2K-143-976/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143/2015

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01393-2008-9

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.25.4.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu R. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas vieneriems metams, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento.

Nukentėjusiajai L. B. iš draudimo bendrovės „Seenam Insurance AS Lietuvos filialas“ priteista 3452 Lt ir iš R. Š. – 46 548 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajai L. B. iš draudimo bendrovės „Seenam Insurance AS Lietuvos filialas“ priteista 6470 Lt turtinės žalos atlyginimo, iš R. Š. – 3500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. nutartis, kuria nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestas, nukentėjusiajai L. B. iš R. Š. priteista 1500 Lt advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. Š. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 23 d., apie 7.15 val., vairuodamas automobilį „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas iš Kauno Vilniaus kryptimi, magistraliniame kelyje A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda, ties kelio 95-uoju kilometru, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 8, 9, 133 punktų reikalavimus, nesilaikė visų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgė į kelio ženklą, įspėjantį, kad vairuoja automobilį kelio ruožu, kurio važiuojamąja dalimi vaikšto pėstieji (ženklas Nr. 128), neatsižvelgė į kelio būklę, eismo intensyvumą ir meteorologines sąlygas – tamsiu paros metu, lyjant lietui, esant šlapiai kelio dangai, nepasirinko tokio greičio, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios atsiradusios kliūties, apie kurią įspėjo kelio ženklas Nr. 128, greičio nesulėtino ir transporto priemonės nestabdė, o atsiradusios kliūties nematė iki susidūrimo momento, dėl to partrenkė kelio važiuojamąja dalimi ėjusią pėsčiąją E. B., kuri nuo jai padarytų sužalojimų žuvo.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, jo veikoje nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba pripažinus, kad bylą nagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas, panaikinti nuosprendį bei nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismas negali tinkamai įgyvendinti teisingumo vykdymo procesinės veiklos, jeigu egzistuoja konkrečios aplinkybės, kurios objektyviam stebėtojui leidžia atsirasti pagrįstoms abejonėms dėl BK 59 straipsnio 1 dalyje išvardytų proceso dalyvių nešališkumo. Pasak nuteistojo, būtent tokia situacija yra šioje byloje.

Kasatorius nurodo, kad tiek jis, tiek nukentėjusioji per atstovus BPK nustatyta tvarka savo iniciatyva pateikė teismui konsultacines specialistų išvadas, surašytas 2009 m. vasario 13 d. specialistės Onos Lukoševičienės ir 2013 m. kovo 21 d. specialisto Valentino Mitunevičiaus. Šių išvadų turinys kardinaliai priešingas. Specialistės O. Lukoševičienės išvada prieštarauja visoms kitoms byloje esančioms specialistų išvadoms, o specialisto V. Mitunevičiaus išvada iš esmės sutampa su byloje esančia, ikiteisminio tyrimo metu gauta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. rugsėjo 17 d. išvada.

Skunde nurodoma, kad procesas turi vykti laikantis rungimosi principo. Kasatoriaus gynėjas baigiantis įrodymų tyrimui paprašė papildyti įrodymų tyrimą iškviečiant ir teisme apklausiant specialistą V. Mitunevičių, teismas prašymą patenkino. Tačiau specialistas į teismo posėdį neatvyko, nors raštu informavo teismą, jog to padaryti negalėjo dėl svarbių priežasčių, ir nurodė dienas, kuriomis galėtų dalyvauti; teismas 2013 m. liepos 22 d. perskaitė specialisto išvadą, dėl tokios situacijos gynėjas buvo priverstas prašyti teismo daryti pertrauką ir į kitą posėdį vėl kviesti V. Mitunevičių, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, neargumentuotai pakeitęs savo nuomonę dėl specialisto apklausos, ir nusprendė baigti bylos nagrinėjimą neapklausęs specialisto. Teismas nurodė, kad gynėjas ir kasatorius neužtikrino specialisto atvykimo, nors pagal BPK tokia pareiga nei kasatoriui, nei gynėjui nenumatyta. Pasak kasatoriaus, teismas šiuo atveju turėjo galimybę taikyti BPK 163 straipsnyje įtvirtintas sankcijas už neatvykimą, tačiau to nedarė. Tokie teismo nenuoseklūs veiksmai suvaržė teisę į gynybą ir pažeidė rungimosi principą, o tai leidžia manyti, kad teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas. Gynėjas, reaguodamas į tokį teisėjo elgesį, pareiškė jam nušalinimą pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, teisėjas šį prašymą atmetė. Dėl teisėjo šališkumo buvo kalbama ir apeliaciniame skunde, tačiau šio argumento teismas neišnagrinėjo, o tai laikytina esminiu proceso pažeidimu. Teismas neatsakė į klausimą, ar bylą nagrinėjantis teismas gali įpareigoti kaltinamąjį ir(ar) jo gynėją užtikrinti konsultacinę išvadą surašiusio specialisto atvykimą į teismo posėdį ir kokiu įstatyminiu pagrindu jie galėtų tai padaryti, ar vis dėlto tai yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Kasatoriaus manymu, teismas, dar neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo jau turėjo susidaręs išankstinę nuomonę dėl jo kaltės.

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje Kelių eismo taisykles pažeidė tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, tačiau, darydami išvadą apie tai, kurio iš eismo dalyvių veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Skunde cituojama kasacinio teismo praktika, pagal kurią transporto priemonės vairuotojo galimybės išvengti eismo įvykio kilimo nustatymas, kaip ir pėsčiojo veiksmų teisinis vertinimas, yra esminiai kriterijai bylai teisingai išspręsti. Šiose bylose priežastinio ryšio nustatymui reikalingos specialios žinios, todėl šie klausimai pavedami specialistams; specialisto išvada, neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai ir turi būti vertinama kartu su kitais bylos įrodymais, tačiau teismas, nusprendęs nesivadovauti specialistų išvada, tokį sprendimą turi tinkamai motyvuoti, nurodydamas, kokios konkrečios aplinkybės neleidžia tokios specialisto išvados laikyti įrodymu, tokia pareiga nurodyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos dvi Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvados. Vienoje jų (2009 m. birželio 18 d. Nr. 11-1297(09)) nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, kad automobilio vairuotojo R. Š. pasirinktas važiavimo greitis turėjo įtakos eismo įvykio kilimui, ši išvada nepaneigta jokiais bylos įrodymais, nustatyta, jog vairuotojas nepažiedė nei tuo metu galiojusio Kelių eismo taisyklių 133 punkto, nei kitų reikalavimų, pagal meteorologines sąlygas ir eismo intensyvumą buvo pasirinktas saugus greitis, mažesnis už leistiną maksimalų, todėl tarp vairuotojo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra jokios argumentacijos, kuria būtų paaiškinta, kodėl nebuvo vadovautasi šia specialisto išvada dėl važiavimo greičio, o tai laikytina esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimu. Šioje išvadoje, pasak kasatoriaus, pateikta tik teorinė prielaida, jog vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo laiku stabdydamas, jeigu: 1) pėsčioji per važiuojamąją dalį ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 9,3 km/h greičiu ir vairuotojas turėjo objektyvią galimybę ją pamatyti didesniu kaip sustabdymo kelias – 54,3 m atstumu, esant automobilio važiavimo greičiui 70km/h; 2) pėsčioji per važiuojamąją dalį ėjo arba bėgo ne didesniu kaip 8,6 km/h greičiu ir vairuotojas turėjo objektyvią galimybę ją pamatyti didesniu kaip stabdymo kelias – 67,3 m atstumu, esant automobilio važiavimo greičiui 80 km/h.

Taigi teismui nustačius, kad pėsčioji bėgo per kelią didesniu kaip 9,3 km/h greičiu ir vairuotojui turint objektyvią galimybę ją pastebėti didesniu kaip 54,3 metro atstumu, esant automobilio greičiui 70 km/h arba nustačius, kad pėsčioji bėgo didesniu kaip 8,6 km/h greičiu ir vairuotojui turint objektyvią galimybę ją pamatyti didesniu kaip 67,3 m atstumu, esant automobilio greičiui 80 km/h, vairuotojas neturėjo net teorinės galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja.

Šioje byloje priežastinis ryšys tarp kilusių padarinių ir vairuotojo veiksmų siejamas su objektyvia galimybe pamatyti per kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje bėgančią tamsiai apsirengusią pėsčiąją.

Kasatoriaus teigimu, šioje byloje labai svarbu tiksliai nustatyti pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją kelio dalį greitį, atstumą, iš kurio turėjo objektyvią galimybę ją pamatyti, ir vairuotojo važiavimo greitį. Gynybos teiginys, kad nukentėjusioji apsirengusi tamsiais rūbais bėgo per važiuojamąją kelio dalį neleistinoje vietoje didesniu kaip 9,3 km/h greičiu, nepaneigtas jokiais kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais duomenimis. Tačiau šioje byloje nebuvo nustatytas pėsčiosios judėjimo greitis ir konkretus atstumas, iš kurio turėjo objektyvią galimybę ją pamatyti. Nenustačius pėsčiosios judėjimo greičio nėra galimybės nustatyti, ar buvo bent teorinė galimybė išvengti susidūrimo. Kasaciniame skunde pateikiama, kasatoriaus manymu, analogiška situacija iš kasacinės bylos Nr. 2K-73/2011, kurioje konstatuota, kad nenustačius, kokį atstumą pėsčiasis įveikė automobilio vairuotojo matomumo zonoje, negalima daryti kategoriškos išvados, kad vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju, todėl vairuotojas buvo išteisintas.

Kasatorius nurodo, kad antrojoje 2009 m. rugsėjo 17 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2182(09), kuri duota ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų pavedimu, kategoriškai nurodyta, jog šio eismo įvykio aplinkybėmis pėsčiosios veiksmai – tinkamai neįsitikinusi situacijos saugumu kirto važiuojamąją kelio dalį sudarydama kliūtį artėjančiam automobiliui ir dėl to buvo partrenkta – techniniu požiūriu lėmė šio eismo įvykio kilimą. Iš esmės tas pats konstatuota ir specialisto 2013 m. kovo 21 d. V. Mitunevičiaus konsultacinėje specialisto išvadoje. Taigi dvi išvados (2009 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės specialisto ir specialisto V. Mitunevičiaus) visiškai sutampa, abiejose prieinama prie tos pačios išvados, jog ne vairuotojo, bet nukentėjusiosios pėsčiosios veiksmai ir padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą, ir pėsčiosios veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo apklaustas specialistas V. Matusevičius, kuris kategoriškai patvirtino, jog pagal byloje esančius objektyvius duomenis nėra galimybės tiksliai apskaičiuoti vairuotojo automobilio greičio, nes neužfiksuotas stabdymo kelias, taip pat nėra duomenų, kurie leistų nustatyti, kokiu greičiu per kelią ėjo ar bėgo nukentėjusioji, ir nurodė, kad tuo atveju, jeigu pėsčioji bėgo per kelio važiuojamąją dalį greitai, vairuotojas neturėjo jokios galimybės išvengti susidūrimo, o jei ji bėgo nelabai greitai, tai vairuotojo galimybė tampa neapibrėžta. Teismai visiškai nevertino šio specialisto parodymų ir nenurodė motyvų, kodėl juos atmeta. Tai buvo nurodyta ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nutartyje šiuo klausimu visiškai nepasisakė.

Teismai padarė aiškiai nepagrįstą ir faktinėmis bylos aplinkybėmis prieštaraujančią išvadą, jog 2008 m. spalio 23 d. vairuodamas automobilį kasatorius nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, tokią išvadą grindė tuo, jog pamatęs kelio ženklą Nr. 128 vairuotojas juo nesivadovavo. Tačiau šis ženklas reiškia „Pėstieji“ ir žymi kelio ruožą, kurio važiuojamąja dalimi skersai arba išilgai kelio vaikšto pėstieji. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tarp eismo dalyvių galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, jog kiekvienas dalyvis laikosi Kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nekelia grėsmės eismo saugumui. Transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai, tarp jų ir pėstieji, gali nesilaikyti kelių eismo taisyklių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54/2011).

Kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, vairuotojas važinėjo nuolatos ir žinojo, jog toje vietoje nėra pėsčiųjų perėjos, nurodytas kelias yra greitkelis, kuriuo skersai draudžiama vaikščioti pėstiesiems, taigi minėtas kelio ženklas šioje atkarpoje reiškia, pėstieji dešiniuoju kelkraščiu kasatoriaus važiavimo kryptimi gali eiti į ten esančią autobusų stotelę. Kasatorius tvirtina, kad nurodytoje situacijoje elgėsi tinkamai, pasirinko mažesnį važiavimo greitį negu maksimalus leistinas. Teismų išvados, kad vairuotojas žiūrėjo tik į vidinį ir išorinį galinio vaizdo veidrodėlius, yra nepagrįstos jokia bylos medžiaga, nes vairuotojas ketino persirikiuoti į pirmąją eismo juostą. Taigi vairuotojas, išvažiuodamas iš greitėjimo juostos į greitkelį Kaunas-Vilnius, neturėjo pagrindo numanyti, kad per kelio važiuojamąją dalį draudžiamoje vietoje greitai bėgs tamsiai apsirengusi pėsčioji, ir dėl to neadekvačiai sumažinti automobilio greitį taip sukeliant pavojų važiuojantiems eismo dalyviams ar, nematydamas atsiradusios kliūties ir neturėdamas galimybės jos pamatyti, staigiai stabdyti vairuojamą transporto priemonę; tokios pozicijos laikomasi ir kasacinėse praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2011).

Be to, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, remdamasis liudytojų D. L., A. S. ir R. Č. parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikydamasis Kelių eismo taisyklių reikalavimų vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją ir imtis visų atsargumo priemonių savo ir kitų eismo dalyvių saugumui užtikrinti, nes tokia išvada akivaizdžiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Minėtų liudytojų parodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas nenustatė jokio konkretaus atstumo, iš kurio turėjo objektyvią galimybę pamatyti per kelio važiuojamąją dalį bėgančią pėsčiąją, teismas kelio matomumo negrindė nė vieno iš šių liudytojų parodymais. Taigi neaišku, kokiais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais vadovaujantis buvo nustatytas atstumas, iš kurio vairuotojas tariamai turėjo objektyvią galimybę pamatyti per kelio važiuojamąją dalį neleistinoje vietoje išbėgusią pėsčiąją.

Taip pat skunde nesutinkama su tuo, kad kasatorius nuteistas už Kelių eismo taisyklių 8 punkto pažeidimą, dirbtinai susiejant jį su kilusiais padariniais. Teismas pripažindamas, kad BK 281 straipsnyje numatyti padariniai kilo pažeidus bendrojo pobūdžio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, turi nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimą, ir nepritartina teismų praktikai, kai Kelių eismo taisyklių pažeidimas konstatuojamas vien dėl to, kad įvyko eismo įvykis. Šis punktas skirtas eismo organizavimui ir nenumato jokių pareigų eismo dalyviams, išskyrus pareigą vadovautis kelio ženklu, jei šis skiriasi nuo kelio ženklinimo ir kintamos informacijos ženklų, jeigu tokie kelyje yra įrengti. Šioje byloje įvykio vietoje nebuvo įrengta jokių kintamos informacijos kelio ženklų, o kelio ženklinimas niekaip nesiskyrė nuo įrengtų kelio ženklų, dėl to pažeisti nurodyto Kelių eismo taisyklių punkto reikalavimų vairuotojas negalėjo net teoriškai, be to, šis pažeidimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nesutinka su skundo argumentais dėl rungimosi principo pažeidimo bei teismo šališkumo, teigia, kad, pasak skundo, teismo šališkumas pasireiškė vien tuo, kad nukentėjusiosios iniciatyva išvadą davusi specialistė O. Lukoševičienė buvo apklausta teismo posėdyje, o kaltinamojo iniciatyva išvadą davęs specialistas V. Mitunevičius apklaustas nebuvo. Prokuroras pažymi, kad pagal BPK 284 straipsnio 2 dalį specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Nei teisiamasis, nei gynėjas nenurodė, kokios aplinkybės V. Mitunevičiaus išvadoje yra neaiškios ar netikslios; vien tai, kad teismas nusprendė baigti įrodymų tyrimą ir esant aplinkybėms, kai specialistas negali atvykti į teismą numatytomis posėdžių dienomis, nereiškia teismo šališkumo ar rungimosi principo pažeidimo, tai, kad teismas šį sprendimą priėmė teismo salėje taip pat nėra įstatymo pažeidimas. BPK neįpareigoja teismo, nagrinėjančio bylą, sprendimą dėl įrodymų tyrimo pabaigimo ir perėjimo klausytis baigiamųjų kalbų priimti pasitarimų kambaryje (BPK 292, 293 straipsniai). Taigi nėra jokių duomenų, kad užtikrinti specialisto atvykimą buvo pavesta teisiamajam ar jo gynėjui. Be to, teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartyje išdėstė pagrįstus motyvus dėl to, kad, ištyrus specialisto V. Mitunevičiaus išvadą, tačiau jo neapklausus teismo posėdyje, nebus pažeistas rungimosi principas, kuria nenustačius BPK 58 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, 2 dalyje esančių nušalinimo pagrindų buvo atmestas advokato A. V. pareikštas nušalinimas bylą nagrinėjančiam teisėjui.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo skundą, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė konsultacines išvadas davusius specialistus V. Mitunevičių ir O.Lukoševičienę, tačiau priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo nė vienos iš šių išvadų laikyti R. Š. kaltės ar nekaltumo įrodymu, nes jose pasisakyta ir įvertintos tos aplinkybės, kurios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytos, išvados yra subjektyvios, jose nustatytos aplinkybės prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizių centro išvadoje nustatytoms aplinkybėms. Teismas taip pat pasisakė dėl teismo šališkumo ir rungimosi principo pažeidimo.

Prokuroras nesutinka ir su tuo skundo argumentu, kad nepaneigta aplinkybė, jog tamsiu paros metu tamsiai apsirengusi nukentėjusioji objektyviai galėjo būti nepastebėta. Prokuroro teigimu, teismai pagrįstai konstatavo, kad prieš eismo įvykio vietą yra įspėjamasis kelio ženklas Nr. 128, kelio ruožo važiuojamoje dalyje (kelkraštyje) skersai arba išilgai vaikšto pėstieji, nuteistasis apie ženklą žinojo ir privalėjo juo vadovautis pasirenkant važiavimo greitį. Byloje nustatyta, kad jis dėl šio ženklo nesiėmė jokių atsargumo priemonių, važiavo kaip važiavęs, tinkamai aplinkos nestebėjo, dėmesį buvo sutelkęs tik į persirikiavimo manevrą iš greitėjimo juostos į greitkelį, dėl to nepastebėjo nukentėjusiosios, kertančios jo važiavimo kryptį, automobilį pradėjo stabdyti po jo kontakto su nukentėjusiąja. Teismas pagrįstai nustatė, kad R. Š. atsižvelgiant į kelio būklę, meteorologines sąlygas, nepasirinko saugaus greičio, kad transporto priemonę galėtų sustabdyti iki bet kurios atsiradusios kliūties. Teismas V. Matusevičiaus išvadą ir šio eksperto parodymus vertino su kitais byloje ištirtais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą (liudytojų D. L., A. S. parodymai), kad eismo įvykio metu tikrai nebuvo tokių sąlygų, dėl kurių R. Š. objektyviai galėjo nepastebėti nukentėjusiosios, einančios per kelią. Taigi teismai pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo neatsargūs nuteistojo veiksmai.

Apibendrintai prokuroras teigia, kad nagrinėjant bylą buvo teisingai įvertinti bylos įrodymai, vadovautasi teismų praktika, baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta.

Nuteistojo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl teismo šališkumo ir rungimosi principo pažeidimo

Kasatorius kaip esminį proceso pažeidimą nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas neargumentuotai atmetė gynėjo prašymą iškviesti apklausai specialistą V. Mitunevičių, kai tuo tarpu nukentėjusiosios prašymu pateikusią konsultacinę išvadą specialistę O. Lukoševičienę teisme apklausė, taip pažeisdamas teismo nešališkumo ir rungimosi principo reikalavimus. Teismas, jam šiuo pagrindu pareiškus nušalinimą, nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo.

Kasatoriaus argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Kaip rodo bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas, iš pradžių tenkinęs gynybos prašymą iškviesti konsultacinę išvadą davusį specialistą V. Mitunevičių, jam neatvykus į teismą, nusprendė baigti įrodymų tyrimą. Kasacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo daryti kitokios išvados nei apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad vien tai, jog teismas nusprendė baigti įrodymų tyrimą esant situacijai, kai specialistas negali atvykti į teismą numatytomis posėdžių dienomis, nereiškia teismo šališkumo, nes specialistas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas nusprendžia, kad jo parodymai yra būtini specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti (BPK 284 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad teismas, įvertinęs įrodinėjimo dalyką, įrodymų pakankamumą bei įrodinėjimo ribas konkrečioje byloje, savo nuožiūra sprendžia ir dėl būtinybės taikyti neatvykusiems į teismo posėdį proceso dalyviams BPK 163 straipsnyje numatytas procesinės prievartos priemones, tarp jų ir atvesdinimą. Tačiau vėliau apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą, šį specialistą iškvietė apklausai ir nutartyje, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, išsamiai aptarė specialisto parodymus, juos vertino kartu su kitais įrodymais byloje, taip pašalindamas bet kokias abejones dėl galimo pirmosios instancijos teismo veiksmų nenuoseklumo. Specialistas V. Mitunevičius apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas apie savo išvados davimo aplinkybes, bylos dalyviai galėjo užduoti klausimus, taigi rungimosi principo laikymasis buvo užtikrintas ir teisėjų kolegija neturi pagrindo be teisinių argumentų spręsti apie galimus teisės į gynybą bei rungimosi principo pažeidimus.

Nepagrįstas ir todėl atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo ir nušalinimo instituto reikalavimų pažeidimo. Jį paneigia apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje teismas aiškiai ir išsamiai atsakė į abejones dėl teismo šališkumo, argumentuotai nurodė, kad teismas nenusišalino, nes byloje nebuvo nustatyta nė vieno BPK 58 straipsnyje numatyto teismo nušalinimo pagrindo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokių išvadų, nei padarė apeliacinės instancijos teismas: vien baudžiamojo proceso dalyvių prašymų netenkinimas ar skirtingas, negu suinteresuotų proceso dalyvių, įrodymų vertinimas, nėra teismo šališkumo įrodymas bei nušalinimo pagrindas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. Š. veikai netinkamai pritaikyta BK 281 straipsnio 5 dalis ir padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies pažeidimų.

Visų pirma, kasatorius pažymi, kad byloje pateiktos keturios specialistų išvados, iš kurių dvi visiškai sutampa savo išvadomis, paneigiančiomis kasatoriaus kaltę, tačiau teismai į tai neatsižvelgė ir, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, nenurodydami motyvų, savo išvadų negrindė nė viena iš šių specialistų išvadų. Kasatorius skunde taip pat ginčija ir kitų įrodymų vertinimą: analizuoja specialistų išvadas, liudytojų parodymus, pateikia siūlymus, kaip turėjo būti vertinami įrodymai.

Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnis), taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato. Kasacinio skundo turinys leidžia teigti, kad kasatorius neigia teismų nustatytus faktus (dėl nukentėjusiosios padarytų Kelių eismo pažeidimo, dėl priežastinio ryšio tarp jo veikos ir kilusių padarinių), nesutinka su teismų padarytomis išvadomis ir nelaiko tinkamu jų motyvavimo.

Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus nemotyvuodami, kodėl nesivadovavo specialisto išvada. Pasak kasatoriaus, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1297(09) nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog vairuotojo pasirinktas greitis turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad konsultacinė specialisto V. Mitunevičiaus išvada sutampa su minėta Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada, kurioje, pasak kasatoriaus, konstatuojama, kad būtent nukentėjusiosios veiksmai ir padaryti kelių eismo pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos medžiaga nepatvirtina šių kasatoriaus teiginių: apeliacinės instancijos teismas nutartyje analizavo ir vertino visas byloje esančias specialistų išvadas – tiek pateiktas Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų, tiek dvi konsultacines išvadas, ir motyvuotai pasisakė, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui nesiremti konsultacinėmis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje motyvavo, kad V. Mitunevičiaus ir O. Lukoševičienės konsultacinės išvados, nors jose remtasi tais pačiais duomenimis ir metodikomis, yra absoliučiai priešingos, neatitinka kitų byloje esančių įrodymų, todėl vertintinos kritiškai, ir nusprendė taip pat jomis nesivadovauti.

Atsakydama į kasatoriaus teiginį dėl to, kad V. Mitunevičiaus konsultacinės išvada bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. rugsėjo 17 d. išvada sutampa, nes jose neva konstatuojama, kad nukentėjusiosios, o ne vairuotojo veiksmai sukėlė kelių eismo įvykį, kasacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje toks kasatoriaus teiginys paneigtas. Išsamiai išanalizavus minėtas specialistų išvadas, buvo konstatuota, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto pateiktoje išvadoje nėra kategoriškų išvadų dėl techniniu požiūriu pagrindinės eismo įvykio kilimo priežasties.

Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nutartyje analizavo bei vertino ir kitą Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą, kurioje taip pat nėra kategoriško konstatavimo, kurio iš eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-2182(09), tiek specialisto išvadoje Nr. 11-1297(09) nurodyta sąlyginė išvada, pažymint, kad jeigu R. Š. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, tuomet jo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą.

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje Nr. 11-1297(09) akcentuojama esminė aplinkybė – objektyvi galimybė vairuotojui pamatyti pėsčiąją, nuo kurios nustatymo ir priklauso, kurio iš eismo dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertinant byloje esančias specialistų išvadas esminių vertinimo taisyklių ir teismo sprendimų surašymo trūkumų nenustatyta.

Kasaciniame skunde keliamas ir klausimas dėl įrodymų, susijusių su priežastinio ryšio nustatymu, vertinimo taisyklių pažeidimo, o būtent kasatorius nurodo, kad byloje nenustatytas nei jo, nei nukentėjusiosios judėjimo greitis, o be šių duomenų neįmanoma įrodyti priežastinio ryšio tarp kasatoriaus veiksmų ir kilusių padarinių. Kasatoriaus argumentai, kad tarp jo veiksmų ir padarinių nebuvo priežastinio ryšio, paneigti teismų sprendimų motyvais.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismas, remdamasis tiek specialistų išvadomis, tiek paties nuteistojo ir liudytojų parodymais, tiek rašytiniais bylos duomenimis, konstatavo, kad vairuotojo R. Š. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, t. y. KET 8, 9 ir 133 punktų pažeidimas, sukėlė nukentėjusiosios žūtį, buvo būtinoji jos kilimo sąlyga.

Pagal BK 281 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus kyla, kai jie priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas lemia atitinkamų padarinių atsiradimą. Sprendžiant priežastinio ryšio klausimą būtina atskleisti visas jo turinį sudarančias aplinkybes ir įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos jo nustatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2010).

Pažymėtina, kad priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Priežastinio ryšio nustatymas remiantis vien tik ekspertų ar specialistų išvada, kuria nustatomos techninės įvykio kilimo priežastys, gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Priežastinio ryšio nustatymas priklauso ir nuo to, kaip teismas vertina kitas bylos aplinkybes, svarbias šio objektyvaus požymio konstatavimui.

Byloje nebuvo nustatytas R. Š. važiavimo greitis, o tai, pasak kasatoriaus, yra esminė kliūtis priežastinio ryšio nustatymui. Tačiau pažymėtina, kad KET 133 punkte, kuriame nustatytus reikalavimus pažeidė R. Š., nenurodytas konkretus leistinas greitis: šiuo atveju svarbu tai, kad vairuotojas privalo pasirinkti saugų greitį, kurį savo ruožtu lemia konkrečios važiavimo sąlygos. Todėl konkretus faktinis greitis, vertinant jį saugumo aspektu, nagrinėjamoje situacijoje nėra esminė aplinkybė, kuri lemtų eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų buvimą ar nebuvimą. Saugaus greičio pasirinkimas lemia vairuotojo galimybes valdyti transporto priemonę taip, kad prireikus ji galėtų būti sustabdyta iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Būtent šias aplinkybes, turinčias reikšmės kasatoriaus atsakomybės ir kaltės klausimo išsprendimui, išnagrinėjo ir kelių eismo saugumo taisyklių laikymosi prasme įvertino teismai: byloje buvo konstatuota, kad nepaisant to, jog nenustatyta, kad vairuotojas viršijo maksimalų leistiną greitį, jis, atsižvelgęs į važiavimo sąlygas (paros laiką – ankstų spalio 23 d. rytą, meteorologines sąlygas – lijo lietus; ketinamą atlikti manevrą – iš greitėjimo juostos įvažiuoti į magistralinį kelią, įspėjamąjį ženklą „Pėstieji“ (kelio ruožo važiuojamoje dalyje (kelkraštyje) skersai arba išilgai vaikšto pėstieji), kasatoriaus turimą patirtį važinėjant šiuo kelio ruožu ir žinant, kad čia yra autobusų stotelė), nepasirinko saugaus greičio, kuris jam leistų prireikus sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios numatomos kliūties.

Kasatorius taip pat nurodo, kad šioje byloje svarbu nustatyti pėsčiosios judėjimo greitį, kuris žinant automobilio greitį, leistų nustatyti, ar vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąją. Nenustačius pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją dalį greičio, pasak kasatoriaus, nėra galimybės nustatyti, ar buvo įmanoma išvengti įvykio. Kasaciniame skunde nurodoma, kasatoriaus manymu, analogiška situacija, kurią įvertinęs teismas konstatavo, kad nenustačius pėsčiojo judėjimo greičio, nėra galimybės nustatyti, ar buvo galima išvengti susidūrimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2011).

Pažymėtina, kad nurodytoje byloje konstatuota, jog pats pėsčiasis pažeidė KET reikalavimus, vairuotojas važiavo degant leidžiamam šviesoforo signalui, pėsčiasis atsitrenkė ne į automobilio priekį, o daugiau į šoninę automobilio dalį. Aptariamoje nutartyje buvo nurodyta, kad byloje nenustatyta, kokį atstumą pėsčiasis įveikė vairuotojo matomumo zonoje, todėl teismai negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad vairuotojas turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju. Taigi, visų pirma pažymėtina, kad kasaciniame skunde nurodytos bylos aplinkybės nėra identiškos šios bylos aplinkybėms.

Antra, pažymėtina, kad ta kasacine nutartimi nebuvo suformuota bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad kiekvienu atveju, nenustačius pėsčiojo judėjimo greičio, vairuotojui netaikytina baudžiamoji atsakomybė. Aptariamas sprendimas tik patvirtina, kad galimi atvejai, kai nenustačius pėsčiojo judėjimo greičio ir nesant kitų duomenų apie susidūrimo aplinkybes, dėl kurių teismui kyla pagrįstų abejonių dėl vairuotojo atsakomybės ribų, kurių pašalinti neįmanoma, sprendžiamas klausimas dėl bylos nutraukimo. Šioje byloje pėsčiosios judėjimo greitis nenustatytas, tačiau teismų sprendimuose, remiantis įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, teismo medicinos specialisto išvada, nuteistojo bei liudytojų parodymais, nustatytos tokios aplinkybės: pėsčioji partrenkta ties pirmąja eismo juosta, t. y. jau perėjusi kitas dvi eismo juostas ir bebaigianti pereiti kelią, ji partrenkta priekine automobilio dalimi ties pačiu kelio viduriu, ta vieta yra pakankamai apšviesta, jokio stabdymo kelio nėra, vairuotojas tuo metu ketino atlikti manevrą (iš greitėjimo juostos persirikiuoti į magistralinio kelio juostą), kuriam būtina stebėti automobilio veidrodėlius.

Šios aplinkybės rodo, kad kasatoriaus teiginys dėl to, kad pėsčioji staigiai išbėgo į kelią ir todėl jos buvo neįmanoma pamatyti, yra nepagrįstas. Kasatorius skunde taip pat nurodo, kad pėsčioji pažeidė KET reikalavimus, nes ėjo per kelią neleistinoje vietoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys paneigia kasatoriaus teiginį: byloje yra gautas Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos raštas, kuriame nurodyta, kad magistralinis kelias A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda 95-ajame kilometre nėra automagistralė, todėl, vadovaujantis Kelių eismo taisyklėmis, pėstiesiems vaikščioti nedraudžiama.

Šią aplinkybę nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas tokios išvados kitais įrodymais nepaneigė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tam tikrą netikslumą apeliacinės instancijos teismo nutartyje: iš joje išdėstytų teiginių susidaro klaidingas įspūdis, kad eismo įvykis įvyko kelyje A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda ties 95-uoju kilometru, kur pėstiesiems vaikščioti draudžiama, nes tai yra greitkelis. Tačiau toliau, motyvuojamoje nutarties dalyje, apeliacinės instancijos teismas nedaro konstatuojamosios išvados, jog nukentėjusioji ėjo per draudžiamą jai eiti kelio ruožą.

Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, nukentėjusiajai nebuvo draudžiama kirsti kelio, ji taip elgdamasi nepažeidė KET. Todėl kasatoriaus argumentai, kad būtent tokie, t. y., jo įsitikinimu, neteisėti, nukentėjusiosios veiksmai lėmė įvykio kilimą, atmestini.

Kasatorius skunde nurodo, kad jam inkriminuotas KET 8 punkte numatytų bendro pobūdžio reikalavimų pažeidimas, nors jokių pareigų eismo dalyviams šiame KET punkte nenumatyta. Šie kasatoriaus argumentai atmestini.

KET 8 ir 9 punktai, kaip teisingai nurodo kasatorius, numato bendro pobūdžio eismo dalyvių elgesio taisykles, tačiau būtent iš jų kyla pareiga eismo dalyviams imtis atsargumo priemonių, reaguoti į kelyje esančius kelio ženklus – ne tik tuos, kurie įpareigoja ar nurodo, tačiau ir į tuos, kurie įspėja apie galimas išskirtines vairavimo sąlygas, kaip šioje byloje – įspėjantis apie galimą pėsčiųjų judėjimą. Pripažindamas, kad BK 281 straipsnyje numatyti padariniai kilo pažeidus bendrojo pobūdžio KET reikalavimus, teismas turi nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias šių KET reikalavimų pažeidimą (pvz., įvertinamos sudėtingos eismo sąlygos, kelio ruožo ypatumai ar kitos aplinkybės, rodančios, kad kaltininkas konkrečiu atveju turėjo važiuoti mažesniu greičiu, būti atsargesnis etc). Pažymėtina, kad šių reikalavimų inkriminuojant BK 281 straipsnį kasatoriui teismų sprendimuose laikytasi, juose nurodytos aplinkybės, kurios rodė, kad vairuotojas, vykdydamas minėtus bendro pobūdžio KET reikalavimus, turėjo būti itin atsargus kelyje ir pasirinkdamas važiavimo greitį turėjo reaguoti į įspėjamąjį ženklą „Pėstieji“, įvertinti sudėtingas eismo sąlygas, ketinamą atlikti manevrą, netoli esančią autobusų stotelę. Priešingai nei teigia kasatorius, vairuotojai, pamatę kelio ženklą „Pėstieji“, kuris yra įspėjamojo pobūdžio, turi būti itin atidūs, nes šio ženklo paskirtis yra būtent atkreipti vairuotojo dėmesį į tai, kad kelyje gali būti pėsčiųjų, ir jis atitinkamai turi pasirinkti tokį greitį, kuris leistų jam, atsiradus kliūčiai, sustabdyti automobilį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. Š. pripažinimas kaltu pagal BK 281 straipsnį grindžiamas tais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, kurie atitinka padaryto pažeidimo esmę ir yra susiję su priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, o būtent KET 8, 9 ir 133 punktais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, jog eismo įvykio kilimo priežastis buvo neatsargūs nuteistojo veiksmai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes priežastinis ryšys dėl eismo įvykio konstatuotas teisingai, nuteistojo kaltė pagrįsta bylos įrodymų visuma, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Armanas Abramavičius

Rima Ažubalytė