AS-438-825-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-825/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02916-2014-8 Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal M. Z. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė: I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. gegužės 30 d. per EPP gautas pareiškėjo

M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 1–4), kuriame pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVMI) 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (4.66)-46-MPD-4550 (toliau – ir Sprendimas) (teismas skundo reikalavime nurodytą skundžiamo sprendimo datą ir numerį vertino kaip akivaizdų rašymo apsirikimą).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi (b. l. 17–18) atsisakė priimti pareiškėjo M. Z. skundą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas skundžia Vilniaus AVMI Sprendimą, kuris yra pateiktas kaip atsakymas į jo prašymą įvertinti pagal išduotą verslo liudijimą jo vykdomos prekybos vietą, t. y. ar pareiškėjo nurodytoje prekybos vietoje kasos aparato naudojimas yra privalomas. Sprendime nurodoma, kad Vilniaus AVMI, įvertinusi pareiškėjo nurodytą jo prekybos vietą, nustatė, jog pareiškėjo prekybos vieta neatitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 28 d. įsakyme Nr. VA-25 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą, ir apskaitos dokumento išrašymo“ nustatytų sąlygų, kurioms esant kasos aparatas gali būti nenaudojamas. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, sprendė, kad jis yra viešojo administravimo subjekto informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pateiktas pareiškėjui kaip atsakymas į jo paklausimą, jame nėra išreikšto Vilniaus AVMI valinio sprendimo, nepriimta pareiškėjui privalomų vykdyti nurodymų, patvarkymų pareiškėjui, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Atitinkamai, Sprendimas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių nesukelia. Teismo vertinimu, pareiškėjui teisines pasekmes sukeltų tik toks mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriame būtų konstatuota, kad pareiškėjas privalo prekybos vietoje įsirengti kasos aparatą, pritaikius pareiškėjui kokias nors sankcijas už kasos aparato nenaudojimą. Atsižvelgęs tai, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas taip pat nurodė, jog paduodant skundą buvo sumokėtas 75 Lt žyminis mokestis. Atsisakius priimti skundą, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sumokėtas žyminis mokestis buvo pareiškėjui grąžintinas (ABTĮ 42 str. 3 d.).

III.

Pareiškėjas M. Z. atskiruoju skundu (b. l. 25–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir perduoti jo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirajame skunde, remiantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio

1 dalies 1 punktu, nurodoma, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių teisės aktų. Vilniaus AVMI Sprendimas yra laikytinas individualiu teisės aktu, kuris yra skirtas pareiškėjui ir sukelia jam teisines pasekmes. Sprendimu, įvertinus pareiškėjo prekybos vietos sąlygas, buvo priimtas sprendimas neleisti pareiškėjui vykdyti prekybos nenaudojant kasos aparato. Pareiškėjas remiasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. VA-40 „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą, ir apskaitos dokumento išrašymo“ 4 punktu ir nurodo, jog šis teisės aktas nustato išimtis, kada nėra reikalaujama prekybos vietose naudoti kasos aparatų, be 1–3 punktuose aiškiai apibrėžtų išimčių, kada kasos aparato naudoti nereikia, šio įsakymo 4 punktas nustato, kad kasos aparato neprivaloma naudoti, kai Valstybinė mokesčių inspekcija, įvertinusi individualias aplinkybes, priima sprendimą dėl kasos aparato nenaudojimo atitinkamoje prekybos vietoje. Remiantis šiomis nuostatomis akivaizdu, jog toks priimtas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas, kurio pagrindu prekybos vietoje galima nenaudoti kasos aparato, yra individualus teisės aktas. Šio sprendimo negalima laikyti informacinio–aiškinamojo pobūdžio raštu, kadangi juo nėra tik išaiškinamos (komentuojamos) teisės normos, bet ir įvertinus visas individualias aplinkybes, t. y. prekybos vietos sąlygas, yra priimamas sprendimas. Pabrėžia, jog remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu pareiškėjas kreipėsi su motyvuotu prašymu ir papildomais paaiškinimais į Vilniaus AVMI, prašydamas įvertinti jo prekybos vietą ir priimti sprendimą dėl kasos aparato naudojimo, o Vilniaus AVMI atlikusi patalpų apžiūrą priėmė Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjui teisės nenaudoti kasos aparato. Be to, ir Sprendime yra nurodoma, jog jis gali būti apskųstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo M. Z. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. (4.66)-46-MPD-4550 yra viešojo administravimo subjekto informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pateiktas pareiškėjui kaip atsakymas į jo paklausimą, ir negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija)

30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje

yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta

pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas jį nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str.

2 d. 1 p.). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Kita vertus, pažymėtina, jog

nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006). Papildomai pastebėtina, jog iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl aktų, kurie gali būti ginčijami administraciniame teisme, atskirų kategorijų bylose matyti, kad savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1283 patvirtinto Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo (2012 m. lapkričio 1 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) 4 punktas numato, jog kasos aparatai turi būti įrengti ir naudojami kiekvienoje atsiskaitymo vietoje (išskyrus Aprašo 10–12 punktuose nurodytus atvejus), kurioje: 4.1. asmenys už prekes (paslaugas) atsiskaito grynaisiais pinigais ir (ar) mokėjimo kortelėmis; 4.2. asmenims už perkamas iš jų prekes mokama grynaisiais pinigais, kai neišduodamas kitoks (ne kasos aparato kvitas) apskaitos dokumentas.

Aprašo 121 punktas numato, jog be Aprašo 10–12 punktuose nurodytų atvejų, kasos aparatų naudoti nereikalaujama ir Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatytais atvejais, kai kasos aparato naudoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą. Tokiais atvejais Valstybinė mokesčių inspekcija, atsižvelgdama į ūkinių operacijų mastą ir pobūdį, nustato ir reikalavimus dėl šio Aprašo 10–12 punktuose nurodytų apskaitos dokumentų išrašymo.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014 m. balandžio 28 d. įsakymas „Dėl kasos aparato nenaudojimo atvejų, kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai proporcingą administracinę naštą, ir apskaitos dokumento išrašymo“ Nr. VA-25 (toliau – ir Įsakymas), be kita, yra priimtas remiantis Aprašo 121 punktu. Įsakymas numato, kad naudoti kasos aparato nereikalaujama (bet, asmeniui pageidaujant, išduodamas pinigų priėmimo kvitas arba kitas teisės aktų nustatytais atvejais vietoj jo naudojamas apskaitos dokumentas), kai kasos aparato neįmanoma naudoti dėl objektyvių priežasčių arba kasos aparato naudojimas sukeltų akivaizdžiai neproporcingą administracinę naštą.

Įsakymas gana išsamiai detalizuota tokius atvejus, kuriems yra priskiriama ir aplinkybė, kai konkrečiais atvejais Valstybinė mokesčių inspekcija įvertina objektyvias priežastis ir priima individualius sprendimus, dėl kurių kasos aparato naudojimas atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų akivaizdžiai neproporcingas administracinės naštos pasekmes (Įsakymo 4 p.). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Vilniaus AVMI prašė įvertinti jo prekybos vietą, įvertinti objektyvias priežastis ir priimti individualų sprendimą dėl kasos aparato naudojimo pareiškėjo individualios veiklos vykdymo vietoje bei pateikti pareiškėjo prašyme nurodytą reguliavimo aiškinimą (b. l. 6–7).

Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. (4.66)-46-MPD-4550, atsakant į pareiškėjo pateiktą prašymą, be kita ko, nurodoma, jog pareiškėjo pateiktą prašymą įvertino Vilniaus AVMI komisija, vadovaudamasi Įsakymu, atlikusi patalpų apžiūrą ir įvertinusi Vilniaus AVMI pateiktą medžiagą dėl (duomenys neskelbtini), Vilnius, nustatė, kad nurodytos pareiškėjo priežastys nepatenka į Įsakymo nurodytas objektyvias priežastis, dėl kurių kasos aparato naudojimas atitinkamoje prekybos vietoje yra negalimas arba sukeltų neproporcingas administracinės naštos pasekmes (b. l 8).

Taigi nurodytu aktu, be kita ko, buvo atsisakyta priimti individualų sprendimą dėl kasos aparato nenaudojimo pareiškėjo individualios veiklos vykdymo vietoje. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad skundžiamas aktas visa apimtimi yra tik informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pateiktas pareiškėjui kaip atsakymas į jo pateiktą prašymą, kadangi juo yra atsisakyta atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus (priimti nurodytą sprendimą). Tokios pozicijos mutatis mutandis yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1518/2013.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nagrinėjo pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų įvertintas pareiškėjo pateikto skundo atitikimas ABTĮ reikalavimams ir įvertintina, ar pareiškėjo skundo reikalavimas yra suformuotas tinkamai, kad priimtas teismo sprendimas sukeltų jo pageidaujamas teisines pasekmes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

pareiškėjo M. Z. atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo M. Z. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas