A-1316-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1316-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01881-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 41–45), prašydama: 1) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) grąžinti jai neišmokėtą pensijos dalį – 4 482,84 Lt; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1921, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 16 d. prašymą ir 2014 m. vasario 4 d. skundą bei atsisakyta grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV išvada, jog ji praleido terminą apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais, yra klaidinga. Apie tai, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, pareiškėja sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas, ir tik iš jo pareiškėja sužinojo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neteko galios. Be to, VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimo neteisėtumą lemia ir jo dviprasmiškumas, vienu atveju pareiškėjos skundą atsisakant nagrinėti dėl praleisto skundo padavimo termino, kitu atveju nurodant, jog nėra teisinio pagrindo išmokėti pensijos nepriemoką ir tuo būdu išreiškiant valią dėl ginčo esmės skundo netenkinant. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą pareiškėjos pažeistų teisių gynybą VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimą būtina panaikinti ir įpareigoti grąžinti pareiškėjai 2010-2011 m. laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 50–54) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad jai mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Kadangi G. G. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. jai teisėtai buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į turėtą praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo (toliau – ir Pensijų kompensavimo įstatymas) nuostatomis, pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyrius apskaičiavo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, dydį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį, kompensuojama suma pareiškėjai bus išmokėta 2014-2016 m. šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytomis procentinėmis dalimis. Pensijų kompensavimo įstatyme nėra numatytas senatvės pensijų kompensavimas dirbusiems asmenims ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas. Taigi pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu senatvės pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagrįstai, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos galiojo ir buvo taikomos iki Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, todėl VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Kadangi dėl 2010-2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, pareiškėjos reikalavimas patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti negautą senatvės pensiją atmestinas.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 23–26) prašė skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjai paskutinė sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. spalio mėnesį, o pareiškėja į teritorinį skyrių pirmą kartą kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 16 d. prašymu. VSDFV nuomone, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjos skundo teismui argumentai, kad 3 metų termino eigos pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo datos, nes VSDFV, nustatydama VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos) 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose, be kita ko, buvo sprendžiamas sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų, valstybinių pensijų apskundimo termino nustatymo klausimas. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų priėmimas ar įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Be to, pareiškėja dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi praleidusi 3 metų apskundimo terminą ir nepateikė įrodymų, kad šį terminą praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 67–71) pareiškėjos G. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2008 m. spalio 6 d. yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 28). 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos senatvės pensiją perskaičiavo remdamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, o kadangi pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, jai dar kartą perskaičiuota pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Pareiškėja 2014 m. vasario 4 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (10.1)3-2979 ir grąžinti neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 4 482,84 Lt (b. l. 5–13, 27–35). VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendime Nr. (6.5) I-1921 paaiškino, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl laikė, kad kreipdamasi į VSDFV su 2014 m. vasario 4 d. skundu praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl skundą nagrinėti atsisakė. Paaiškino, kad jeigu iki 2014 m. kovo 24 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 33–35).

Remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pažymėjo, jog pirmoji dėl Laikinojo įstatymo 6, 8 straipsnių taikymo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją dėl pensijos mokėjimo. Remdamasis LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas konstatavo, kad ginčijama VSDFV 2014 m. kovo 3 d. VSDFV sprendimo Nr. (6.5)I-1921 dalis, kurioje atsisakoma išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtas senatvės pensijų dalis, kurioje buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos, yra pagrįsta ir teisėta, nes pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiam reikalavimui pareikšti, skaičiuotiną nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai buvo sumokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nei teismui, nei VSDFV neteikė. Pažymėtina, kad praleisti terminai gali būti atnaujinami tik dėl išimtinių, ekstraordinarių, nepriklausiusių nuo pareiškėjo valios, aplinkybių. Termino praleidimo priežastimis pareiškėja teismui nurodo tai, kad apie neteisėtai sumažintą senatvės pensiją sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., kai Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo oficialiai paskelbtas, ir tik iš jo pareiškėja sužinojo, kad nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis neteko galios, todėl iki 2012 m. rugsėjo 22 d. negalėjo ginti savo teisės dėl neteisėto senatvės pensijos sumažinimo didesniu mastu, terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios datos. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad asmuo apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tokiais atvejais sužino tada, kai jam neišmokama tam tikra pensijos dalis. Šiuo atveju apie tokį pažeidimą pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl argumentai, kad apie savo pažeistą teisę ji sužinojo tik po 2012 m. rugsėjo 21 d. atmestini kaip nepagrįsti. Įstatymų leidėjas pensijų gavėjams buvo nustatęs ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja tokio pobūdžio skundą VSDFV galėjo pateikti iki 2013 m. sausio mėnesio, t. y. turėjo pakankamai laiko net skaičiuojant nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau tokią savo teisę įgyvendino tik 2014 m. vasario 4 d. Taigi VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1921 dalis, kurioje atsisakoma išmokėti 2010-2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, yra teisėta ir pagrįsta.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į VSDFV ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų procesinį terminą, todėl terminas skundui paduoti neatnaujinamas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti VSDFV grąžinti pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį – 4 482,84 Lt, VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1921 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl senatvės pensijos nepriemokos. Teismui padarius išvadą, kad ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja G. G. apeliaciniu skundu (b. l. 73–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja atsiliepimą grindžia ABTĮ 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 1 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu, taip pat LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje nurodyta, jog teisė kreiptis į teismą yra pamatinė asmens teisė. Pareiškėjos manymu, atsakovas nagrinėjamu atveju išreiškė savo valią dėl ginčo esmės, todėl laikytina, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja nei teismo, nei VSDFV neprašė atnaujinti praleisto 3 metų termino. Toks prašymas netenka prasmės, kai atsakovas jau yra pasisakęs dėl ginčo esmės ir privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo ne teisme procedūra baigta. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo jau suformuota LVAT bei Konstitucinio Teismo praktika (LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Konstitucinio Teismo 2012 m.gruodžio 19 d. sprendimas), kurioje akcentuojamas draudimas taikyti Konstitucijai prieštaraujantį aktą ar jo dalį, pripažįstama teismo pareiga ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 82–83) nurodė, kad su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 85–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas su teismo sprendimu sutinka, o atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime. Papildomai atsakovas pažymi, jog ginčijamame VSDFV sprendime savo valios nemokėti jai susidariusios senatvės pensijos nepriemokos, jis neišreiškė. Šiame sprendime VSDFV labai aiškiai nurodė, kad skundą nagrinėti atsisako, nes yra praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo, kuriuo teismas konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi 3 metų procesinį terminą kreiptis į VSDFV, kaip išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teisme instituciją, šio termino atnaujinti nėra jokių objektyvių pagrindų ir atmetė pareiškėjos G. G. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi į VSDFV (kaip instituciją, privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjančią ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais) kreipėsi 2013 m. gruodžio 16 d. (b. l. 5–7, 8, 11–13). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos, kaip ir nagrinėjamu atveju (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. AS502-654/2014, Nr. AS624-618/2014, Nr. A143-1522/2014, Nr. AS-156-556/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. AS-17-520/2015, Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nebuvo atsižvelgta į ginčui išspręsti aktualias aplinkybes, neteisingai aiškinta ir taikyta LVAT suformuota praktika, atmetami.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutiko su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kurioje teismas atsisakė atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodyti bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. eA-59-143/2015, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-735-143/2015, A-340-143/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jokių svarbių individualaus pobūdžio aplinkybių, pateisinančių termino praleidimą, pareiškėja nenurodė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktikoje suformuotą poziciją, jog sprendžiant dėl praleisto 3 metų termino skundui VSDFV (dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo) padavimo atnaujinimo, neturi būti remiamasi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo, kadangi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (t. y. iki 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 priėmimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams, o valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo (žr., pvz., LVAT 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015). Taigi pareiškėja nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota bylose, kuriose ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų grąžinimo.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1921 reikšmės nagrinėjamai bylai tuo aspektu, ar buvo išreikšta VSDFV – Pensijų įstatymo 45 straipsnio taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, jog šiame sprendime atsakovas pateikė tik informaciją apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reguliavimą, kuris pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažįstamas VSDFV pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. VSDFV informavimas, kad „Seimo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarimu Nr. XII-607 Vyriausybei pasiūlyta iki 2014 m. kovo 1 d. pateikti Seimui įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos; priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“, vertinamas tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (suponuojančio viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. priimto sprendimo argumentus ir išvadas pripažįsta iš esmės pagrįstus. Teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką.

Pažymėtina, kad 2015 m. gegužės 13 d., likus kelioms valandoms iki procesinio sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje paskelbimo (LVAT 2015 m. balandžio 23 d. nutartimi procesinio sprendimo paskelbimas šioje byloje buvo atidėtas 2015 m. gegužės 13 d. 15.00 val.), Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas prašymas prie administracinės bylos Nr. A-1316-756/2015 pridėti pareiškėjos G. G. mirties liudijimo AA Nr. 781157 kopiją, kurioje nurodyta, kad G. G. 2015 m. gegužės 6 d. mirė. Teismui pateikta mirties liudijimo kopija notariškai nepatvirtinta, ji teismui pateikta kaip informacinio pobūdžio dokumentas.

Minėtame prašyme jį pateikęs asmuo (J. G.) jokių kitų pageidavimų neišreiškė, duomenų apie galimus G. G. procesinių teisių perėmėjus nenurodė, tačiau teisėjų kolegija savarankiškai sprendžia klausimą dėl galimybės taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis <...>), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl praleisto termino kreiptis į privalomą išankstinę ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog pareiškėja G. G. praleido teisės aktais nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą ir jos nurodytos termino praleidimo priežastys nesudaro pagrindo terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė ir šioje nutartyje konstatavo, kad G. G. nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams pareiškėjos (apeliantės) G. G. procesinių teisių perėmimas negalimas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliacinį skundą ne atmeta, o administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą nutraukia (ABTĮ 101 str. 5 p.). Kadangi ABTĮ 101 straipsnio 5 punkte nurodyta aplinkybė (jeigu mirus asmeniui, kuris buvo pareiškėjas, ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių) paaiškėjo tik apeliacinės instancijos teisme, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 5 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti, o administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė