A-822-60-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-60/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01039-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. O. su skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, KAAT) ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, (toliau – ir pataisos namai) 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. neteisėtai buvo apribotos jo teisės. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais 6 praustuvėmis, 5 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nėra pritaikytos tenkinti nuteistųjų poreikių. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos veistis graužikams ir tarakonams.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taip pat rėmėsi Lietuvos higienos normoje HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 7 straipsnio 1 dalyje, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose įtvirtintomis teisėmis į tinkamas kalinimo sąlygas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Pareiškėjas teigė patyręs didžiulę neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 12–20) nesutiko su skundo argumentais ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

Visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laikotarpį pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Pataisos namų direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką. Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Pataisos įstaigoje laikomi asmenys aprūpinami švariais lovos užklotais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal atitinkamo teisės akto nustatytas normas. Nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis. Taip pat yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Pareiškėjo skundo motyvas, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba pažeista nebuvo. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktai pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą nepagrįstai remiasi Reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ pateiktu gyvenamosios patalpos apibrėžimu. Pažymėjo, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-02-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Todėl teismas nesirėmė atsakovo pateiktais argumentais dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, paskaičiavimo ir šį plotą skaičiavo pats. Kadangi nėra objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo apgyvendinta nuteistųjų per tam tikrą laikotarpį bei duomenų kiek kiekvienoje baudos izoliatoriaus kameroje tam tikru laikotarpiu buvo patalpinta nuteistųjų atlikti drausmines nuobaudas, skaičiuojant tenkantį plotą vienam kaliniui buvo preziumuojama, jog visos lovos gyvenamojoje patalpoje bei baudos izoliatoriuje buvo užimtos. Teismas pažymėjo, kad tokie skaičiavimai neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. – 0,21 kv. m bei nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. – 0,07 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma (atitinkamai 2,89 kv. m ir 3,03 kv. m). Taip pat pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. buvo patalpintas 15 parų į baudos izoliatoriaus kamerą, kurioje pareiškėjui teko 3,58 kv. m, t. y. 0,02 kv. m mažiau nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma.

Nustatyta, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudarė pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, teismas vertino, jog nėra pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, jo kitoms fizinėms arba psichinėms savybėms. Apibendrinęs, teismas konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo gyvenimas pataisos įstaigos 2-osios valdybos gyvenamosiose patalpose nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. jam sukėlė skunde nurodytas neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 57 str.). Teismas laikėsi nuostatos, kad mažesnis patalpos plotas nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpų ir kitų nurodomų neatitikimų saugos ir higienos reikalavimams teismas nustatė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto teisės aktai nereglamentuoja. Atsakovas nurodė, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (pareiškėjas šių argumentų ABTĮ nustatyta tvarka nepaneigė). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų būklę, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Siekdamas užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, atsakovas su specializuota įmone UAB „Dezinfa“ pasirašė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis. Teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys. Vertindamas ankščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentavo, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Paneigti pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, taip pat teismui pateiktas statinio techninis pasas. Teismas nustatė, kad pateikti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus, be to, pataisos namai neturi energetinio paso. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka šių pareiškėjo argumentų iš esmės nepaneigė. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas vertino ir tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki skundo pateikimo teismui dienos nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta EŽTT vertinamų aplinkybių, sprendžiant dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t.t.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuota, jog M. O. neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą. Konstatavus, jog nenustačius šių viešosios atsakomybės sąlygų atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 165–174) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: priteisti pareiškėjui 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat išreikalauti iš atsakovo visus būtinus dokumentus nurodomiems pažeidimams nustatyti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė su skundu pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė skunde pateiktas aplinkybes ir argumentus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. KAAT nepasisakė ir nevertino aplinkybių: 1) dėl privalomų dokumentų turėjimo – leidimo-higienos paso, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnį, statinių techninio ir energetinio pasų, pagal Statybos reglamentą; 2) dėl faktinio laikymo antisanitarinėmis sąlygomis – neišreikalavo atitinkamų įrodymų dėl minėtų sąlygų laikymosi; 3) dėl šilto vandens įrengimo trumpalaikių pasimatymų patalpose ir maitinimo vietoje – valgykloje (tam patvirtinti būtina išreikalauti papildomus dokumentus); 4) dėl priešgaisrinės saugos taisyklių pažeidimų pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje; 4) dėl evakuacinio ir atsarginio (iš laiptinės ant stogo) išėjimų buvimo fakto (faktiškai tokių išėjimų nėra, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti pažeidimą).

Teigia, kad net jei gyvenamojo ploto trūkumas kompensuojamas atsakovo teritorijoje esamomis futbolo ir krepšinio aikštelėmis, nėra sudaromos sąlygos po sporto nusiprausti šiltu vandeniu. Nėra net tam skirtų patalpų, o šiltu vandeniu leidžiama praustis tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktais apskaičiavimais dėl jam tenkančio gyvenamojo ploto. Pažymi, jog apskaičiuodamas plotą, teismas neatsižvelgė į visas jo nurodytas aplinkybes, nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų. Taip pat pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai nesirėmė jo pateiktais vaizdiniais įrodymais – nuotraukomis.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 195–197) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Pareiškėjas, pateikęs šabloninį skundą, net nepasidomėjo bylos medžiaga ir atsakovo pateiktais dokumentais, todėl jo skundas neargumentuotas. Atsakovas sutinka su teismo sprendimu nevertinti atsakovo pateiktų nuotraukų kaip įrodymų, nes jų autentiškumo nustatyti negalima. Pažymėjo, kad sąlygos, sudarytos pataisos namuose asmeninei higienai palaikyti, atitinka teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m. Būriuose, kur nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos patenkinti tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio, jų plotas tik apie 10 kv. m. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors juose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmė baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo ir džiovinimo paslaugų. Taip pat pareiškėjas tvirtina, kad pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Kadangi pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, patalpose taip pat nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir parazitams.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 kv. m ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92,2 kv. m ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu Teismo nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 kv. m ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. vasario 13 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Tačiau vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui buvo sudarytos nežmoniškos, antisanitarinės sąlygos nelaikytas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Teismas laikėsi nuostatos, kad mažesnis patalpos plotas, nei teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, realiai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, sąlygojusias sveikatos sutrikdymą, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, ir kad tai būtų pakankamas pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Teismas nenustatė higienos sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis pareiškėjo patirtomis pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog galima teigti, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas tokio tipo įstaigoje. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją iki skundo pateikimo teismui dienos nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jis patyrė neturtinę žalą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. (kreipimosi į teismą) gyvenamojo ploto vienam asmeniui pataisos namuose norma iš esmės nesikeitė. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas gyvenamojo ploto dydį, nepagrįstai rėmėsi Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010. Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina vertinant bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais paskaičiavimais ir jų pagrindu padaryta išvada, kad nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d.) pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas buvo laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. – 0,21 kv. m bei nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 23 d. – 0,07 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, taip pat pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje atliko bausmę, kurios plotas buvo 0,02 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Todėl teismas pagrįstai darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir užterštos vėdinimo sistemos gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, susidarė palankios sąlygos veistis buitiniams parazitams; valgyklos patalpos neatitinka higienos reikalavimų. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl aukščiau paminėtų aplinkybių blogai veikia ventiliacija, be to, patalpos blogai valomos, administracija nepateikia pakankamo kiekio higienos ir valymo priemonių. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinių išėjimų, pataisos įstaiga neturi leidimo – higienos paso. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis kaip įrodymais byloje (57 str.)

Tačiau minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę apie 1 metus neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tačiau šiuo atveju svarbi yra aplinkybė, kad Pravieniškių pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Tačiau minėtos aplinkybės taip pat nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjui nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas. Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. O. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jį taip: pareiškėjo M. O. skundą patenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė