2K-298/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-298/2014 Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00154-2011-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.1.16.1.2.1.2; 2.3.2.2.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. Ž. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 290 straipsnį (dėl 2011 m. birželio 2 d. veikos) laisvės atėmimu trims mėnesiams, pagal BK 290 straipsnį (dėl 2011 m. rugsėjo 5 d. veikos) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė T. Ž. paskirta laisvės atėmimas septyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria nuteistosios T. Ž. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. Ž. nuteista už tai, kad įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją, t. y. 2011 m. birželio 2 d., 13.30–15 val., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros, esančios Klaipėdoje, Danės g. 6, 218 kabinete, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorei D. D., einančiai savo tarnybines pareigas, paklausus, kada T. Ž. ketina atvykti duoti parodymų ikiteisminio tyrimo tyrėjai jos kontroliuojamoje ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 33-1-00905-10, kurioje T. Ž. turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą ir ji apklausta kaip įtariamoji, ši, eidama pro šalį, prokurorei žeminančiai pasakė „pasitrauk“ ir tyčia visu kūnu pastūmė D. D., kliudydama jos kairįjį petį, dėl to D. D. neišlaikė pusiausvyros ir rankomis atsirėmė į seifą. Tokiais įžūliais garbę ir orumą žeminančiais veiksmais, matant kabinete buvusiems kitiems prokurorams, T. Ž. įžeidė savo pareigas einančią prokurorę D. D..

Be to, T. Ž. 2011 m. rugsėjo 5 d., apie 10.15 val., Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorei D. D. , kuri surašytu tarnybiniu pranešimu inicijavo ikiteisminio tyrimo pradėjimą pagal BK 290 straipsnį dėl jos, kaip valstybės tarnautojos, įžeidimo, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros kieme išsakė garbę ir orumą žeminančius bei įžeidžiančius necenzūrinius žodžius ir taip įžeidė tarnybines pareigas einančią prokurorę D. D..

Kasaciniu skundu nuteistoji T. Ž. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį ir ją išteisinti.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėti ir turi būti panaikinti, nes byloje netinkamai taikytos procesinės bei materialiosios teisės normos, nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimais. Skunde pažymima, kad tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal tarptautinių teismų praktiką, kaltinimų pasitvirtinimo mastas turi būti toks, kad dėl nusikalstamos veikos atlikimo ir kitų svarbių bylos aplinkybių neliktų jokių pagrįstų abejonių. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, jog baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės (pvz., sprendimai byloje O. prieš Norvegiją Nr. 37/ 3, Condron prieš Jungtinę Karalystę Nr. 62 ir kt.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-7-544/2005). Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktą, kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Kasatorės teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nesigilino į baudžiamosios bylos aplinkybes, rėmėsi tik prokurorų parodymais, neįsigilino į baudžiamosios bylos esmę, neapklausė nuteistosios nurodytų liudytojų ir šiurkščiai pažeidė jos, kaip kaltinamosios, teises, nuosprendis nemotyvuotas, o byla sufabrikuota ir suklastota bendru prokurorų ir teisėjo susitarimu. Nuteistoji nurodo nepadariusi jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, 2011 m. birželio 2 d. nebuvusi ir neketinusi būti Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje, nes jokių reikalų nurodytą dieną šioje įstaigoje neturėjusi – prokurorė D. D. jai jokio šaukimo neatsiuntė, o ji savo iniciatyvos dėl atvykimo pas šią prokurorę neturėjo. Prokurorė D. D. yra nusiteikusi prieš kasatorę ir suinteresuota melagingai apkalbėti, todėl, piktnaudžiaudama savo tarnybine padėtimi, aktyviai ją persekiojo. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėjęs teisėjas kartu su Klaipėdos miesto prokurorais norėjo susidoroti su ja, kaip su visuomenininke, politinės partijos „Drąsos kelias“ nare ir kandidate į Lietuvos Respublikos Seimą bei buvusia Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos Klaipėdos skyriaus sekretore ir tarybos nare. Tai yra kerštas už Klaipėdos apygardos prokuratūros vyr. prokuroro S. J. atleidimą iš einamų pareigų dėl piktnaudžiavimo alkoholiu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio l dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios reglamentuoja teismo nešališkumo principą. Taip pat teismai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, buvo šališki, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje vykdė tie patys prokurorai, kurie inicijavo šį neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą, padėdami savo kolegei, davė melagingus parodymus, patys tai bylai vadovavo ir palaikė joje valstybinį kaltinimą, o teismas nepanoro to įvertinti kritiškai, užkirto kelią nuteistajai siekti teisingumo šioje byloje, nesudarė galimybės gintis, pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis. Kasatorė nurodo, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos, pasinaudojant savo kaip kaltinamosios teise susipažinti su bylos medžiagą, pačiai perskaityti visą bylą, daryti kopijas, teismas neleido jai nuvykti į namus ir pasiimti reikšmingų bylai įrodymų dėl, nuteistosios manymu, neteisėto suėmimo 2013 m. sausio 23 d. Teismui neleidus salėje nuimti antrankių T. Ž., nebuvo sudarytos elementarios sąlygos užsirašyti liudytojų parodymus. Kasatorės nuomone, teismas iš anksto nusprendė laikyti ją kalta ir taip pažeidė nekaltumo prezumpcija, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20, 18 straipsniuose, 31 straipsnio l dalyje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjo Vaclovo Jurjono 2012 m. gruodžio 13 nutartimi kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti nuteistajai buvo pakeista į suėmimą ir 2013 m. sausio 23 d. ji buvo sulaikyta bei uždaryta į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi pripažino, kad šioje byloje pagal BK 290 straipsnį paskirtą septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę T. Ž. yra atlikusi, todėl yra pagrindas jai paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir ją iš suėmimo, kaip atlikusią Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 16 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, nedelsiant paleisti. Kasatorė nurodo, kad ji buvo neteisėtai nubausta laisvės atėmimu septyniems mėnesiams, tačiau įkalinimo vietoje išbuvo devynis mėnesius. Taip, kasatorės teigimu, buvo pažeistos jos teisės ir laisvės.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog nuteistosios T. Ž. kaltė padarius dvi veikas, už kurias atsakomybė numatyta BK 290 straipsnyje, yra pagrįsta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Teismas nuosprendį pagrindė tinkamais įrodymais, kurie atitinka įstatymo BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, t. y. nukentėjusiosios D. D., liudytojų I. B., R. G., S. G. parodymais ir kita rašytine bylos medžiaga. Duomenų, kad nurodyti liudytojai turėjo pagrindo apkalbėti ir apkalbėjo nuteistąją, teismas nenustatė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės, nurodyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas paneigė T. Ž. pateiktą versiją, kad ji 2011 m. birželio 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros patalpose nesilankė, todėl negalėjo įžeisti nukentėjusiosios prokurorės D. D.. Prokuroro nuomone, teismas motyvuotai pasisakė dėl T. Ž. kaltės. Nors kasatorė neigia, kad tyčia įžeidė savo pareigas einančio valstybės tarnautojo – prokurorės D. D. garbę ir orumą ir savo veiksmais to siekė, tačiau, kaip rodo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2012, 2K-468/2010, 2K-5/1/2012, 2K-736/2013, 2K-292/2013), asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne tik nuteistojo parodymais, įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Prokuroro teigimu, žemesnės instancijos teismai, išanalizavę reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad T. Ž. suprato, jog ji 2011 m. birželio 2 d. viešai, pakeltu tonu, užgauliai, žeminančiu grasinančiu ir įžūliu elgesiu bei veiksmu (prokurorės pastūmimu) menkina ir įžeidžia savo pareigas vykdančio prokuroro autoritetą, dalykinę reputaciją, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Analogiškai vertintini ir vėliau sekę nuteistosios veiksmai – 2011 m. rugsėjo 5 d. išsakant nukentėjusiajai žeminančio, menkinančio ir paniekinančio pobūdžio žodžius už prokurorės aktyvų veikimą einant tarnybines pareigas (ikiteisminio tyrimo inicijavimą).

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde nuteistoji dėsto tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde: kad jos bylą išnagrinėjo šališki teismai, neleido jai susipažinti su bylos medžiaga ir suvaržė jos teises į gynybą. Tokie nuteistosios skundo motyvai, pasak prokuroro, yra deklaratyvūs ir motyvuotai paneigti apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais, kuriems kaltinimas pritaria. T. Ž. įstatymo nustatyta tvarka buvo paskirtas gynėjas, kuris dalyvavo teismo posėdžiuose, taip pat nuteistoji BPK nustatyta tvarka turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Bylos duomenys rodo, kad T. Ž. vengė atvykti į pirmosios instancijos teismo posėdžius, todėl 2013 m. sausio 23 d. nutartimi buvo suimta, o su baudžiamosios bylos medžiaga BPK 237 straipsnyje nustatyta tvarka susipažino jos interesams atstovaujantis gynėjas V. Kelpšas.

Atsiliepime pažymima, kad nuteistoji nenurodo jokių konkrečių argumentų (numatytų BPK 58 straipsnyje), patvirtinančių, jog teismai buvo šališki, o iš esmės reiškia nepasitenkinimą teismų priimtais jai nepalankiais sprendimais. Taip pat teismo šališkumą kasatorė sieja su jai paskirta kardomąja priemone – suėmimu bei laisvės atėmimo bausme, kurios trukmė buvo mažesnė, nei kardomosios priemonės. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. Ž. laisvės atėmimo bausmę, nuosprendyje nurodė motyvus ir pagrindus dėl tokios bausmės rūšies, todėl, prokuroro nuomone, BK 54 ir 41 straipsnių reikalavimų teismas nepažeidė. Kardomosios priemonės – suėmimo taikymo klausimas buvo išspręstas Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartimi, ją panaikinus.

Atsiliepime nurodoma, kad T. Ž. kasacinio skundo teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo jos skundą ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįstas ir laikytinas deklaratyviu. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą ir nutartyje aptarė visus esminius jo aspektus. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė (kaltinamosios ir gynybos nurodytą) liudytoją J. S., kuris nuteistosios iškeltos versijos iš esmės nepatvirtino. Priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas išsamiai bei motyvuotai aptarė visus byloje ištirtus įrodymus, kuriuos nuteistoji ginčijo paduotame apeliaciniame skunde, taip pat argumentus dėl jų įvertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo, tariamai suvaržytų nuteistosios teisių ir BPK pažeidimų. Prokuroro teigimu, nutartyje visiškai pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, numatytą BK 290 straipsnyje. Tai, kad apeliacinės instancijos teismo baigiamojo akto motyvai ir išvados neatitiko nuteistosios lūkesčių, nereiškia, kad teismas netinkamai atliko BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą pareigą ir pažeidė BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

Nuteistosios T. Ž. kasacinis skundas atmestinas

Kasaciniame skunde T. Ž. nurodo, kad nepadarė jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, byla sufabrikuota, prokurorai davė melagingus parodymus, siekdami su ja susidoroti, o teismai buvo šališki, neįsigilino į baudžiamosios bylos aplinkybes, jų sprendimai nemotyvuoti. Iš šių kasatorės teiginių matyti, kad ji iš esmės nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl jos kaltės, pateikia savo versiją, kad kaltinime nurodytą dieną nebuvo atvykusi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą, todėl prokurorės įžeisti negalėjo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą išaiškinta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių pateikti pasiūlymai dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, teismui nėra privalomi, todėl tai, kad bylą nagrinėjęs teismas įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, negu tikėjosi kasatorė, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai, t. y. byla išnagrinėta neišsamiai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Nesutinkant su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kasaciniame skunde turi būti nurodomi teisiniai argumentai, kurie leistų kelti pagrįstas abejones dėl teismų atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo atitikties Baudžiamojo proceso kodekse nustatytiems reikalavimams. T. Ž. kasaciniame skunde nurodyti deklaratyvūs teiginiai grindžiami ne teisiniais argumentais, o bylos duomenims prieštaraujančiais pasisakymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų ištyrė ir įvertino įrodymus, jais remdamasis nustatė faktines įvykio aplinkybes ir konstatavo, kad T.

Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 290 straipsnyje. Kasatorės teiginių, kad byloje apklausti prokurorai davė melagingus parodymus, nepatvirtina jokie duomenys, o nuteistosios iškeltos versijos jokie bylos duomenys nepatvirtino (taip pat ir apeliacinės instancijos teisme jos prašymu apklaustas liudytojas J. S.). Nagrinėjamą įvykį matę prokurorai byloje buvo apklausti kaip liudytojai, laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, jų parodymai nuoseklūs, rišlūs, neprieštaringi, byloje nenustatyta, kad jie siekė nuteistąją apkalbėti.

Taigi, abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus nuteistoji pateikė ir savo apeliaciniame skunde; į juos motyvuotai ir išsamiai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Teismas pagal T. Ž. paduotą apeliacinį skundą patikrino pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apklausė nuteistosios nurodytą liudytoją ir nutartyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo ir nuteistosios iškeltos versijos, taip pat dėl teismo šališkumo, teisės į gynybą pažeidimo. Nenustatęs jokių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistosios kaltės. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl tokie kasatorės teiginiai atmestini.

Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad jos bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje šio principo esmė aiškinama taip: nagrinėjantis bylą teismas, negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš šalių. Tai reiškia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Taip pat šališku teismas visada turėtų būti pripažįstamas tada, kai nors vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negalėjo dalyvauti procese BPK 58 straipsnyje nustatytais pagrindais. Konstatuoti, kad buvo pažeistas nešališkumo principas, nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Turi būti pateikiami duomenys, patvirtinantys pirmiau nurodytų aplinkybių buvimą ir leidžiantys kelti pagrįstas abejones teismo nešališkumu. Kasaciniame skunde tokių duomenų nepateikiama, bylos medžiaga taip pat nepatvirtina tokių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad bylą nagrinėję teismai priėmė kasatorei nepalankius sprendimus, savaime nereiškia, kad jie buvo šališki.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai pažeidė nuteistosios teisę į gynybą, nes posėdžio metu jai nebuvo nuimti antrankiai ir nesudaryta galimybė užsirašyti liudytojų parodymus, nebuvo leista susipažinti su visa bylos medžiaga, nuvykti į namus pasiimti reikšmingų įrodymų dėl neteisėto suėmimo, be to, suėmimas truko ilgiau negu jai paskirta laisvės atėmimo bausmė. Šie kasatorės argumentai taip pat atmestini. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad viso proceso metu nuteistajai atstovavo valstybės skiriami gynėjai, taigi, jos teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Nuteistosios prašymas susipažinti su bylos medžiaga buvo atmestas motyvuota Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi, nurodant, kad pagal BPK 237 straipsnio 2 dalį, jeigu kaltinamasis suimtas, su bylos medžiaga susipažįsta jo gynėjas. 2013 m. balandžio 11 d. teisiamajame posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas V. Kelpšas patvirtino, kad su bylos medžiaga jis yra susipažinęs. BPK 119 straipsnyje nustatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrikdomą bylos nagrinėjimą.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis trukdys procesui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. Ž. daugybę kartų buvo siunčiami šaukimai atvykti į teismo posėdžius, tačiau ji jų neatsiimdavo ir į posėdžius neatvykdavo, taip tyčia, piktybiškai vilkindama bylos nagrinėjimą. Dėl to Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi T. Ž. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nepaisant to, nuteistoji ir toliau vengė atsiimti šaukimus ir atvykti į teismo posėdžius, todėl Kretingos rajono apylinkės teismas 2012 m. gegužės 29 d., o Šilutės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 20 d. priėmė nutartis T.

Ž. į posėdžius atvesdinti, tačiau to nepavyko padaryti, neradus nuteistosios nei jos deklaruotoje, nei jos motinos gyvenamojoje vietoje (2012 m. birželio 15 d. ir 2012 m. gruodžio 12 d. tarnybiniai pranešimai). Atsižvelgiant į tai, kad švelnesnėmis priemonėmis nepavyko užtikrinti nuteistosios dalyvavimo procese, Šilutės rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 23 d. priėmė nutartį pakeisti T. Ž. paskirtą kardomąją priemonę į suėmimą. Šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą patvirtino Klaipėdos apygardos teismas, 2013 m. vasario 25 d. nutartimi atmesdamas nuteistosios skundą dėl suėmimo paskyrimo.

Vėliau, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Klaipėdos apygardos teismas priėmė 2013 m. spalio 15 d. nutartį, kuria T. Ž. iš suėmimo paleido, nustatęs, kad ji jau atliko pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Iš šių bylos duomenų matyti, kad, skiriant T. Ž. suėmimą, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai nebuvo pažeisti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šią bylą nagrinėję teismai Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė, jų priimti nuosprendis ir nutartis teisėti, todėl juos keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios T. Ž. kasacinį skundą.

Teisėjai

Armanas Abramavičius Vytautas Masiokas Vladislovas Ranonis