A-442-1199-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1199/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01080-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 80 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriuje, kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas perpildytame tardymo izoliatoriuje, vienam asmeniui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis įtvirtinta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Tačiau Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės.

Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą.

Atsakovas pripažino, kad dėl objektyvių, ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, atskirais laikotarpiais pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas mažesnio nei teisės aktais nustatyto 3,6 kv. m ploto sąlygomis. Tokie pažeidimai susiję su etapuojamų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiumi ir suėmimo vykdymo režimo reikalavimais. Tvirtino, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie jo būseną ir sveikatą neatitinka tikrovės, nes jokių objektyvių duomenų patvirtinti skunde nurodytoms aplinkybėms pareiškėjas teismui nepateikė.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista V. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo (kalinimo) Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) imperatyviai pabrėžė, kad nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi bei 1.125 straipsnio 8 dalimi teismas nurodė, kad turi būti vertinamas laikotarpis už 3 metus – nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d., kadangi pareiškėjas tik 2013 m. rugsėjo 11 d. skundu kreipėsi į teismą. Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių aktų), reglamentuojančių suėmimo (kalinimo) sąlygas, nuostatos.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246, 247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, 1999 m. spalio 22 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (neteko galios 2010 m. balandžio 10 d.) 2 lentele, 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 111.1, 111.2 punktais bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos. Taip pat atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę (1 metai 3 mėnesiai) ir mastą (trūko – 0,2; 0,94; 1,1 kv. m ploto), nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo jo įkalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl jo laikymo sąlygų pažeidimų. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo tardymo izoliatoriuje sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su pritaikytu 3 metų ieškinio senaties terminu, nes, apelianto manymu, teismas neteisingai įvertino jo galimybes suvokti jo atžvilgiu daromą pažeidimą, nes bausmės atlikimo metu jis buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio, neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su teisės aktais. Be to, neturtinė žala jam turėjo būti priteisiama dėl to, kad byloje konstatuotas faktas, jog jis buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus ploto reikalavimus. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, LVAT ir Konstitucinio Teismo praktika, susijusia su neturtinės žalos institutu, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu bei su jo aiškinimu susijusia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 80 000 Lt neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. P. kildina iš to, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančioje kameroje, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas taikė CK 1. 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybės laikotarpiu tik nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. Iš apeliacinio skundo (b. l. 29–31) matyti, jog pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu.

Pažymėtina, kad pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo teigimu, jo teisių pažeidimas dėl kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygų apima laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. (b. l. 4-6). Atsižvelgiant į skunde nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo suvokti apie tai, kad jam tenkantis kameros plotas yra nepakankamas ir sukelia tiek fizinį, tiek emocinį diskomfortą, tačiau skundą teismui jis pateikė tik 2013 m. rugsėjo 11 d. (b. l. 8). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į pareiškėjo skundą reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 11 d. prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (b. l. 10-12). Atsižvelgus į atsakovo pateiktą prašymą, administracinėje byloje pateiktą pareiškėjo reikalavimą, pareiškėjo kreipimosi į administracinį teismą momentą spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 11 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neprašė atnaujinti senaties termino, tačiau, remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra pagrindų senaties terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas buvo izoliuotas, negalėjo susipažinti su teisės aktais ir tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, jautė psichologinį diskomfortą, suprastėjo regėjimas, sveikata, jautėsi žeminamas (b. l. 4-6, 29-31). Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Pareiškėjo įvardinti bendro pobūdžio teiginiai, kad jis buvo izoliuotas, todėl informacijos gavimas buvo apribotas, taip pat nesudaro pagrindo praleisto ieškinio senaties termino aplinkybes pripažinti svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.). Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taigi teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pareiškėjas neįvardijo jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, argumentų dėl senaties termino atnaujinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino, atmetami kaip nepagrįsti. Taigi Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 15 d. iki 2010 m. rugsėjo 11 d. pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertino laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d.

EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus, renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas. Negalima griežtai laikytis principo, jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 11 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. Kauno tardymo izoliatoriuje iš viso buvo kalinamas 1 metus ir 3 mėnesius (458 dienas). Nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose periodiškai pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, reikalavimą. Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose V. P. buvo kalinimas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 7, 11) nėra galimybės nustatyti, kiek laiko vienam asmeniui tenkantis kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų, jog visą laikotarpį jis buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien tik pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nebūtų tinkamas jo pažeistų teisių gynimo būdas.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, į atsakovą dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas taip pat nesikreipė. Kitų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (458 dienos), to pasekmes, tai, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 100 Lt.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 5 100 Lt (penkis tūkstančius vieną šimtą litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys