AS-756-731-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-731/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05683-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. M. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 12–15), prašydama: 1) panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. S-1377-(2.5); 2) įpareigoti atsakovą atlikti tyrimą dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto A. M..

Paaiškino, kad 2013 m. birželio 6 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu ištirti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto A. M. galimą Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio pažeidimą, t. y. ar einant papildomas pareigas Radviliškio muzikos mokykloje jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų. Šiame skunde pareiškėja nurodė, kad A. M. 2012 m. birželio 12 d. pradėjo eiti teisininko pareigas Radviliškio muzikos mokykloje pasinaudodamas valstybės tarnautojų teise dirbti kitą darbą. Darbo sutartyje nurodoma, kad A. M. šį darbą atliks namuose, savo pasirinktu laiku. Nepaisant to, A. M. dalyvauja teismo posėdžiuose tuo laiku, kai privalo eiti vyriausiojo specialisto pareigas Radviliškio r. savivaldybės juridiniame skyriuje. Radviliškio muzikos mokykla yra Radviliškio r. savivaldybės biudžetinė įstaiga, t. y. įstaiga pavaldi Radviliškio r. savivaldybei, kurios darbą A. M. prižiūri jo kompetencijos ribose. Į atsakovą pareiškėja kreipėsi todėl, kad netekusi darbo Radviliškio muzikos mokykloje kreipėsi į teismą ir viso teisminio proceso metu Radviliškio rajono apylinkės teisme A. M. buvo sudaręs įspūdį, kad Radviliškio muzikos mokyklą atstovauja kaip vietos savivaldybės administracijos juristas, o ne kaip mokykloje įdarbintas teisininkas. A. M. pasirinkimas buvo įtakotas tuo, kad jo motina N. M. dirba Šiaulių apygardos teisme ir turi galimybę užtikrinti, kad sūnus laimėtų atstovaujamose bylose. Taigi, yra pagrindas teigti, kad jei A. M. nebūtų Radviliškio r. savivaldybės juristu ir/ar neturėtų motinos dirbančios Šiaulių apygardos teisme, L. V. nebūtų jo įdarbinusi. Atsakovas atsisakė atlikti tyrimą, nurodydamas, kad neturi pagrindo kvestionuoti Radviliškio r. savivaldybės administracijos direktorės J. M. 2013 m. liepos 9 d. rašte pateikto A. M. įvertinimo. Atsisakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis. Rašte taip pat nėra nurodyta apskundimo tvarka, kaip to reikalauja minėto straipsnio nuostatos.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 35–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. birželio 10 d. gavo pareiškėjos skundą, kuriame nurodoma, kad Radviliškio rajono savivaldybės Juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto A. M. įsidarbinimas Radviliškio muzikos mokykloje galimai pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Atsakovas gautą skundą 2013 m. birželio 20 d. raštu Nr. S-946-(2.5) perdavė nagrinėti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai. Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. S-1746-(86) informavo pareiškėją bei Komisiją, kad A.

M. Radviliškio muzikos mokykloje dirba teisininko pareigose turėdamas valstybės tarnautojui privalomą leidimą dirbti papildomą darbą. Be to, nurodė, kad „Juridinio skyriaus vyr. specialisto A. M. darbas Radviliškio muzikos mokykloje nekelia jam interesų konflikto, nes minėtas valstybės tarnautojas neturi įgaliojimų priiminėti sprendimų Radviliškio muzikos mokyklos atžvilgiu ar kitaip įtakoti jos veiklą“. Įvertinusi gautą informaciją, Komisija 2013 m. rugsėjo 17 d. posėdyje nusprendė neturinti pagrindo kvestionuoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės pateikto valstybės tarnautojo A.

M. elgesio vertinimo ir nutarė atskiro tyrimo nepradėti bei apie tai informavo pareiškėją. Ginčijamas raštas tiesiogiai nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių ir neužkerta galimybės ginti savo teisėtus interesus civilinėje byloje. Šioje administracinėje byloje pareiškėja neturi materialinio suinteresuotumo dėl iškelto ginčo išsprendimo, todėl ji neturi teisės reikalauti teismo įpareigoti Komisiją tirti A. M. veiksmus, nes tokiam tyrimui nėra jokio faktinio pagrindo. Pareiškėjos skunde nėra pagrįstų duomenų dėl galimo interesų konflikto, o pateikti subjektyvaus pobūdžio įtarimai ir įspūdžiai nėra pakankamas pagrindas pradėti tyrimą asmens atžvilgiu.

Pareiškėjos argumentą, kad A. M. antraeilėse pareigose įsidarbino įstaigoje, kurios veiklą pirmojoje darbovietėje kontroliuoja, paneigia Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. liepos 9 d. rašte Nr. S-1746-(86) pateikta informacija, kad Juridinio skyriaus vyr. specialisto A. M. darbas Radviliškio muzikos mokykloje nekelia jam interesų konflikto, nes minėtas valstybės tarnautojas neturi įgaliojimų priiminėti sprendimų Radviliškio muzikos mokyklos atžvilgiu ar kitaip įtakoti jos veiklą. Aplinkybė, kad Šiaulių apygardos teismo pirmininkas 2013 m. rugsėjo 23 d. rašte Nr. 2A-749-372/2013 konstatavo, jog bylos dėl galimai neteisėto pareiškėjos atleidimo iš darbo nagrinėjimas Šiaulių apygardos teisme objektyviam stebėtojui gali sukelti pagrįstų abejonių dėl teismo, kuriame dirba A.

M. motina, nešališkumo, ir kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas spręsti bylos perdavimo kitam apygardos teismui klausimą, paneigia pareiškėjos argumentą, kad A. M. buvo įdarbintas antraeilėse pareigose teisininku, nes jo motina yra Šiaulių apygardos teismo teisėja, turinti galimybes užtikrinti, kad sūnus laimėtų bylas. Pareiškėjos skunduose Komisijai ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikti duomenys nėra pakankami kilti pagrįstoms abejonėms dėl galimo interesų konflikto A. M. veikloje, todėl Komisija pagrįstai nusprendė jo atžvilgiu atskiro tyrimo nepradėti.

Atitinkamai nėra faktinio pagrindo įpareigoti Komisiją tokį tyrimą atlikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi (b. l. 71–74) administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. Mačiulskienės skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukė; pareiškėjai A. S. M. grąžino 100 litų žyminį mokestį.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. S-1377-(2.5) nepradėti atskiro tyrimo dėl savivaldybės administracijos darbuotojo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Komisija 2013 m. birželio 10 d. gavo pareiškėjos skundą, kuriame nurodoma, kad Radviliškio rajono savivaldybės Juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto A. M. įsidarbinimas Radviliškio muzikos mokykloje galimai pažeidžia Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir sukelia viešųjų ir privačių interesų konfliktą (b. l. 38–39). Tarnyba 2013 m. birželio 20 d. raštu Nr. S-947-(2.5), atsižvelgdama į tai, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta prievolė valstybės ar savivaldybių institucijų, įstaigų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams kontroliuoti, kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, bei vadovaujantis Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gautą skundą perdavė nagrinėti Radviliškio rajono savivaldybės administracijai (b. l. 44). Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė 2013 m. liepos 9 d. raštu Nr. S-1746-(86) informavo pareiškėją ir Komisiją, kad A. M. Radviliškio muzikos mokykloje dirba teisininko pareigose turėdamas valstybės tarnautojui privalomą leidimą dirbti papildomą darbą. Nurodė, kad Juridinio skyriaus vyr. specialisto A. M. darbas Radviliškio muzikos mokykloje nekelia jam interesų konflikto, nes minėtas valstybės tarnautojas neturi įgaliojimų priiminėti sprendimų Radviliškio muzikos mokyklos atžvilgiu ar kitaip įtakoti jos veiklą (b. l. 45). Įvertinusi gautą informaciją, Komisija 2013 m. rugsėjo 17 d. posėdyje nusprendė neturinti pagrindo kvestionuoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės pateikto valstybės tarnautojo A. M. elgesio vertinimo ir nutarė atskiro tyrimo nepradėti (b. l. 47). Apie tai informavo pareiškėją 2013 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. S-1377-(2.5) (b. l. 48).

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Komisijos įgaliojimus apibrėžia minėto Įstatymo 17 straipsnis. Pagal nurodyto straipsnio 1 punktą, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prižiūri, kaip įgyvendinami Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas, Lobistinės veiklos įstatymas, kiti Komisijos kompetencijai priskirti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ir elgesio normas reglamentuojantys teisės aktai, teikia rekomendacijas dėl šių teisės aktų nuostatų tobulinimo bei įgyvendinimo ir priima sprendimus bei rezoliucijas šiais klausimais, o pagal 2 punktą – tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įvardinti sprendimai, kuriuos atlikusi tyrimą gali priimti Komisija. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Komisija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: 1) pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 2) pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; 3) kreiptis į teismą dėl administracinės nuobaudos pažeidėjui skyrimo; 4) siūlyti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui (ar kolegialiai institucijai) skirti pažeidėjui tarnybinę (drausminę) nuobaudą; 5) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; 6) pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; 7) sustabdyti tyrimą; 8) nutraukti tyrimą; 9) perduoti tyrimo metu surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui arba kitai įgaliotai institucijai; 10) pateikti rekomendaciją.

Minėta Įstatymo nuostatų analizė įgalina daryti išvadą, kad būtinas Komisijos sprendimas dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo. Skundžiamas raštas nelaikytinas Komisijos sprendimu Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies prasme. Tai reiškia, kad Komisija šio klausimo netyrė ir jokio sprendimo dėl A. M. viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo nepriėmė. Darytina išvada, kad nesant Komisijos sprendimo, pareiškėjos ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame nėra jokių imperatyvių ar kitokio pobūdžio nurodymų. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos argumentai, kad raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis ir, kad jame nėra nurodyta apskundimo tvarka.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas pažymi, kad skundžiamas Komisijos raštas ne tik, kad nėra Komisijos sprendimas skundžiamas teismui, tačiau taip pat nėra susijęs su pareiškėjos teisėmis ar įstatymų saugomais interesais, nesukuria jai teisių ar pareigų, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėja neturi reikalavimo teisės dėl skundžiamo rašto panaikinimo ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atlikti tyrimą dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos juridinio skyriaus vyriausiojo specialisto A. M.. Esant šioms aplinkybėms, byla nutrauktina.

Pareiškėja, paduodama skundą administraciniam teismui sumokėjo 100 Lt dydžio žyminį mokestį (b. l. 20). Nutraukus administracinę bylą, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Tai numato Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Todėl pareiškėjai sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas.

III. Pareiškėja A. S. M. atskiruoju skundu (b. l. 25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį ir jos skundą tenkinti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalį (Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybės tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų) pareiškėjos prašymą įvertinti A. M. elgesio atitiktį Valstybės tarnybos ir Viešųjų bei privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymams yra priskirtinas Komisijos kompetencijai. Taigi, pareiškėjos prašymas turėjo būti išnagrinėtas.

2. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnis nustato atvejus, kai Komisija gali atsisakyti nagrinėti gautą pranešimą, tačiau skundžiamame Komisijos 2013 m. rugsėjo 24 d. rašte tokių pagrindų nenustatyta. Toks Komisijos atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus darbus, yra nepagrįstas.

3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokio vertinimo, ar pareiškėjos 2013 m. birželio 10 d. prašymas buvo tinkamai išnagrinėtas, ar ne.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti. A. M. sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartyje pateiktais argumentais, remiasi atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. M. skundą nutraukė (ABTĮ 102 str. 1 d.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad vadovaujantis šiomis teisės normomis galima daryti išvadą, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nustatyta, kad pareiškėja A. S. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo, be kita ko, prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2013 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. S-1377-(2.5), kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, kad atskiro tyrimo pagal pareiškėjos skundą nepradės, kadangi neturi pagrindo kvestionuoti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės 2013 m. liepos 9 d. rašto Nr. S-1746-(8.6) „Dėl A. S. M. prašymo“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka bei dar kartą įvertinusi skundžiamo rašto turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai jis nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Akivaizdu, jog skundžiamame rašte pareiškėjai nenustatomos jokios teisės ar pareigos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. S. M. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė