A-662-657-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-657/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02006-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 70.3; 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) padavė teismui prašymą (b. l. 1-2), kuriame prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą (toliau – Taryba, atsakovas) įgyvendinti neįgyvendintą Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 29 straipsnio 6 dalies nuostatą ir nustatyti priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą, išskyrus priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės vaikų ir jaunimo klubus, moksleivių kūrybos namus, turizmo, mokinių sveikatos centrus ir saugaus eismo mokyklą, tvarką.

Pareiškėjas paaiškino, kad vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą Vyriausybės atstovas nustatė, jog Taryba nėra nustačiusi priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarkos, išskyrus priėmimo tvarką į Vilniaus miesto savivaldybės vaikų ir jaunimo klubus, moksleivių kūrybos namus, turizmo, mokinių sveikatos centrus ir saugaus eismo mokyklą, kuri yra nustatyta Tarybos 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 1-975 „Dėl priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės vaikų ir jaunimo klubus, moksleivių kūrybos namus, turizmo, mokinių sveikatos centrus ir saugaus eismo mokyklą tvarkos aprašo tvirtinimo“.

Taryba iki šiol iš dalies neįgyvendina Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuri nustato, kad priėmimo į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas). Pagal Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies nuostatą, biudžetinės įstaigos, išlaikomos iš savivaldybės biudžeto, savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba.

Vyriausybės atstovas pateikė Tarybai 2013 m. kovo 20 d. reikalavimą Nr. 1R-26 „Dėl Švietimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostatos įgyvendinimo“ (toliau – ir Reikalavimas), reikalaudamas įgyvendinti neįgyvendintą Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatą, t. y. nustatyti priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą, išskyrus priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės vaikų ir jaunimo klubus, moksleivių kūrybos namus, turizmo, mokinių sveikatos centrus ir saugaus eismo mokyklą, tvarką.

Šis Reikalavimas turėjo būti apsvarstytas artimiausiame Tarybos posėdyje, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Vyriausybės atstovo tarnyboje 2013 m. balandžio 10 d. gautas Vilniaus miesto savivaldybės mero 2013 m. balandžio 8 d. raštas Nr. A51-41124-(3.3.2.3-EM4), kuriuo motyvuotai buvo paprašyta Reikalavimo įvykdymo terminą pratęsti iki 2013 m. birželio 1 d. Vyriausybės atstovas, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto savivaldybės mero rašte nurodytus motyvus, 2013 m. balandžio 12 d. potvarkiu Nr. 1P-29 pratęsė Reikalavimo įvykdymo terminą iki 2013 m. birželio 1 d.

Suėjus įstatymo nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie Reikalavimo įvykdymą. Tai laikytina atsisakymu tenkinti Vyriausybės atstovo Reikalavimą. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, Vyriausybės atstovas per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti reikalavimą gavimo dienos privalo kreiptis į teismą dėl šio Tarybos neveikimo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2006 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-1092/2006, 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A16-981/2006, 2008 m. birželio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-868/2008, 2010 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-879/2010 ir kt.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaudama Tarybai, pateikė atsiliepimą, kuriame prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–16).

Paaiškino, kad Taryba neatsisako nustatyti priėmimo tvarkos į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą. Šiuo metu yra parengtas ir derinamas Tarybos sprendimo „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektas, kuris bus teikiamas tvirtinti Tarybai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialistai taip pat rengia priėmimo į muzikos, dailės ir sporto mokyklas tvarkos aprašą. SAPĮ nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybės atstovas turi teisę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauti, kad savivaldybės administracijos subjektai įvykdytų Vyriausybės sprendimus. SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas turi teisę kreiptis į teismą tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą. Šios normos aiškintinos taip, kad Vyriausybės atstovas gali kreiptis į teismą, kai yra gautas savivaldybės administravimo subjekto atsisakymas įvykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą. Aiškindamas šią normą savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, kad Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą suponuojama savivaldybės administravimo subjekto nesutikimu (atsisakymu) su siūlymu atlikti teikime (reikalavime) nurodytus veiksmus (2005 m. liepos 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-799/2005). Tuo atveju, kai administracijos subjektas ne atsisako įgyvendinti Vyriausybės atstovo teikimą, o nespėjo jo įgyvendinti, Vyriausybės atstovas tokių administracijos subjekto veiksmų skųsti teismui neturi pagrindo. Manė, kad Vyriausybės atstovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes nėra Tarybos atsisakymo įvykdyti Vyriausybės atstovo Reikalavimą, taip pat nėra Tarybos pasyvumo, sudarančio pagrindą pareiškėjui manyti, kad atsakovas atsisakė vykdyti Reikalavimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje 2013 m. kovo 20 d. reikalavimą Nr. 1R-26 „Dėl Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatos įgyvendinimo“.

Pirmosios instancijos teismas nurodė SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktus, aptarė bylos faktines aplinkybes ir atsižvelgdamas į SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatas darė išvadą, kad šiuo atveju Vyriausybės atstovo reikalavimas teismui yra nepagrįstas, nes Vyriausybės atstovas prašo iš karto įpareigoti įgyvendinti Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas (dar neįgyvendintas), o SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas suformuluotas visai kitaip. Pagal šio punkto formuluotę Taryba privalo ne įgyvendinti nurodytą reikalavime įstatymą, o privalo Vyriausybės atstovo reikalavimą apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį). Iš minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų darytina išvada, kad Taryba gali ir atsisakyti vykdyti reikalavimą, o ne tik jį vykdyti, tačiau tokiu atveju turi pareigą per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos pranešti Vyriausybės atstovui arba apie tai, kaip bus vykdomas Reikalavimas (o ne jį įvykdyti visą ir iš pirmo karto), arba apie tai, kad kolegialus subjektas (Taryba) atsisakė vykdyti reikalavimą.

Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad Taryba iš viso nevykdė SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes iš viso Tarybai nebuvo pateiktas svarstyti Vyriausybės atstovo Reikalavimas, todėl Taryba nieko ir negalėjo dėl jo vykdymo nuspręsti ir nesprendė jo nei teigiamai, nei neigiamai. Pateikus svarstyti tokį reikalavimą, Taryba galėjo nuspręsti (priimti kokį nors sprendimą, nutarimą ir pan.), kad jis bus vykdomas, nustatyti jo vykdymo terminus ir pan. Vyriausybės atstovui minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalis suteikia teisę kreiptis į teismą dėl neveikimo, o neveikimas ir yra nepateikimas Vyriausybės atstovo reikalavimo, bet ne įstatymo įgyvendinančio akto (jo projekto), Tarybos posėdžiui svarstyti. Kaip matyti iš savivaldybės atsiliepimo ir pateiktų dokumentų, savivaldybė (jos administracija) iš esmės neatsisako vykdyti reikalavimą, tačiau Vyriausybės atstovo reikalavimo Tarybos posėdyje neapsvarstė tarybos nariai (galima preziumuoti, kad jie net nežino apie tokį reikalavimą), kaip to reikalauja SAPĮ 5 straipsnio 2 dalis. Tuo Vilniaus miesto savivaldybė pažeidė SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatas (nepateikė Tarybai svarstyti Vyriausybės atstovo Reikalavimo). Dėl Švietimo įstatymo tinkamo įgyvendinimo Tarybai nieko nežinoma, nes jai nebuvo pateiktas svarstyti Vyriausybės atstovo Reikalavimas.

Teismo vertinimu, tenkinus prašymą taip, kaip to reikalauja Vyriausybės atstovas, būtų pažeisti pagrindiniai savivaldos principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnyje, kuriuose nustatyta, kad pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra atstovaujamosios demokratijos, savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją, savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo. Teismas darė išvadą, kad negali būti apeinama šiam atvejui privaloma stadija, kuri nustatyta SAPĮ (5 str. 2 d.), ir neapsvarsčius Taryboje Vyriausybės atstovo Reikalavimo, nežinant Tarybos nuomonės tuo klausimu, Taryba iš karto būtų įpareigojama įgyvendinti Švietimo įstatymo nuostatas. Tuo labiau kad Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje jokie jos įgyvendinimo terminai nenustatyti, o Vyriausybės atstovas nesiremia kokiu nors kitu įstatymu, kuriame tokie terminai būtų įtvirtinti.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje apeliaciniu skundu (b. l. 39-44) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog teismas skundžiamu sprendimu nusprendė tenkinti Vyriausybės atstovo prašymą iš dalies, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) svarstyti Vyriausybės atstovo Reikalavimą, tačiau Vyriausybės atstovas tokio reikalavimo savo prašyme teismui nekėlė, bet prašė įpareigoti Tarybą įgyvendinti Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatą neįgyvendintoje dalyje. Teismas pakeitė Vyriausybės atstovo prašymo dalyką ir išsprendė bylą, neatsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotą prašymo reikalavimą bei nurodytą pagrindą. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad Vyriausybės atstovo prašymas buvo patenkintas iš dalies, nes jokia Vyriausybės atstovo reikalavimo dalimi nebuvo apgintas Vyriausybės atstovo siekiamas ginti teisėtas interesas – Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimas dar neįgyvendintoje dalyje – priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą, išskyrus priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės vaikų ir jaunimo klubus, moksleivių kūrybos namus, turizmo, mokinių sveikatos centrus ir saugaus eismo mokyklą, tvarką. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-478/2013 ir teigia, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 52 straipsnyje numatytą pareiškėjo teisę tikslinti ar pakeisti prašymo pagrindą ar dalyką ir nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika. Teismas Vyriausybės atstovo reikalavimą laikė nepagrįstu, tačiau priėmė sprendimą tenkinti Vyriausybės atstovo prašymą iš dalies, o tai suponuoja ir dviprasmišką priimto teismo sprendimo vertinimą. Įstatymo normų aiškinimas taip, kaip sprendime nurodė teismas, sudarytų sąlygas savivaldybės administravimo subjektams vilkinti sprendimų priėmimą ir neįgyvendinti reikalavime nurodytų teisės aktų nuostatų neapibrėžtą laiką, o Vyriausybės atstovas, galėdamas kreiptis į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tik tada, kai savivaldybės taryba apsvarstytų ir atsisakytų atlikti reikalaujamus veiksmus, negalėtų pasiekti Konstitucijoje ir SAPĮ nustatytų tikslų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 45-47) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog teismas, įpareigodamas Tarybą apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį) Vyriausybės atstovo Reikalavimą peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas, kadangi tokio reikalavimo pareiškėjas savo prašyme teismui nekėlė. Nurodo ABTĮ 81, 86 ir 52 straipsnius ir teigia, jog teismas negali keisti reikalavimo, o taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą reikalavimą. Teismas savarankiškai nustatė naują skundo dalyką ir įpareigojo atsakovą atitinkamai veikti.

Teismas ginčijamu sprendimu netenkino pareiškėjo prašyme suformuluoto reikalavimo – neįpareigojo atsakovo Tarybos įgyvendinti Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatą neįgyvendintoje dalyje, o sprendime net konstatavo, kad toks Vyriausybės atstovo reikalavimas yra nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, teismas skundą turėjo atmesti kaip nepagrįstą. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Taryba nežinojo apie Vyriausybės atstovo Reikalavimą, todėl nieko ir negalėjo apsvarstyti, o tuo buvo pažeistos SAPĮ 5 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės meras, kaip Tarybos vadovas, žinojo apie Vyriausybės atstovo reikalavimą. Vilniaus miesto savivaldybės meras, matydamas, kad reikalavimui įvykdyti skirtas nepakankamas terminas, kreipėsi į Vyriausybės atstovą su prašymu pratęsti šio reikalavimo įvykdymo terminą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba klausimą dėl priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarkų tvirtinimo svarstys tik tada, kai jai nustatyta tvarka bus pateikti Tarybos sprendimų projektai, Savivaldybės taryba šiems projektams pritars arba nepritars.

Tuo atveju, jei Taryba nuspęs nepritarti pateiktiems projektams, tai reikš, kad Taryba atsisako vykdyti Vyriausybės atstovo reikalavimą dėl Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo. Tik tada atsiras teisinis pagrindas Vyriausybės atstovui kreiptis į teismą su reikalavimu įpareigoti Tarybą įgyvendinti Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatas neįgyvendintoje dalyje. Į Vyriausybės atstovo reikalavimą buvo reaguota tinkamai – prašoma Vyriausybės atstovo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą, rengiamas savivaldybės sprendimo projektas.

Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti Vilniaus miesto savivaldybės SAPĮ pažeidimo ir Tarybos neveikimo.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 53-54) prašo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla nutrauktina.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą, kuriame nurodo, jog atsisako savo 2013 m. birželio 23 d. prašymo Nr. 3-285 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalies nuostatų įgyvendinimo“ administracinėje byloje Nr. I-4013-1429/2013 ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-4013-1429/2013 panaikinti ir bylą nutraukti. Prašyme pareiškėjas paaiškina, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1596 „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ ir sprendimu Nr. 1-1597 „Dėl priėmimo į Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas muzikos, dailės ir meno mokyklas tvarkos aprašo tvirtinimo“ buvo patvirtintos Vyriausybės atstovo reikalaujamos priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarkos, ginčo dalyko dėl Švietimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalies nuostatos įgyvendinimo nebeliko. Atsižvelgiant į išnykusį ginčo dalyką, šioje byloje teisminis ginčas ir bylinėjimasis netenka prasmės.

Pasisakydama dėl šio atsisakymo nuo skundo reikšmės nagrinėjamai apeliacinei bylai, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo teisė administracinėje byloje atsisakyti teismui paduoto skundo yra numatyta ABTĮ 52 straipsnyje, pagal kurį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal ABTĮ 101 straipsnio 3 punktą, pareiškėjo skundo atsisakymas yra pagrindas teismui nutraukti bylą. Nurodytos ABTĮ normos yra skirtos nagrinėjant administracines bylas pirmosios instancijos teisme. Tačiau pagal ABTĮ 133 straipsnį šios taisyklės yra taikomos ir apeliaciniame procese. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs pareiškėjo skundo atsisakymą, gali nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu. Tokiu atveju pareiškėjui atsisakius skundo, panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukus, atsakovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų nagrinėjimas netenka prasmės, todėl jie nenagrinėtini.

Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašyme išreikšta aiški jo valia atsisakyti skundo, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas yra naikintinas, o administracinė byla pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo skundą nutrauktina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsnio 3 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą panaikinti, o bylą pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius