eA-328-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-328-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07066-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E1“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti 2013 m. spalio 24 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 17R-772 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje Komisija pripažino UAB „ITP E1“ patirtas išlaidas dėl projekto plėtojimo kaip nepagrįstas;

2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Nurodė, kad ketino verstis saulės šviesos elektrinių sugeneruotos energijos pardavimo veikla, todėl investavo į saulės šviesos elektrinių plėtojimo projektus. Tuo pagrindu su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (toliau – ir Rangovas) 2012 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Pagal Sutartį pareiškėjas už jam suteiktas paslaugas UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo sumokėti 150 000 Lt (be PVM), sumokant 40 proc. dydžio avansą (60 000 Lt) po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo.

Rangovas parengė dokumentus, reikalingus plėtros leidimo išdavimui, o pareiškėjas sumokėjo privalomą valstybinę rinkliavą. Už dalies Sutartyje aptartų darbų įvykdymą pareiškėjui buvo pateikta sąskaita avansiniam mokėjimui – 60 000 Lt. Pareiškėjas, vadovaujantis Sutarties 4.1 punktu, Rangovui sumokėjo 60 000 Lt avansą. Toliau vykdant Sutartį 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kurio nuostatos pareiškėjui buvo nepalankios, todėl buvo nuspręsta nebeplėtoti saulės šviesos energetikos ir nutraukti tarp UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ ir pareiškėjo sudarytą Sutartį.

Pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas prašymą dėl plėtros leidimo išdavimo (išduotas 2012 m. lapkričio 19 d.) pateikė dar iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2013 m. vasario 1 d.) ir taip pat iki šio laiko patyrė išlaidas, jis patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintame Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytų subjektų ratą bei turi teisę kreiptis dėl kompensacijos.

Pagal Sutarties 6.11 punktą ir Susitarimo dėl sutarties nutraukimo (toliau – ir Susitarimas) 2.1 punktą, 60 000 Lt sumokėtas avansas liko Rangovui ir pareiškėjui jis negali būti grąžintas, todėl ši suma laikytina sumokėtu ir negrąžintu avansiniu mokėjimu Aprašo 5.4.3 punkto prasme, o tai reiškia, kad pagal šią Aprašo nuostatą minėta suma turėtų būti kompensuojama. Tuo labiau, kad pareiškėjas turėtas avansines išlaidas pagrindė atitinkamais įrodymais. Pareiškėjo vertinimu, Komisija, pasinaudodama diskrecijos teise, viršijo savo kompetenciją, nes pareiškėjo prašomos kompensuoti išlaidos (sumokėtas avansas) yra įtvirtintos Aprašo 5 punkte, o išlaidų (avanso) suma neviršija maksimalios ribos (45 proc. nuo visos sutarties sumos sudaro 67 500 Lt), tai yra nepatenka į Apraše nustatytus atvejus, kuomet Komisija turi diskrecijos teisę vertinti išlaidų pagrįstumą.

Be to, kadangi pagal Sutartį pareiškėjui sumokėtas avansas neturėjo būti grąžinamas, nebuvo pagrindo sumokėtą avansą laikyti nepagrįstomis ir nekompensuotinomis išlaidomis. Taip pat pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų (nenurodyti tikrieji sprendimo motyvai, todėl sprendimas nesuprantamas, neaiški apskundimo tvarka).

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi jai suteiktomis teisėmis ir kompetencija, todėl priėmė Aprašo 20.2 punktą atitinkantį sprendimą. Pažymėjo, kad vertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, iš kurių padarė išvadą, kad pareiškėjas jokios įrangos ar paslaugų iš UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ už sumokėtą avansą neįgijo. Priimant skundžiamą Sprendimą buvo vertinama tai, kad: 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas 2013 m. sausio 31 d., t. y. jau po Pakeitimo įstatymo priėmimo (t. y. po 2013 m. sausio 17 d.), kuomet jau buvo žinoma, kad saulės elektrinės projektų plėtojimas bus stabdomas ir nebus remiamas valstybės; pareiškėjas ir Rangovas yra galimai susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus, nes pareiškėjo vadovas yra Rangovo darbuotojas; tarp šalių sudarytu susitarimu nutraukti sutartį šalys galimai susitarė dėl avansinio mokėjimo palikimo Rangovui; iš susitarimo nutraukti sutartį matyti, kad pareiškėjas nedėjo jokių pastangų dėl avanso susigrąžinimo. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad sumokėta rinkliava už leidimo gavimą, pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas. Taip pat pabrėžė, kad skundžiamas Komisijos Sprendimas atitinka VAĮ nuostatų reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E1“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2013 m. liepos 30 d. pareiškėjas Komisijai pateikė prašymą dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo. Prie prašymo pridėjo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/1 sudarytą tarp pareiškėjo ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, Banko sąskaitos išrašą ir Sąskaitą išankstiniam apmokėjimui ITP Nr. 130125/9. Komisija 2013 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 2R-2838 paprašė pareiškėją pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 24 d. papildomai pateikė: Banko sąskaitos išrašus, paaiškinimą dėl banko sąskaitos išrašo įmokų, 2013 m. gegužės 3 d. Susitarimą dėl sutarties nutraukimo, Leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus Nr. LP-3867, PVM sąskaitą-faktūrą serija ITP Nr. 201305063. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 17R-772 nusprendė tik iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – 100 Lt.

Teismas rėmėsi Aprašo 1, 4, 5 10, 20 punktais, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 vasario 1 d.

Teismas vertino, jog Aprašo 5.4.3 punkte nustatyta, kad gali būti kompensuotini ir sumokėti bei negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo. Pareiškėjas šiuo pagrindu prašo grąžinti 60 000 Lt patirtų išlaidų, 2013 m. liepos 30 d. prašyme šias išlaidas įvardindamas, kitos išlaidos, kurias pagrindė banko sąskaitos išrašu (gavėjas – UAB „Informacinių technologijų pasaulis“, paskirtis – už paslaugas pagal sutartį). Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktas tvirtina, kad 40 procentų sumos avansas (60 000 Lt) mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Pareiškėjas nei prašymo nagrinėjimo metu Komisijoje, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikė dokumentų (įrodymų), patvirtinančių, kad sumokėjus avansą reikiama įranga buvo užsakyta. Todėl nesant šių įrodymų, pagrįstai nebuvo teisinio pagrindo pareiškėjo prašymą tenkinti vadovautis Aprašo 5.4.3 punktu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl įsipareigojimų (įrangos užsakymas) pagal sutartį nevykdymo būtų kreipęsis į Rangovą dėl sumokėto avanso grąžinimo. Aprašo 4 punkte įtvirtinta imperatyvi sąlyga dėl turėtų išlaidų pagrindimo įrodymais, todėl, pareiškėjo argumentai išdėstyti dėl pagrindo vertinti pareiškėjo turėtų išlaidų pagrįstumą nebuvimo, atitinkamai ir dėl Komisijos kompetencijos viršijimo reikalaujant pateikti įrodymus, laikytini nepagrįstais.

Iš pirkimo-pardavimo sutarties sudarytos tarp Rangovo ir pareiškėjo 6.6 punkto, teismas nustatė, kad pardavėjui nutraukus sutartį dėl pirkėjo įsipareigojimų nevykdymo, avansiniai mokėjimai negrąžinami. Į bylą pateiktas 2013 m. gegužės 3 d. Susitarimas „Dėl sutarties nutraukimo“ tvirtina, kad tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo pagrindas – nuo 2013 m. sausio 17 d. pasikeitusios AIEĮ nuostatos, dėl kurių pareiškėjui, sutarties tolimesnis vykdymas ekonominiu aspektu tapo nenaudingas ir nepriimtinas. Taigi šio Susitarimo turinys tvirtina, kad sutartis iš esmės buvo nutraukta pareiškėjo iniciatyva. Susitarimo 2.1 punkte nustatyta, kad pardavėjas negrąžina pirkėjui jo už Saulės elektrinę sumokėto avanso (60 000 Lt), kuris laikomas minimaliais pardavėjo dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Iš aptartų sutarties ir Susitarimo nuostatų matyti, kad avansą turėtų grąžinti pardavėjas, tačiau nesant pirkimo-pardavimo sutarties 6.6 punkto nustatytai sąlygai. Pažymėta, kad pareiškėjas žinodamas sutarties sąlygas ir būdamas susipažinęs su Aprašo nuostatomis, prieš tai neįgydamas jokios įrangos ar paslaugų (šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra), savo valia inicijuodamas sutarties nutraukimą turėjo suprasti dėl sutarties nutraukimo jo iniciatyva vėliau galimai kilsiančių pasekmių. Todėl teismas laikė, kad pareiškėjas savo veiksmais pats prisidėjo (gera valia) prie to, kad vėliau buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 60 000 Lt išlaidų kompensavimo. Taip pat pažymėta, kad iš pateiktų bankinių pavedimų matyti, jog pagal 2012 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ ir 2012 m. lapkričio 19 d. esant gautam leidimui plėsti energijos gamybos pajėgumą, avansiniai mokėjimai buvo atlikti 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d., taip praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau esant priimtam Pakeitimo įstatymui, todėl laikyta, kad pareiškėjas jau žinojo apie minėto įstatymo pakeitimus, vadinasi, prieš atlikdamas avansinį mokėjimą turėjo galimybę persiskaičiuoti elektrinės pelningumą, atsipirkimo terminą, projekto ekonominę naudą ir pan.

Teismas pažymėjo, jog Komisija vertindama pareiškėjo prašymą atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad pareiškėjas ir Rangovas yra galimai susijusios įmonės, kurios galimai galėjo derinti savo veiksmus. Šiuo aspektu pažymėta, jog sutiktina su Komisijos abejone dėl pirkimo-pardavimo šalių sąsajumo, nes, kaip buvo pastebėta, pareiškėjo direktoriaus pateiktame prašyme dėl išlaidų kompensavimo nurodytas kontaktinis el. pašto adresas (duomenys neskelbtini) atitinka Rangovo tinklapio www.itpasaulis.lt paskyroje sukurtą kontaktinį el. pašto adresą (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu ši aplinkybė sudaro prielaidą abejonei dėl tarp šalių sudaryto nesąžiningo susitarimo.

Teismas vertino ir pareiškėjo argumentus, kuriais jis prieštaravo Sprendimo atitikimui VAĮ nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nenurodyti tikrieji sprendimo motyvai, dėl ko sprendimas laikytinas nesuprantamu, taip pat neaiški Sprendimo apskundimo tvarka. Teismas nurodė, kad Sprendimo turinys tvirtina, kad jame yra nurodytas teisinis pagrindas (Aprašo 4 p.), kuriuo vadovaujantis buvo vertinami pareiškėjo pateikti išlaidas pagrindžiantys įrodymai. Be to, iš skundo argumentų bei išdėstytų argumentų teismo posėdžio metu akivaizdu, kad pareiškėjas suprato, kokios išlaidos nebuvo kompensuotos, nes skunde teikė argumentus dėl šių išlaidų pagrįstumo. Nors Sprendime ir nenurodyta per kokį konkrečiai terminą Sprendimas gali būti apskųstas, tačiau nurodžius nuorodą, kaip šiuo atveju, į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą, nelaikytina, kad apskundimo tvarka yra nesuprantama. Pažymėta, kad net jei nukreipimas į atitinkamą teisės aktą ir nebūtų visiškai suprantamas, tai nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.). Šiuo atveju Sprendimas buvo priimtas 2013 m. spalio 24 d., o pareiškėjas teismui skundą padavė 2013 m. lapkričio 21 d., t. y. nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, taip pat nenustačius Komisijos kompetencijos viršijimo, teismas darė išvadą, kad naikinti skundžiamą sprendimą pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas dėl perdavimo pareiškėjo prašymą Komisijai svarstyti iš naujo galėtų būti tenkinamas tik panaikinus Komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimą.

III. Pareiškėjas UAB „ITP E1“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E1“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:

1) Pasisakydamas dėl Komisijos kompetencijos ribų ir apelianto patirtų išlaidų pagrįstumo vertinimo, nurodo, kad teismas klaidingai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Iš Komisijos Sprendimo matyti, jog Komisija vertino, ar už apelianto sumokėtą avansą buvo įsigytos prekės, bei kitas aplinkybes, kurios nenumatytos Apraše ir negali būti pagrindu atmesti prašymą kompensuoti patirtas išlaidas. Taip Komisija viršijo savo kompetenciją, atmetė apelianto prašymą Apraše neįtvirtintais pagrindais, t. y. veikė ultra vires, o teismas šios klaidos neištaisė.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas su prašymu Komisijai bei teismui pateikė visus reikiamus dokumentus, pagrindžiančius patirtas išlaidas. Teigia, jog Komisija turi teisę vertinti, ar pagal Aprašą prašomos kompensuoti patirtos išlaidos yra pagrįstos atitinkamais dokumentais. Tačiau išlaidų pagrįstumas, pagal Aprašo nuostatas, turi būti vertinamas kaip išlaidų pagrindimas išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, t. y., ar kartu su prašymu pateikiami visi Aprašo 10 punkte numatyti dokumentai.

Aprašas Komisijai nesuteikia teisės vertinti, ar apelianto sudaryta sutartis ir jos pagrindu prisiimti įsipareigojimai yra pagrįsti ir savo nuožiūra spręsti kokias išlaidas laikyti pagrįstomis ir kompensuoti, o kurias atmesti kaip nepagrįstas. Aprašo nuostatos nesuteikia teisės Komisijai vertinti, ar atitinkamos išlaidos yra patirtos pagrįstai. Kokias išlaidas pripažinti patirtas pagrįstai ir laikyti kompensuotinomis numato pats Aprašas (Aprašo 5 p.), o ne Komisija, kuri atlieka tik techninio pobūdžio darbą įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją – užtikrinti Aprašu nustatyto reglamentavimo praktinį įgyvendinimą.

Komisija vertina, ar reikalavimas atitinka Apraše nustatytą kompensuotinų (pagrįstų) išlaidų rūšį (Aprašo 5 p.), ir ar pats prašymas yra pagrįstas reikiamais (reikalaujamais) dokumentais (Aprašo 10 p.). Komisijai suteikiama teisė tik išimtiniais atvejais įvertinti, ar išlaidos patirtos pagrįstai ir spręsti dėl jų kompensavimo (Aprašo 5.7, 6.1-6.3 p.). Komisijos sudėtyje nėra nė vieno asmens, turinčio atitinkamą kompetenciją vertinti išlaidų (investicijų) ekonominį pagrįstumą. Be to, teismas nesigilino ir nevertino apelianto motyvų, jog tokio pobūdžio sutartys buvo įprastos tuo metu susiklosčiusioje rinkoje, tad, siekdamas gauti prekes bei paslaugas, kurių pasiūla menka, o paklausa – didelė, apeliantas turėjo prisiimti būtent tokius įsipareigojimus, avansas sutarties neįvykdymo atveju atliko netesybų funkciją, kas yra teisėta ir leistina sutarčių sąlyga.

2) Dėl sumokėtų lėšų panaudojimo ir derybų dėl avanso grąžinimo su rangovu nurodo, jog pagal galiojančius teisės aktus, pareiškėjas neturėjo pareigos įrodyti, kad už sumokėtą avansą buvo užsakytos tam tikros prekės. Remiasi Aprašo 4, 5.4.1-5.4.4 punktais, teigia, kad iš Aprašo struktūros matyti, jog jame įvardintos išlaidos yra savarankiškos ir kompensuotinos, kadangi visos priskiriamos prie investicijų į materialųjį turtą, susijusį su elektrinės projekto plėtojimu. Sumokėtas ir negrąžintas avansas yra viena kompensuotinų išlaidų kategorija, o dėl įsigytų ir nuvertėjusių įrenginių patirtų nuostolių kompensavimas – kita. Šiuo atveju apeliantas prašo atlyginti būtent sumokėtą ir negrąžintą avansinį mokėjimą. Tuo tarpu teismas kelia reikalavimą pateikti įrodymus, susijusius su įrangos įsigijimu, t. y. priskiria įrodinėjimo pareigą, nesusijusią su apelianto reikalavimu. Taip teismas iš esmės apelianto reikalavimą transformuoja iš reikalavimo pagal Aprašo 5.4.3. punktą į Aprašo 5.4.2. punkte numatytą reikalavimą. Tačiau apeliantas tokio reikalavimo nereiškė. Apeliantas taip pat nesutinka, jog jo teisę reikalauti patirtų išlaidų atlyginimo galėtų paneigti jo kontrahento veiksmai su jam priklausančiomis lėšomis (t. y. įrangos užsakymas ar neužsakymas iš sumokėtų lėšų). Byloje nustatyta, kad apeliantas privalėjo pagal Sutartį sumokėti rangovui avansą ir tą padarė, šią aplinkybę patvirtinantys dokumentai buvo pateikti Komisijai ir teismui. Sutarties 6.11. punktas numato, jog apeliantas, nutraukęs sutartį ne dėl rangovo įsipareigojimų nevykdymo, netenka teisės į sumokėtą avansą. Todėl nutraukęs sutartį apeliantas prarado pagal sutartį rangovui sumokėtą avansą. Be to, teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys apelianto kreipimąsi į rangovą – Susitarimas, kuris rodo, jog šalys vedė derybas dėl Sutarties nutraukimo sąlygų (tame tarpe ir avanso grąžinimo – susitarimo 2.1. punktas), tačiau apeliantui avanso atgauti nepavyko. Teismas visiškai nepagrįstai pakartojo Komisijos Sprendimo motyvą, jog neįrodytos aplinkybės, patvirtinančios apelianto siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš rangovo.

3) Pasisakydamas dėl atliktų mokėjimų teisinio vertinimo ir apelianto veiksmų nutraukiant Sutartį, nurodo, jog faktas, kad apeliantas lėšas rangovui sumokėjo po Pakeitimo įstatymo priėmimo, teisiškai nereikšmingas. Aprašas nurodė datą, iki kada patirtos išlaidos kompensuojamos – iki 2013 m. vasario 1 d., o ne iki Pakeitimo priėmimo ar įsigaliojimo momento, tad atlikęs mokėjimus iki 2013 m. vasario 1 d., apeliantas turi teisę reikalauti kompensacijos. Be to, Sutartis su numatytu avansiniu mokėjimu buvo sudaryta 2012 m. rugpjūčio 3 d., kai nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie įstatymų pasikeitimus, susijusius su tarifo perskaičiavimu ir išlaidų kompensavimu, o prašymas dėl patirtų išlaidų kompensavimo užpildytas tik 2013 m. liepos 30 d. Atsisakydamas vykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus, apeliantas pažeistų sutartį, įstatymą ir patirtų dar didesnius nuostolius, nei sumokėti avansai, o taip pat prarastų verslo partnerį, tad jokių alternatyvų, kaip tik sumokėti avansą rangovui, jis neturėjo. Be to, teisės aktai jam buvo suformavę pagrįstą teisėtą lūkestį, jog sumokėtą ir neatgautą avansą jam kompensuos valstybė, todėl bylinėjimosi su rangovu galimybė nebuvo patraukli. Teismas neįsigilino į visas reikšmingas faktines aplinkybes, jų tinkamai neištyrė, tad priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą.

4) Dėl apelianto ir rangovo tarpusavio ryšių ar galimų susitarimų, nurodo, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Atsakovas neįrodinėjo ir teismas nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su Sutarties šalių susietumu ar nesąžiningumu. Todėl sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta, o teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis ir nenustatytomis aplinkybės. Be to, Aprašas nedraudžia faktiškai patirtų išlaidų kompensavimo reikalauti subjektams, kurie yra susieti su rangovais.

5) Dėl skundžiamo Sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams nurodo, kad šiuo aspektu teismo padaryta išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš Komisijos Sprendimo motyvų neaišku kaip, dėl ko ir kokie faktai buvo įvertinti, apeliantui pateiktas tik galutinis rezultatas – nurodyta, jog prašymas iš dalies atmestas, tačiau neaišku kaip prie tokio sprendimo buvo prieita, neaiškiai nurodyta apskundimo tvarka. Tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sukritikuoti ir panaikinti būtent dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Aprašo 5 punktas nustato kompensuotinų išlaidų rūšis, tačiau jame nėra pasisakyta dėl išlaidų pagrįstumo. Aprašo 4 punktas nustato, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, o Aprašo 20 ir 21 punktai suteikia teisę Komisijai priimti sprendimus. Aprašo 4 punktas kompensuotinoms išlaidoms nustato tam tikrus reikalavimus: jos turi būti ne tik įrodytos išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, bet ir turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir taip pat turi būti pagrįstos. Aprašo 4 punktas reikalauja, kad kartu su išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais turi būti pateikiami ir išlaidų pagrindimo dokumentai, t. y. Komisijai suteikiama teisė vertinti, ar išlaidos yra pagrįstos, o ne tik išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus. Techninio pobūdžio darbą, pagal Aprašo 25 punktą, atlieka Inspekcija ir Ministerija.

2) Aprašo 4 ir 20 punktai suteikia teisę ir įgaliojimus Komisijai vertinti prašymus dėl išlaidų kompensavimo ir pateiktus dokumentus. Į pateiktų dokumentų sąvoką įeina ir pateikti dokumentai dėl išlaidų (investicijų) ekonominio pagrįstumo, sutartys, apmokėjimą įrodantys dokumentai, taip pat visi kiti dokumentai, kuriuos pareiškėjai pateikia Komisijai. Į Komisijos sudėtį įtraukti institucijų, kurių veikla neatsiejama nuo subjektų ekonominės veiklos kontrolės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos – atstovai.

3) Motyvas, kad teismui nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad sumokėjus avansą reikiama įranga buvo užsakyta teisiškai reikšmingas, nes įrodo išlaidų pagrįstumą arba nepagrįstumą. Jeigu įmonė sumoka avansą ir už tai negauna jokių prekių ar paslaugų, tokios išlaidos laikytinos nepagrįstomis.

4) Nagrinėdama apelianto prašymo pagrįstumą, Komisija vertino prie prašymo pateiktus dokumentus (registracijos Nr. 15R-373) bei papildomai pateiktą dokumentaciją (registracijos Nr. 15R-4581), tačiau apeliantas nepateikė visų Inspekcijos prašytų dokumentų - t. y. dokumentų patvirtinančių išlaidų pagrįstumą, todėl Komisija padarė išvadą, kad jis jokios įrangos ar paslaugų už sumokėtą didelės sumos avansą neįgijo. Tai reiškia, kad apeliantas sumokėjo avansinį mokėjimą, kuris sudaro didelę sumą, negavo jokios įrangos, tačiau sutiko šią sumą palikti Rangovui. Atsižvelgiant į apelianto pateiktą dokumentaciją ir prašymą Nr. 15R-373, Komisijos nariai posėdžio metu išsakė nuomonę, kad šiuo atveju jis nedėjo jokių pastangų susigrąžinti tas lėšas ir sumokėtas sumas, už kurias negavo jokių prekių ir paslaugų. Priimdama Sprendimą Komisija vertino, kad 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas po Pakeitimo įstatymo priėmimo, kai buvo žinoma, jog saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės; apeliantas ir Rangovas galimai yra susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus; apeliantas ir Rangovas, žinodami, jog yra priimami teisės aktai dėl kompensacijos už patirtas išlaidas dėl elektrinių projekto plėtojimo, tiesiog sudarė Susitarimą, pagal kurį sumokėtas dideles avansines sumas nutarta palikti Rangovui; Susitarimas patvirtino, kad apeliantas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo. Komisijos nuomone, visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai.

5) Aprašas nedraudžia faktiškai patirtų išlaidų kompensavimo reikalauti subjektams, kurie susieti su rangovais, tačiau tai yra vienas iš veiksnių, atsižvelgiant į kitus pateiktus dokumentus, spręsti dėl išlaidų pagrįstumo.

6) Komisijos Sprendime išdėstyti pakankamai aiškūs motyvai kodėl avansiniai mokėjimai nekompensuoti: „Pareiškėjas atliko avansinį mokėjimą (60 000 Lt), tačiau nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-772, kuriuo atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 liepos 30 d. prašyme nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos pagrįstumą patvirtinančiais dokumentais bei pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120803/1 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120803/1 sudaryta 2012 m. rugpjūčio 6 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Šis leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. Pardavėjo sąskaita išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt avansui išrašyta 2013 m. sausio 25 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą.

2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog be minėto gauto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės) avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kai kurių pareiškėjo skundo motyvų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E1“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas