A-595-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-595-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01987-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėja O. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 24–26), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-705 „Dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo“, kuriame nurodyta, jog sankcija buvo pritaikyta po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas sprendimas dėl dalies paramos susigrąžinimo, kadangi susidarė papildomai 18,02 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai (b. l. 36–37); 2) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. BR6-(3.144)-5416 „Dėl likusios skolos dalies išskaičiavimo“, kuriuo pareiškėja informuota, kad palūkanos (0,79 Lt), apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. birželio 9 d. (imtinai) ir likusi dalis (250,74 Lt) skolos 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus sumos, todėl pareiškėja Agentūrai daugiau neskolinga (b. l. 39); 3) priteisti iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad paramai gauti 2010 m. birželio 11 d. deklaravo 6 sklypus (iš viso 10,93 ha ploto), tačiau atsakovas patikrino tik 2 sklypus. Lauke Nr. 1 esančiame žemės sklype Nr. 134621-3632 buvo deklaruota 3 ha ploto, po patikros nustatyta 2,85 ha plotas (neatitinka 0,15 ha). Lauke Nr. 1 deklaravo 3,5 ha sklypą Nr. 135620-1624, tačiau po patikros nustatytas 3,30 ha plotas (neatitinka 20 arų). Pareiškėjos nuomone, šie neatitikimai atsirado dėl neteisingai įbrėžtų nedeklaruojamų sklypų plotų, kurių dydžiai nebuvo nustatyti patikros metu, todėl neaišku, kaip buvo apskaičiuoti plotai, nes to Agentūra nevertino. Taigi, iš esmės buvo priimti neteisėti ir nepagrįsti sprendimai. Be to, patikra buvo atlikta kompiuteriniu būdu, nesiremiant objektyviais duomenimis ir nepagrįsta nustatytais faktais, nepranešus pareiškėjai apie jos atlikimo laiką bei rastus neatitikimus. Byloje taip pat nėra pakankamai duomenų, kad deklaruotų kontrolinių sklypų dalys neatitinka paramos skyrimo reikalavimų, taip pat neatlikti reikiami ir tinkami veiksmai tokiems duomenims nustatyti. Nenustačius sklypų ribų ilgio, sklypų plotų apskaičiuoti neįmanoma, todėl patikra laikytina nepagrįsta, neteisėta ir neatitinkančia faktinių aplinkybių. 2013 m. gegužės 24 d. Agentūra priėmė pakartotinį skundžiamą sprendimą dėl analogiškų aplinkybių pagal tą pačią paraišką (pasėlių plotų ir išmokų už juos gavimo), kuriame nustatė (taip antrą kartą pakeisdama ankstesnių patikrų metu nustatytą sprendimą), kad pareiškėjai buvo išmokėta didesnė parama nei priklauso, todėl papildomai susidarė dar 18,02 Lt grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina Agentūros veiksmų nenuoseklumą, nepagrįstumą ir neteisėtumą nustatant sankcijas ir dėl to priimant atitinkamus sprendimus. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. 3D-675 „Dėl kontrolinių žemės sklypų (BL3) tinkamumo paramai tiesioginėmis išmokomis skirti įvertinimo“ (toliau – ir Įsakymas) įsigaliojo tik 2010 m. liepos 23 d., o pareiškėjos paraiška buvo pateikta dar 2010 m. birželio 11 d., todėl jos pateikimo metu šis Įsakymas dar nebuvo įsigaliojęs ir negalėjo būti taikomas, taigi negalėjo būti taikomos ir sankcijos už jo nesilaikymą ar nevykdymą.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 51) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sankcija pareiškėjai pritaikyta po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. SP1-(11.84)-98 dėl skolos Nr. 1, nes susidarė papildoma 18,02 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Apie apskaičiuotą 18,02 Lt dydžio grąžintinų lėšų sumą pareiškėja buvo informuota Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu (toliau – ir Sprendimas dėl skolos Nr. 2), kuris buvo išsiųstas kartu su Agentūros 2013 m. gegužės 28 d. raštu dėl skolos išieškojimo atnaujinimo ir susidariusios skolos grąžinimo. Sprendimu dėl skolos Nr. 2 apskaičiuota skolos suma bei likusi neapmokėta pagal sprendimą dėl skolos Nr. 1 dalis, vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (toliau – ir Grąžintinų lėšų taisyklės), 16.2 punktu. 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pareiškėjai priklausančios pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Apie išskaičiavimą (įskaitą) pareiškėja informuota 2013 m. birželio 14 d. raštu dėl likusios skolos dalies išskaičiavimo (toliau – ir Raštas dėl išskaičiavimo).

Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-675 taikymo nurodė, kad Įsakymu buvo tik patvirtinta vertinimo komisija, kuri turėjo patvirtinti paramai tinkamus ir netinkamus plotus. Minėtu Įsakymu jokie reikalavimai 2010 m. pateiktoms paraiškoms, galintys turėti įtaką paraiškoms administruoti, nustatyti nebuvo, todėl Įsakymo priėmimas ginčui nagrinėti nėra reikšmingas.

Teigė, kad Sprendimas dėl skolos Nr. 2 nėra dėl analogiškų aplinkybių pagal tą pačią paraišką (pasėlių plotų ir išmokų už juos gavimo). Skundžiamu sprendimu (Sprendimu dėl skolos Nr. 2) nuspręsta susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą per didelę išmoką už 0,01 ha ploto, deklaruoto tiesioginėms išmokoms bei paramai pagal MPŪV (Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natūra 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natūra 2000 išmokos“), kai sprendimu dėl skolos Nr. 1 buvo susigrąžinta parama už neteisingai deklaruotą 0,34 ha, kuris buvo nustatytas iki patikros vietoje atlikimo. Taigi, Sprendimu dėl skolos Nr. 2 yra tik patikslinama iš pareiškėjos susigrąžinama nepagrįstai pagal paraišką išmokėta paramos suma atsižvelgiant į patikros vietoje rezultatus. Sprendimas dėl skolos Nr. 2 yra išvestinis iš Agentūros sprendimo dėl sankcijų, kuriuo, pritaikius sankciją už neteisingą deklaravimą, buvo apskaičiuota galutinė pagal 2010 m. paraišką pareiškėjai priklausanti išmokų suma. Sankcija pritaikyta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos neteisingai deklaruotas plotas tiesioginėms bei išmokoms pagal priemonę MPŪV sudarė daugiau nei 3 procentus (0,35 / 10,58 * 100 = 3,31 proc.). Todėl pareiškėjos teiginys, jog Agentūros sprendime dėl sankcijų nustatyta paklaida neviršija anksčiau nurodytų teisės aktais leistinų paklaidų deklaruojant pasėlius, yra neatitinkantis tikrovės. Sprendimo dėl sankcijų pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, vadinasi, jai teisines pasekmes sukėlęs sprendimas (t. y. nustatęs taikomų sankcijų dydį) yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymėjo, kad Raštu dėl išskaičiavimo pareiškėja buvo informuota apie likusios dalies skolos, nustatytos Sprendimu dėl skolos Nr. 1, išskaičiavimą bei Sprendimu dėl skolos Nr. 2 nustatytos skolos išskaičiavimą. Grąžintinų lėšų taisyklės, kaip vieną iš būdų administruojančiajai institucijai susigrąžinti iš pareiškėjų grąžintinas lėšas, nustato susigrąžinimą įskaitos būdu, kaip nurodyta tų pačių taisyklių 11 punkte (16.2 p.). Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, Agentūra įskaitos būdu grąžintinas lėšas turi teisę susigrąžinti tuo momentu, kai pareiškėjui yra formuojamas mokėjimo pavedimas pagal kitas jam priklausančias paramos išmokas. Taigi, pareiškėjos atveju, įskaita buvo atlikta pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus mokėjimo metu. Tuo atveju, jeigu apskaičiavus skolą nebūtų galimybės taikyti įskaitą iš karto, kai tam pačiam pareiškėjui yra formuojami mokėjimo pavedimai pagal naujai apskaičiuotas mokėtinas išmokas, administruojančiajai institucijai, t. y. Agentūrai, būtų apsunkinta galimybė susigrąžinti iš pareiškėjų neteisėtai iš Europos Sąjungos paramos fondų jų gautas lėšas, ir tokiu būdu būtų pažeidžiama Europos Bendrijos finansinių interesų apsauga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu (b. l. 55-59) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2010 m. gruodžio 21 d. pranešimu informavo pareiškėją apie skiriamą paramą (b. l. 13–14). Po pareiškėjos paraiškos peradministravimo nustatyta, jog pareiškėjai susidarė 612,70 Lt permoka ir Agentūra 2011 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-(11.84)-98 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“, kuriame O. B. nurodoma grąžinti 612,70 Lt permoką, nustatytą pakartotinai administruojant 2010 m. paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones, mokamas už 2010 m. (Sprendimas dėl skolos Nr. 1) (b. l. 15–16).

Agentūra 2011 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą Nr. BR6-1670056 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – ir Sprendimas dėl sankcijų), kuriame nurodoma, kad, išnagrinėjus pareiškėjos 2010 m. paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones, mokamas už 2010 m., pareiškėjai buvo taikytos 238,48 Lt sankcijos ir skiriama 5 934,79 Lt dydžio galutinė paramos suma (b. l. 17–18).

Pareiškėja, nesutikdama su Agentūros Sprendimu dėl skolos Nr. 1 bei Agentūros raštu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kai Vyriausioji administracinių ginčų komisija netenkino jos skundo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1590-426/2012 pareiškėjos skundą atmetė (bylos priedo, b. l. 56–60). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ginčą apeliacine tvarka, 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė (bylos priedo, b. l. 95–100).

Atsižvelgus į tai, kad įsiteisėję teismų sprendimai (plačiąja prasme) turi res judicata galią ir juose nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.), minėtoje administracinėje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės iš naujo nagrinėjamoje byloje nenustatinėtos.

Įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarčiai, Agentūra 2013 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo, kuriame nurodyta, jog sankcija buvo pritaikyta po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas sprendimas dėl dalies paramos susigrąžinimo, susidarė papildomai 18,02 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma (b. l. 36–37). Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėja buvo informuota 2013 m. gegužės 28 d. raštu (b. l. 35).

Agentūra 2013 m. birželio 14 d. raštu informavo pareiškėją, kad palūkanos (0,79 Lt), apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2013 m. birželio 9 d. (imtinai) ir likusi dalis (250,74 Lt) skolos 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus sumos, todėl pareiškėja Agentūrai daugiau neskolinga (b. l. 39).

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėja pirminiame skunde prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo pagrįstumo (b. l. 1–4), tačiau teismas 2013 m. birželio 19 d. nutartimi prašymo atnaujinti terminą netenkino ir reikalavimą dėl Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą (b. l. 22), todėl teismas Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR3-1670056 pagrįstumo ir teisėtumo nenagrinėjo ir darė išvadą, kad sprendimo priėmimo metu tiek Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. SP1-(11.84)-98, tiek 2011 m. spalio 19 d. sprendimas teisėti ir pagrįsti.

Taip pat teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio mėn. pareiškėjai buvo skirta 6 565,51 Lt pagal 2010 m. paraišką priklausiusi mokėti išmokos suma (b. l. 13–14). Agentūra, gavusi atnaujintus kartografinius duomenis iš VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, po pareiškėjos paraiškos peradministravimo nustatė, kad pareiškėjai susidarė 612,70 Lt permoka. Todėl 2011 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą dėl skolos Nr. 1 (b. l. 15–16). Atlikus deklaruotų plotų patikrą vietoje, Agentūra, vadovaudamasi patikros vietoje rezultatais, pakartotinai vertino pareiškėjos paraišką ir 2011 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą dėl sankcijų (b. l. 17–18). Sankcija pritaikyta atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos neteisingai deklaruotas plotas tiesioginėms bei išmokoms pagal priemonę MPŪV sudarė daugiau nei 3 procentus (0,35/10,58*100=3,31 proc.). Šis 2011 m. spalio 19 d. sprendimas laikytinas galutiniu mokėtinų išmokų pagal pareiškėjos 2010 m. paraišką sprendimu. Be to, šiuo sprendimu išmoka perskaičiuota ir mokama tik už nustatytą faktinį plotą, o susidariusi permoka 18,02 Lt. Iš viso 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu dėl skolos Nr. 1 ir 2011 m. spalio 19 d. sprendimu dėl sankcijos pareiškėjai išmokos suma sumažinta 630,72 Lt, kuriuos pareiškėja turėjo grąžinti Agentūrai. Kadangi sprendimo priėmimo metu vyko ginčas dėl 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo dėl skolos Nr. 1 teisėtumo, pagal paraišką apskaičiuota skolos suma 2011 m. spalio 19 d. sprendimu nebuvo keičiama.

Įsiteisėjus minėtai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, Agentūra 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo pritaikė sankciją po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas sprendimas dėl dalies paramos susigrąžinimo, nes susidarė papildomai 18,02 Lt dydžio grąžintinų Agentūrai lėšų suma (b. l. 36–37): 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu dėl skolos Nr. 2 apskaičiuota skolos suma bei likusi neapmokėta pagal 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą dėl skolos Nr. 1 dalis. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 16.2 punktu. Pareiškėjos deklaruotas plotas tiesioginei išmokai bei išmokai pagal priemonę MPŪV gauti buvo 10,93 ha, o po atliktos patikros vietoje (minėta) faktiškai nustatytas 10,58 ha plotas, t. y. 0,35 ha ploto mažiau negu deklaruota arba 0,01 ha mažiau nei buvo nurodyta pareiškėjai sprendime dėl skolos Nr. 2, todėl išmoka perskaičiuojama ir gali būti mokama tik už nustatytą faktinį plotą. Sprendimu dėl skolos Nr. 2 nuspręsta susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą per didelę išmoką už 0,01 ha ploto, deklaruoto tiesioginėms išmokoms bei paramai pagal MPŪV, o Sprendimu dėl skolos Nr. 1 buvo susigrąžinta parama už neteisingai deklaruotą 0,34 ha, kuris buvo nustatytas iki patikros vietoje atlikimo. Sprendimas dėl skolos Nr. 2 yra išvestinis iš Agentūros sprendimo dėl sankcijų, kuriuo, pritaikius sankciją už neteisingą deklaravimą, buvo apskaičiuota galutinė pagal 2010 m. paraišką pareiškėjai priklausanti išmokų suma. Tokiu būdu, atsižvelgiant į patikros vietoje rezultatus, Sprendimu dėl skolos Nr. 2 yra tik patikslinama iš pareiškėjos susigrąžinama nepagrįstai pagal paraišką išmokėta paramos suma. Skolos dalis 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pareiškėjai priklausančios pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus (b. l. 39). Todėl Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-705 yra pagrįstas ir šioje dalyje pareiškėjos skundas atmestas.

Agentūros 2013 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. BR6-(3.144)-5416 pareiškėja buvo informuota apie likusios dalies skolos, nustatytos Sprendimu dėl skolos Nr. 1, išskaičiavimą bei Sprendimu dėl skolos Nr. 2 nustatytos skolos išskaičiavimą. Atsakovo teigimu, 2012 m. balandžio 12 d ir 2013 m. gegužės 16 d. pareiškėja į Agentūros sąskaitą pervedė 420,48 Lt ir ja buvo padengtos palūkanos, apskaičiuotos iki 2013 m. gegužės 15 d. (40,50 Lt) ir dalis skolos (378,98) (b. l. 35). Pareiškėja grąžino tik dalį iš 630,72 Lt grąžintinos sumos ir liko negrąžinta Agentūrai 251,74 Lt. suma.

Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 16 punkte reglamentuoti administruojančiosios institucijos grąžintinų lėšų susigrąžinimo būdai. Vienas iš tokių būdų yra susigrąžinimas įskaitos būdu (16.2 p.). Grąžintinų lėšų taisyklių 11 punkte yra reglamentuota, jog administruojančioji institucija registruotu laišku informuoja skolininką apie grąžintinų lėšų sumažinimą, anuliavimą, susigrąžinimą išskaičiuojant grąžintinų lėšų sumą iš skolininkui apskaičiuotos paramos pagal tą pačią ar kitą priemonę mokėjimo pavedimo formavimo metu, per 10 darbo dienų nuo grąžintinų lėšų sumažinimo arba anuliavimo užregistravimo, susigrąžinimo įskaitos būdu.

Tokiu būdu, Agentūra įskaitos būdu grąžintinas lėšas turi teisę susigrąžinti tuo momentu, kai pareiškėjui yra formuojamas mokėjimo pavedimas pagal kitas jam priklausančias paramos išmokas. Nagrinėjamu atveju įskaita buvo atlikta pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus mokėjimo metu. Todėl Agentūros 2013 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. BR6-(3.144)-5416 yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Teismui konstatavus, kad atsakovo 2013 m. gegužės 24 d. ir 2013 m. birželio 14 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjos skundas atmestinas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas (ABTĮ 44 str.).

III. Pareiškėja O. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-74), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos 2010 m. paraiška buvo įvertinta, ji gavo Agentūros 2010 m. gruodžio 21 d. raštą Nr. 1585964. Iš jo matyti, kad pažeidimų, deklaruojant pasėlių plotus, nustatyta nebuvo ir iki 2011 m. sausio mėnesio pareiškėjai buvo išmokėta pagal paraišką priklausiusi mokėtina išmokų suma, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino.

2. Skundžiamuose Agentūros sprendimuose nurodyti deklaravimo neatitikimai atsirado dėl neteisingai įbrėžtų nedeklaruojamų sklypų plotų, kurių dydžiai nebuvo nustatyti patikros metu. Lieka visiškai neaišku, kaip buvo apskaičiuoti plotai, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad plotai buvo deklaruoti neteisingai, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino.

3. Paramai gauti 2010 m. birželio 11 d. pareiškėja deklaravo 6 sklypus (iš viso 10,93 ha ploto), tačiau Agentūra patikrino tik 2 sklypus. Lauke Nr. 1 esantis žemės sklype Nr. 134621-3632 buvo deklaruota 3 ha ploto, po patikros nustatyta 2,85 ha plotas (neatitinka 0,15 ha). Lauke Nr. 1 deklaravo 3,5 ha sklypą Nr. 135620-1624, tačiau po patikros nustatyta 3,30 ha plotas (galimai neatitinka tik 0,2 ha). Lieka visiškai neaišku, kodėl nebuvo patikrinti likę 4 deklaruoti žemės sklypai, nes tik patikrinus visus 6 deklaruotus žemės sklypus galėjo būti nustatomas faktiškai neatitinkantis deklaruotas žemės sklypo plotas (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopija pridedama), be to, patikra buvo atlikta kompiuteriniu būdu, nesiremiant objektyviais duomenimis ir nepagrįstai nustatytais faktais, tinkamai nepranešus pareiškėjai apie jos atlikimo laiką bei rastus neatitikimus, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino.

4. Byloje taip pat nėra pakankamai duomenų, iš kurių galima būtų neginčijamai nustatyti, kad pareiškėjos deklaruotų kontrolinių sklypų dalys neatitinka paramos skyrimo reikalavimų, taip pat neatlikti reikiami ir tinkami veiksmai tokiems duomenims nustatyti, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad buvo neteisingai deklaruota Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278, 4 ir 36.3 punktų prasme. Tinkamai nenustačius sklypų ribų ilgio, sklypų plotų apskaičiuoti ir vienareikšmiškai, teigti, kad plotai buvo neteisingai deklaruoti, yra neįmanoma, todėl patikra laikytina nepagrįsta, neteisėta ir neatitinkančia faktinių aplinkybių, nes nebuvo išnaudotos visos galimybės objektyviems įrodymams surinkti ir nustatyti, o tarp leistinos 3 procentų ir nustatytosios 3,31 procentų ribos yra itin mažas tik 0,31 procento skirtumas, kuris galėjo susidaryti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė, šias teisiškai reikšmingas aplinkybes vertindamas itin formaliai.

5. Paaiškėjus šioms aplinkybėms, pareiškėjos paraiška buvo administruojama pakartotinai, ir buvo nustatyta, kad susidarė 612,70 Lt permoka ir Agentūra 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. SP1-(11.84)-98 įpareigojo pareiškėją grąžinti šią permoką. Šį sprendimą pareiškėja skundė nustatyta tvarka, tačiau tik teisminio nagrinėjimo metu paaiškėjo nauja aplinkybė – Agentūra savo iniciatyva 2011 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. BR6-1670056 priėmė naują sprendimą ir pritaikė pareiškėjai naują sankciją ją sumažindama iki (238,48 Lt+182,00 Lt, iš viso 420,48 Lt), tačiau nei pareiškėjai nei Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui laiku šis sprendimas nebuvo pateiktas, todėl jo skųsti nustatytais terminais pareiškėja negalėjo. Šiuo metu nei Agentūrai, nei Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai šio sprendimo skųsti negali, nes šios institucijos neįgaliotos atnaujinti apskundimo termino. Vilniaus apygardos administracinis teismas šią bylą atnaujino, tačiau nagrinėjo pareiškėjos ankstesnį skundą dėl pirminio Agentūros sprendimo, tačiau dėl 2011 m. spalio 19 d. Agentūros sprendimo Nr. BR6-1670056 pareiškėjos skundas buvo iš esmės nepatenkintas, todėl pareiškėjos pažeista teisė liko neapginta, tačiau į tai skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai neatsižvelgta.

6. Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SP1-(11.84)-98 pareiškėja 2011 m. gegužės 16 d. apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kuri 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. 3IN-B-574-922 rekomendavo Agentūrai dar kartą atlikti 2010 m. pareiškėjos paraiškoje deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančio lauko Nr. 1 bei kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624 esančio lauko Nr. 1 patikrą vietoje, kas vėliau ir buvo padaryta 2011 m. liepos 21 d. Šios patikros metu buvo nustatyta, kad kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančiame lauke Nr. 1 naudingų žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį gali būti teikiama parama sudaro 2,85 ha, kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624, esančiame lauke Nr. 1 sudaro 3,30 ha. Apie sprendimą dėl naujų matavimų pareiškėja buvo informuota 2011 m. liepos 25 d. Dėl šių matavimų Agentūrai 2011 m. rugpjūčio 10 d. pareiškėja pateikė skundą, tačiau Agentūra 2011 m. rugsėjo 14 d. pareiškėjos skundą tenkinti atsisakė, tačiau į tai pirmosios instancijos teismo sprendime visiškai neatsižvelgta.

7. 2013 m. gegužės 24 d. Agentūra priėmė pakartotinį sprendimą Nr. SP1(11.2.12E)-705 dėl analogiškų aplinkybių pagal tą pačią paraišką (pasėlių plotų ir išmokų už juos gavimo), nustatydama (tuo antrą kartą pakeisdama ankstesnių patikrų metu nustatytą sprendimą), kad pareiškėjai buvo išmokėta didesnė nei priklauso parama, dėl ko papildomai susidarė dar 18,02 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėja privalo grąžinti Agentūrai. Agentūra atsiskaitė už 0,02 ha žemės ūkio ploto, taikydama sankciją net penkis kartus už tą patį plotą (2011 m. rugsėjo 19 d.). Ši aplinkybė dar kartą patvirtina apie Agentūros veiksmų nenuoseklumą, nepagrįstumą ir neteisėtumą nustatant sankcijas ir dėl to priimant atitinkamus sprendimus, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamą 2013 m. gegužės 24 d. Agentūros sprendimą netinkamai vertino kaip išvestinį sprendimą dėl sankcijų, kas taip pat turėjo įtakos priimant neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą teismo sprendimą.

8. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. 3D-675 „Dėl Kontrolinių žemės sklypų (BL3) tinkamumo paramai tiesioginėmis išmokomis skirti įvertinimo“ įsigaliojo tik 2010 m. liepos 23 d., o pareiškėjos paraiška buvo pateikta dar 2010 m. birželio 11 d., todėl jos pateikimo metu šis įsakymas dar nebuvo įsigaliojęs, todėl pareiškėjai negalėjo būti taikomas, taigi ir taikomos sankcijos už jo nesilaikymą ar nevykdymą (juo labiau apie jį nebuvo informuota ir kitaip nebuvo su juo susipažinusi), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino.

9. Už 0,35 ha žemės ploto sankcijos sudaro 1 130,05 Lt. Tai reiškia, kad faktiškai Agentūra apskaičiavo už 2 ha žemės ploto, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai neatsižvelgė ir tinkamai teisiškai neįvertino.

10. 2013 m. birželio 12 d. pareiškėjai jau padavus skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, Agentūra priėmė dar vieną 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. BR6-(3.144)-5416 dėl pareiškėjai pritaikytos sankcijos įskaitymo iš naujai skirtos 2012 m. paramos sumos (0,79 Lt palūkanų ir 250,74 Lt skolos), į kurią įskaičiuoti ir skundžiamu 2013 m. gegužės 24 d. Agentūros sprendimu Nr. SP1-(11.2.12E)-705 pritaikyta 18,02 Lt sankcija, todėl kartu su pareiškėjos skundu nagrinėtinas ir šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, nes Agentūra neturėjo teisės išskaičiuoti visos 250,74 Lt sumos, todėl Agentūros 2013 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. BR6-(3.144)-5416 taip pat naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įsiteisėję teismų sprendimai (plačiąja prasme) turi res judicata galią ir juose nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-644/2013 konstatuotos faktinės aplinkybės iš naujo nagrinėjamoje byloje neturi būti nagrinėjamos.

2. Įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarčiai, Agentūra priėmė Sprendimą dėl skolos Nr. 2, kuriame nurodyta, jog sankcija buvo pritaikyta po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas sprendimas dėl dalies paramos susigrąžinimo, susidarė papildomai 18,02 Lt (5,22 EUR) dydžio grąžintinų lėšų suma. Apie šią grąžintiną sumą pareiškėja buvo informuota Agentūros 2013 m. gegužės 28 d. raštu dėl skolos išieškojimo atnaujinimo. Atitinkamai, Agentūros 2013 m. birželio 14 d. raštu dėl išskaičiavimo pareiškėja informuota, jog yra Agentūrai neskolinga, nes skola su palūkanomis 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus sumos.

3. Sprendimas dėl skolos Nr. 2 yra išvestinis iš Agentūros sprendimo, kuriuo, pritaikius sankciją už neteisingą deklaravimą, buvo apskaičiuota galutinė pagal 2010 m. paraišką pareiškėjai priklausanti suma (Agentūros Sprendimas dėl sankcijų, kuris prejudicinėje byloje pripažintas teisėtu ir pagrįstu). Todėl laikytina, jog Sprendimu dėl skolos Nr. 2 yra tik patikslinta pareiškėjos grąžintina nepagrįstai pagal paraišką gauta paramos suma.

4. Grąžintinų lėšų taisyklių 16.2 punkte (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo reglamentuojama, jog administruojančioji institucija lėšas gali susigrąžinti taikydama lėšų įskaitymą. Agentūra įskaitos būdu grąžintinas lėšas turi teisę susigrąžinti tuo momentu, kai pareiškėjui yra formuojamas mokėjimo pavedimas pagal kitas jam priklausančias išmokas. Ginčo atveju įskaita buvo atlikta pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus mokėjimo metu. Atsižvelgiant į tai, nėra abejonių, jog Agentūros 2013 m. birželio 14 d. raštas dėl išskaičiavimo yra teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos sprendimų dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo ir grąžintinų lėšų susigrąžinimo įskaitos būdu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu „Dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo“ Nr. SR1-(11.2.12E)-705 (Sprendimas dėl skolos Nr. 2) yra tik patikslinama iš pareiškėjos susigrąžinama nepagrįstai pagal jos 2010 m. paraišką išmokėta paramos suma, remiantis Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ Nr. SP1-(11.84)-98 (Sprendimas dėl skolos Nr. 1), dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo yra priimta galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-644/2013, bei Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimu „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ Nr. BR6-1670056 (Sprendimas dėl sankcijų), t. y. skundžiamas atsakovo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas yra išvestinis iš minėtų ankstesnių atsakovo sprendimų, Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-705 pripažino pagrįstu ir dėl jo pareiškėjos skundą atmetė.

Taip pat teismas, nustatęs, kad skundžiamu atsakovo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu „Dėl likusios skolos dalies išskaičiavimo“ Nr. BR6-(3.144)-5416 likusi dalis skolos, nustatytos Sprendimu dėl skolos Nr. 1 bei Sprendimu dėl skolos Nr. 2, išskaičiuota iš pareiškėjai priklausančios pagrindinės išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, todėl pareiškėja Agentūrai nebėra skolinga, remdamasis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137, 16.2 punktu, pripažino, jog Agentūros 2013 m. birželio 14 d. sprendimas Nr. BR6-(3.144)-5416 yra teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinusi tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios teismo sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, bei patikrinusi visą bylą, vertina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė nagrinėjamą administracinę bylą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės dėsto argumentus, susijusius su 2010 m. jos paraiškoje deklaruotų kontrolinių žemės sklypų laukuose atliktos patikros neteisėtumu: patikra buvo atlikta kompiuteriniu būdu, nesiremiant objektyviais duomenimis ir nepagrįsta nustatytais faktais, tinkamai nepranešus pareiškėjai apie jos atlikimo laiką bei rastus neatitikimus t. y. neatlikti reikiami ir tinkami veiksmai nustatyti, kad pareiškėjos deklaruotų kontrolinių sklypų dalys iš tikrųjų neatitinka paramos skyrimo reikalavimų, nepagrįstai taikytos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 3D-675 „Dėl Kontrolinių žemės sklypų (bl3) tinkamumo paramai tiesioginėmis išmokomis skirti įvertinimo“ nuostatos, neaišku, kodėl nebuvo patikrinti likę 4 deklaruoti žemės sklypai, kaip buvo apskaičiuoti jos laukų plotai, taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad buvo neteisingai deklaruota ir pareiškėja baustina atitinkama sankcija.

Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, pažymi, jog pareiškėjos 2010 m. atsakovui teikta paraiška, vadovaujantis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 16 d.) bei Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su Direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“ ir „Natura 2000 išmokos“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-151 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 8 d.), buvo administruojama pakartotinai, t. y. jau po Nacionalinės mokėjimo agentūros 2010 m. gruodžio 21 d. pranešimo apie jai skiriamą paramą pagal 2010 m. paraišką (b. l. 13-14). Pakartotinis pareiškėjos paraiškos administravimas buvo atliekamas, atsižvelgus į naujai paaiškėjusius duomenis, t. y. kad kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančiame lauke Nr. 1 pareiškėja deklaravo 3,00 ha 5DG-1 (daugiametės ganyklos – pievos (5 m. ir daugiau)) plotą, tačiau, vadovaujantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro kartu su 2011 m. vasario 19 d. raštu Nr. IS-2341 „Dėl kontrolinių žemės sklypų bl3 informacijos pateikimo“ pateiktais duomenimis, šiame lauke žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį gali būti teikiama parama, sudaro 2,89 ha (0,11 ha žemės sklypo plotas, įvertintas kaip netinkamas paramai (bl3)); taip pat kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624 esančiame lauke Nr. 1 pareiškėja deklaravo 3,50 ha 5DG-1 (daugiametės ganyklos – pievos (5 m. ir daugiau)) plotą, tačiau nustatyta, jog šiame lauke žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį gali būti teikiama parama, sudaro 3,27 ha (0,23 ha žemės sklypo plotas, už kurį prašėte išmokų, įvertintas kaip netinkamas paramai (bl3)).

Po peradministravimo nustatyta, jog pareiškėjai susidarė 612,70 Lt permoka ir Agentūra 2011 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą Nr. SP1-(11.84)-98 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“. Šį sprendimą dėl skolos pareiškėja apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kuri, išnagrinėjusi pateiktus duomenis, 2011 m. birželio 30 d. raštu Nr. 3IN-B-574-922 „Dėl skundo“ rekomendavo Agentūrai dar kartą atlikti pareiškėjos 2010 m. paraiškoje deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančio lauko Nr. 1 bei kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624 esančio lauko Nr. 1 patikrą vietoje.

Atsižvelgiant į tai, 2011 m. liepos 21 d. buvo atlikta 2010 m. paraiškoje deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančio lauko Nr. 1 bei kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624 esančio lauko Nr. 1 patikra vietoje, kurios metu, atlikus matavimus, nustatyta, jog kontroliniame žemės sklype Nr. 134621-3632 esančiame lauke Nr. 1, kuriame pareiškėja deklaravo 3,00 ha 5DG-1 (daugiametės ganyklos – pievos (5 m. ir daugiau)) plotą, žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį gali būti teikiama parama, sudaro ne 2,75 ha, o 2,85 ha.

Taip pat kontroliniame žemės sklype Nr. 135620-1624 esančiame lauke Nr. 1, kuriame pareiškėja deklaravo 3,50 ha 5DG-1 (daugiametės ganyklos – pievos (5 m. ir daugiau)) plotą, žemės ūkio naudmenų plotas, už kurį gali būti teikiama parama, sudaro 3,30 ha, o ne 3,29 ha. Apie tai pareiškėja buvo informuota Agentūros 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. 75 „Pranešimas apie patikros vietoje/nuotolinės patikros rezultatus ir kvietimas atvykti pasirašyti patikros vietoje/nuotolinės patikros ataskaitą“. Nesutikdama su patikros vietoje duomenimis, 2011 m. rugpjūčio 10 d. prašymu „Dėl deklaruojamų sklypų patikros“ pareiškėja kreipėsi į Agentūrą, kuri pareiškėjai atsakė 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-7608 „Dėl atsakymo į skundą“.

Taip pat Agentūra, vadovaudamasi patikros vietoje rezultatais, 2011 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ Nr. BR6-1670056, kuriame nurodė, kad pareiškėjai, pritaikius 238,48 Lt sankcijas, skiriama 5 934,79 Lt dydžio galutinė paramos suma pagal 2010 m. paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones, mokamas už 2010 m.

Pareiškėja, nesutikdama su Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimu Nr. SP1-(11.84)-98 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ bei Agentūros 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-7608 „Dėl atsakymo į skundą“, su skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, kuri 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 3R-287 (AG-251/01-2011) pareiškėjos skundo netenkino. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1590-426/2012 pareiškėjos skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą apskundus Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, šis 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-644/2013 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Taigi, iš minėtų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad atsakovo veiksmai pakartotinai administruojant pareiškėjos 2010 m. paraišką, taip pat ir pareiškėjos deklaruotų kontrolinių žemės sklypų laukų patikros vietoje atlikimas, jau buvos įvertintas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris priėmė galutinę ir neskundžiamą 2013 m. gegužės 2 d. nutartį dėl atsakovo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. SP1-(11.84)-98 „Dėl išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo“ (Sprendimo dėl skolos Nr. 1), taigi, ir dėl paraiškos peradministravimo metu atliktų veiksmų teisėtumo. Todėl apeliaciniame skunde pareiškėjos išdėstyti argumentai dėl netinkamai atlikto jos deklaruotų žemės sklypų, jų laukų patikrinimo ir kiti nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinės instancijos teismo nebuvo ir nėra iš naujo vertinami nagrinėjamoje byloje.

Tokia išvada grindžiama įsiteisėjusių administracinio teismo sprendimų privalomumo principu bei su juo susijusiu res judicata principu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodoma, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010).

Remiantis minėtais principais, nepagrįstais laikytini ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR6-1670056 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ bei Agentūros 2011 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. BR6-(1.14)-7608 „Dėl atsakymo į skundą“.

Dėl Agentūros 2011 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. BR6-(1.14)-7608 „Dėl atsakymo į skundą“ pastebėtina, jog, kaip minėta, pareiškėja jį buvo apskundusi Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, kuri 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 3R-287 (AG-251/01-2011) pareiškėjos skundo netenkino; šį sprendimą pareiškėja apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1590-426/2012 pareiškėjos skundą atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pareiškėja apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-644/2013 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje pažymėjo, kad nesutikdama su 2011 m. liepos 21 d. atliktos jos 2010 m. paraiškoje deklaruotuose kontroliniuose žemės sklypuose esančių laukų patikros vietoje rezultatais, pareiškėja 2011 m. rugpjūčio 10 d. prašymu „Dėl deklaruojamų sklypų patikros“ kreipėsi į Nacionalinę mokėjimų agentūrą, kuri pareiškėjai atsakė 2011 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. BR6-(1.14)-7608 „Dėl atsakymo į skundą“, iš kurio matyti, kad juo pareiškėjai buvo pateiktas paaiškinimas dėl atliktos patikros vietoje, taip pat nurodyta, kad apie 2010 m. paraiškos administravimo rezultatus (galutinę mokėtinos išmokos sumą ir pritaikytas sankcijas) pareiškėja bus informuota nustatyta tvarka (t. y. buvo priimtas Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1670056 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“).

Todėl, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, atsakovo 2011 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. BR6-(1.14)-7608 pats savaime jokių teisių ir pareigų pareiškėjai nesukelia ir yra tik informacinio pobūdžio. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu 2011 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. BR6-(1.14)-7608 nėra individualus administracinis aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d.), kadangi jame nėra tokiam aktui būtino požymio – viešojo administravimo subjekto konkrečiam asmeniui ar jų grupei nustatytų arba suteikiamų teisių ir pareigų (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d.).

Dėl to pareiškėjos ginčijamas Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. rugsėjo 14 d. raštas Nr. BR6-(1.14)-7608 negali būti savarankišku skundo dalyku ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino jo teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. rugsėjo 14 d. rašto Nr. BR6-(1.14)-7608 yra priimtas res judicata galią turintis teismo sprendimas, todėl nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo iš naujo nustatinėti ir įrodinėti su juo susijusių faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje administracinėje byloje (Nr. A442-644/2013).

Taip pat minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-644/2013 pripažinta, jog administraciniu sprendimu, sukeliančiu pareiškėjai materialines teisines pasekmes, laikytinas Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1670056 dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų, nes jis paramos gavėjai sukelia teisės aktuose numatytas materialines teisines pasekmes. Tačiau, remiantis ABTĮ 130 straipsnio 5 dalimi, apeliaciniame skunde pareiškėjai išreiškus reikalavimą panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. BR6-1670056, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija iš esmės neverto atsakovo 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR6-1670056 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėdama, kad ši nutartis pareiškėjai nėra kliūtis kreiptis į pirmosios instancijos teismą su skundu (prašymu) ABTĮ nustatyta tvarka ir iškelti naują ginčą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja pirminiame skunde prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR6-1670056 pagrįstumo (b. l. 1–4), tačiau pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 19 d. nutartimi prašymo atnaujinti terminą netenkino ir reikalavimą dėl Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR6-1670056 atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą (b. l. 22). Pažymėtina, jog šios nutarties pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskundusi nebuvo, todėl ji įsiteisėjo ir taip pat įgijo res judicata galią, todėl pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo vertinti šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu tiek Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. SP1-(11.84)-98, tiek 2011 m. spalio 19 d. sprendimas Nr. BR6-1670056 yra teisėti ir pagrįsti, bei pagrįstai jais rėmėsi. Dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad dėl Agentūros 2011 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. BR6-1670056 pareiškėjos skundas buvo iš esmės nepatenkintas, todėl pareiškėjos pažeista teisė liko neapginta. Pabrėžtina, kad pati pareiškėja netinkamai, t. y. nesilaikydama ABTĮ nustatytos administracinių aktų apskundimo tvarkos (šiuo atveju terminų), gynė savo galimai pažeistą teisę, todėl teismas ir neturėjo objektyvių galimybių ją apginti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-705 „Dėl susidariusios dalies skolos susigrąžinimo“ netinkamai vertino kaip išvestinį sprendimą dėl sankcijų. Pasibaigus ginčui dėl Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. SP1-(11.84)-98 dėl skolos ir įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarčiai, Agentūra atnaujino pagal pareiškėjos 2010 m. paraišką priskaičiuotinos skolos administravimą. Tai reiškia, jog nauja sankcija (skola) pareiškėjai už tą patį žemės sklypų plotą nebuvo taikoma, tik, pasibaigus ginčui dėl skolos teisme, ši skola toliau buvo administruojama – skaičiuojamos palūkanos už jos negrąžinimą laiku, atitinkamai tikslinamas skolos dydis, pranešama pareiškėjai apie tai ir galiausiai skola įskaitoma, t. y. pareiškėja pripažinta neskolinga Agentūrai. Todėl įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarčiai, Agentūra 2013 m. gegužės 24 d. priėmė sprendimą dėl susidariusios dalies skolos sugrąžinimo, kuriame dar kartą pakartojo, jog sankcija buvo pritaikyta po to, kai parama pagal 2010 m. paraišką jau buvo išmokėta ir priimtas sprendimas dėl dalies paramos susigrąžinimo (b. l. 36–37). Galiausiai 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. SP1-(11.2.12E)-705 „Dėl susidariusios dalies skolos susigrąžinimo“ apskaičiuota skolos suma bei likusi neapmokėta pagal Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. SP1-(11.84)-98 dalis, vadovaujantis Grąžintinų lėšų taisyklių 16.2 punktu, 2013 m. birželio 10 d. buvo išskaičiuota iš pareiškėjai priklausančios naujos (kitos) išmokos už 2012 m. deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus sumos ir apie tai pareiškėja informuota 2013 m. birželio 14 d. raštu Nr. BR6-(3.144)-5416 „Dėl likusios skolos dalies išskaičiavimo“, kuriame patvirtinta, kad pareiškėja Agentūrai daugiau neskolinga (b. l. 39).

Taigi, iš minėtų faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, kad Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-705 „Dėl susidariusios dalies skolos susigrąžinimo“ bei 2013 m. birželio 14 d. raštas Nr. BR6-(3.144)-5416 „Dėl likusios skolos dalies išskaičiavimo“ yra Agentūros 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. SP1-(11.84)-98 bei 2011 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. BR6-1670056 nustatytos pareiškėjos skolos Agentūrai administravimo tęsinys, t. y. išvestiniai sprendimai, kuriais buvo patvirtinta galutinė pareiškėjos skola, kurią pagrįsta pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 2 d. galutine ir neskundžiama nutartimi, Agentūrai ir ši skola įskaityta (išskaityta) iš kitos pagal pareiškėjos 2012 m. pateiktą paraišką išmokėtos jai paramos sumos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Agentūros 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-705 bei 2013 m. birželio 14 d. raštas Nr. BR6-(3.144)-5416, kaip išvestiniai, yra teisėti ir pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė