A-109-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-109-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02992-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28; 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Dizarto reklama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Dizarto reklama“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos energetikos ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Dizarto reklama“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 9 061,67 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 16 d. išdavė Bendrovei leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1364 ir Nr. LP-1365. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-170, įsigaliojusius nuo 2013 m. vasario 1 d., kurie iš esmės pakeitė ankstesnės redakcijos Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Skatinimo aprašas) nuostatas.

Pareiškėjas rėmėsi Įstatymo 20 straipsnio 4, 7, 8 dalimis, Skatinimo aprašo 8.2, 9 punktais ir darė išvadą, kad Pakeitimo įstatymas nustatė, jog elektros energija iš gamintojų bus superkama ne pagal didžiausią fiksuotą tarifą, galiojusį leidimo plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus išdavimo dieną, bet pagal tarifą, galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pareiškėjas nurodė, kad Energetikos ministerija 2013 m. kovo 29 d. Bendrovei išdavė leidimus gaminti elektros energiją Nr. LG-1554 ir Nr. LG-1555.

Atsižvelgdama į pakeistą Įstatymą, Bendrovė buvo priversta su AB „Lesto“ sudaryti elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį visai kitomis sąlygomis nei prieš tai nustatė ankstesnė Įstatymo redakcija bei Skatinimo aprašas. Pareiškėjo teigimu, remiantis ankstesne Įstatymo redakcija bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23, pastačius elektros energijos jėgaines, naudojančias saulės energiją, neintegruotą į pastatą, kurių įrengtoji galia yra 0,03 MW, turėjo būti taikomas 2012 metams nustatytas fiksuotas tarifas, nes leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, išduoti 2012 m. rugpjūčio 16 d., t. y. elektros supirkimo tarifas lygus 1,44 Lt / kWh, tačiau Pakeitimo įstatymu buvo pritaikytas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-282 ir galiojantis elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurios įrengtoji galia yra mažesnė arba lygi 30 kW, t. y. 1,25 Lt / kWh.

Pareiškėjas pabrėžė, jog gavęs leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, remdamasi šių leidimų metu galiojusia Įstatymo redakcija, turėjo teisėtą lūkestį, jog pastatytų elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, pagamintą elektros energiją 12 metų (nuo elektrinių pastatymo) galės parduoti už Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarime Nr. O3-282 numatytą 1,44 Lt / kWh tarifą. Prašydama leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, Bendrovė žinojo, kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką.

Tačiau Lietuvos Respublikos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją, priėmė Įstatymo pataisas, kurios, pareiškėjo manymu, galbūt prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Tokiais neteisėtais veiksmais padaryta žala, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama pagal ankstesnį Įstatymo reglamentavimą. Pareiškėjas nurodė, kad Bendrovės įrengtos elektrinės, naudojančios saulės energiją, faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 26 451 kWh, iš viso per 12 metų pareiškėjas, pardavęs elektros energiją už 1,44 Lt / kWh, iš vienos elektrinės būtų gavęs 437 447,52 Lt pajamų, o parduodamas elektros energiją už 1,25 Lt / kWh tarifą – 379 728,75 Lt iš vienos elektrinės. Dėl sumažinto elektros energijos supirkimo tarifo negautos pajamos per aštuonių mėnesių laikotarpį yra 9 061,67 Lt.

Pareiškėjo teigimu, priimtos Įstatymo nuostatos nepagrįstai apribojo jo teisę nurodytu laikotarpiu gauti 68 677,92 Lt pajamų ir paneigė teisėtus lūkesčius dėl atsinaujinančių energijos išteklių rinkos reguliavimo stabilumo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Teisingumo ministerija, Vyriausybei svarstant Pakeitimo įstatymo projektą bei Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektą, pateikė išvadas dėl šių projektų, kuriose nurodoma, kad minėti projektai buvo pateikti Vyriausybei nesilaikant Vyriausybės darbo reglamento ir Vyriausybės teisėkūros taisyklių nustatytos tvarkos ir terminų.

Pareiškėjo nuomone, įstatymų leidėjas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas Įstatymo pataisas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, ne tik galimai pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai, pažeidžiant lex retro non agit principą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas rėmėsi Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad Energetikos ministerijos pareiškėjui išduotame leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui išduotame leidime gaminti nurodyta, jog leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas laisva valia atliko visą eilę veiksmų ir tik po to, apskaičiavęs neva kilsiančią žalą, kreipėsi į teismą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir viešojo intereso principo įgyvendinimo atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymas buvo parengtas siekiant užtikrinti sklandų Pakeitimo įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo.

Dėl lex retro non agit principo pažeidimo atsakovas nurodė, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta teisė leisti retroaktyvius teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus. Atsakovas pažymėjo, kad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų padarinių.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio Bendrovė siekė įgydama leidimą plėsti. Atsakovas darė išvadą, kad nėra jokių konkrečių duomenų, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Atsakovas prieštaravo pareiškėjo prašymui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra. AB „Lesto“ paaiškino, kad, vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir Skatinimo aprašo 14.1 punktu, AB „Lesto“ elektros energijos gamintojo pageidavimu privalomai turi supirkti elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., eksploatuojamose ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios elektrinėse visą pagamintą elektros energiją. Bendrovė su pareiškėju sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios specialiojoje dalyje buvo nurodytas fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas – 1,25 Lt / kWh.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi, iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio Įstatymo 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalimis, nustatė, kad leidimai plėtrai pareiškėjui buvo išduoti galiojant minėtam teisiniam reguliavimui. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena. Priimant Pakeitimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.). Teismas darė išvadą, kad net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomas Komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. O3-282 nustatytas 1,25 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt / kWh (be PVM) supirkimo tarifas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, nustatė, jog pareiškėjas, gavęs leidimus plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektus, iš kurių naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), teismo teigimu, turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko ir pažymėjo, kad Bendrovė, jau gavusi šį leidimą, negalėjo pagrįstai tikėtis, jog, turėdamas leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Byloje nėra duomenų, kad Bendrovės pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Teismas nustatė, kad pareiškėjo saulės jėgainės gamina elektrą ir iš to gauna pajamų, o duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimus gaminti elektros energiją. Leidimus gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jo atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas nei buvo numatyta 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas nepažeidžia proporcingumo principo. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo netenkino.

Nagrinėjamu atveju teismui nekilo jokių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo argumentus dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas netekino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Pareiškėjas UAB „Dizarto reklama“ apeliaciniu skundu prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 9 061,67 Lt žalos atlyginimą; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2401/2014 ir daro išvadą, kad administraciniai teismai sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir neturi teisės įsiterpti į Konstitucinio Teismo įgaliojimus, todėl teismas negalėjo nuspręsti, kad pareiškėjo nurodyti teisės aktai nėra prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą ir daro išvadą, kad ir Seimo veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti nagrinėjama administraciniame teisme, todėl būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo manymu, teismas nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, teismo sprendime tik abstrakčiai, nevertinant individualios situacijos, pasisakyta dėl Seimo neteisėtų veiksmų bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apeliantas pažymi, kad, remiantis ankstesnės Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalimi ir Skatinimo aprašo 8.2, 9 punktais, pareiškėjas, prašydamas leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, žinojo kokia kaina ateityje iš jo bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Priėmus Įstatymo nuostatas ir pareiškėjui pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjo teigimu, jis patyrė žalą, todėl daro išvadą, jog valstybė pažeidė jo teises (t. y. teisėtų lūkesčių apsaugos principą) ir tokiais neteisėtais veiksmais pareiškėjui padarė žalą, kurią sudaro negautos pajamos už mažesniu fiksuotu tarifu superkamą elektros energiją nei elektros energija būtų superkama galiojus ankstesniam Įstatymo reglamentavimui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą ir daro išvadą, jog, jei Konstitucinis Teismas pripažintų, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostatos yra antikonstitucinės, tuomet teismas turėtų įvertinti Konstitucinio Teismo doktriną dėl teisės aktų, pripažintų prieštaraujančių Konstitucijai, galios nukreipimo į praeitį. Kadangi pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentu, pareiškėjo manymu, turėtų būti laikomas Įstatymo įsigaliojimas.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. balandžio 23 d. direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva) ir pažymi, kad Seimas, priimdamas Įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus. Pareiškėjo teigimu, teismas ginčijamo įstatymo nuostatomis panaikino pareiškėjui Direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo, todėl atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių apeliantas patyrė žalą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atsiliepime į skundą dėl žalos atlyginimo nurodyti skaičiavimai dėl papildomų kasmetinių viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio yra tik hipotetinio pobūdžio, nepateikti jokie tai patvirtinantys įrodymai, be to, papildomai patiriamas išlaidas pripažįsta pati Europos Komisija. Pareiškėjas daro išvadą, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. ne tik neužtikrino pareiškėjui Konstitucija garantuojamų teisių, tačiau ir pažeidė Europos Sąjungos teisės aktus.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Nr. 14/83, 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Nr. C-106/89, remiasi Direktyvos 1 straipsniu, Direktyvos preambulės 4, 5, 8, 14, 25, 42, 44 dalimis, Skatinimo direktyvos preambulės 1, 2, 12, 14, 17, 19 dalimis, 4 straipsnio 2 dalimi, Komunikatu, jo išvadų 2, 4, 6 pastraipomis, ir daro išvadą, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, Įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, Įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, Įstatymas neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, Įstatymu yra pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1963 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Nr. C-26/62, remiasi Lietuvos Respublikos Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 1-3 dalimis ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismui kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi Įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo (iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, nurodo, kad 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 15 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Atsakovas pažymi, kad susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 50 kartų.

Atsakovas nurodo, kad jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, tuo būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. Atsakovo teigimu, suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 450 MW, tai sukeltų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį per metus 540 mln.

Lt ir padidintų elektros energijos tarifą vartotojams iki 5,4 ct / kWh. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo tikslas 2013 m. spalio mėnesį buvo viršytas septynis kartus, dėl to kaina vartotojams papildomai galėjo padidėti apie 0,7 ct už 1 kWh. Atsakovas paaiškina, kad Komisijos nustatytos elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energijos išteklius, ir patiektos į tinklus, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos 2014 metams penkis kartus viršija sumą, numatytą remiantis Įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.).

Atsakovas daro išvadą, jog tai patvirtina, kad buvo būtina priimti Pakeitimo įstatymą, o atsakovo paskaičiavimai dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikio ir elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo nėra hipotetiniai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, remiasi Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, pažymi, kad, Seimui priėmus Pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Atsakovas nurodo, kad superkamos elektros energijos tarifo dydį nustato Komisija, atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, nurodo, kad fiksuoti tarifai nustatomi vadovaujantis Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtinta Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodika (toliau – ir Metodika).

Atsakovas teigimu, Metodikos 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, tai yra po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam, neteisingam didinimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, konkrečių tarifų dydžių.

Atsakovas daro išvadą, kad negalima tvirtinti, jog dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolius. Atsakovas remiasi Elektros energijos įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 1 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad įstatymų leidėjas turėjo tikslą skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą tik iki nustatyto suminės galios dydžio. Atsakovas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas Įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) aiškiai numatė neviršyti būtino tikslui pasiekti elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimo 0,12 ct / kWh.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Atsakovas pažymi, kad teismas tik nagrinėjo, ar yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas tvirtina, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atsižvelgė į valstybėms narėms Direktyvoje iškeltus tikslus. Atsakovas remiasi Direktyvos preambulės 25 punktu ir daro išvadą, kad nacionalinių paramos schemų poveikis ir sąnaudos turi būti kontroliuojamos.

Paramos schemos poveikio ir sąnaudų kontrolę Seimas įgyvendina nustatydamas Įstatymo tikslus bei neleisdamas viršyti šiems tikslams pasiekti būtinų lėšų poreikį. Atsakovas pažymi, kad, suteikiant Komisijai galimybę greičiau reaguoti į sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo panaikintas. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo nėra hipotetinio pobūdžio.

Atsakovo manymu, klausimas dėl Direktyvos nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, šios bylos aplinkybės atitinka nuostatai, suformuluotai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo byloje Nr. C-310/04. Atsakovas atkreipia dėmesį į 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudarytą Sutartį ir daro išvadą, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, taip pat neįrodė, kad teisinės valstybės, proporcingumo principai šiuo atveju buvo pažeisti.

Atsakovas pabrėžia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymą, veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas inicijavo šią administracinę bylą, siekdamas turtinės žalos (9 061,67 Lt) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės. Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl ko, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Pakeitimo įstatymą (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais.

CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 d.); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 str. 3 d. 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui leidimai gaminti elektros energiją išduoti 2013 m. kovo 29 dieną. Leidimuose nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, Bendrovės įgyvendinamo projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei ji tikėjosi, atsižvelgdama į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. vasario 1 d., pradėdama vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 str. 7 d.; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės principui, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (ABTĮ 20 str. 1 d.), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Dizarto reklama“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas