A-502-2207-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-2207/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00364-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, po 150 Lt neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną dieną, praleistą Šakių rajono policijos komisariato areštinėje.

Skunde (b. l. 4) pareiškėjas paaiškino, kad per laikotarpį nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. balandžio 7 d. buvo laikomas Šakių rajono policijos komisariato areštinėje, kurioje laikymo sąlygos neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti 1 valandą per parą į pasivaikščiojimui skirtą kiemelį, kaip numato teisės aktai. Visą laiką, kol pareiškėjas buvo areštinėje, jis buvo uždarytas kameroje. Dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, nuolat jautėsi nepatogiai, nepagrįstai baudžiamas, kankinamas, dvasiškai gniuždomas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 11–13) paaiškino, kad pareiškėjas nurodė netikslų laikotarpį, kai jis buvo laikomas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK Šakių r. PK) areštinėje. Pagal pateiktus įrodymus, pareiškėjas Marijampolės AVPK Šakių r. PK buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. balandžio 5 d., t. y. 12, o ne 14 dienų. Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinė nuo eksploatacijos pradžios neturėjo įrengto pasivaikščiojimo kiemelio ir dėl to areštinėje uždarytų asmenų pasivaikščiojimai nebuvo vykdomi. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės), 7.10 punkte nurodyta, jog pasivaikščiojimai vykdomi tik tose policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir higienos norma HN 37:2009), 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Šis reikalavimas taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai rekonstruojamiems policijos areštinių pastatams ar jų teritorijoms (higienos normos HN 37:20 2 p.). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Pasivaikščiojimų kiemo įrengimas yra susijęs su areštinės pastato ar patalpų rekonstrukcija. Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinė ne visai atitiko higienos normoje nustatytus reikalavimus, todėl nuo 2013 m. kovo 4 d. ji uždaryta. Pareiškėjas per visą areštinėje buvimo laikotarpį nesikreipė į pareigūnus dėl netinkamų sąlygų. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti dėl objektyvių, t. y. ne nuo atsakovo atstovo priklausančių, priežasčių, todėl nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo D. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti (b. l. 25–28).

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas), kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną).

Higienos normos 37:2009 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Remiantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (pvz., 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją).

Šakių r. PK Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registro duomenys patvirtina, kad D. D. vykdant Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutartį Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje buvo laikomas nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. balandžio 5 d., t. y. 12, o ne 14 dienų. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas pasivaikščioti į kiemą nebuvo vedamas, kadangi Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje nėra įrengtų pasivaikščiojimo kiemų. Atsakovas šios aplinkybės neginčija. Taigi ginčo laikotarpiu 12 parų Marijampolės AVPK Šakių r.

PK areštinėje nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimus kieme, nustatyta Taisyklių 7.10 punkte ir higienos normos HN 37:2009 17.3 punkte, pažeistos Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. konkrečiu atveju nustatyta, jog atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Aplinkybė, kad Marijampolės AVPK Šakių r. PK administracija neturėjo galimybių dėl pasivaikščiojimo kiemų neįrengimo Šakių r. PK areštinėje pareiškėjui užtikrinti jo teisės į kasdienius pasivaikščiojimus gryname ore, teismo įsitikinimu, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, A492-558/2013).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į normalias kalinimo sąlygas, dėl to jis patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, šios kategorijos bylose suformuotą teismų praktiką, teismas padarė išvadą, jog konkrečiu atveju yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, į tai, kad pažeidimas truko neilgą laiką (12 parų), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nesant duomenų, kad pareiškėjas, laikomas Marijampolės AVPK Šakių r.

PK areštinėje, būtų skundęsis dėl jo laikymo sąlygų, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo ir protingumo principus, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 300 Lt suma.

III. Pareiškėjas D. D. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai (b. l. 32).

Paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nustatydamas piniginės kompensacijos dydį, neatsižvelgė į jo patirtus nepatogumus, išgyventas kančias bei emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 39–41).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų jam būnant Marijampolės AVPK Šakių r. PK areštinėje, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.271 str.), skundžiamame sprendime pripažino, kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. balandžio 5 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp minėto teisės aktų pažeidimo ir D. D. patirtų neigiamų išgyvenimų, dvasinių kančių.

Pareiškėjas, sutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl jam priteistos piniginės kompensacijos dydžio.

Pasisakydama šiuo bylos aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija, ištyrusi nagrinėjamos bylos medžiagą minėtų reikalavimų kontekste, daro išvadą, kad Kauno apygardos administracinis teismas priteisė tikriesiems pareiškėjo nuostoliams adekvatų žalos atlyginimą, tokiu būdu tinkamai apgindamas jo pažeistas teises ir atkurdamas teisingumą. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjas, 12 parų praleidęs dirbtinėje aplinkoje, patyrė žmogaus fizinę ir psichinę sveikatą silpninančių veiksnių poveikį, tačiau įrodymų, kad dėl to jam išsivystė konkrečios ligos ar atsirado kitokie negalavimai, nėra. Pažymėtina, jog visos policijos areštinėse uždarytų asmenų laikymo sąlygos, išskyrus pasivaikščiojimo kiemo buvimą, analizuojamu atveju buvo užtikrintos, be to, neįrodyta, kad atsakovo atstovas, neišleisdamas pareiškėjo pasivaikščioti lauke, būtų sąmoningai siekęs pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atsižvelgiant į tai bei remiantis aplinkybe, jog per 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpį minimalioji mėnesinė alga buvo 800 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368), konstatuotina, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, dėl kurios atlyginimo jis į teismą kreipėsi praėjus beveik trejiems metams nuo neteisėtų veiksmų atlikimo (2014 m. kovo 10 d.), nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 1 800 Lt (12 dienų x 150 Lt), t. y. 2,25 karto minimaliąją mėnesinę algą viršijančia, suma.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas