinai buvo suformuotos LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjo delsimas daugiau kaip 1 m. kreiptis į teismą laikytinas nepagrįstai ilgu (LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014, Nr. AS502-1144/2014).

Teismas vertina, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jis nepraleido procesinio 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaujantis LVAT praktika (ypač LVAT 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. AS502-1128/2014, Nr. AS502-1144/2014), konstatuotina, kad pareiškėjo įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo A. P. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas ir terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti neatnaujintinas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Neatnaujinus praleisto termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo paduoti, reikalavimai panaikinti VRM sprendimą Nr. 1D-8462 (11) bei stabdyti bylą laikytini išvestiniais iš pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, todėl juos taip pat atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas A. P. atskiruoju skundu (b. l. 15–18) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindė iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš pareiškėjo 2014 m. gruodžio 22 d. teismui pateikto skundo turinio (b. l. 1–5) matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje bei 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Remdamasi LVAT praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kolegija pažymi, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 22 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog 3 metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 22 d. dar nebuvo pasibaigę.

Kadangi pareiškėjo skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti ir pareiškėjo skundo reikalavimų panaikinti VRM 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8462 (11) bei sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 priėmimo klausimą.

Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS-56-502/2015, Nr. AS-59-502/2015, Nr. AS-192-556/2015, Nr. AS-195-556/2015).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pasisakydama šiuo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio– 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant. Šiuo klausimu reikšminga LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti ir kitose LVAT nutartyse (žr. nutartis administracinėse bylose: Nr. AS525-924/2014; Nr. AS756-1281/2014; Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Atsižvelgdama į LVAT praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 22 d., o prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą LVAT praktiką. Šioje dalyje teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria atisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priteisimo, panaikinti VRM sprendimą Nr. 1D-8462 (11) bei stabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013, naikinama ir šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8462 (11) ir sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė