3K-3-436/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė

byla Nr. 3K-3-436/2014

Teisminio

proceso Nr. 2-05-3-13093-2011-0

Procesinio

sprendimo kategorija 30.12; 50.8

(S)

LIETUVOS

AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15

d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės,

Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas)

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. kasacinį

skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2013 m. lapkričio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V.

K. ieškinį

atsakovams Z. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės

ūkio ministerijos dėl leidimo įteisinti namo priestatą be atsakovų sutikimo,

valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įsakymo

panaikinimo, tretieji asmenys: Kauno miesto savivaldybės administracija, D. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija

prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.

Teisėjų

kolegija

n

u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios

teisės normų, reglamentuojančių savavališkai pastatyto statinio statytojo teisę

įteisinti savavališką statybą ir valstybinės žemės sklypo nuomą, aiškinimo ir

taikymo.

Ieškovas V. K. pareikštu

ieškiniu prašė pripažinti jam teisę įteisinti prie namo, esančio (duomenys neskelbtini),

atliktus priestato statybos darbus, teisę gauti projektavimo sąlygas ir

statybos leidimą be atsakovų Z. M. ir Nacionalinės žemės

tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus

sutikimo, pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. Valstybinės žemės

nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964, panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m.

vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys

neskelbtini), nuomos.

Ieškovas nurodė, kad jis 1985 m. spalio 15

d. dovanojimo sutarties Nr. 1-2371 pagrindu tapo namo, esančio (duomenys

neskelbtini), savininku. Šis turtas – namų valda (mūrinis namas su rūsiu,

garažas, ūkinis pastatas) 2000 m. lapkričio 27 d. turto pardavimo be varžytynių

aktu Nr. 585-5/2000 buvo parduotas atsakovei Z. M.. Prie pirmiau

nurodyto atsakovei priklausančio namo iki jos tapimo šio namo savininke buvo

pastatytas priestatas. Šio priestato, pastatyto iki 1995 metų, statytojai yra ieškovas

ir jo sutuoktinė D. K.. Priestato projektas ir statybos leidimas

dingo. Dėl to ieškovas kreipėsi dėl pakartotinio leidimo išdavimo ir 1996 m.

lapkričio 2 d. jam buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas priestato prie

gyvenamojo namo statybai. Atlikus kadastrinius matavimus, priestatas plane buvo

pažymėtas 1a2p, 2008 metais įregistruota archyvinė byla Nr. 18725. Aplinkybė,

kad ieškovas ir jo sutuoktinė į priestato statybą investavo savo lėšas bei yra

jo statytojai, nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje

byloje Nr. 3K-3-175/2008, tai sudaro pagrindą jiems įgyti šio daikto nuosavybę

CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Naujoje Statybos įstatymo redakcijoje,

pakeitus CK 4.103 straipsnį ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį

Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo pagrindu, reglamentuota

galimybė įteisinti savavališkai pastatytus statinius, t. y. statinius,

pastatytus be leidimo, nepriduotus statinius ar pastatytus nesilaikant kitų

formalių procedūrų. Ginčo priestatas iš esmės atitinka galiojančias statybos

normas ir teisės aktus, jį galima įteisinti pagal parengtą projektą, todėl

ieškovas 2011 m. gegužės 26 d. pateikė Kauno miesto savivaldybei prašymą

išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl savavališkai pastatyto priestato.

Ieškovas turi įstatymų nustatyta tvarka parengtą ir iš dalies suderintą

priestato projektą. Priestato savavališkos statybos akte nurodyta, kad esminių

statinio projekto sprendinių pažeidimų nėra. Nustatytas vienintelis pažeidimas

– statytojas nepateikė statybos leidimo. Savavališkos statybos įteisinimui

reikalingas namo savininko – atsakovės – ir Nacionalinės žemės tarnybos

sutikimas, tačiau atsakovė tokį sutikimą atsisako duoti. Sutikimą įteisinti

priestatą atsakovės vardu jau yra išdavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie

Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Atsakovė,

įsigydama namą, apie priestatą žinojo, yra susipažinusi su priestato projektu,

užsakytu ieškovo, ir nori nepagrįstai šį priestatą įteisinti savo vardu.

Kauno apskrities viršininkas 2002 m.

vasario 8 d. įsakymu Nr. 02-01-469 ir 2002 m. vasario 25 d. nuomos sutartimi

išnuomojo atsakovei 775 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys

neskelbtini). Ši nuomos sutartis viešajame registre įregistruota 2011 m.

vasario 18 d. Ieškovo teigimu, žemės sklypas atsakovei išnuomotas neteisėtai, nes

tarp šalių vyko teisminiai ginčai; ieškovas nuo 1985 metų už šį žemės sklypą

valstybei mokėjo žemės nuomos mokestį; 1997 m. birželio 3 d. Kauno miesto

valdybai buvo pateikęs prašymą šį sklypą įsigyti ir 1998 m. gruodžio 31 d.

sumokėjo už jį vienkartinėmis išmokomis, tačiau jam dėl vykusių ginčų nebuvo

leista šią žemę išsipirkti. Žemės sklypas galėjo būti nuomojamas tik tuo

atveju, jei žemės sklypo naudotojai atsisakė jį pirkti; sklypo dalis, esanti po

atsakovei nepriklausančiu priestatu, jai negalėjo būti išnuomota, į šią dalį

nuomos pirmumo teisę turėjo ieškovas. Be to, nuomos sutartis sudaryta be

privalomojo priedo – žemės sklypo plano, ir sutartyje klaidingai nurodyta, kad

išnuomotoje žemėje kitiems asmenims priklausančių statinių nėra, t. y. neužfiksuotas

savavališkai sukurtas objektas – priestatas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų

sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013

m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas

nurodė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė leisti

nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę

dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (leidimą), jeigu kompetentingos

valstybės institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažins norimo įteisinti

savavališkai pastatyto statinio atitiktį normatyvinių statybos techninių

dokumentų ir kitų imperatyviųjų teisės aktų reikalavimams, ir jeigu savavališkos

statybos įteisinimas nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymų saugomų

interesų. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų savavališkos statybos įteisinimas

negalimas. Teisę kreiptis dėl savavališkos statybos įteisinimo turi

savavališkai pastatyto statinio statytojas.

Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog ginčo

priestato statytojai Statybos įstatymo prasme yra ieškovas ir D.

K. ir jog jie statė priestatą be nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto

statinio projekto bei neturėdami nustatyta tvarka išduoto leidimo, nustatytos įsiteisėjusia

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi (CPK 182 straipsnis). Šia

nutartimi taip pat netenkintas ieškovo prašymas pripažinti jam nuosavybės teisę

į gyvenamojo namo priestatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad statytojo teisių

įgyvendinimui, taip pat ir Statybos įstatymo 28 straipsnyje įtvirtintai teisei

įteisinti savavališką statybą, šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje statytojui nustatytos

būtinosios papildomos sąlygos: žemės sklypo ir statinio valdymas nuosavybės

teise ar naudojimas kitais įstatymų nustatytais pagrindais; statybą leidžiančio

dokumento turėjimas. Ieškovas, teismo vertinimu, neatitinka nė vienos iš

nurodytų sąlygų: jis nėra nei žemės sklypo, nei statinių, esančių (duomenys

neskelbtini),

savininkas ir jų nenaudoja kitais įstatyme nurodytais pagrindais; jis neturi

statybą leidžiančio dokumento. Statytojo teisių įgyvendinimui reikalinga visų

trijų sąlygų sutaptis, todėl, jų nesant, teismas sprendė, kad ieškovas neturi teisės

įteisinti savavališkai pastatytą priestatą. Kadangi ieškovas pastatų ir žemės

sklypo nuosavybės teise nevaldo, tai jis nėra atsakovų bendraturtis (CK 4.75 straipsnio

1 dalis), todėl neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą leisti įteisinti

savavališkai pastatytą statinį be atsakovų sutikimo (CPK 5, 178, 185 straipsniai).

Teismas, įvertinęs ginčijamos

valstybinio žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 1999

m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties

valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punkto nuostatas, nenustatė

imperatyviųjų ieškovo ginčijamų administracinio akto ir nuomos sutarties

nuginčijimo pagrindų (CK 1.80 straipsnis). Nuomos sutartyje, teismo vertinimu,

pagrįstai neužfiksuota kitiems asmenims, išskyrus atsakovę, priklausančių ir šiame

sklype esančių statinių, nes visi jame esantys statiniai nuosavybės teise

priklauso jai. Vien priestato sukūrimas jo statytojui (ieškovui) dar nesukuria

nuosavybės teisės į šį statinį. Statytojui pripažintina tik medžiagų ir

įrengimų, panaudotų sukuriant statinį, nuosavybė. Statinio nuosavybė

pripažįstama tik jį įregistravus įstatymo nustatyta tvarka, laikantis

imperatyviųjų įstatymų reikalavimų. Ieškovas žemės sklypo nuomos sutarties

sudarymo momentu jokių jam nuosavybės teise priklausančių pastatų atsakovei išnuomotame

žemės sklype neturėjo, todėl neturėjo pagrindo reikalauti parduoti ar išnuomoti

jam šį žemės sklypą. Jo kompetentingai valstybės institucijai pateikti prašymai

išsipirkti žemės sklypą, už sklypą sumokėtos vienkartinės išmokos ir mokėti

žemės mokesčiai nesudaro pagrindo ginčyti šį sandorį, nes ieškovo, kaip

statinių savininko, teisė išsipirkti žemės sklypą, nebuvo įgyvendinta jam tą

teisę turint. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypo nuomos sutartis buvo sudaryta

turint privalomą žemės sklypo planą su jame užfiksuota faktine padėtimi. Dėl

nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad ginčijami administracinis aktas ir jo

pagrindu sudaryta nuomos sutartis, juos sudarant, jokių ieškovo teisių

nepažeidė (CPK 178, 185 straipsniai).

Panevėžio apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko Panevėžio

miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas,

įvertinęs bylos

duomenis, nustatė, kad ieškovas niekada nebuvo atsakovės Z. M.

bendraturtis, jam nuosavybės teise nepriklauso nei žemės sklypas, nei

statiniai, esantys Kaune, Obelynės g. 35, todėl sprendė, kad pirmosios

instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas nėra atsakovės bendraturtis

(CK 4.37 straipsnio 1 dalis, 4.72 straipsnio 1 dalis, 4.262 straipsnis) ir jog

jis neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą be atsakovų sutikimo leisti

įteisinti savavališkai pastatytą statinį.

Teismas konstatavo, kad savavališkai

pastatytas priestatas nėra atskiras statinys, kuris gali būti įregistruotas

kaip atskiras turtinis vienetas – atskiras nekilnojamasis daiktas. Gyvenamojo

namo priestatas gali būti įteisintas, tačiau ne kaip atskiras objektas, o kaip gyvenamojo

namo dalis. Tačiau ieškovas nepateikė jokio projekto, patvirtinančio galimybę

priestatą atskirti nuo gyvenamojo namo. Kadangi Kauno apygardos teismo 2007 m.

rugsėjo 5 d. nutartimi nustatyta, kad gyvenamojo namo priestato statytojai

Statybos įstatymo prasme yra ieškovas ir D. K., jie statė

priestatą neturėdami nustatyta tvarka išduoto leidimo, tai teismas sprendė, kad

ieškovas nepagrįstai teigia, jog statybos leidimas buvo išduotas, tačiau jis

dingo. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracija ir D.

J. projektavimo įmonė taip pat neturi duomenų apie ieškovui išduotą statybą

leidžiantį dokumentą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, prieš reikšdamas nagrinėjamą

reikalavimą, nepateikė atsakovei jokio projekto dėl priestato atjungimo nuo jos

nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, todėl ji neturi galimybės įvertinti

tokio ieškovo noro. Ieškovo turimas priestato projektas, kuris buvo derintas su

visomis institucijomis dar 1996-1997 metais, teismo vertinimu, negali būti

pagrindas įteisinti savavališką statybą ir nėra tinkamas teikti atsakovams ir

reikalauti jų sutikimo jį įteisinti, nes priestatas suprojektuotas kaip

gyvenamojo namo priklausinys ir jame nėra numatytų visų rekomendacijose

nurodytų elementų.

Teismas, įvertinęs tai, kad pagal

priestato statybos metu (1997 m.) galiojančius įstatymus ir suformuotą teismų

praktiką ieškovas negalėjo sukurti nuosavybės teisių į savavališkai pastatytą

priestatą, taip pat nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Statybos įstatymo 3

straipsnio, 23 straipsnio 2 dalies, 28 straipsnio, leidžiančio įstatymo

nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą, nuostatas, VĮ Registrų centro

pateiktus duomenis, iš kurių matyti, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai

ginčo valdoje nuosavybės teise priklauso atsakovei Z. M.,

o žemės sklypas – valstybei, jis nuomos sutarties pagrindu perduotas valdyti

atsakovei, sprendė, jog ieškovas neturi subjektinės teisės būti statytoju ginčo

valdoje, todėl neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti

savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo. Dėl to pirmosios

instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas neatitinka nė vienos iš

Statybos įstatyme nurodytų sąlygų, leidžiančių jam įteisinti savavališką

statybą.

Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas

pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį

Nr. 19/2002-0964 ir panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d.

įsakymą Nr. 02-01-469 yra nepagrįstas, nes neįrodyta, kad ginčijamas įsakymas

ir nuomos sutartis prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnis).

Remdamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos

paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 punktu, šiuo

nutarimu patvirtintų Taisyklių 2 punktu, įvertinęs aplinkybę, kad nurodytų

įsakymo priėmimo ir žemės nuomos sutarties sudarymo metu ieškovui nepriklausė

joks statinys ar jo dalis ginčo žemės sklype, teismas padarė išvadą, jog nebuvo

teisinio pagrindo nesudaryti su atsakove, kaip pastatų savininke, žemės sklypo

nuomos sutarties. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad

ieškovas būtų buvęs valstybinės žemės sklypo nuomininkas, nes su juo niekada

nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis; sudarant nuomos sutartį

teisės aktų nustatyta tvarka buvo parengtas žemės sklypo planas. O vien aplinkybės

dėl ieškovo mokėto žemės mokesčio nesudaro pagrindo ginčyti nuomos sandorį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį

skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį

ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie argumentai:

1. Nagrinėjamu

atveju priestatas buvo pastatytas ieškovo ir jo šeimos lėšomis dar iki

atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą, todėl priestatas laikytinas ieškovo

nuosavybe (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Sprendžiant

dėl nuosavybės įgijimo būdo teisėtumo, esminę reikšmę turi tai, ar daikto

sukūrimas vyko laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Dėl to

teismai nepagrįstai šios aplinkybės nevertino. Savavališkos

statybos priežiūrą vykdanti institucija savavališką statybą užfiksavo tik 2007

metais, o statinys sukurtas 1997 metais, turint tiek suderintą priestato

projektinę dokumentaciją, tiek ir statybos leidimą, kuris nėra išlikęs. Be to,

prieš gaunant pakartotinį statybos leidimą, ieškovas gavo iš visų tuo metu

statybą prižiūrinčių institucijų leidimus ir suderinimus, o statybos leidimas

nebuvo išduotas tik dėl 2000 metais vykusių varžytynių ir civilinių ginčų. Atkreiptinas

dėmesys ir į tai, kad savavališkos statybos akte neužfiksuoti jokie

esminiai statinio nukrypimai nuo projekto. O projekto derinimo,

statybos pradėjimo ir statinio sukūrimo metu ieškovas buvo gyvenamojo

namo savininkas, todėl jis turėjo neginčijamą teisę statyti, perstatyti statinį,

taip pat vėliau jį įteisinti. Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų

planavimo ir statybos inspekcija 2011 m. liepos 1 d. raštu Nr. (15.2)-2D-8343

informavo ieškovą, jog, remiantis Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalimi,

asmuo, kuriam pateikti reikalavimai nugriauti statinį, turi teisę parengti

projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą

leidžiantį dokumentą teisės aktų nustatytais atvejais. Taigi ieškovui, kaip

asmeniui, kuriam surašytas savavališkos statybos aktas, ir kaip asmeniui,

savavališkai pastačiusiam statinį, yra suteikta teisė įstatymų nustatyta tvarka

įteisinti savavališkas statybas. Dėl to teismų išvada, kad ieškovas neturi teisės

įteisinti savavališkai pastatytą priestatą, yra nepagrįsta. Teismai,

nevertindami nurodytų priestato pastatymo aplinkybių, pažeidė Konstitucijos 23

straipsnio ir CK 4.47 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo

formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 2 d. nutartį,

priimtą civilinėje byloje UAB „Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus

ir S. Girėno sporto centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/1999; 2005 m. rugsėjo

26 d nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rima“ v. Palangos miesto

savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2005; 2008 m. vasario 27 d.

nutartį, priimtą civilinėje byloje P. G. ir kt. v. M. Š. ir kt., bylos Nr.

3K-3-138/2008; 2012 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.

D. v.

V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-51/2012;

kt.).

2. Byloje nustatyta, kad ginčo

statinys, kaip gyvenamojo namo priestatas, gali būti įteisintas. Tokiu atveju

būtų du gyvenamojo namo bendraturčiai (ieškovas ir atsakovė). Kaip atskiras

turtinis vienetas jis gali būti įteisintas, jeigu nebūtų jokių sąsajų su

gyvenamuoju namu. Taigi ieškovui sukūrus savavališkos statybos padarinį, jis

turi teisę ne tik jį nugriauti, bet ir įteisinti. Pažymėtina, kad Kauno

apylinkės teisme nagrinėjant Kauno apskrities viršininko administracijos

ieškinį dėl savavališkai pastatyto namo priestato nugriovimo (civilinė byla Nr.

2-1201-774/2011) buvo nustatyta, kad egzistuoja galimybė leisti įstatymų

nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę

dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Šių veiksmų atlikimui yra

būtinas atsakovės sutikimas, kurio ji nesuteikia, todėl ir buvo pareikštas

šioje byloje nagrinėjamas ieškinys. Dėl to teismai nepagrįstai sprendė, kad

ieškovas neturi subjektinės teisės reikšti nagrinėjamą ieškinį.

Teismai

taip pat nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neatitinka Statybos

įstatymo 28 straipsnio reikalavimų, nes: 1) ieškovas yra neįregistruoto

statinio savininkas, kurį nepertraukiamai valdo nuo 1997 metų, o statytojo

statusas jam pripažintas dar 2007 metais teismų procesiniais sprendimais; 2) statinio

sukūrimo momentu ieškovas buvo teisėtas visos namų valdos savininkas ir valstybinės

žemės sklypo nuomininkas, net ir netekęs nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, jis

liko valstybinės žemės sklypo nuomotoju, ką patvirtina žemės nuomos mokesčio

kvitai. Taigi sudarant ginčijamą valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį ieškovas

buvo šio žemės sklypo nuomininkas, todėl nuomos sutartis su atsakove sudaryta

neteisėtai (nuomos teisiniai santykiai su ieškovu 2002 metais nebuvo nutrūkę, o

statinio statyba nebuvo fiksuojama kaip neteisėta).

Dar

prieš atsakovei įsigyjant gyvenamąjį namą, greta jo buvo pastatytas

priestatas, neatskiriamai susijęs su namu ir kartu galintis funkcionuoti atskirai.

Tačiau, nepaisant to, kad priestatas buvo pastatytas dar prieš atsakovei

įsigyjant gyvenamąjį namą ir ji apie jį žinojo bei sutiko įsigyti gyvenamąjį

namą šalia, kurio buvo priestatas, ji be jokio pagrindo neduoda ieškovui

sutikimo įsiteisinti šį priestatą (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas

dėmesys į tai, kad atsakovė nepateikė byloje jokių įrodymų, kad dėl

ieškovo įvykdytos statybos pablogės viso namo techninė būklė, nebus galimybės

patekti, privažiuoti, apvažiuoti ar kitu būdu patekti į namą ir pan., t. y. esminių

jos bendrosios nuosavybės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą atsisakymui

duoti sutikimą (CPK 178 straipsnis). Dėl to teismai turėjo tokį jos atsisakymą

pripažinti trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir

statybos leidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje

byloje P. K. v. N.

K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje V. S. v. L. J. ir kt., bylos Nr. 3K-7-273/2007;

2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009; kt.).

Savavališkos

statybos (rekonstrukcijos) statinių nugriovimas nėra vienintelis ir

neišvengiamai taikomas savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinys. CK

4.103 straipsnio normos, nustatančios civilinius neteisėtos statybos

(rekonstrukcijos) padarinius, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti

taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos

statybos padarinių šalinimą, bei CK normomis, reguliuojančiomis savininko

teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo teisimus santykius;

laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo

siekiamam tikslui principų; savavališkų (rekonstruotų) statinių nugriovimas yra

kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma esant ne bet kokiam, o esmingam

suinteresuoto asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio

30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; 2013

m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė

teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013; kt.). Nesant

jokio atsakovės teisių pažeidimo, teismai nepagrįstai ir neteisėtai atmetė

reikalavimą pripažinti teisę gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą be

atsakovės sutikimo, taip pažeisdami CK 4.37 straipsnio 1 dalies nuostatas,

nukrypdami nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos ir užkirsdami ieškovui teisę

valdyti bei apginti savo nuosavybę.

3. Ginčijami įsakymas ir valstybinės žemės

nuomos sutartis buvo priimti ir sudaryti neparengus žemės sklypo plano,

nesilaikius imperatyviųjų įstatymų reikalavimų, t. y. Žemės įstatymo 14

straipsnio ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo „Dėl naudojamų kitos

paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ Nr. 260 nuostatų. Atsakovas

Nacionalinės žemės tarnyba nepaaiškino, kodėl prieš išnuomojant žemės sklypą

atsakovei nebuvo rengiamas žemės sklypo planas, kodėl nebuvo patikrintas

faktinis sklypo užstatymas, kitiems asmenims priklausančių statinių statusas,

kodėl sutartyje nurodyti faktai neatspindi buvusios tikrosios faktinės

situacijos. Tačiau teismai šių aplinkybių nevertino ir jų nesiaiškino. Ieškovas

1997 m. birželio 3 d. teikė prašymą įsigyti ginčo žemės sklypą, už jį 1998 m.

gruodžio 23 d. sumokėjo vienkartinę išmoką, už žemės sklypą ieškovui buvo

skaičiuojamas ir jo apmokamas žemės nuomos mokestis, o žemės sklypo pirkimo–pardavimo

sutartis buvo nesudaryta tik dėl teisminių ginčų, nesusijusių su žemės sklypu.

Teismai nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdami

įrodymų vertinimo taisykles.

Ginčijamo

sandorio sudarymo metu sklype buvo du sklypo naudotojai ir du nuomininkai,

kurie mokėjo nuomą ir naudojosi sklypu. Jokių daiktinių teisių pažeidimų

institucijos, vykdančios savavališkos statybos priežiūrą, ir institucija,

valdanti valstybinės žemės fondą, nebuvo užfiksavusios, priešingai – disponavo

duomenimis apie namų valdoje esančius du savininkus – atsakovę,

nuosavybės teise valdančia gyvenamąjį namą, ir ieškovą, teisiškai

neįregistruoto priestato savininką. Taigi

žemės sklype egzistavo statinys nepriklausantis atsakovei ir apie tai buvo

išviešinta projektinėje dokumentacijoje, namų valdos žemės sklypo plane

pavaizduojant esančius statinius, kurių plotas akivaizdžiai nesutapo su atsakovės

nuosavybės teise valdomu turtu.

Byloje

esantys įrodymai patvirtina, kad savavališkas statinys stovi ant valstybei

priklausančios žemės, kurią Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka ieškovas iš

valstybės išsipirko. Tačiau dėl vykstančių ginčų nebuvo sudaryta žemės pirkimo–pardavimo

sutartis ir žemės sklypu ieškovas naudojosi nuomos pagrindu, t. y. už žemę

mokėjo įstatymo nustatytus mokesčius. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad ant

valstybės žemės esant statiniui, kurio eksploatavimui ieškovui turi būti

išskirta žemės sklypo dalis, valstybinė žemė atsakovei negalėjo būti išnuomota.

Vien tai, kad ieškovas nevaldo žemės sklypo, ant kurio stovi savavališkai

pastatytas statinys, negali būti pakankamu pagrindu atsisakyti įteisinti

priestatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje Valstybinės

teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. M. R., bylos Nr. 3K-3-148/2013). Pažymėtina,

kad atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pripažino, kad jeigu būtų įgyta nuosavybės

teisė į ginčo statinį ir ji įregistruota Nekilnojamojo turto registre, tai turėtų

būti keičiama nuomos sutartis ir nuoma turėtų būti sudaroma su abiejų statinių

savininkais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo palikti apeliacinės

instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsakovas

nurodė, kad, remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, CK

6.551 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu

Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos

taisyklių 28 punktu, teisės nuomoti valstybinę žemę įstatyminis pagrindas –

teisėtas šioje žemėje esančių statinių valdymas. VĮ

Registrų centro duomenimis, pastatai (gyvenamasis namas, garažas ir ūkinis

statinys), esantys Kaune, Obelynės g. 35, nuosavybės teise nuo 2000 m.

lapkričio 27 d. priklauso atsakovei. Joks kitas pastatų, esančių nurodytu

adresu, savininkas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke

nebuvo nurodytas. Ieškovas negali būti laikomas nurodytų pastatų ar atsakovės

bendraturčiu, nes jokio statinio, esančio (duomenys neskelbtini), jis nevaldo nei nuosavybės teise, nei naudoja kitais

įstatymų nustatytais pagrindais, jis taip pat neturi statybą leidžiančio

dokumento, nėra žemės sklypo savininkas ir jo nenaudoja kitais įstatyme nustatytais

pagrindais. Dėl šių priežasčių jis neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2

dalyje statytojui nustatytų būtinųjų sąlygų. Iš neteisės negali kilti teisė, t.

y. neteisėta statyba nesukuria ieškovui nuosavybės teisių ir nesuteikia jam teisės

į valstybinės žemės sklypą. Be to, atsakovė 2000 m. lapkričio 27 d. turto

perdavimo be varžytynių aktu įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su visais

teisėtais ir neteisėtais (neįregistruotais) priklausiniais ir priestatais. Dėl

to lengvatinėmis sąlygomis išsinuomoti valstybinės žemės sklypą turėjo teisę

tik atsakovė, kaip šiame sklype esančių pastatų savininkė. Ginčijamo sandorio

sudarymo metu galioję teisės aktai, reglamentavę valstybinės žemės nuomą, nenustatė,

kad valstybinės žemės nuomos sutartis galėtų būti sudaryta su asmeniu, kuris

išnuomojamame žemės sklype nuosavybės teise neturi pastatų. Kasacinio teismo

praktikoje taip pat pripažįstama, kad pagrindinė valstybinės žemės nuomos

sąlyga yra pastatų buvimas žemės sklype, o žemės naudojimas pagal nurodytą

paskirtį siejamas su būtinumu eksploatuoti statinius (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23d.

nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Betono statiniai“ v. Klaipėdos

apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008).

Atsiliepimu

į kasacinį skundą atsakovė Z. M. prašo palikti

nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, o kasacinį skundą atmesti,

priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad tuo atveju, jeigu

statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, jog, ilgai

naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios

statybos įteisinimo lūkestis. Neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų)

pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu

statytojas naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų

reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje Kaišiadorių

rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v.

BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013). Šioje byloje

teismų konstatuota, kad ieškovui niekada nebuvo išduotas statybos leidimas

ginčo priestato statybai, todėl atmestini jo argumentai, jog statybos leidimas

nėra išlikęs, kad savavališka statyba užfiksuota tik 2007 metais ir kad nuo

ginčo priestato pastatymo jis buvo valdomas, eksploatuojamas ieškovo ir jo

šeimos narių. Ieškovo pripažinimas faktiniu priestato statytoju nesukuria jam

nuosavybės teisių į priestatą, nes šis pastatytas pažeidžiant jo statybos metu

galiojusius teisės aktus. Ieškovas neturi subjektinės teisės būti statytoju

ginčo valdoje (visi joje esantys statiniai nuosavybės teise priklauso

atsakovei, o žemės sklypas, išnuomotas atsakovei, priklauso valstybei), todėl

jis neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti savavališkai

prie gyvenamojo namo pastatytą priestatą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2

dalis, 23 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnis, Teritorijų planavimo ir statybos

valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis). Nagrinėjamu atveju savavališkos

statybos padarinius galima pašalinti vieninteliu būdu – ieškovui nugriaunant

priestatą (Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas

nėra atsakovės bendraturtis, todėl visi jo argumentai dėl bendrosios dalinės

nuosavybės įgyvendinimo principų ir ginčų tarp bendraturčių sprendimo neturi

teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai. Prieš savininko valią niekas negali

priversti daikto savininką sujungti jam priklausantį daiktą su kitam savininkui

priklausančiu daiktu, paversti savininkui priklausantį daiktą bendrosios

dalinės nuosavybės teisės objektu. Vien dėl to, kad ieškovas ir atsakovė nėra

bendraturčiai, atsakovė nenori paversti jai priklausantį daiktą bendros dalinės

nuosavybės objektu ir ieškovas neturi subjektinės teisės įteisinti savavališką

statybą, atsakovė neprivalo įrodinėti kaip pastatyto priestato įteisinimas

pažeis jos teises, nes toks įteisinimas prieštarautų imperatyviosioms statybos

procesą reglamentuojančioms teisės normoms ir CK 4.37 straipsnio 1 dalies bei

4.39 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Teismai

pagrįstai nustatė, kad ginčijamo įsakymo priėmimo metu ir ginčijamos žemės

nuomos sutarties sudarymo metu ieškovui nepriklausė joks statinys ar jo dalis ginčo

žemės sklype, nes neteisėta statyba nesukuria nuosavybės teisių. Priimant

ginčijamą įsakymą pastatų vienintele savininke, VĮ Registrų centro duomenimis,

buvo atsakovė, todėl sutartis su ja sudaryta pagrįstai. Ieškovas neįrodė, kad

kada nors buvo valstybinės žemės sklypo nuomininku, nes su juo niekada nebuvo

sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Ginčijamos nuomos sutarties 19

punkte nustatyta, kad prie šios sutarties yra pridedamas išnuomojamo žemės

sklypo planas (schema) (M 1:500), kaip neatskiriama šios sutarties dalis.

Rengiant planą buvo vadovautasi viešojo registro duomenimis ir namų valdos

planu, tačiau savavališkai pastatyto priestato kadastriniai matavimai buvo

atlikti tik 2006 metais, t. y. po ginčijamo įsakymo priėmimo ir sutarties

sudarymo. Dėl to teismai pagrįstai nustatė, kad žemės sklypo planas buvo parengtas,

o ieškovo argumentai, jog teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo parengtas žemės

sklypo planas arba kad rengiant žemės sklypo planą buvo pažeista nekilnojamojo

turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Teisiškai

nereikšmingi šios bylos kontekste ir ieškovo argumentai, kad jis 1997 m.

birželio 3 d. pateikė prašymą įsigyti ginčo sklypą ir 1998 m. gruodžio 23 d. už

sklypą sumokėjo vienkartinėmis išmokomis, o sutartis su juo nebuvo sudaryta dėl

teisminių ginčų. Ieškovas gali reikalauti, kad jam sumokėti pinigai būtų

grąžinti, bet jis neturi teisės įgyti nuosavybės teise žemės sklypą ar valdyti

jį kitos daiktinės teisės pagrindu (Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr.

260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo

ir nuomos“ 2.6 punktas).

Kiti

byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į ieškovo kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkai pastatyto priestato,

esančio prie gyvenamojo namo ir ant žemės sklypo, kurie statytojui nuosavybės

teise nepriklauso, įteisinimo galimybės

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to,

ar kasatorius, kaip savavališkai pastatyto statinio (gyvenamojo namo priestato)

statytojas, turi teisę įteisinti šią savavališką statybą be atsakovės, t. y.

gyvenamojo namo, prie kurio pastatytas priestatas, savininkės ir žemės sklypo,

ant kurio pastatytas priestatas, nuomininkės, sutikimo.

CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta,

kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų

teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir

sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų

reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu,

o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Taigi, kad statytojas įgytų nuosavybės

teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą

procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 1999 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Pirmoji kregždutė“ v. VšĮ S. Dariaus ir S. Girėno sporto centras ir kt.,

byla Nr. 3K-3-224/1999; 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje L. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko

administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-340/2007; 3K-3-89/2013).

CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad

civilinius teisinius padarinius – draudimą statiniu (jo dalimi) naudotis

ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) – sukelia

savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Kokie

statiniai (ar jų dalys) laikomi pastatytais ar statomais savavališkai,

nustatyta įstatyme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį

(redakcija, galiojusi 2007 m. spalio 10 d. savavališkos statybos akto surašymo

metu, galiojusi nuo 2007

m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.; toliau tekste naudojama įstatymo

redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d., kuria buvo leista įteisinti

savavališką statybą)

statinio (jo dalies) statyba laikoma savavališka be šio įstatymo nustatyta tvarka

gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau

netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu

<...>.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, o kasacinis

teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų

aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad namų valda (mūrinis gyvenamasis

namas su rūsiu, garažas, ūkinis pastatas), esanti (duomenys neskelbtini),

priklausiusi kasatoriui, 2000 m. lapkričio 27d. turto perdavimo be varžytynių

aktu Nr. 585-5/00 buvo parduota atsakovei Z. M.. Prie šioje

namų valdoje esančio gyvenamojo namo yra pastatytas priestatas, kuris nėra teisiškai

įregistruotas. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo

ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2007 m. spalio 10 d. surašė

kasatoriui, kaip statytojui, savavališkos statybos aktą Nr. 8-RSS-11, kuriuo

priestatas pripažintas savavališka statyba. Kasatorius 2011 m. gegužės 26 d.

kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl savavališkai pastatyto priestato

įteisinimo savo vardu, 2011 m. birželio 29 d. raštu Nr. 40-2-1263 jam buvo

išaiškinta savavališkos statybos įteisinimo tvarka, nurodant, kad priestato

įteisinimui, be kita ko, yra reikalingas namo savininkės – atsakovės Z. M. – sutikimas. Atsakovė prieštarauja kasatoriaus siekiui

įteisinti savavališkai pastatytą priestatą.

Teismai, spręsdami kilusį ginčą ir

atmesdami reikalavimą pripažinti kasatoriui teisę įteisinti savavališkai

pastatytą priestatą be atsakovų sutikimo, padarė išvadą, kad kasatorius, kuriam

nuosavybės teise nepriklauso gyvenamasis namas, prie kurio pastatytas

priestatas, ir žemės sklypas, ant kurio jis pastatytas, ir kuris nenaudoja gyvenamojo

namo ir žemės sklypo kitais įstatyme nustatytais pagrindais, nėra atsakovės Z. M. bendraturtis, jis ginčo namų valdoje negali būti

statytoju Statybos įstatymo prasme, todėl neturi teisės įteisinti savavališką

statybą.

Kasatorius, nesutikdamas su nurodytomis

teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai neįvertino

tos aplinkybės, jog, pradėjus priestato statybą, jis turėjo teisę būti

statytoju ginčo namų valdoje, nes joje esantys pastatai jam tuo metu priklausė

nuosavybės teise, todėl kasatoriaus lėšomis dar iki atsakovei įsigyjant

gyvenamąjį namą pastatytas priestatas laikytinas jo nuosavybe; statybos

leidimas buvo išduotas, bet jis buvo pamestas; priestatu jis naudojasi jau daug

metų, o statyba savavališka pripažinta tik 2007 metais; atsakovė nepagrįstai

neduoda sutikimo priestato įteisinimo procedūroms atlikti, kas pripažintina

trukdymu kitam bendraturčiui gauti statinio projektavimo sąlygas ir statybos

leidimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,

kad aplinkybės,

jog priestato statytojai Statybos įstatymo prasme yra kasatorius ir jo

sutuoktinė, kad jie statė priestatą be nustatyta tvarka išduoto leidimo,

nustatytos įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi,

kuri palikta galioti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartimi

(CPK 182 straipsnio 2 punktas). Šia nutartimi taip pat nebuvo patenkintas

kasatoriaus prašymas pripažinti jam nuosavybės teisę į gyvenamojo namo

priestatą CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu ir dėl šios dalies byla buvo

nutraukta. Dėl šios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai, kad jis

priestato statybą pradėjo turėdamas tam tikslui išduotą leidimą ir kad

priestatas laikytinas jo nuosavybe CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. Šiuo

aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius laikytinas tik statybinių

medžiagų, panaudotų priestato statybai, savininku (Statybos įstatymo 28

straipsnio 11 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta,

kad statybos

procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms

nebūdingas dispozityvumas – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami

veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant

pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be

leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių

esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra

pagrindo teigti, kad, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais,

atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Teisėjų kolegija

pažymi, kad neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto

statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas

naudojosi, o tai, kokios yra galimybės, laikantis teisės normų reikalavimų,

tokį statinį pripažinti teisėtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d., nutartį, priimtą civilinėje

byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis

viešąjį interesą, v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013; kt.).

Kasacinio teismo praktikoje,

formuojamoje sprendžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimus, nurodyta,

kad savavališka statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių

faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų

nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių

dokumentų reikalavimams, antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos

statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo kolegijos 2008 m. vasario

25 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. J.

T., bylos Nr. 3K-3-133/2008; 2014 m. rugsėjo

12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo

ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. J. P., bylos Nr.

3K-3-388/2014; kt.).

Taigi įstatymo leidėjo savavališkos

statybos statytojui nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą nelaikoma

neribota.

Statytojo teisės įgyvendinimo sąlygos

nustatytos Statybos įstatymo 3 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 1 ir

3 punktus statytojo teisė įgyvendinama, kai turimas žemės sklypas ir statinys

valdomi nuosavybės teise ar valdomi ir naudojami kitais įstatymų nustatytais

pagrindais, ir kai yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Asmuo, siekianti

tapti statytoju, turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus

išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir, teisės

aktų nustatyta tvarka parengęs projektinę dokumentaciją, gauti statybą

leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Kai žemės sklype,

kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba

yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai

yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais

jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip

pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia

statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos,

saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams), atsižvelgus į

savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą,

savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki

savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertinus administracinių aktų

pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą, statytojui gali būti

leista nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją

ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (Statybos įstatymo 28 straipsnio 3, 4

dalys, 7 dalies 1 punktas). Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 ir 8 dalyje nustatyta,

kokius dokumentus privalo pateikti asmuo, siekiantis gauti statybos ir statinio

rekonstrukcijos leidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje D. P. IĮ „Paukštė ir K“ v.

Vilniaus apskrities viršininko administracija, Vilniaus miesto savivaldybės

administracija, bylos Nr. 3K-3-143/2009; 2013 m. gegužės 8 d. nutartį,

priimtą civilinėje byloje UAB ,,Eismo sauga“ v. Vidaus reikalų ministerija,

UAB ,,Baltic Sign“, bylos Nr. 3K-3-267/2013, kt.).

Nagrinėjamoje byloje vertinant kasatoriaus

galimybę įteisinti ginčo priestatą nepaisant atsakovės, kaip gyvenamojo namo savininkės,

nesutikimo, kad kasatorius įteisintų savavališką statybą jam nepriklausančioje

namų valdoje, teisinę reikšmę turi tai, kad priestatas šiuo metu negali būti

įteisintas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Jis gali būti įteisintas

tik kaip atsakovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalis, taip

sukuriant vieną nekilnojamojo turto objektą, kuris bendrosios nuosavybės teise

priklausytų atsakovei ir kasatoriui. Ši aplinkybė nustatyta skundžiama

apeliacinės instancijos teismo nutartimi, ją taip pat pripažįsta ir kasatorius

kasaciniu skundu. Dėl šios priežasties kasatoriui, siekiančiam įteisinti

savavališką statybą – gyvenamojo namo priestatą, yra būtinas atsakovės

sutikimas. Toks

aiškinimas sietinas su tuo, kad civiliniai santykiai reglamentuojami

vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo principu (Konstitucijos 23 straipsnis, CK

1.2 straipsnio 1 dalis), CK 4.93 straipsnyje įtvirtintomis savininko teisių

apsaugos garantijomis, tarp jų ir CK 4.93 straipsnio 2 dalies 2 punkte

įtvirtinta taisykle, jog niekas neturi teisės reikalauti, kad savininkas prieš

savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo

turto savininkas ar kitoks teisėtas valdytojas ar naudotojas neprivalo

motyvuoti sutikimo ar nesutikimo panaudoti savo nuosavybę kito neturinčio

teisių į ją asmens statybų reikmėms. Asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo

užtikrinti reglamentuojančių statybų veiklą teisės aktų reikalavimų laikymąsi

ir susitarti tiek su statinio, tiek su žemės sklypo savininkais (kitais

teisėtais valdytojais ar naudotojais), kurių turtą jis ketina panaudoti

statyboms (rekonstrukcijai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį, priimtą

civilinėje byloje R. L. ir kt. v. A.

K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-674/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovė tokio

sutikimo kasatoriui neišduoda, o teisėjų kolegija, remdamasi CK 4.93

straipsnio 2 dalies 2 punktu ir pirmiau nurodytais statybą reglamentuojančiais teisės

aktais, nemato pagrindo suvaržyti atsakovės teises ir leisti įteisinti

neteisėtą statybą be jos sutikimo, nes tokiu atveju atsakovė prieš jos valią

būtų priversta tapti bendraturte su neteisėtai pastatyto priestato statytoju.

Kasaciniame skunde nurodoma į Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, kad bendraturčiai

turi teisę atsisakyti duoti sutikimą atlikti darbus, tačiau atsisakymas turi

būti pagrįstas realia jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo grėsme, kylančia

iš numatomų statybos ar rekonstrukcijos darbų. Šie išaiškinimai reikšmingi

bylose esant nekilnojamojo turto bendraturčių ginčams. Nagrinėjamoje byloje gyvenamasis

namas, prie kurio neteisėtai pastatytas priestatas, ir visa namų valda

nuosavybės teise priklauso tik atsakovei. Minėta, kad jeigu daiktas

sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti

pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį

nuosavybės teisių,

todėl kasatorius, savavališkai pastatęs priestatą, neįgijo į jį nuosavybės

teisių. Dėl šios priežasties jis ir atsakovė nėra gyvenamojo namo bendraturčiai

ir dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio

teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo.

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio

skundo argumentu, kad tuo metu, kai buvo pradėta priestato statyba, t. y. 1996–1997

metais, jis turėjo teisę būti statytoju ginčo namų valdoje, nes jam gyvenamasis

namas priklausė nuosavybės teise ir jis buvo teisėtu žemės sklypo nuomininku.

Tačiau kasatoriui praradus nuosavybės teisę į namų valdą, jis taip pat prarado

teisę būti joje statytoju (Statybos įstatymo 3 straipsnis).

Apibendrinant išdėstytus motyvus

konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atmetė

ieškinio reikalavimą pripažinti kasatoriui teisę įteisinti priestato statybos

darbus, gauti statybą leidžiantį dokumentą be atsakovės, kaip gyvenamojo namo

savininkės ir žemės sklypo nuomininkės, sutikimo.

Dėl ginčo žemės sklypo nuomos sutarties

teisėtumo

Kasatorius kasaciniu skundu taip pat

ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytas išvadas dėl

reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 8 d. įsakymą

Nr. 02-01-469 ir pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. valstybinės

žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964 nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybine

žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai,

parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant

sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta

tvarka. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis

apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto

tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti

sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar)

savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus.

Valstybinės žemės nuomos sandoriai, sudaryti pažeidus imperatyviųjų teisės

normų nuostatas, yra niekiniai visa apimtimi arba ta dalimi, kuria buvo

pažeistos imperatyviųjų teisės normų nuostatos, jeigu galima padaryti išvadą,

kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.80,

1.96 straipsniai). Analogiški reikalavimai bei teisiniai padariniai taikytini

ir administraciniams aktams dėl valstybinės žemės nuomos, priimtiems pažeidus

imperatyviųjų teisės normų nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.

A858–3399/2011; 2014 m. sausio 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje

Nr. A492–173/2014; kt.).

Ginčijamų įsakymo priėmimo ir sutarties

sudarymo metu galiojusioje CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad

valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar

juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais

pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais

atvejais. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalis 1 punkte nurodyta, kad valstybinė

žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams

asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar

įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei

neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės

veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui

arba jo priklausiniui); <... > žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo

dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams

eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 (redakcija,

galiojusi ginčijamų įsakymų priėmimo ir sutarčių sudarymo metu), kuriuo

patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir

nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės) 2.2 punkte įtvirtinta, kad šios

Taisyklės, be kita ko, taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo

dokumentus) naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų

statinių. Taisyklėse nustatyta, kad: naudojamus kitos paskirties valstybinės

žemės sklypus gali išsinuomoti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai

asmenys, užsieniečiai, užsienio juridiniai asmenys ir kitos užsienio

organizacijos (toliau – asmenys) (27 punktas); išnuomojami naudojami žemės

sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais

statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik

inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys

aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos

pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar

įrenginiui (28.1 punktas); žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo

dokumentuose nustatyto dydžio, kuris būtinas žemės sklype esantiems statiniams

ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą šių

statinių ar įrenginių tiesioginę paskirtį (30.11 punktas). Taigi žemės sklypai

prie kitų nuosavybės teise turimų statinių turėjo būti formuojami (rengiant

teritorijų planavimo dokumentus) ir jų dydis nustatomas atsižvelgiant į

statinių naudojimo pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę

paskirtį reikmes.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota,

kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams

eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar

pirkti yra įstatyme nustatyta teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47

straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas (1994 m. balandžio

26 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija), kiti specialieji įstatymai) (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18

d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato

savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-180/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje UAB „Betono statiniai“ v. Klaipėdos apskrities viršininko

administracija, bylos Nr. 3K-3-570/2008; kt.). Pastatų savininkai

(nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono)

tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą

valstybinės žemės sklypą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos

Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus

miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-232/2014).

Šioje byloje nustatyta, kad ginčijamo

įsakymo priėmimo ir ginčijamos žemės nuomos sutarties sudarymo metu kasatoriui nuosavybės

teise nepriklausė jokie pastatai (jų dalys), esantys ginčo žemės sklype.

Pastatų, esančių šiame žemės sklype, vienintelė savininkė buvo atsakovė, kuri

juos (namų valdą – gyvenamąjį namą, garažą ir ūkinį pastatą) įsigijo 2000 m.

lapkričio 27 d. turto pardavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/00, o duomenis

apie tai Nekilnojamo turto registre išviešinti 2001 m. sausio 2 d., todėl

teismai pagrįstai sprendė, kad nebuvo teisinio pagrindo nesudaryti su atsakove

ginčo valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties. Kasatoriaus argumentai, kad

būtent jis turėjo pirmumo teisę išsinuomoti ginčo žemės sklypo dalį, esančią po

savavališkai pastatytu priestatu, yra nepagrįsti, nes, minėta, savavališkai

pastatyto statinio (priestato) sukūrimas kasatoriui, kaip jo statytojui,

nesukūrė nuosavybės teisės į šį statinį. Pirmumo teisę išsinuomoti valstybinę

žemę, kaip pirmiau nurodyta, turi tik pastatų savininkai ar kiti teisėti jų

valdytojai. Dėl tos pačios priežasties atmestini kasatoriaus argumentai, kad

ginčijamoje nuomos sutartyje nenurodyti duomenys apie kitiems asmenims

priklausančius statinius, t. y. jam priklausantį priestatą.

Taip pat teisiškai

nereikšmingi yra kasatoriaus argumentai, kad jam buvo leista išsipirkti ginčo

žemės sklypą ir jis 1998 m. gruodžio 23 d. už jį sumokėjo vienkartinėmis išmokomis bei

kad jis už žemės sklypą mokėjo nuomos mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, kad

nurodytu laikotarpiu iki 2000

m. lapkričio 27 d. pastatai, esantys šiame valstybinės žemės sklype, nuosavybės teise

priklausė kasatoriui, todėl jis turėjo tiek teisę išsipirkti žemės sklypą,

reikalingą šiems pastatams eksploatuoti, tiek jį nuomotis, tačiau valstybinės

žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su kasatoriumi nebuvo sudaryta. Kadangi

2000 m. lapkričio 27 d. namų valdą nusipirko atsakovė, tai kasatorius, praradęs

nuosavybės teisę į pastatus, taip pat prarado ir teisę įsigyti ginčo žemės

sklypą bei jį nuomotis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad,

pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nenustačius, jog ginčijami

įsakymas ir nuomos sutartis pažeidžia imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus,

jie pagrįstai atmetė reikalavimą panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m.

vasario 8 d. įsakymą Nr. 02-01-469 ir pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario

25 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad

kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti

apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359

straipsnio 3 dalis).

Dėl

bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies

priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93

straipsnio 1 dalis). Atsakovė Z. M. atsiliepimu į kasacinį

skundą prašė priteisti jos patirtas išlaidas už advokato teisines paslaugas

parengiant procesinius dokumentus kasaciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad

iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovė nepateikė įrodymų,

patvirtinančių šių išlaidų apmokėjimą, jos jai nepriteistinos (CPK 98

straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Bendrosios raštinės 2014 m. spalio 15 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 69,42

Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

(CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į

teisinį rezultatą byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš

kasacinį skundą pateikusio ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1

punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n

u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį palikti

nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V.

K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 69,42 Lt (šešiasdešimt

devynis litus 42 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į

Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto

pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė

Janavičiūtė

Rimvydas

Norkus

Algis Norkūnas