A-756-729-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-729/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01727-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, Valdyba) Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-53439 ir Fondo valdybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3050; 2) įpareigoti Fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti negautą 15 861,62 Lt senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl neteisėto Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Nurodė, kad 2010–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl to jo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu kiekvieną mėnesį buvo perskaičiuojama (mažinama) du kartus – taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas kaip pensija, viršijanti 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, ir taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes turėjo draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis nedirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos daugiau vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu. Todėl, pareiškėjo manymu, Fondo valdybos Vilniaus skyrius, neatsižvelgdamas į minėto nutarimo nuostatas, nepagrįstai atsisakė grąžinti jam dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tuo pažeisdamas konstitucinį teisinės valstybės proporcingumo, visų asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtų lūkesčių principą bei Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatas. Fondo valdyba nepagrįstai 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3050 motyvuoja tuo, kad pareiškėjas praleido iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimams apskųsti ir nepagrįstai senaties terminą pradeda skaičiuoti nuo 2010 m. sausio mėnesio. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotą senatvės pensiją pareiškėjas negavo, o į jo sąskaitą banke kiekvieną 2010–2011 m. mėnesį buvo pervedamos skirtingos senatvės pensijos sumos. Pareiškėjo manymu, tai reiškia, kad senaties terminas skundui paduoti prasideda kiekvieną mėnesį.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 13–16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta perskaičiuoti senatvės pensijas, kurios viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį – 650 Lt. Pareiškėjas 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam minėtais metais buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui apskaičiuota 15 861,62 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalies suma. Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui yra mokama viso paskirto dydžio senatvės pensija. Įvertinus tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, pareiškėjui negali būti išmokėta jo 2010–2011 m. negauta senatvės pensijos dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba atsiliepime į skundą (b. l. 25–29) prašo bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą. Jei pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalies sumą būtų patenkintas, prašo priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

Paaiškino, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo to dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį.

Pareiškėjas su skundu dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimo Nr. (10.1-02) 3-53439 ir įpareigojimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį į Fondo valdybą kreipėsi tik 2013 m. balandžio 30 d. Fondo valdyba įvertino tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis su 2013 m. balandžio 30 d. skundu, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą bei nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124, 1.127 straipsniais, reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo 2010 m. sausio mėnesio. Pareiškėjo argumentas, kad toks senaties termino skaičiavimas yra nepagrįstas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotai praktikai. Be to, LVAT 2003 m. birželio 27 d. nutartyje (adm. byla Nr. A5-264/2003) konstatavo, jog Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma.

Pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne visą paskirtą pensiją, taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jam jau yra įvykdyti. Todėl, remiantis LVAT suformuota praktika, ir nagrinėjamu atveju pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl jis taikytinas į ateitį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 51–57) pareiškėjo K. K. skundą patenkino iš dalies: panaikino Fondo valdybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (6.5) 1-3050 ir priteisė K. K. iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 15 861,62 Lt valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui K. K. pensija paskirta Fondo valdybos Vilniaus skyriaus l-ojo pensijų skyriaus 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu Nr. 11-17-7942; jos dydis nuo 2009 m. kovo 9 d. iki gyvos galvos – 1 271,82 Lt (b. l. 17). Nuo 2010 m. kovo 9 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus l-ojo pensijų skyriaus 2010 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 11-17-4706 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 295,91 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 18, 19). Nuo 2011 m. kovo 9 d. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus l-ojo pensijų skyriaus 2011 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 11-17-5607 pareiškėjui buvo iš naujo paskirta 1 320,97 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 20, 21), nurodant, jog Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrių, prašydamas išmokėti 2010 m. sausio 1 d. –2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą pensijos dalį, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo (b. l. 22). Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. (10.1-02) 3-53439 pateikė pareiškėjui duomenis apie jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalių nuostatas senatvės pensijos ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies dydžius, nurodydamas, jog dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui apskaičiuota 15 861,62 Lt neišmokėtos pensijos dalies suma.

Paaiškino, kad nesant įstatymo, nustatančio Fondo valdybos teritoriniams skyriams išmokėti pensijų gavėjams dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010-2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 23–24). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas panaikinti Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. (10.1-02) 3-53439 bei įpareigoti Vilniaus skyrių išmokėti 2010 m. sausio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 30). Fondo valdyba 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3050 nurodė, jog jis praleido iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į Fondo valdybą dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo, todėl pareiškėjo 2013 m. balandžio 30 d. skundą atsisakytina nagrinėti. Taip pat pareiškėjui pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 30 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuomet skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 31–32).

Pasisakydamas dėl atsakovo teiginio, kad pareiškėjas praleido skundo ikiteismine tvarka padavimo terminą, teismas rėmėsi Pensijų įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo redakcija Nr. XII-87) 45 straipsnio bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo redakcija Nr. X-209) 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, taip pat Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (2013 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. V-28 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 23 d.), 31 punktu.

Teismo vertinimu, šiam ginčui Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis netaikytina. Tokia pozicija grindžiama tuo, kad pagal aktualios redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių, inter alia viešojo administravimo, teisinių santykių, o viešasis administravimas pagal ABTĮ 2 straipsnio 1 dalį yra apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas nėra kildinamas iš neteisėtos viešojo administravimo subjekto (t. y. Fondo valdybos ar jo Vilniaus skyriaus) veiklos, skirtos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: neteisėto individualaus (t. y. skirto pareiškėjui) administracinio sprendimo priėmimo, netinkamos įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolės, netinkamo įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimo (neteikimo), netinkamo viešųjų paslaugų teikimo administravimo. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingo teisės akto (teisės normų), kurios vėliau Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos nekonstitucinėmis, priėmimo.

Seimas nėra viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 str. 6 d.), o jo veikla – įstatymų leidyba – nėra nei viešasis, nei tuo labiau vidaus administravimas. Tokio pobūdžio pensijos gavėjo skundas (t. y. dėl pensijos nepriemokos, kuri, kaip yra šiuo atveju, atsirado ne dėl Fondo valdybos ir jo skyriaus netinkamo viešojo administravimo) ikiteismine tvarka gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Todėl, kolegijos nuomone, ta aplinkybė, jog Fondo valdyba neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ikiteismine tvarka ir neatnaujino jo padavimo termino, neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, kuri atsirado dėl įstatymų leidėjo veiklos, priteisimo, o teismui – tokį ginčą išnagrinėti iš esmės.

Be to, Fondo valdybos Vilniaus skyrius pirmąjį sprendimą, kuriame nurodyta, kad pensija perskaičiuojama ir kokiu pagrindu, iš kurio pareiškėjas K. K. galėjo numanyti apie priežastis, dėl kurių sumažėjo jo pensija, priėmė 2011 m. kovo 22 d. (Nr. 11-17-5607, b. l. 20), tad pareiškėjas 3 metų termino kreiptis su skundu ikiteismine tvarka nepraleido. Antra vertus, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog šis sprendimas buvo įteiktas K. K.. Įvertinus pasakytą, teismas sprendžia, kad Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. (10.1-02) 3-53439 iš esmės atitinka galiojusį reglamentavimą, todėl laikytinas teisėtu, gi Fondo valdybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. (6.5) 1-3050 dėl aukščiau išdėstytų priežasčių naikinamas.

Pareiškėjas yra valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėjas. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjui nekonstitucine pripažintos teisės normos taikymo susidariusios valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinajam įstatymui Nr. XI-537, kurio 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, inter alia gaunantiems valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas. Minėta, jog pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, tačiau Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XI-2195 Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteko galios.

Įvertinus pasakytą, darytina išvada, jog pareiškėjui pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį jo konstitucinių teisių nepažeidė, todėl buvo padarytas teisėtai, gi pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį prieštaravo Konstitucijai, todėl tokia pareiškėjo pažeista teisė turi būti ginama, pareiškėjui iš Fondo valdybos Vilniaus skyriaus priteistinas skirtumas tarp pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį perskaičiuotos ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotos ir realiai išmokėtos pensijos – 15 861,62 Lt (28 679,87 – 12 818,25).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 61–67) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą ir bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nepagrįstai teigia, jog šios kategorijos ginčams nebūtina pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Toks teiginys prieštarauja LVAT praktikai bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniui, taip pat Pensijų įstatymo 45 straipsniui. Nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka buvo privaloma, ja nepasinaudota (ir ja jau negalima pasinaudoti), todėl byla turi būti nutraukiama.

2. LVAT praktikai prieštarauja ir teismo teiginys, jog Vilniaus skyrius pirmąjį sprendimą, iš kurio pareiškėjas galėjo numatyti apie priežastis, dėl kurių jo pensija sumažėjo, priėmė 2011 m. kovo 22 d., todėl pareiškėjas 3 metų termino kreiptis su skundu ikiteismine tvarka nepraleido. 2011 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjui buvo iš naujo paskirta senatvės pensija. Jeigu pareiškėjas nesutiko su šiuo sprendimu, jis galėjo kreiptis į Fondo valdybą, tačiau to nepadarė. Į Fondo valdybą jis kreipėsi dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo. Šiam kreipimuisi 3 metų terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija.

3. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas turi būti vykdomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl šis nutarimas taikytinas tik į ateitį.

Atsakovas Fondo valdybos Vilniaus skyrius palaiko trečiojo suinteresuotojo asmens apeliacinį skundą (b. l. 72).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 15 861,62 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. imtinai, panaikino 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. (6.5)1-3050, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nutraukti.

Išnagrinėjusi administracinėje byloje pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota, taikant inter alia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 8 straipsnio 1 dalį.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti jam pensijos dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. (b. l. 4). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2013 m. balandžio 30 d. sprendime Nr. (10.1-02)3-53439 nurodė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 5–6). Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. su skundu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 7). Valdyba 2013 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (6.5)I-3050 (b. l. 8–9) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytas 3 metų terminas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai; Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu). Tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi šis terminas yra ne ieškinio senaties, bet procedūrinis terminas, skirtas apibrėžti laiko intervalui, per kurį asmuo gali pasinaudoti išankstine neteismine ginčų sprendimo tvarka bei po to kreiptis į teismą.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju netaikomas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas ir tokio pobūdžio ginčams netaikoma privaloma išankstinė ginčo nagrinėjimo tvarka, yra visiškai nepagrįsta.

Pastebėtina, jog sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti. Būtent ši objektyvi aplinkybė – pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena – yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi konstatuotina, jog būtent nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas inicijuoti ginčą dėl atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtų veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir ją išmokant, skundą padavė ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškino, kad tokiu atveju, kai pareiškėjas kreipiasi pirma į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, o tik vėliau į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą, laikoma, jog kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių diena yra kreipimosi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą diena (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Pareiškėjas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi su 2013 m. balandžio 24 d. prašymu, kuriame prašė išmokėti jam dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Taigi pripažintina, jog jau šiuo prašymu pareiškėjas išreiškė nesutikimą su atitinkamais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, prašydamas pašalinti šių veiksmų nulemtas pasekmes. Atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai. Todėl būtent 2013 m. balandžio 24 d. laikytina pareiškėjo kreipimusi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau net laikant, kad pareiškėjas skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai padavė 2013 m. balandžio 24 d., akivaizdu, kad Pensijų įstatyme nustatytas 3 metų terminas buvo praleistas, todėl pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pareiškėjas nėra praleidęs 3 metų termino kreiptis į teismą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, 2013 m. balandžio 24 d. kreipdamasis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių, pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą. Fondo valdybos 2013 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. (6.5) 1-3050 yra konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis su 2013 m. balandžio 30 d. skundu, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą bei nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, aiškiai nurodė, kad nenagrinėja jai pateikto skundo dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos grąžinimo pareiškėjui, šį atsisakymą pagrįsdama Taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nes skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas neprašė jo atnaujinti. Tačiau tame pačiame sprendime Fondo valdyba išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo, nurodydama, kad VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų senatvės pensijos dalių, kol nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai, kas leidžia konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, susijusias tiek su nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiek su 3 metų terminu kreiptis į teismą dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Nukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos teismas nepagrįstai nusprendė, jog K. K. nėra minėto termino praleidęs ir neišaiškino pareiškėjui jo teisės prašyti šį terminą atnaujinti.

Esant tokioms aplinkybėms, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė