A-552-1481-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1481/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02109-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 46-52), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2013 m. birželio 11 d. rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą netenkinti pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, neišmokėtos valstybinės pensijos dalį (44 165,92 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kurią atsakovas atsisakė išmokėti 2013 m. birželio 11 d. raštu Nr. (75)-18-1423. Taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos paduoti (b. l. 40-41).

Paaiškino, kad nuo 2007 m. spalio 16 d. jam buvo paskirta 1 945,93 Lt dydžio valstybinė pareigūno pensija. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas pradėjo mokėti sumažintą pensiją, t. y. 467,02 Lt, kuri buvo sumažinta vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Pasak pareiškėjo, taikant Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą ir Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas, kurios prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jo konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeistos.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies normai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taip pat savo poziciją dėl neteisėtai sumažintos pensijos grindė ir Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d. ir kt. nutarimais.

Tvirtino, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį atsakovas pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nepagrįstai sumažindamas jam priklausančią pensiją, neišmokėjo 12 670,08 Lt pensijos dalies, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 31 495,84 Lt paskirtos pensijos.

Anot pareiškėjo, įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu, neatsižvelgdamas į kintančius valstybės ekonomikos rodiklius, nepagrįstai sumažino pensijas pensininkams, nepaisant jų nuosavybės formos, pasielgė neteisėtai. Tai sudarė neteisėtą pagrindą sumažinti pareiškėjo pensiją ir tuo sukėlė pasekmes (turtinę ir neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.)).

Termino skundui paduoti praleidimo priežastimis nurodė tai, kad iki 2012 m. rugsėjo 21 d. neturėjo jokio teisinio pagrindo manyti, kad Laikinasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Buvo įsitikinęs, jog tokio pobūdžio skundams terminas skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo ir baigiasi 2015 m. rugsėjį. Be to, savo įsitikinimus grindžia ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. T-55, kuriame nurodyta, jog pratęsiami pradėtų pasiruošimų byloms nagrinėti terminai, neskiriamos bylos teisėjams. Atsižvelgęs į didelį Vilniaus apygardos administracinio teismo krūvį ir savo įsitikinimus, jog terminas yra nepraleistas, neskubėjo teikti teismui skundo. Manė, kad terminas praleistas nežymiai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimuose į skundą ir į patikslintą skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 17–18, 60–61).

Paaiškino, kad, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta (mokėtina) pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taikant šio įstatymo 1 ir 2 prieduose nurodytas formules. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, VSD, mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas. Pabrėžė, kad pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne VSD veiksmų, nes šiuo atveju Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Laikinąjį įstatymą, kurio atitinkamos nuostatos Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, netinkamai reglamentavo pensijos mokėjimo klausimus. Nurodė, kad kol įstatymai nėra Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais, tol jie yra vykdytini. Taigi, panaikinti 2013 m. birželio 11 d. rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjui R. R. atnaujino skundo teismui padavimo terminą ir skundą patenkino iš dalies. Priteisė R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, 31 495,84 Lt valstybinės pareigūno pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 dienos.

Pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad šioje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui valstybinės pareigūno pensijos nepriemokos, kuri susidarė dėl nekonstitucinėmis pripažintų įstatymo teisės normų taikymo, priteisimo

Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2007 m. spalio 16 d. pareiškėjui buvo paskirta 1 945,93 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija (b. l. 13, 25-26). 2010–2012 metais pareiškėjui sumažinus pensiją dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, per 2010 metus pareiškėjui iš viso buvo priskaičiuota 18 680,88 Lt pensijos, per 2011 metus - 19 544,88 Lt pensijos, per 2012 metus - 12 453,92 Lt pensijos. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per 2010 metus iš viso buvo išmokėta 5 604,24 Lt pensijos, per 2011 metus - 9 843,44 Lt pensijos, per 2012 metus - 3 736,16 Lt pensijos (b.l. 24).

VSD 2013 m. gegužės 27 d. buvo gautas pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. prašymas dėl paskirtos nustatyto dydžio pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir 4 straipsnio 1 dalį ir neišmokėtos pensijos dydžio paskaičiavimo (b. l. 20–21).

VSD 2013 m. birželio 11 d. sprendime Nr. (75)-18-1423 pareiškėjui nurodė, kad, skaičiuodamas ir mokėdamas laikinai sumažintą valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiomis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis ir Laikinojo įstatymo nuostatomis. Taip pat pažymėjo, kad iki 2012 m. vasario 6 d. KT nutarimo įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo mėn., mokėdamas sumažintą pensiją, tinkamai vykdė galiojančių teisės aktų nuostatas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti tenkinamas (b. l. 9–10).

Dėl termino kreiptis į teismą pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog pagal 2005 m. gegužės 19 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. X-209 45 straipsnio 1 dalį VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, 2 dalyje nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Pažymėjo, jog termino kreiptis į teismą su skundu eiga prasidėjo 2010 m. vasarį, baigėsi 2013 m. vasarį, priklausomai nuo dienos, kurią gavo sumažintą pensiją. Pareiškėjas į teismą su skundu išmokėti jam pensijos nepriemoką kreipėsi 2013 m. birželio 19 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs 3 metų terminą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, įvertino praktiką, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse administracinėse bylose Nr. A552-519/2013 bei A444-2232/2013.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą argumentus, manė, jog jie yra pagrįsti ir sudaro pagrindą prašymui tenkinti. Teismas, priimdamas tokį sprendimą, nurodė, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, vieningos praktikos kol kas nėra, kas neabejotinai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kada suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Valstybėje susidarytų paradoksali situacija, jog dėl kiekvieno teisės akto pakeitimo (ypač jų pakeitimų, kuriais kaip nors keičiamos piliečių turėtų teisių apimtys), „dėl visa ko“ dera kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas, darbdavius ir pan., nes gal kada nors ateityje šis teisės aktas (jo pakeitimas) Konstitucinio Teismo sprendimu bus pripažintas nekonstituciniu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovas nekėlė skundo kreiptis į teismą termino praleidimo klausimo.

Dėl skundžiamo VSD 2013 m. birželio 11 d. rašto Nr. (75)-18-1423 teisėtumo teismas sutiko su atsakovo VSD argumentais, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, mokėdamas pareiškėjui pagal tuo metu galiojusias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą pensiją, jis tinkamai vykdė teisės aktų nuostatas, o pensijos dalies neišmokėjimas pareiškėjui buvo sąlygotas ne VSD veiksmų. Nurodė, kad kol įstatymai nėra Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais, tol jie yra vykdytini, todėl panaikinti 2013 m. birželio 11 d. rašte Nr. (75)-18-1423 išdėstytą sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką pagrįstumo pažymėjo, kad 2010 m. sausio 1 dieną įsigaliojo 2009 m. vasario 9 d. Laikinasis įstatymas Nr. XI-537, kurio 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas inter alia pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2010 m. vasario 11 d. įstatymo Nr. XI-680, 2010 m. spalio 26 d. įstatymo Nr. XI-1072 redakcija) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, <...>, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba <...> (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taigi, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo valstybinės pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį jo interesų ir Konstitucijos ginamų teisių nepažeidė, todėl skundas šioje dalyje yra atmetamas, o pareiškėjo pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kuris pripažintas nekonstituciniu, laikytinas jo Konstitucijos saugomų teisių pažeidimu ir jos turi būti ginamos, tad pareiškėjui priteistina pensijos dalis, sumažinta dėl šios teisės normos taikymo.

Sprendė, kad pareiškėjui priteistiną pensijos nepriemoką pagal atsakovo VSD išduotą pažymą (b. l. 24), kurios teisingumo pareiškėjas neginčija, sudaro skirtumas tarp pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį priskaičiuotos (perskaičiuotos) ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį dar kartą perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos, t. y. 31 495,84 Lt.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, taip pat atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė apeliacinį skundą (b. l. 80-82), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir bylą nutraukti, nurodydamas, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo išdėstytos aplinkybės dėl termino skundui paduoti atnaujinimo vertintinos kaip svarbios.

Atsakovo nuomone, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2006 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006, 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-79/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013) paneigia pareiškėjo prašyme nurodytų faktinių aplinkybių pripažinimo svarbiomis (ekstraordinariomis, nepriklausančiomis nuo asmens valios, objektyviai užkertančiomis kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą). priežastimis, dėl kurio procesinis terminas turėtų būti atnaujintas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalies prasme, pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl savo paties pasirinkto elgesio. Teismas nagrinėtoje byloje turėjo atsisakyti atnaujinti praleistą procesinį terminą skundui paduoti ir bylą nutraukti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 3 dalies, 101 straipsnio 7 punkto ir 102 straipsnio nuostatas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir nesilaikė precedento galią turinčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių.

Pareiškėjas R. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 87-94), nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas neteikė reikalavimo dėl termino neatnaujinimo ir bylos nutraukimo, pateikto apeliaciniame skunde, todėl mano, kad vadovaujantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi skundas nenagrinėtinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teigia, kad atsakovo nurodytoje administracinėje byloje Nr. AS525-66/2014 pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino skundui paduoti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Pažymi, kad atsakovo nurodytose administracinėse bylose Nr. AS6-247/2006, AS602-79/2012, A438-1972/2013 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Apeliantas nepateikė nė vieno įrodymo, kuriuo motyvuotų, jog pareiškėjo prašyme dėl procesinio termino atnaujinimo nurodyti argumentai būtų pripažinti nesvarbiais. Taip pat pakartoja šiuos argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Pagal bylos duomenis nustatyta, kad 2010–2012 metais pareiškėjui sumažinus paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo, per 2010 metus pareiškėjui iš viso buvo priskaičiuota 18 680,88 Lt pensijos, per 2011 metus - 19 544,88 Lt pensijos, per 2012 metus - 12 453,92 Lt pensijos. Perskaičiavus pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui per 2010 metus iš viso buvo išmokėta 5 604,24 Lt pensijos, per 2011 metus – 9 843,44 Lt pensijos, per 2012 metus – 3 736,16 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui atnaujino terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos paduoti ir sprendė, kad pareiškėjui priteisina valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, t. y. 31 495,84 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. dienos iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tuo aspektu, kad teismas nepagrįstai pareiškėjui atnaujino terminą skundui paduoti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Pagal faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. kai jam buvo išmokėta pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 19 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pripažintina, kad kaip yra ne kartą savo praktikoje nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, kaip pažymima šiuo metu aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-212/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014, AS602-205/2014, AS525-409/2014, Nr. AS502-472/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Nurodyta išimtis grindžiama tuo, kad, kaip pripažino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija pasisako, kad išvada, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, yra pagrįsta.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir nagrinėjamoje byloje bei vertintinos kaip sudariusios pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, tad pareiškėjui pateikus prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pirmosios instancijos teismas terminą skundui paduoti atnaujino pagrįstai.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas Artūras Drigotas