2K-278/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-278/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00835-2007-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2;

2.1.7;

2.3.6.4.5.1;

2.4.2.1;

2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. ir nuteistojo A. J. bei jo gynėjo advokato Gyčio Kaminsko kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „J.“ turto pasisavinimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Z.“ turto pasisavinimo apgaule) – laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 182 straipsnio 2 dalį (dėl SIA V. B. Komercfirma „E.“ turto pasisavinimo apgaule) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.

A. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „J.“ turto pasisavinimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „Z.“ turto pasisavinimo apgaule) – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš nutiestųjų M. D. ir A. J. solidariai priteista turtinei žalai atlyginti: UAB „J.“ – 548 891,04 Lt, nukentėjusiajam A. Jn. – 525 353 Lt ir UAB „Z.“ – 365 837,37 Lt.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis pakeistas, pašalinant jo dalį, kuria priteista solidariai ir iš nuteistojo A. J. nukentėjusiajam A. Jn. 525 353 Lt turtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis nekeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. D. ir A. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: M. D. nuo 2005 m. spalio 11 d. veikdamas pagal įgaliojimą, o nuo 2005 m. spalio 24 d. būdamas įmonės „S.“ (registro kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) (toliau – „S.“), valdybos nariu, įgijęs teisę atstovauti bendrovei, o A. J., būdamas Rusijos Federacijos įmonės „T.“ (kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) (toliau – „T.“), galinčios vykdyti prekybą dujomis, atstovu, iš anksto susitarę ir kaip įtikinamą priedangą negrąžinti avansu įmonės „S.“ pervestų pinigų, tarp jų atstovaujamų įmonių „S.“ ir „T.“ 2006 m. balandžio 7 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu įmonei „T.“ įmonė „S.“ suteikė 300 000 Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) dolerių paskolą, nors tokių lėšų Estijos įmonė neturėjo; turėdami išankstinę tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, teikdami tikrovės neatitinkančius duomenis apie galimybę vykdyti bendrą verslą – prekybą dujomis ir taip įgydami UAB „J.“ direktoriaus V. K. pasitikėjimą, jog jie yra rimti verslo partneriai ir vykdys savo įsipareigojimus, 2006 m. birželio 1 d. įmonės „S.“ vardu su UAB „J.“, atstovaujamos direktoriaus V. K., sudarė sutartį Nr. 06-2 dėl suskystintų dujų pardavimo, kuria remiantis nuo 2006 m. liepos 19 d. iki 2006 m. rugpjūčio 17 d. į įmonės „S.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, UAB „J.“ avansu pervedė 610 000 Lt, iš kurių dalis pinigų buvo pervesta ir į „T.“ sąskaitą, tačiau „S.“ sutarties įsipareigojimų neįvykdė, dujų nepateikė ir tik po 2007 m. sausio 2 d. tarp įmonės „S.“ ir UAB „J.“ pasirašyto susitarimo Nr. 1, kuriuo įsipareigojo grąžinti 610 000 Lt avansinius apmokėjimus arba pateikti suskystintas naftos dujas, per kelis kartus grąžino dalį pinigų, sumažino įsiskolinimą UAB „J.“ iki 548 891,04 Lt, tačiau daugiau sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdė, dujų nepateikė, pinigų negrąžino, taip padarydami UAB „J.“ 548 891,04 Lt turtinę žalą.

Taip pat jie nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: iš anksto susitarę ir kaip įtikinamą priedangą negrąžinti avansu įmonės „S.“ pervestų pinigų, tarp jų atstovaujamų įmonių „S.“ ir „T.“ 2006 m. balandžio 7 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu įmonei „T.“ įmonė „S.“ suteikė 300 000 JAV dolerių paskolą, nors tokių lėšų Estijos įmonė neturėjo, turėdami išankstinį tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, teikdami tikrovės neatitinkančius duomenis apie galimybę vykdyti bendrą verslą – prekybą dujomis ir taip įgydami UAB „Z.“ direktoriaus A. G. Z. pasitikėjimą, jog jie yra rimti verslo partneriai ir vykdys savo įsipareigojimus, 2006 m. gruodžio 29 d. įmonės „S.“ vardu su UAB „Z.“, atstovaujamos direktoriaus A. G. Z., sudarė sutartį Nr. 30 dėl suskystintų dujų pardavimo, kuria remiantis 2006 m. gruodžio 29 d. į įmonės „S.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, UAB „Z.“ avansu pervedė 700 000 Lt, iš kurių dalis buvo pervesta ir į „T.“ sąskaitą, tačiau įmonė „S.“ įvykdė tik dalį sutartyje su UAB „Z.“ numatytų įsipareigojimų – pateikė dujų už 93 358,25 JAV dolerių (248 667,73 Lt) bei grąžino 33 000 JAV dolerių (85 494,90 Lt), visų sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė, prekių nepateikė, pinigų negrąžino, taip padarydami UAB „Z.“ 365 837,37 Lt turtinę žalą.

Taip pat M. D. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: veikdamas kaip įmonės „S.“ valdybos narys, turėdamas išankstinę tyčią apgaule įgyti svetimą turtą, iš anksto žinodamas, kad neįvykdys sutarties sąlygų, 2007 m. gegužės 23 d. sudarė rašytinę sutartį Nr. 2007/T/E su SIA V. B. Komercfirma „E.“ (registro Nr. (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) (toliau – „E.“) dėl dyzelinio kuro pardavimo bei žodžiu aptarė sutarties vykdymo sąlygas, nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2007 m. birželio 4 d. gavo į įmonės „S.“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB bankas“, avansu 220 000 JAV dolerių (572 000 Lt), tačiau, vykdydamas žodinę susitarimo dalį, nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2007 m. birželio 5 d. Baltarusijos įmonei „C.“ pervedė 100 000 JAV dolerių (256 893 Lt), A. Jn. – 7500 eurų (25 896 Lt), 30 000 JAV dolerių (86 910 Lt) grynaisiais nuvežė į Baltarusiją, 2007 m. rugpjūčio 17 d. mokestiniu pavedimu įmonei „E.“ sugrąžino 15 000 JAV dolerių (39 000 Lt), daugiau jokių sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdė, dyzelinio kuro nepateikė, pinigų negrąžino, taip padarydamas įmonei „E.“ 163 301 Lt turtinę žalą.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tik dėl dviejų veikų, padarytų prieš UAB „J.“ ir „Z.“. Trečioji nusikalstama veika dėl SIA V. B. Komercfirma „E.“ (A. Jn.) turto užvaldymo apgaule A. J. neinkriminuota ir jis dėl šios veikos kaltu nepripažintas. Dėl to pirmosios instancijos teismas, priteisdamas solidariai atlyginti padarytą turtinę žalą iš A. J. ir dėl šios (trečiosios) veikos, netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą, ir tai yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas), pašalinant nuosprendžio dalį, kuria iš A. J. priteista solidariai nukentėjusiajam A. Jn. 525 353 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti, nes abiejų instancijų teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir jo (kasatoriaus) veiksmuose, sudarant civilinius sandorius ir juos netinkamai vykdant, nepagrįstai konstatavo išankstinę tyčią panaudoti apgaulę ir jos panaudojimą, siekiant užvaldyti svetimą turtą.

Aptardamas teismų praktiką, suformuotą kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė duomenų, kuriais remdamasis padarė išvadą, jog jis, pateikdamas UAB „J.“ ir „Z.“ klaidinančius duomenis apie savo galimybes ir realius ketinimus tiekti suskystintas dujas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, veikė apgaule. Juolab kad nagrinėjamoje byloje civiliniai sandoriai buvo sudaromi tarp ūkio subjektų dėl suskystintų dujų ir dyzelinio kuro (su SIA V.

B. Komercfirma „E.“) tiekimo iš Rusijos Federacijos, įmonės „S.“ ir „T.“ atliko tarpininkų funkcijas ir tai yra įprasta tokio verslo (energetinių išteklių produktų tiekimo iš užsienio valstybių) praktika. Be to, byloje nepaneigtos kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad suskystintos dujos nebuvo teikiamos ne dėl jo atstovaujamos įmonės kaltės. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą, kad kasatorius veikė apgaule, padarė remdamasis nukentėjusiojo A. Jn., liudytojų A. G. Z., V. K., T. L. parodymais, o kaltinamajame akte kaip apgaulės priemonė dar nurodyta tarp jo ir kito nuteistojo atstovaujamų įmonių sudaryta 2006 m. balandžio 7 d. sutartis, pagal kurią viena įmonė suteikė antrajai 300 000 JAV dolerių paskolą.

Kasatorius teigia, kad ši sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti užsienio valstybėse nustatytų papildomų mokesčių, o nuteistasis A. J. patvirtino šia sutartimi apibrėžtus paskolinius santykius ir neneigė šios skolos egzistavimo fakto. Dėl to kasatorius teigia, kad tokia paskola negali būti laikoma nei kaip įtikinama priedanga būsimų sutarčių šalims suklaidinti, nei kaip apgaulės priemonė, nes pati energetinių išteklių produktų tiekimo struktūra numatė avansinio apmokėjimo būtinybę. Be to, ir bendrovių, su kuriomis kasatoriaus atstovaujama įmonė sudarė energetinių išteklių produktų tiekimo sutartis, atstovai žinojo tokių išteklių tiekimo realias sąlygas, tvarką ir, veikdami kaip profesionalūs šios verslo srities atstovai, suvokė ir galėjo suvokti sudaromų sandorių riziką, susijusią su avansiniais apmokėjimais ir minėtų išteklių tiekimu būtent iš užsienio valstybių.

Kasatorius teigia, kad kiekvienu atveju verslo rinkos sąlygomis pirkėjo rizika – tai šio pasirinkimas, ką, kiek, kur, kada ir kokia kaina pirkti. Dėl to jis mano, kad tikinimas sudaryti vieną ar kitą sandorį, nepateikiant apgaulingų duomenų, lemiančių pirkėjo apsisprendimą, negali būti laikomas apgaule. Juolab kad nagrinėjamoje byloje teismai nepagrįstai nevertino nei pirkėjų, nei tarpininkų (tarp jų – ir kasatoriaus atstovautos įmonės) komercinės rizikos faktoriaus, susijusio su prekių judėjimu vidaus ir užsienio rinkose bei konjunktūros pokyčiais, nei kitų tarpininkų ir (ar) pradinio tiekėjo sąžiningumo.

Kartu skunde teigiama, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog abu nuteistieji nebuvo pajėgūs tiekti dujas, jie tai žinojo, bet vis tiek klaidino Lietuvos pirkėjus. Tačiau kasatorius nurodo, kad minėtų išteklių tiekimas vyko dar iki byloje sudarytų sutarčių ir tiems patiems ūkio subjektais, o pajėgumas tiekti energetinių išteklių produktus priklauso ir nuo minėtos komercinės veiklos rizikos, kurios, anot kasatoriaus, išvengti neįmanoma. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorius atliko visus sutartyse numatytus veiksmus, tarp jų ir pradinį avansinį pervedimą paskolos forma už energetinių išteklių produktų tiekimą (300 000 JAV dolerių), būtiną pradėti tokių produktų prekybos procesą.

Anot kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje būtent kito nuteistojo atstovaujama įmonė savo įsipareigojimus vykdė netinkamai ir galbūt nesąžiningai. Kasatorius, remdamasis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-329/2011, 2K-462/2013, teigia, kad nagrinėjamoje byloje abiejų instancijų teismai nepagrįstai nenagrinėjo priežasčių, dėl kurių minėti produktai nebuvo pateikti užsakovams, ir nepaneigė jo (kasatoriaus) parodymų apie jo įvykdytus visus įsipareigojimus, numatytus sutartyse, o prieštaravimus, esančius abiejų nuteistųjų parodymuose, vertino kaip gynybinę jų poziciją.

Tačiau kasatorius teigia, kad šie parodymai parodo realią dviejų buvusių verslo partnerių santykių versle padėtį, tarp jų ir neišspręstą jų ginčą dėl neatsiskaitymo pagal minėtą paskolos sutartį ir nepateiktų energetinių išteklių.

Kartu kasatorius teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių jo tyčią vengti pateikti minėtus produktus ir apsunkinti pažeistų teisių atstatymą civilinio proceso tvarka: jis pripažįsta įsiskolinimus, niekur nesislapstė, dalį pinigų grąžino, o likusių įsipareigojimų neįvykdė dėl jo atstovaujamai įmonei negrąžintų kitų įmonių (Rusijos Federacijos įmonė „T.“ ir Baltarusijos Respublikos įmonė „C.“) skolų. Dėl to kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai neanalizavo sukčiavimo ir civilinio delikto sąsajų bei jų skirtumų, nesprendė jų atskyrimo klausimo ir padarė prieštaringas, nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu išvadas, paremtas prielaidomis. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad jo veikoje nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimus, byloje likusias nepašalintas abejones aiškino ne kasatoriaus naudai, nesivadovavo teismų praktika, suformuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2010, ir dėl kasatoriaus kaltės padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. ir jo gynėjas advokatas G. Kaminskas prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. J. nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus (BPK 20 straipsnis), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, bylą išnagrinėjo vienpusiškai, neišsamiai, neobjektyviai ir priėmė sprendimus, neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių bei suformuotos teismų praktikos. Anot kasatorių, teismai rėmėsi tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, nevertino nuteistąjį teisinančių duomenų ir jų visumos, skundžiamuose sprendimuose nepateikė išvadų ir motyvų, patvirtinančių ar paneigiančių nusikalstamos veikos sudėties buvimą ir nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Be to, nagrinėjamoje byloje teismai nevertino, ar A. J. gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-9/2013), nes, kasatorių nuomone, jo veiksmai neperžengė civilinės teisės ribų ir jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo bylos aplinkybių ir nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp A. J. ir nukentėjusiųjų susiklostė civiliniai santykiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-681/2001), o apeliacinės instancijos teismas dėl apeliacinio skundo argumento apie tokius santykius ir nepasisekusio verslo pateikė tik nemotyvuotą išvadą. Kasatoriai nurodo, kad civiliniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms ir kriterijams, t. y. kai nustatomi nusikalstamos veikos požymiai: esminė apgaulė, kreditoriaus teisinės padėties apsunkinimas ir nukentėjusio pareiga būti pakankamai apdairiu bei rūpestingu. Tačiau teismai nagrinėjamoje byloje neanalizavo ir nevertino, ar egzistuoja minėtos sąlygos ir esminiai kriterijai dėl pripažinimo apie peržengtas civilinių santykių ribas. Anot kasatorių, dėl to tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai negalėjo būti kvalifikuojami pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kasatoriai nesutinka ir su teismų išvada, kad nagrinėjamoje byloje sukčiavimas buvo susijęs su iš sutarties kylančių pareigų nevykdymu, jų netinkamu vykdymu ar tik šių pareigų vykdymo imitavimu, t. y. kad UAB „J.“ ir „Z.“ buvo įtrauktos į nenaudingą sandorį, neturint ketinimų ir realių galimybių jį vykdyti. Kasatoriai nurodo, kad bylos duomenys patvirtina, jog tiek A. J. atstovaujama bendrovė „T.“ turėjo teisę verstis ir realiai vertėsi dujų verslu bei jas tiekė nuolat, tiek kito nuteistojo M. D. įmonės „S.“ ir „Cd.“ realiai vykdė dujų verslą. Jų nuomone, esminės apgaulės panaudojimą paneigia tai, kad bendradarbiavimas tarp nuteistųjų atstovaujamų įmonių ir UAB „J.“ buvo ne pirmas (tai patvirtino ir liudytojas V. K.), o pati 2006 m. birželio 1 d. sutartis iš dalies buvo įvykdyta. Be to, A. J. nebuvo atsakingas ir nekontroliavo kaip vykdoma „S.“ sutartis su galutiniais dujų gavėjais, jis buvo atsakingas už dujų pateikimą Baltarusijos bendrovėms „B.“, „BN.“ ir „O.“. Dėl to kasatoriai teigia, kad sutartys su UAB „J.“ ir „Z.“ buvo sudarytos turint realius ketinimus ir galimybes jas vykdyti ir jos buvo vykdomos. Teismas nepagrįstai nevertino A. J. paaiškinimų, kuriuos patvirtino liudytojas L. I. I., kad viso verslo sustojimui įtaką padarė ir pasikeitę teisės aktų reikalavimai, t. y. kad nuo 2007 m. Baltarusijos įmonės dujų, įsigytų iš Rusijos, nebegalėjo parduoti Europos valstybėms. Dėl to kasatoriai teigia, kad teismai neanalizavo apgaulės kaip esminio kriterijaus, neatskleidė jos turinio elementų, kurių pagrindu sukčiavimas, kaip nusikalstama veika, būtų atribojama nuo civilinio teisės pažeidimo, nepagrindė kokiais veiksmais pasireiškė apgaulės panaudojimas A. J. veiksmuose, kai baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, jog dėl sutarčių netinkamo įvykdymo nebuvo neteisėtų A. J. veiksmų.

Kasatoriai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus Teismų praktikos sukčiavimo baudžiamosiose bylose (BK 182 straipsnis) apžvalgos nuostatomis, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai privalėjo nustatyti, jog būtent nuteistojo A. J. atliktais veiksmais buvo sumenkinta ar panaikinta nukentėjusiųjų bendrovių galimybė atkurti pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis bei pačių nukentėjusiųjų atliktus veiksmus, siekiant išspręsti situaciją civilinio proceso priemonėmis. Skunde pažymima, kad abi nukentėjusiosios bendrovės, pateikdamos pareiškimus dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir galimo sukčiavimo, juose nenurodė, jog būtent A. J. ar jo atstovaujama įmonė „T.“ atliko neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Šie pareiškimai buvo pateikti tik dėl M. D. nusikalstamų veiksmų. Be to, nei UAB „J.“, nei „Z.“ nepateikė jokių pretenzijų, reikalavimų ar ieškinių nei kasatoriui A. J. ir kitam nuteistajam, nei jų atstovaujamoms įmonėms. Tai reiškia, kad nukentėjusieji net nebandė ir nesistengė išieškoti skolą civiline tvarka, o iš karto pateikė pareiškimus teisėsaugos institucijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Anot kasatorių, taip patys nukentėjusieji elgėsi neteisėtai ir stengėsi išimtinai tik baudžiamosios teisės priemonėmis spręsti civilinių teisės pažeidimų klausimus. Be to, nors pati verslo schema buvo gana sudėtinga, sandorių sudarymas ir jų sąlygos buvo aiškios, visą laiką buvo galima nustatyti ir identifikuoti tiek už prievolės netinkamą vykdymą atsakingus asmenis, tiek pačių sandorių turinį. Juolab kad kasatorius niekada nevengė prievolių vykdymo, t. y. jis niekada nevengė atsiskaitymo su „S.“ pagal paskolos sutartį, tačiau šių įsipareigojimų negalėjo įvykdyti dėl įmonės „O.“ įsiskolinimo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių tiek kasatoriaus, tiek kito nuteistojo labai sunkią finansinę padėtį, ir (ar) kad jie būtų slėpęsi nuo kreditorių, siekdami išvengti prievolių vykdymo.

Be to, kasatoriai nurodo, kad nukentėjusiosios bendrovės skundžiamuose teismų sprendimuose nurodytas sumas įmonei „S.“ avansu pervedė net neprašę jokių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, t. y. nereikalavo, jog tokie mokėjimai būtų užtikrinti hipoteka (įkeitimu), laidavimu, garantija ir pan. Anot kasatorių, tokie nukentėjusiųjų veiksmai rodo ir jų didelį aplaidumą, nerūpestingumą ir neatidumą, juolab kad tiek V. K., tiek A. G. Z. vertėsi dujų prekyba, jiems buvo žinoma ir aiški bendradarbiavimo schema, jie suvokė, kad dujų įsigijimas bus vykdomas per įmones Rusijoje ir Baltarusijoje, o ne Europos Sąjungos teritorijoje, todėl taip pat turėjo prisiimti verslo riziką, kad šiose valstybėse (Rusijoje ir Baltarusijoje) bet kada gali pasikeisti tiek teisės aktų reikalavimai verslui, tiek politinė ir ekonominė situacija. Dėl to kasatoriai teigia, kad ir patys nukentėjusieji, nebūdami tiek atidūs ir rūpestingi kiek turėjo būti, yra atsakingi dėl nepasisekusio verslo ir prievolių neįvykdymo.

Taip pat kasatoriai pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. J. laisvės atėmimo bausmę, netinkamai taikė BK 66 straipsnio nuostatas, nes A. J. paskirtos kardomosios priemonės–suėmimo laikas nebuvo įskaitytas į jam paskirtą galutinę bausmę. Taip netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, teismai iš esmės pažeidė nuteistojo A. J. teises ir teisėtus interesus.

Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl A. J. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų ir netinkamo įrodymų vertinimo:

apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, neatsižvelgiant ir nevertinant byloje surinktų įrodymų visumos, tarp jų ir nuteistojo A. J. bei liudytojų V. K. ir A. G. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bei liudytojų L. I. I. ir Š. G. V. parodymų, patvirtinančių A. J. nurodytas aplinkybes; nepagrįstai suteiktas prioritetas suinteresuotų asmenų V. K. bei A. G. Z. parodymams;

neįvertintos aplinkybės, kad kasatoriaus atstovaujama įmonė savo įsipareigojimų „S.“ pagal paskolos sutartį negalėjo įvykdyti dėl Baltarusijos įmonių įsiskolinimo, t. y. įmonei „T.“ iš įmonės „O.“ priteista 350 000 JAV dolerių, o iš „BN.“ – apie 10 000 000 rublių.

neįvertinti liudytojo I. B. G. parodymai apie tai, kad kitas nuteistasis M. D. iš įmonės „O.“ 2006 m. dujas atsiiminėjo būtent per šio (M. D.) įmonę „Cd.“, o ne „S.“, ir jas pardavinėjo Lietuvos bei Lenkijos bendrovėms; neanalizuotas faktas, kad M. D. galbūt už UAB „J.“ ir „Z.“ sumokėtus avansinius mokesčius dujas tiekdavo visai kitoms bendrovėms, tačiau kasatorius šių aplinkybių nežinojo ir jų negalėjo kontroliuoti;

neatsižvelgta į tai, kad nuteistojo M. D. teiginiai, jog „S.“ įmonės gauti avansiniai mokėjimai buvo pervesti kasatoriaus atstovaujamai įmonei „T.“ ir už pinigų negrąžinimą bei dujų nepateikimą atsakingas būtent kasatorius, yra paneigti bylos duomenimis – UAB „J.“ avansiniais mokėjimais įmonei „S.“, kurių atlikimo datos patvirtina, kad M. D. avansinius pavedimus kasatoriaus atstovaujamai įmonei darė ne iš nukentėjusiųjų pervestų pinigų.

Apibendrindami kasatoriai teigia, kad teismų išvada, jog A. J. apgaule savo ir M. D. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, yra nepagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-611/2004, 2K-462/2009).

Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vitalija Songailienė prašo nuteistojo M. D., nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato G. Kaminsko kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatoriai ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, įrodymų tikrumą, pakankamumą ir jų vertinimą, tačiau pagal BPK 376 straipsnio l dalies nuostatas tokie klausimai negali būti kasacinio skundo dalykas. Nuosprendžio pagrįstumas, įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas patikrino apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus dėl nuteistųjų kaltės pripažinimo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo ištyrė ir įvertino tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas tik pakeitė nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo iš nuteistojo A. J.. Kartu prokurorė pažymi, kad BPK 320 straipsnio reikalavimai neįpareigoja apeliacinės instancijos teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės. Prokurorė teigia, kad nagrinėjamoje byloje nuteistųjų apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti laikantis BPK normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme tvarką, priimta teismo nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Atsiliepime teigiama, kad kasacinių skundų argumentai, jog nuteistieji nepadarė jokios nusikalstamos veikos, o jų veiksmai yra tik civilinio pobūdžio, yra nepagrįsti, nes ištyrus bylos įrodymus buvo nustatyta ir patvirtinta, jog būtent abiejų nuteistųjų veiksmai, kuriais apgaule jie užvaldė svetimą turtą, kvalifikuotini kaip sukčiavimas. Prokurorė nurodo, kad abu nuteistieji prisistatė kaip užsienio įmonių atstovai ir, sudarydami sutartis dėl dujų tiekimo su UAB „J.“ ir „Z.“, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, pareikalavo pateikti avansą, o po to šių bendrovių atstovams aiškino apie apsunkintą dujų tiekimą į Lietuvą ir negrąžino visų jiems pervestų avansų sumų, taip apgaule įgydami svetimą turtą. Anot prokurorės, nagrinėjamoje situacijoje būtent tokia M. D. ir A. J. pateikta klaidinga informacija turėjo lemiamą įtaką minėtų bendrovių vadovams apsispręsti sudaryti sandorius ir perduoti turtą – avansu pervesti pinigus. Būtent toks požymis – apgaulės panaudojimas – yra kriterijus, skiriantis BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto. Apgaulės esmę ir sudaro tai, kad kaltininko pateikta iškreipta tiesa nukentėjusiojo sąmonėje suformuoja klaidingą įsivaizdavimą egzistavusių faktų, kurie ir paskatina nenaudingai disponuoti turtu. Be to, ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti žalingame sandoryje. Apibendrindama prokurorė teigia, kad abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai teisingai ir pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir, priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, teismai nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, juolab kad kasatoriaus M. D. skunde konkrečiai neįvardyta kokie įstatymų pažeidimai, jo nuomone, buvo padaryti, o kasatoriaus A. J. skunde nurodyti pažeidimai yra susiję su įrodymų vertinimu, o tai yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnis).

Atsiliepimu į kasacinius skundus civilinių ieškovų UAB „Z.“ ir UAB „J.“ atstovas advokatas Romas Aikevičius prašo nuteistojo M. D., nuteistojo A. J. ir jo gynėjo advokato G. Kaminsko kasacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Civilinių ieškovų atstovas teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Nors kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų nuteistųjų veiksmuose nėra sukčiavimo elementų, nes tarp jų ir civilinių ieškovų susiklostė sutartiniai santykiai, kurie turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka, tačiau atsiliepime atstovas nurodo, jog abu nuteistieji veikė bendrai, siekdami įgyti verslininkų A.G. Z. ir V. K. pasitikėjimą, kad vėliau būtų galima užvaldyti iš šių verslininkų vadovaujamų įmonių apgaule išviliotus pinigus. Juolab kad būtent abu nuteistieji kartu vedė derybas su A.G. Z. ir V. K. dėl prekybos suskystintomis dujomis, kartu tvarkė Estijos įmonės „S.“ dokumentus, į šios įmonės sąskaitą pinigus suskystintoms dujoms pirkti pervedė UAB „J.“ ir „Z.“, o iš čia pinigai pagal paskolos sutartį buvo pervesti A. J. atstovaujamai įmonei „T.“. Atstovas pažymi ir tai, kad šios sutartys būdavo ilgalaikės, t. y. sudaromos iki trejų su puse metų laikotarpiui.

Nurodydamas kada ir kokias sumas UAB „Z.“ ir UAB „J.“ pervedė į minėtos Estijos įmonės sąskaitą, kokia dalis dujų buvo pateikta ir kokia dalis pinigų buvo grąžinta bei negrąžinta minėtoms bendrovėms, atstovas teigia, kad nagrinėjamos bylos įvykių seka patvirtina, jog abu nuteistieji iš anksto buvo suplanavę tokią veikimo schemą, kad jie pirmus dujų tiekimus pateiks laiku ir tinkamai ir taip įgiję pasitikėjimą išvilios dideles pinigų sumas, o po to, kaltindami vienas kitą, vengs atsakomybės. Dėl to atstovas teigia, kad šios aplinkybės patvirtina, jog abu nuteistieji veikė kartu ir, sukūrę sudėtingą suskystintų dujų tiekimo planą, kad būtų sudėtingiau įrodyti jų kaltę, apgaule užvaldė svetimą turtą.

Atsiliepime atstovas nurodo M. D. įkurtų įmonių (Didžiojoje Britanijoje – „Cd.“, Estijoje – „S.“) realią veiklą (pinigų pervedinėjimai) ir teigia, kad nuo nuteistųjų nusikalstamų veikų nukentėjo ne tik jo (atstovo) atstovaujamos bendrovės, bet ir daugiau fizinių asmenų. Be to, dar viena baudžiamoji byla dėl M. D. ir A. J. apgaule išviliotų pinigų iš G.A. Z. nagrinėjama Lietuvos apeliaciniame teisme.

Kartu atstovas teigia, kad nuteistojo A. J. teiginius, išdėstytus šio apeliaciniame skunde, paneigia kito nuteistojo M. D., liudytojų A.G. Z., I.I. L. ir iš dalies – G.V. Š. parodymai bei 2008 m. įvykę telefoniniai pokalbiai tarp abiejų nuteistųjų. Be to, iš kasacinių skundų matyti, kad abu nuteistieji pripažįsta savo veiksmais padarę žalą UAB „Z.“ ir „Junginis dujų centras“, tačiau teigia apie civilinius santykius, taip siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Aptardamas ir palygindamas abiejų nuteistųjų parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, civilinių ieškovų atstovas teigia, kad šie parodymai yra prieštaringi ir paneigti liudytojų A.G. Z. ir V. K. parodymais, iš kurių seka, jog abu nuteistieji, siekdami apgaule užvaldyti svetimą turtą bendrais veiksmais įtikino minėtus liudytojus, kad per Rusijos Federacijoje veikiančią A. J. įmonę „T.“ galima pigiai nupirkti dujų ir jas per Baltarusiją tiekti įmonei „S.“, o per ją – UAB „Z.“ ir „J.“, kurias pardavus Lietuvoje galima uždirbti. Taip, anot atstovo, nuteistieji, veikdami kartu, iš UAB „Z.“ ir „J.“ gavę didelę sumą pinigų, kuriuos apgaule pasisavino ir iki šiol negrąžino. Išankstinį M. D. ir A. J. sumanymą apgaule užvaldyti civilinių ieškovų turtą patvirtina jų sukurta sudėtinga dujų pirkimo ir gabenimo sistema, kurią, atstovo manymu, patys nuteistieji nelabai sugeba paaiškinti. Atstovas mano, kad abiejų nuteistųjų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimu į nuteistojo M. D. kasacinį skundą nukentėjusysis A. Jn. prašo šį skundą atmesti, nes skundo teiginiai, kad žala civiliniams ieškovams susidarė ne dėl nuteistojo apgaule įgyto svetimo turto, o dėl nepasisekusio verslo, kuris buvo pagrįstas tik civiliniais teisiniais (sutartiniais) santykiais, yra nepagrįsti. Nukentėjusysis teigia, kad abiejų instancijų teismai pagrįstai nustatė, jog abu nuteistieji, prisistatę kaip užsienio įmonių atstovai, galintys pigiau tiekti dujas Lietuvos pirkėjams, pateikė civiliniams ieškovams tikrovės neatitinkančią informaciją apie jų pajėgumą tiekti dujas, pareikalavo avansinio mokėjimo, kurį gavę, teikė melagingus paaiškinimus, neva dėl pasikeitusios valstybės politikos yra apsunkintas dujų tiekimas į Lietuvą ir kad kitos įmonės turi jiems negrąžintų įsiskolinimų. Dėl šios priežasties dujų už avansu pervestus pinigus netiekė, pinigų negrąžino ir taip apgaule įgijo svetimą turtą.

Atsiliepime nukentėjusysis pažymi ir tai, kad jis avansu pinigus pervedė būdamas įsitikinęs abiejų nuteistųjų pajėgumu vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir būtent nuteistųjų apgaulė lėmė jo apsisprendimą sudaryti sandorį, kuris vėliau nebuvo įvykdytas. Anot nukentėjusiojo, abiejų instancijų teismai teisingai įvertino visas bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis M. D. padarė tris nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad minėto nuteistojo apeliaciniame skunde nėra tokių argumentų, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo M. D. ir nuteistojo A. J. bei jo gynėjo advokato G. Kaminsko kasaciniai skundai tenkintini iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl apeliacinio proceso

Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstęs apklaustų asmenų ir ištirtų bylos duomenų santrumpą, savo išvadas pagrindė lakonišku ir fragmentišku atskirų bylos duomenų vertinimu ir bendru teiginiu apie neginčijamą nuteistųjų kaltumo įrodytumą įrodymų visetu, o tai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamų reikalavimų aprašomajai apkaltinamojo nuosprendžio daliai.

Šis teismas, teigdamas, jog paskolos sutartis tarp Estijos įmonės „S.“ ir Rusijos įmonės „T.“, kurios pagrindu Estijos įmonė pervesdavo Rusijos įmonei nukentėjusiųjų avansu sumokėtus pinigus už suskystintų dujų ar dyzelinio kuro tiekimą, buvo įtikinama priedanga negrąžinti avansu pervestų pinigų, nepateikė šios savo išvados argumentų. Teismas visiškai nepasisakė dėl nuteistojo A. J., paaiškinusio, kodėl tokia sutartis buvo sudaryta ir kam ji buvo reikalinga, parodymų šiuo klausimu. Pasak A. J., tokia sutartis atsirado dėl Rusijos Federacijoje nustatytų pinigų cirkuliacijos taisyklių. Taip pat neaišku, kodėl teigiama, kad nuteistieji turėjo išankstinę tyčią nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, kai byloje nustatyta, kad kuro tiekimas buvo ilgalaikio pobūdžio ir daugelį savo sutartinių įsipareigojimų, taip pat ir dalį įsipareigojimų pagal inkriminuojamą sutartį su UAB „Z.“, nuteistieji yra įvykdę. Patiems nukentėjusiesiems buvo žinoma schema, pagal kurią Rusijos rinkoje buvo perkamas ir per tarpininkus Baltarusijoje patiekiamas kuras. Jie, kaip verslininkai, irgi prisiėmė riziką, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje byloje Nr. 2A-7-9/2013). Būtinas sukčiavimo nusikaltimo požymis yra apgaulė, kurios pasireiškimo formos gali būti įvairios, tačiau kiekvienu atveju teismai privalo nustatyti, kuo konkrečiai ji pasireiškė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apgaulė pasireiškė tikrovės neatitinkančių duomenų apie galimybės vykdyti bendrą verslą – prekybą dujomis teikimu, nepaaiškindamas, kokius konkrečiai tikrovės neatitinkančius duomenis nuteistieji teikė. Minėta, kad nuteistieji šiuo verslu užsiėmė, taigi turėjo galimybę vykdyti bendrą verslą su kitais asmenimis.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji M. D. ir A. J. akcentavo nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą, neigė tarpusavio bendrininkavimą, apgaulę, išankstinę tyčią įgyti svetimą turtą ir nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, galimybių ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimą, tvirtindami, kad priešingos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis ir deklaratyviais teiginiais. Nuteistasis A. J., pateikdamas konkrečius bylos duomenis, nurodė, kad teismas neįvertino svarbių bylos aplinkybių, kurios paneigia jo kaltumą, nepasisakė, kodėl vadovaujasi vienais, o atmeta kitus įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 ir 305 straipsnių reikalavimus. Pasak nuteistojo, teismo neįvertinti nuteistųjų tarpusavio telefoniniai pokalbiai, paskelbti liudytojų I. O., I. L., D. C. parodymai, pačių sutarčių turinys, teismo sprendimas priteisti jo vadovaujamai įmonei didelę pinigų sumą iš Baltarusijos įmonės, pirmesnis teismo nuosprendis dėl tarp tų pačių šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių paneigtų jam pareikštus kaltinimus. Abu nuteistieji prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Ši nuostata ne tik apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, bet ir reiškia apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio – tiek išteisinamojo, tiek apkaltinamojo – pagrįstumą bei teisėtumą. Toks patikrinimas turi būti paremtas bylos medžiaga ir atliktas laikantis BPK normų reikalavimų. Kai apeliacinis skundas paduotas dėl BPK pažeidimų, padarytų vertinant bylos įrodymus, netinkamo ir (ar) neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo (prašant priimti naują nuosprendį), apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išnagrinėti, ar skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tik laikantis įrodinėjimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų reikalavimų nustačius teisinę reikšmę byloje turinčias aplinkybes galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimų sprendimas. Dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti atitinkamai motyvuotas. Tuo atveju, jei apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalis, turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismo sprendime visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti konkrečios, aiškios ir pakankamai argumentuotos.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų M. D. ir A. J. apeliacinius skundus, šių įstatymo reikalavimų nesilaikė. Šis teismas dėl konkrečių apeliantų argumentų, susijusių su jų nurodytais pirmosios instancijos teismo padarytais pažeidimais įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais bei jų ginčijamų nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų nepasisakė. Nemotyvuotai teigdamas, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nėra tokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų iš naujo vertinti teismo ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tuo, kad sutiko su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritarė apylinkės teismo motyvams dėl nuteistųjų kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas, esant pagrindui, gali nuspręsti, kad tam tikri apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesusiję su nagrinėjama byla, neaiškūs, nekonkretūs ir pan., ir į juos neatsakinėti, tačiau tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas niekaip nereaguoja į aiškiai išreikštus argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas, turi būti konstatuojama, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, įpareigojančią apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tokį pažeidimą padarė nepasisakydamas nei dėl vieno su įrodinėjimu susijusio ir apeliantų aiškiai išdėstyto argumento. Kolegija konstatuoja, kad iš esmės nuteistųjų apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti, o tai lemia kasacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl nuteistųjų kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo paliekami nenagrinėti.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti apeliantų skunduose nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius

Vladislovas Ranonis