A-487-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-487-602/2015

Teisminio proceso 3-61-3-07494-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą 2013 m. gruodžio 5 d. skundu (b. l. 1-2), prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir Vilniaus AVMI) suteikti jo prašomą informaciją – ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadą.

Skunde paaiškino, kad Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (11.30.30-1)-46-KD-7594 neteisėtai atsisakė pateikti turimus duomenis apie pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu padarytas išvadas, teigdama, kad tai yra slapta ikiteisminio tyrimo informacija, kuria disponuoja policijos įstaiga ir teismas. Pareiškėjas su šiais argumentais nesutiko, nes skundžiamame rašte atsakovas teigė, jog ikiteisminis tyrimas yra baigtas. Todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas negalėjo atsisakyti pateikti prašytos informacijos ir jo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kadangi tik Įstatymo 16 straipsnyje nustatytais atvejais įstaiga gali atsisakyti asmeniui teikti informaciją, o atsakovo rašte tokie pagrindai nenurodyti, todėl atsisakymas pateikti prašomą informaciją laikytinas neteisėtu.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 4 d. duomenimis Vilniaus apygardos teismui nebuvo perduoti pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimo duomenys, tai, jo nuomone, patvirtina 2013 m. gruodžio 4 d. prašymas „Dėl įrodymų patvirtinančių ikiteisminio tyrimo tendencingumą išreikalavimo“, kuriame pareiškėjas prašo teismo išreikalauti iš policijos įstaigos jos slepiamus duomenis.

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-15) su skunde išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-oji valdyba, atlikdama ikiteisminį tyrimą, Vilniaus AVMI specialistui 2011 m. gruodžio 23 d. pavedė atlikti pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir surašyti specialisto išvadą, atsakant į tyrėjo pateiktus klausimus. 2013 m. balandžio 15 d. buvo surašyta specialisto išvada Nr. (4.65)-86-14, kuri 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (11.29-30-1)-46-KD-2420 išsiųsta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ajai valdybai.

Pažymėjo, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimo ir specialisto išvados pateikimo tvarką reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-295 (2011 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. V-388 redakcija) patvirtintos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo ir specialisto išvados (paaiškinimų) pateikimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), tačiau jose nėra nustatyta pareiga specialisto išvadą pateikti asmeniui, kurio ūkinė finansinė veikla buvo tiriama. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 177 straipsnio nuostatą, kad ikiteisminio tyrimo duomenys yra slapti.

Vilniaus AVMI, 2013 m. lapkričio 11 d. gavusi pareiškėjo prašymą pateikti specialisto išvadą, pagrįstai ir motyvuotai 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (11.30.30-1)-46-KD-7594 informavo jį apie mokesčių administratoriaus specialisto, atitinkančio BPK 89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą specialisto sąvoką, atliktą ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir specialisto išvados pateikimą Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ajai valdybai.

Prie skundo dėl Vilniaus AVMI rašto panaikinimo buvo pridėtas tos pačios dienos skundas Vilniaus apygardos teismui dėl įrodymų, patvirtinančių ikiteisminio tyrimo tendencingumą, išreikalavimo bei prašymas dėl asmens duomenų perdavimo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ajai valdybai, kurių reikalavimas tas pats – išreikalauti specialisto išvadą, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis, siekia vilkinti jo atžvilgiu atliekamų tyrimų procesus.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai paaiškino, kad atsakovas, nepateikdamas specialisto išvados pareiškėjui, be kita ko, vadovavosi ir atsiliepime nepaminėtu Taisyklių 39 punktu, pagal kurį specialisto išvada ir priedai įforminami 2 egzemplioriais, kurių vienas siunčiamas užduotį atlikti objekto tyrimą pavedusiai teisėsaugos institucijai, o kitas lieka atsakovui. Atsakovo atstovo teigimu, Taisyklės nenumato atsakovo pareigos teikti specialisto išvadą asmeniui, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas ir surašyta išvada.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjui susipažinimui 2013 m. balandžio 15 d. specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-14.

Teismas pažymėjo, kad byloje keliamas ginčas dėl to, ar atsakovas Vilniaus AVMI turėjo pareigą, esant pareiškėjo prašymui, pateikti jo atžvilgiu atlikto ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvadas susipažinimui, kai tyrimas buvo atliekamas pagal ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūno pavedimą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas ir Vilniaus AVMI teiktuose procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu patvirtino, jog tuo metu, kai pareiškėjas pateikė prašymą atsakovui dėl specialisto išvados pateikimo susipažinti, ikiteisminis tyrimas, kurio metu atsakovui ją buvo pavesta pateikti, jau buvo baigtas ir byla perduota teismui. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, Vilniaus apygardos teisme pirmąja instancija nagrinėjama baudžiamoji byla Nr.1-138-648/2014 (proceso Nr. 38-1-00015-2011-3), kurioje pareiškėjas A. R. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir kurioje kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. gegužės 9 d., o byla 2013 m. rugpjūčio 7 d. teismo nutartimi perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi tiek pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu, tiek atsakovo atsakymo pateikimo metu ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, o byla nagrinėjama teisme. Apie šios bylos eigą atsakovui buvo žinoma, kadangi skundžiame sprendime jis rėmėsi šia aplinkybe, nurodydamas, jog byla perduota teismui ir pareiškėjas su bylos medžiaga gali susipažinti teisme.

Teismas rėmėsi BPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir darė išvadą, kad kol atliekamas ikiteisminis tyrimas, jokie duomenys – nei pati specialisto išvada, nei dokumentai, gauti šiam procesiniam veiksmui atlikti, be prokuroro leidimo negali būti skelbiami. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog apie tai, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame specialisto išvada buvo teikiama, yra baigtas, buvo žinoma tiek pareiškėjui, tiek atsakovui, todėl atsakovo minėtos įstatymo nuostatos neribojo.

Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas nurodė, kad prašoma pateikti specialisto išvada yra baudžiamosios bylos medžiaga, su kuria pareiškėjui pasiūlė susipažinti teisme. Teismas pažymėjo, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliekamas paties pareiškėjo atžvilgiu, todėl jam asmeniškai kreipusis į tyrimą atlikusią ir išvadą pateikusią instituciją, kai ikiteisminis tyrimas byloje jau buvo baigtas, atsakovas neturėjo vadovautis BPK nuostatomis, reglamentuojančiomis susipažinimą su ikiteismine ir baudžiamosios bylos medžiaga, ir nurodyti pareiškėjui kreiptis į kitas institucijas, o turėjo pats spręsti dėl pareiškėjo pateikto prašymo. Atsakovo rašte nurodytos aplinkybės, jog specialisto išvada buvo išsiųsta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ajai valdybai, nebuvo pagrindas atsakovui nepateikti išvados susipažinimui pareiškėjui, kadangi teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pripažino, jog antrasis išvados egzempliorius yra likęs pas atsakovą.

Atsakovas rašte, kuriuo atsakė į pareiškėjo prašymą, nenurodė teisės aktų, kuriais remiantis pareiškėjo prašymo nesprendė iš esmės, tačiau atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog remiasi Taisyklių 11 ir 15 punkto nuostatomis, pagal kurias su pavedimu tiriamas asmuo nesupažindinamas, bei 39 punkto nuostatomis, įpareigojančiomis vieną surašytos išvados egzempliorių pateikti užduotį pavedusiai teisėsaugos institucijai, o kitą – atsakovui. Tokiam Taisyklių nuostatų aiškinimui teismas nepritarė ir darė išvadą, kad jų 15 punkte įtvirtinta nuostata, jog su pavedimu atlikti objekto tyrimą pagal teisėsaugos pareigūno užduotį tiriamas asmuo nesupažindinamas, nereiškia, jog jam nustatyti kokie nors apribojimai ar draudimai susipažinti su surašyta specialisto išvada. Taisyklių 39 punktas tai pat negali būti vertinamas kaip draudimas susipažinti su tokia išvada, kai asmuo kreipiasi su prašymu, nes šiuo reglamentavimu nustatomas tik specialisto išvados įforminimas bei jos pateikimo privalomumas pavedimą davusiai institucijai.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti atvejai, kada įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada buvo surašyta atliekant paties pareiškėjo ūkinę finansinę veiklą, todėl teismas laikė, jog, kreipdamasis į atsakovą, jis reikalavo pateikti informaciją apie save. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reglamentavimą nėra nustatyta, kad įstatymai draustų atsakovui suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III. Atsakovas Vilniaus AVMI (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52-54), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstai grindžiamas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvados pateikimo tvarką reglamentuoja Taisyklės (11, 15, 29, 39 punktai). Teismo sprendime nepagrįstai nurodoma, kad Taisyklės nenumato apribojimų ar draudimų asmeniui, kurio ūkinė finansinė veikla buvo tiriama, susipažinti su specialisto išvada.

2. Iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio nuostatų matyti, kad specialisto išvada rengiama ir teikiama vadovaujantis BPK nuostatomis. Nepriklausomai nuo baudžiamojo proceso stadijos, specialisto išvada yra procesinis dokumentas. Ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvada yra ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie, remiantis BPK 117 straipsnio 1 dalimi, yra neskelbiami, o teisminio bylos nagrinėjimo metu specialisto išvada tampa įrodymu, kai įrodymu ją pripažįsta teismas, priimdamas sprendimą baudžiamojoje byloje (BPK 20 str.).

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, nes pagal Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punktą tokios informacijos teikimą reglamentuoja BPK. BPK reglamentuoja tiek ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teisme. Pareiškėjas turi BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 237 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę susipažinti su byla teisme.

Pareiškėjas A. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 58), kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantas neteisingai teigia, kad specialisto išvada buvo perduota Vilniaus apygardos teismui surašius kaltinamąjį aktą. Kadangi minėtos išvados turinys netiko valstybinam kaltintojui, ji teismui perduota nebuvo.

2. Apeliantas neįrodė, kad reikalaujamai informacijai yra taikomi slaptumo ar informacijos pateikimo ribojimai. Pagal BPK slapti duomenys yra tik ikiteisminio tyrimo duomenys, o prasidėjus teisminiam nagrinėjimui, teismo procesas yra viešas. Ikiteisminiam tyrimui pasibaigus, leidžiama susipažinti su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis.

3. Apeliaciniame skunde atsakovas pripažino, kad ikiteisminio tyrimo slaptumas nėra absoliutus, nepagrindė savo pozicijos konkrečiai jam taikomais ribojimais dėl informacijos pateikimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVMI atsisakymo suteikti pareiškėjo prašomą informaciją – ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadą.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-oji valdyba, atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr.38-1-00015-1, vadovaudamasi BPK 205 straipsniu, 2011 m. gruodžio 15 d. Vilniaus AVMI pavedė atlikti įtariamojo A. R. ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikti išvadą. Specialisto išvada Nr.(4.65)-86-14 buvo surašyta 2013 m. balandžio 15 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. raštu kartu su tyrimui pateiktais dokumentais išsiųsta užduotį davusiai ikiteisminio tyrimo institucijai.

Pareiškėjas 2013 m. lapkričio 11 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus AVMI, prašydamas pateikti specialisto išvadą susipažinti (b. l. 16). Atsakydama į prašymą, Vilniaus AVMI 2013 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. (11.30.30-1)-46-KD-7594 (b. l. 3) informavo pareiškėją, kad atlikus jo ūkinės finansinės veiklos tyrimą parengta specialisto išvada 2013 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (11.29.30-1 )-46-KD-2420 (b. l. 18) buvo pateikta Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-ajai valdybai. Tuo pačiu išaiškinta pareiškėjo teisė susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, kreipiantis į teismą.

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, siekdamas, kad jam būtų suteikta informacija – ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvada.

Asmenų teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, šios teisės įgyvendinimo tvarką ir valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (ginčui aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.). Minėto įstatymo 1 straipsnyje yra apibrėžtas jo taikymas. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad šis įstatymas, išskyrus jo 7 straipsnyje nustatytą privačios informacijos teikimą ir viešojo administravimo funkcijų vykdymą, netaikomas informacijai, kurios teikimą reglamentuoja kiti įstatymai.

Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, ginčui aktualią ūkinės finansinės veiklos tyrimo specialisto išvadą surašė Vilniaus AVMI 2013 m. balandžio 15 d. po to, kai Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-oji valdyba, atlikdama ikiteisminį tyrimą Nr.38-1-00015-1, vadovaudamasi BPK 205 straipsniu, 2011 m. gruodžio 15 d. Vilniaus AVMI pavedė atlikti įtariamojo A. R. ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikti išvadą. Taigi išvada surašyta atliekant ikiteisminį tyrimą. Tuo tarpu tiek ikiteisminio tyrimo atlikimą, tiek ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą teisme reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas. BPK yra aptarti ir atvejai, kada ir kokiomis sąlygomis leidžiama susipažinti su ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos medžiaga. BPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Draudžiama skelbti duomenis apie nepilnamečius įtariamuosius ir nukentėjusiuosius. BPK 237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai nuo bylos gavimo teisme dienos turi teisę susipažinti su papildomai gauta po kaltinamojo akto surašymo, o per teisėjo nustatytą terminą – ir su kita bylos medžiaga ir daryti jos išrašus ar kopijas. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog proceso dalyviai turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, išskyrus asmens duomenis, saugomus atskirai nuo kitos ikiteisminio tyrimo medžiagos, daryti jos išrašus ar kopijas ir pasibaigus šio straipsnio 1 dalyje numatytam terminui, jeigu tai netrukdo bylą nagrinėti teisme.

Atsižveldama į išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi, prašydamas suteikti informaciją, kurios teikimą reglamentuoja ne Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, o Baudžiamojo proceso kodeksas. Kadangi pareiškėjas į viešojo administravimo subjektą (Vilniaus AVMI) kreipėsi, remdamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, atsakovas pagrįstai informavo pareiškėją, jog minėtas įstatymas nagrinėjamu atveju netaikytinas ir pareiškėjas turi teisę pasinaudoti BPK įtvirtinta teise susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga.

Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kokiai informacijai pagal BPK yra taikomi slaptumo ar informacijos pateikimo ribojimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra neaktualūs. Jie galėtų būti svarstomi, jei pareiškėjas būtų kreipęsis dėl susipažinimo su ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos medžiaga, remiantis BPK normomis. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas vertina tik tai, ar viešojo administravimo subjektas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjo prašomą informaciją, remdamasis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu.

Pastebėtina ir tai, kad Vilniaus AVMI, rengdama specialisto išvadą, atliko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 8 punkte vietos mokesčių administratoriui pavestą funkciją – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas teikti specialisto išvadas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu. Taigi nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI atliko teisės aktų pavestą funkciją baudžiamojo proceso srityje. Vietos mokesčių administratorius neveikė viešojo administravimo srityje, todėl pareiškėjas neturėjo teisės reikalauti iš minėtos institucijos administracinės paslaugos – įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos pateikimo, o institucijai neatsirado pareiga pateikti minėtą informaciją pareiškėjui.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo skundą ir įpareigojo atsakovą pateikti pareiškėjui susipažinimui 2013 m. balandžio 15 d. specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-14. Darytina išvada, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, kuris naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir joje surinktus įrodymus, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą pateikti pareiškėjui 2013 m. balandžio 15 d. specialisto išvadą Nr. (4.65)-86-14 (ABTĮ 90 str.). Byloje nustatytos aplinkybės yra aiškios, administracinė byla yra išnagrinėta viešojo administravimo institucijoje ir teisme, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės normų, todėl panaikinus teismo sprendimą, yra priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius