A-146-457-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-457/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00554-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą byloje Nr. 245.

Pareiškėja paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje yra užvesta buvusios savininkės R. S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Grigiškėse, turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 245. 2006 m. spalio 5 d. buvo parengta pažyma Nr. 473 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,0925 ha žemės. Atsakovas ginčijamu Sprendimu atsisakė atkurti nuosavybės teises į žemę, motyvuodamas tuo, kad yra praleistas įstatymo nustatytas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Sprendime nurodoma, jog prašymas Nr. 31/03/20-2507 atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas tik 2003 m. kovo 27 d., t. y. praleidus prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo terminą. Pareiškėja teigė, jog 2003 m. kovo 27 d. pateiktas dokumentas nėra prašymas atkurti nuosavybės teises, bet prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, reaguojant į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2003 m. kovo 14 d. raštą Nr. 31/03/22-671. Prašymas atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas nepraleidus įstatyme nustatyto termino, t. y. 1992 m. balandžio 16 d. Nepriklausomai nuo to, kokia forma prašymas buvo pateiktas, įgaliotos institucijos atstovai suprato, jog R. S. pareiškė prašymą atkurti nuosavybės teises.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 57–62) atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. lapkričio 30 d. pažymėjimą Nr. 17-1059-B nustatyta, jog buvęs savininkas P. B. (P. B.) iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus buvusiame (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime nuosavybės teise valdė 1,0925 ha žemės. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 esančios dokumentų rodyklės matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla užvesta 2000 m. rugsėjo 1 d. Joje buvo pateikti 1992 m. balandžio 16 d. prašymas-anketa, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 27 d. buvo pateiktas R. S. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. (P. B.) turėtą žemę Grigiškėse, nurodant atkūrimo būdą – kompensaciją, o 2003 m. lapkričio 10 d. – prašymas priimti papildomus dokumentus. 2006 m. spalio 5 d. buvo parengta pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ Nr. 173. Ginčijamu Sprendimu NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo G. S., jog, pakartotinai peržiūrėjus nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 esančius dokumentus, nustatyta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas 2003 m. kovo 27 d., t. y. po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino.

G. S. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Atsakovas pabrėžė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 nėra prašymo atkurti nuosavybės teises, pateikto iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėja yra praleidusi terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. 1992 m. balandžio 16 d. prašymo-anketos forma tuo metu buvo labai panaši į prašymo atkurti nuosavybės teisės formą, tačiau minėtas prašymas-anketa buvo tik prašymas išduoti archyvo pažymėjimą apie P. B. (P. B.) turėtą žemę ir negali būti vertinamas kaip prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę. R. S. kaip protingas, rūpestingas ir atidus asmuo turėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, pasidomėti, ar yra pateikti visi reikiami dokumentai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 70–74) pareiškėjos skundą patenkino, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 ir įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo G. S. procesą nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245.

Teismas rėmėsi bylos dokumentais, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Tvarkos 11 punktu ir nustatė, jog R. S. 1992 m. balandžio 16 d. užpildė prašymą-anketą, prašydama išduoti archyvo pažymėjimą apie P. B. (P. B.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 49). Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 1994 m. vasario 30 d. pažymėjimą Nr. 17-1059-B, kuriame nurodė pareiškėjos prašomą informaciją. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 14 d. raštu Nr. 31/03/22-071 pareiškėją informavo, kad ji turi pateikti notariškai patvirtintas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas (b. l. 44).

Pareiškėja 2003 m. kovo 27 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. (P. B.) turėtą žemę. VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 5 d. surašė pažymą Nr. 473 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus-Trakų apskr., Trakų valsč., buv. (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime 1,0925 ha žemę (b. l. 33). VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. S22-561, skirtame (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, nurodė, kad iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime rėžinės sistemos nebuvo, kvietė atvykti dėl kartografavimo datos nustatymo aplinkybių (b. l. 29).

NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugsėjo 5 d. išsiuntė pretendentams analogišką raštą Nr. 49SF-2131 (b. l. 27–28). NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 8 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2035 informavo G. S. apie tai, kad, jei ji pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, turi pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais, taip pat pažymėjo, jog į R. S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio (duomenys neskelbtini) kaime, Grigiškėse turėtą žemę jai likęs neatkurtas plotas yra 1,0925 ha (b. l. 25–26).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 4 d. sprendime Nr. 49SFN-(14.49.104.)-203 nurodė, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateiktas 2003 m. kovo 27 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą, todėl siūlė kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui pateikti atnaujinimo (b. l. 21).

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo nuomone, kad pareiškėja prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 2003 m. kovo 27 d., o jos 1992 m. balandžio 16 d. užpildytas prašymas-anketa nėra tinkamas prašymas. Teismas savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-709/2003, kurioje konstatuota, jog tais atvejais, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka prašymo turinio ar formos reikalavimų, teismai turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-709/2003).

Iš 1992 m. balandžio 16 d. prašymo-anketos, pateiktos ne tiesiogiai archyvui, o tuo metu žemės reformą vykdžiusiai institucijai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. Vilniaus apskrities Trakų valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 3,5–4 ha žemės, t. y. iš šio prašymo turinio aišku, kad G. S. šiuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas tinkamai neįgyvendino konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinės dalies – administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimo, apimančio taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras. 1992 m., R. S. pildant prašymą-anketą, atsakovas nepatarė, nepareikalavo užpildyti dar ir nustatytos formos prašymą, iki pat 2012 metų pabaigos (t. y. ištisus 20 metų) atliko su nuosavybės teisių atkūrimo procesu susijusias procedūras (prašė pareiškėjos teikti ir priėmė dokumentus, siūlė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, 2006 m. spalio 5 d. išdavė pažymą Nr. 473 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko P. B. nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus-Trakų apskr., Trakų valsč., buv. (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime 1,0925 ha žemę R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,095 ha žemės, ir pan.).

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliaciniame skunde (b. l. 79–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo paduotas apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir jo atsiliepimas į pareiškėjos skundą, paduotas pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėja G. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, taip pat prašo priteisti iš atsakovo 1000 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjos atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 88–91) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir jos skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pretendentės valia atkurti nuosavybės teises buvo aiškiai išreikšta 1992 m. balandžio 16 d. prašyme-anketoje, nors šis dokumentas ir neatitinka teisės aktų reikalavimų; valstybės įgaliotos institucijos suprato, jog tai yra prašymas atkurti nuosavybės teises, ir nepareikalavo pašalinti prašymo formos ar turinio trūkumų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčas administracinėje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjos motinos R. S. (mirė 2009 m.) 1992 m. balandžio 16 d. atsakovui paduotas prašymas-anketa dėl tarpininkavimo išduodant valstybinio archyvo pažymėjimą turinio ir formos prasme laikytinas prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. (P. B.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus buv. (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime 1,0925 ha žemę.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos skundą ir įpareigodamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą G. S. (mirusios R. S. dukrai ir įpėdinei, b. l. 31, 32), pripažino, kad 1992 m. balandžio 16 d. prašymu-anketa, pateiktu ne tiesiogiai archyvui, o tuo metu žemės reformą vykdžiusiai institucijai, R. S. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek jo paduotame apeliaciniame skunde su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, mano, jog 1992 m. balandžio 16 d. prašymas-anketa negali būti vertinamas kaip prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, ir teigia, kad numatytos formos prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas tik 2003 m. kovo 27 d., t. y. praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.).

Bylai aktualus teisinis reguliavimas, galiojęs 1992 m. balandžio 16 d. R. S. prašymo-anketos pateikimo įgaliotai institucijai metu, nustatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas, kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją (1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 11 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta prašymo dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo forma).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad 1992 m. balandžio 16 d. R. S. pateiktas prašymas-anketa atitiko ne visus tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytus prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškais atvejais, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka prašymo turinio ar formos reikalavimų, laikomasi nuostatos, kad tokie piliečių prašymai turi būti vertinami kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimas turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Be to, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo paduotas, todėl formos trūkumai nesukelia neigiamų teisinių pasekmių. Vien tai, kad prašyme nėra visų Atstatymo įstatymo 11 straipsnyje nurodytų faktų, yra nepakankama sąlyga paneigti, jog asmuo, pateikęs tokį prašymą, kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų, įstatymu įpareigotų vykdyti žemės reformą, vaidmuo, jų veiksmai įvertinant nuosavybės atkūrimo kaip teisėtumo atstatymo proceso svarbą ir reikšmę, apibrėžiamą Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje, apima ir priimto prašymo trūkumų šalinimo administracines procedūras, nors tiesiogiai tuometiniuose įstatymuose neformalizuotas, tačiau būtinas tikslams, kuriems pasiekti agrarinės reformos tarnybos veikė, bei konstituciniam gero administravimo principui įgyvendinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-709/2003, 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-899/2010).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad iš 1992 m. balandžio 16 d. prašymo-anketos, pateiktos tuo metu žemės reformą vykdžiusiai institucijai, turinio aiškiai matyti, jog šiuo prašymu R. S. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui (P. B. (P. B.)) nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą (Vilniaus apskrities Trakų valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėtus 3,5–4 ha žemės).

Kita vertus, byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija apie tai, jog atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais nuo pat 1992 m. balandžio 16 d. prašymo-anketos gavimo iki 2012 m. spalio mėn. pripažino, kad jis vertino 1992 m. balandžio 16 d. prašymą-anketą kaip tinkamą pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą (iš pradžių R. S., o jai mirus, – jos įpėdinės G. S.) valios išraišką ir pradėjo atitinkamą viešojo administravimo procedūrą. Bylos dokumentai patvirtina, kad nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 1992 m. balandžio 16 d. iki 2012 m. spalio mėn., atsakovas vykdė nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. B. (P. B.) iki nacionalizacijos Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus buvusiame (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime valdytą 1,0925 ha žemę procedūrą, tai yra: prašė pateikti ir priėmė nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus bei prašė pareikšti ir priėmė pareiškimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (jo keitimo) (VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. kovo 14 d. raštas Nr. 31/03/22-671; 2003 m. kovo 27 d. ir 2003 m. lapkričio 10 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gauti R. S. prašymai; 2009 m. liepos 24 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje gautas G. S. prašymas; NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 8 d. raštas Nr. 49SF-(14.49.104.)-2035; NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. gegužės 23 d. gauti G. S. prašymai), kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl grąžintinų natūra žemės sklypų, buvusių inter alia (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, suformavimo (VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. liepos 14 d. raštas Nr. 31/05/22-2585; b. l. 35), parengė pažymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2006 m. spalio 5 d. pažyma Nr. 473), kvietė atvykti į žemėtvarkos skyrių pas specialistą-kartografą dėl buvusio savininko turėtos žemėvaldos ribų nustatymo (VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. S22-561; NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 49SF-431; b. l. 27–29).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad beveik 20 metų (t. y. nuo 1992 m. balandžio mėn. iki 2012 m. spalio mėn.) atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka vykdė nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. B. (P. B.) iki nacionalizacijos Vilniaus-Trakų apskrities Trakų valsčiaus buvusiame (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime valdytą 1,0925 ha žemę procedūrą, laikydamas pareiškėjos motinos R. S. 1992 m. balandžio 16 d. paduotą prašymą-anketą tinkama pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą valios išraiška. Tokiais savo veiksmais atsakovas sukūrė R. S. (mirusi), o vėliau ir jos įpėdinei G. S. atitinkamus teisėtus lūkesčius, kad joms teisės aktų nustatyta tvarka bus atkurtos nuosavybės teisės į 1,0925 ha žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (Grigiškės) kaime. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjos motina R. S., 1992 m. balandžio 16 d. prašymu-anketa kreipdamasi į instituciją, tuo metu vykdžiusią žemės reformą, nepraleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą paduoti.

Remiantis nurodytais motyvais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje teisingai vertino faktines aplinkybes, ginčui aktualias teisės normas ir administracinių teismų praktikoje suformuluotas taisykles taikė tinkamai, todėl teisėtai ir pagrįstai panaikino skundžiamą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 ir įpareigojo NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo G. S. procesą nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Pareiškėja prašė priteisti jai iš atsakovo 1000 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, pareiškėjas, kurio naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų, tarp jų ir atstovavimo išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą, atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, ji turi teisę į savo patirtų išlaidų atlyginimą. Kartu su pareiškėjos atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai – 2013 m. rugpjūčio 29 d. teisinių paslaugų sutartis Nr. 41/2013 ir 2013 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 115 – patvirtina, kad pareiškėja realiai patyrė 1000 litų išlaidų, apmokėdama advokatės pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 88–93). Vadovaujantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 7 ir 8.11 punktais, kuriuose numatyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą dydis yra 1,5 minimalios mėnesinės algos, bei atsižvelgus į tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 buvo patvirtinta 1000 Lt minimali mėnesinė alga, konstatuotina, kad pareiškėjos prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (1000 Lt) neviršija teisės aktų rekomenduojamų priteisti dydžių, todėl ši suma priteistina pareiškėjai iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai G. S. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, 1000 (vienas tūkstantis) litų su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme susijusių išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas