A-492-704-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -704/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02818-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. pateikė skundą (b. l. 1-11) Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 3K-87 „Dėl tarnybinės nuobaudos A. T. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjas nurodė, jog skundžiamu Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Paaiškino, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo metu jam buvo įteikti du pranešimai apie galimą tarnybinį nusižengimą. 2013 m. gegužės 3 d. pranešime buvo nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas netinkamai atlikęs savo pareigas ir tuo pažeidęs Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktus bei 15 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktus. Pažymėjo, jog šiame tarnybiniame pranešime nebuvo nurodyta nė viena faktinė aplinkybė, joks pareiškėjo veiksmas ar neveikimas, kuriais padarytas tarnybinis nusižengimas. Antrasis pranešimas pareiškėjui buvo įteiktas 2013 m. birželio 14 d. Naujo pranešimo įteikimas buvo grindžiamas tuo, kad tyrimo metu paaiškėjo, jog pareiškėjas pažeidė daugiau Valstybės tarnybos įstatyme numatytų etikos principų bei tuo, kad pirmajame pranešime nebuvo nurodyti konkretūs veiksmai, kuriais padarytas tarnybinis nusižengimas. Mano, kad antrasis pranešimas įteiktas nepagrįstai, kadangi jo įteikimas nebuvo susijęs su naujai paaiškėjusia veika, turinčia tarnybinio nusižengimo požymių, o buvo skirtas tik pirmajame pranešime padarytų klaidų ištaisymui. Tvirtino, jog Migracijos departamento komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti (toliau – ir Komisija) pažeidė Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės) 7 punkto reikalavimus, pagal kuriuos pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti įteiktas per 5 dienas nuo Komisijos sudarymo dienos, taip pat buvo pažeistas tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas.

Pareiškėjas mano, kad 2013 m. birželio 27 d. išvada „Dėl A. T. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) yra neteisėta, kadangi paremta tikrovės neatitinkančiais duomenimis, jog pareiškėjas, E. O. prašymu, keletą kartų kreipėsi į Migracijos departamento valstybės tarnautojus, nagrinėjusius A. A. vaikų pilietybės klausimus, dėl procedūros paspartinimo. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Išvadoje liudytojų parodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, jog pareiškėjas prašė paspartinti procedūrą, to neįrodo ir Išvadoje cituojami pokalbių įrašai. Vadinasi pareiškėjo atžvilgiu atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir apsiribojant tik prielaidomis. Išvadoje nenurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo laikas ir vieta.

Pareiškėjo teigimu, nei pats pareiškėjas, būdamas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėju, nei Migracijos departamentas negalėjo turėti įtakos sprendimui dėl pilietybės atkūrimo, kadangi lemiamą žodį šiuo klausimu taria Vidaus reikalų ministras, o Migracijos departamento siūlymus šiuo klausimu revizuoja Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos arba Teisės departamentai.

Pareiškėjas pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas.

Pažymėjo, jog skundžiame Įsakyme nubuvo nurodyta jo apskundimo tvarka.

Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41-51).

Atsakovas paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 16 d. gavo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) raštą apie tai, kad STT atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje. Pareiškėjui 2012 m. lapkričio 13 d. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 dalyje (kyšininkavimas). Atsakovas taip pat nurodė, jog teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutartimi pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. gegužės 14 d. Migracijos departamento direktorius pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo galimo tarnybinio nusižengimo padarymo. Migracijos departamento 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3K-84 buvo sudaryta komisija galimiems pareiškėjo ir kitų tarnautojų tarnybiniams nusižengimams tirti. Komisija 2012 m. lapkričio 21 d. parengė pareiškėjui pranešimą apie tarnybinį nusižengimą Nr. 6K-462, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, Komisija, Migracijos departamento direktoriui pritarus, tarnybinio nusižengimo tyrimą sustabdė. Migracijos departamentui 2013 m. kovo 22 d. gavus Vilniaus apygardos prokuratūros raštą Nr. 1.10.-(202)-18038 dėl laikino nušalinimo nuo pareigų panaikinimo bei nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. turėjo laikiną nedarbingumą, vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, 2013 m. gegužės 3 d., t. y. nepažeidžiant nustatyto 5 dienų termino, pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas pranešimas 6K-203 apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas dėl šio pranešimo 2013 m. gegužės 10 d. įteikė paaiškinimą. Pareiškėjui 2013 m. birželio 4 d. buvo įteiktas antrasis pranešimas apie įtarimą, į kurį pareiškėjas paaiškinimą įteikė 2013 m. birželio 20 d. Atlikusi tyrimą Komisija 2013 m. birželio 27 d. pateikė išvadą Nr. (15/2-4) 6K-312, kurios pagrindu tą pačią dieną buvo priimtas skundžiamas Įsakymas.

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, nurodė, jog Komisija antrąjį pranešimą apie įtarimą pateikė, siekdama objektyviai ištirti nusižengimą bei užtikrinti pareiškėjo teisę į gynybą, kuri nebuvo tinkamai užtikrinta pateikiant pirmąjį pranešimą. Atsakovo manymu, pareiškėjas sąmoningai nepasinaudojo savo teise į gynybą, nepateikė paaiškinimų dėl veiksmų, nurodytų antrajame pranešime. Atsakovas nurodė, kad Komisija, tik gavusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 10 d. paaiškinimą galimą tarnybinį nusižengimą tyrė iš esmės, o tiriant buvo nustatyta, kad pareiškėjas galimai padarė ir kitą veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių, todėl jam buvo įteiktas antra pranešimas, kuriame nurodyta, kokius valstybės tarnautojų veiklos etikos principus pareiškėjas galimai pažeidė.

Atsakovas nurodė, kad terminas nuobaudai skirti buvo pradėtas skaičiuoti nuo laikotarpio, kada pareiškėjas sugrįžo į darbą po laikino nedarbingumo, t. y. nuo 2013 m. balandžio 30 d., todėl pirmasis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjui nepažeidžiant Taisyklių 7 punkto, o skundžiamas Įsakymas priimtas ir pareiškėjas su juo supažindintas nepažeidžiant terminų skirti tarnybinę nuobaudą, t. y. ne vėliau, kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo. Pažymėjo, kad šiuo atveju vidinis tarnybinio tyrimo terminų pažeidimas (Taisyklių 11 ir 13 punktai) yra tik formalus ir nepabloginęs pareiškėjo teisinės padėties.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog Išvada surašyta remiantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis, šiuo aspektu nurodė, jog liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja ir įrodo pareiškėjo kaltę padarius tarnybinį nusižengimą.

Pabrėžė, jog priešingai, nei nurodo pareiškėjas, tyrimo metu buvo nustatyti visi nusižengimo sudėties elementai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tarnybinio nusižengimo elementus atliko tęstinį laiką, konkrečios datos nebuvo įmanoma nustatyti, todėl ji ir nebuvo nurodyta Išvadoje.

Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip valstybės tarnautojas, turėjo laikytis pagrindinių valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei vengti elgesio, kuris galėtų suformuoti neigiamą visuomenės ar atskirų jos narių nuomonę apie valstybės tarnybą.

Atsakovo manymu, apskundimo tvarkos nenurodymas skundžiamame Įsakyme neturėjo įtakos tarnybinio pažeidimo kvalifikavimui, be to pareiškėjui, kaip užimančiam atitinkamas pareigas, apskundimo tvarka turėjo būti žinoma.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 157-163) pareiškėjo skundo netenkino.

Vertindamas 2013 m. gegužės 3 d. pranešimą, teismas pastebėjo, jog jame yra nurodytos tam tikros faktinės aplinkybės susijusios su pradėtu ir vėliau nutrauktu ikiteisminiu tyrimu, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui negalėjo būti neaiškūs pranešimo turinys bei pranešimo įteikimo priežastis. Pažymėjo, jog pranešime nurodyta, kad Migracijos departamento direktorius tarnybinį patikrinimą pavedė atlikti atsižvelgiant į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų argumentus. Įvertinęs tai, jog pareiškėjui minėtos nutarties argumentai turėjo būti žinomi, teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo būti suprantamos ir savanaudiškumo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.) bei padorumo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 4 p.) principų reikšmės, nutartyje aptartus pareiškėjo veiksmus vertinant tarnybinio nusižengimo (ne baudžiamojo proceso) kontekste.

Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog institucija negalėjo priimti antrojo pranešimo (2013 m. birželio 14 d.), nes šio pranešimo pagrindas – tos pačios aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas pirmasis pranešimas. Pažymėjo, jog minėtas pranešimas buvo priimtas atsižvelgiant į du aspektus, t. y. atsižvelgiant į pirmojo pranešimo neišsamumą (t. y. dar kartą užtikrinant pareiškėjo teisę į gynybą) bei į tai, kad tyrimo metu buvo papildomai nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė taip pat ir Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 8 punktų reikalavimus. Pažymėjo, jog tarnybinių nusižengimų tyrimo procedūroje yra galima tokia situacija, kai tada, kai tyrimo metu paaiškėja, kad tas pats asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tokiu atveju papildomai nustatyta neteisėta veika turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas, o valstybės tarnautojui turi būti įteikiamas naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, nes tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2-473/2007). Be to, pažymėjo, kad priėmus antrąjį pranešimą pareiškėjui dar kartą buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, t. y. užtikrinta jo teisė į gynybą. Nurodė, jog pareiškėjas nei viename iš paaiškinimų nenurodė jokių reikšmingų argumentų, susijusių su tarnybinio pažeidimo aplinkybių tyrimu, pats nepasinaudojo savo teise į gynybą.

Teismas sprendė, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas nepraleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvejų mėnesių termino, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. balandžio 30 d. (data, kai pareiškėjui baigėsi nedarbingumas). Pažymėjo, jog įstatymo nuostata numato po sustabdymo tarnybinį tyrimą atnaujinti nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl, šiuo atveju, nors medžiaga apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą buvo gauta dar 2013 m. kovo 22 d., tačiau pareiškėjui turint nedarbingumą atsakovas pagrįstai dvejų mėnesių terminą skaičiavo nuo nedarbingumo pabaigos ir nuobaudos skyrimo terminų nepažeidė.

Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą (nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, STT pažyma, STT Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, liudytojos D. J. apklausos protokolas, liudytojo D. Ž. apklausos protokolas, liudytojos D. V. apklausos protokolas, Patikrinimo išvada) teismas darė išvadą, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Migracijos departamento tarnautojus D. V. ir D. Ž., nagrinėjusius pilietės A. A. ir jos vaikų pilietybės klausimus, pažeidė pagrindinius valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principus nustatytus Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1, 2, 3, 4 ir 8 punktuose. Teismas nustatė, jog pareiškėjas, E. O. prašymu, tarpininkavo pilietės A. A. ir jos vaikų pilietybės klausimų sprendime bei turėjo siekį, kad dokumentai būtų kuo greičiau sutvarkyti. Pažymėjo, jog liudytojai nepaneigė, kad pareiškėjas kreipėsi į juos dėl A. A. pilietybės klausimų (pvz. D. J., kuri teikia galutinį įvertinimą dėl pilietybės suteikimo prieš teikiant dokumentus Vidaus reikalų ministrui nurodė, jog pareiškėjas buvo pas ją atėjęs su minėtos pilietės dokumentais; D. Ž. taip pat yra nurodęs, jog jam yra kelis kartus skambinusi skyriaus vedėja D. V. ir prašė pagreitinti D. H. ir N. A. pilietybės dokumentų nagrinėjimą, kaip jis nurodė, jog šito skyriaus vedėjos prašė pareiškėjas). Pareiškėjo argumentai, jog galutinius sprendimus dėl pilietybės suteikimo priima ne Migracijos departamentas, o Vidaus reikalų ministras, todėl nei pareiškėjas, nei pats departamentas neturi jokių įgaliojimų sprendžiant pilietybės klausimus nelaikyti reikšmingais, nes byloje yra nagrinėjami pareiškėjo veiksmai laikotarpiu, kol asmens dokumentai dėl pilietybės suteikimo yra nagrinėjami departamento kompetencijoje (iki teikimo Vidaus reikalų ministrui).

Aplinkybę, kad Įsakyme nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka teismas laikė nereikšminga, kadangi pareiškėjas laiku pateikė skundą teismui.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 166-172), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nevertino skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai pranešta apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į gynybą.

Mano, kad atsakovas nesant teisinio pagrindo 2013 m. birželio 14 d. surašė naują pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo. Nurodo, jog teisės aktai nenumato galimybės tyrimą atliekančiam subjektui, su trūkumais surašiusiam pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, ištaisyti savo klaidas pateikiant naują pranešimą. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai pripažino 2013 m. birželio 14 d. pranešimą apie tarnybinį nusižengimą teisėtu.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad buvo pažeistas Taisyklių 7 punkte nustatytas 19 darbo dienų tarnybinių nuobaudų skyrimo terminas.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas darė įtaką A. A. ir jos vaikų pilietybės atkūrimo klausimų sprendimui. Teigia, jog teismo posėdžio metu apklausti liudytojai šios aplinkybės nepatvirtino. Mano, kad bylos medžiaga neįrodo, kad jis prašė kurio nors Migracijos departamento darbuotojo paspartinti dokumentų nagrinėjimą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 175-181), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai įrodymų teismas nevertino. Jo nuomone, teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus.

Pažymi, jog tarnybinio tyrimo pagrindas buvo prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, su kuriuo pareiškėjas buvo susipažinęs, todėl laiko nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jam nebuvo tinkamai pranešta, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas. Nurodo, kad pareiškėjas tarnybinį nusižengimą atliko tęstinį laiką, todėl nebuvo įmanoma nustatyti konkrečios jo datos ir jos nurodyti pranešime dėl tarnybinio nusižengimo.

Mano, jog teismas, spręsdamas dėl antrojo pranešimo apie tarnybinį nusižengimą teisėtumo ir pagrįstumo, pagrįstai vadovavosi LVAT nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A2-473/2007.

Laikosi atsiliepime į skundą išdėstytos pozicijos, kad nebuvo pažeistas tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas.

Teigia, jog pareiškėjas sąmoningai nepasinaudojo teise į gynybą, kadangi neteikė paaiškinimų nei pateikus pirmąjį, nei naują pranešimus dėl tarnybinio nusižengimo.

Atsakovo manymu, vidiniai procedūros terminų pažeidimai nepablogino pareiškėjo teisinės padėties, nesuvaržė jo teisės į gynybą, todėl tai negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą.

Pažymi, jog teismo proceso metu apklausti liudytojai nepaneigė, kad pareiškėjas kreipėsi į juos dėl A. A. pilietybės klausimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 3K-87, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su paskirta tarnybine nuobauda, teigė, kad Migracijos departamento komisija galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti Taisyklių 7 punkto reikalavimus, pagal kuriuos pranešimas apie tarnybinį nusižengimą turi būti įteiktas per 5 dienas nuo Komisijos sudarymo dienos, taip pat buvo pažeistas tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas. Pareiškėjas mano, kad 2013 m. birželio 27 d. išvada „Dėl A. T. tarnybinio nusižengimo“ yra neteisėta, kadangi paremta tikrovės neatitinkančiais duomenimis, jog įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, jog pareiškėjas prašė paspartinti procedūrą, o ir pats pareiškėjas negalėjo daryti įtakos sprendimui dėl pilietybės atkūrimo, todėl pareiškėjo atžvilgiu atliktas tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir apsiribojant tik prielaidomis. Pareiškėjas pažymėjo, jog ikiteisminis tyrimas, kurio pagrindu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas. Be to, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino, netyrė pareiškėjo pateiktų įrodymų. Tvirtina, jog buvo pažeistas Taisyklių 7 punkte nustatytas 19 darbo dienų tarnybinių nuobaudų skyrimo terminas.

Bylos duomenys patvirtina, kad tarnybinis patikrinimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas STT 2012 m. lapkričio 15 d. rašto pagrindu, kuriuo Departamentas buvo informuotas, kad STT yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-523-12 ir Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjui A. T. 2012 m. lapkričio 13 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtariamą nusikalstamą veiką numatytą bei pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. gegužės 14 d.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog dėl pareiškėjo veiksmų 2012 m. lapkričio 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2013 m. kovo 20 d. nutarimu buvo nutrauktas.

Komisijos 2013 m. birželio 27 d. pateiktoje išvadoje Nr. (15/2-4) 6K-312, kurios pagrindu tą pačią dieną buvo priimtas skundžiamas Įsakymas, buvo konstatuota, jog pareiškėjo veiksmai pasireiškę Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 8 punkto bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų reikalavimų pažeidimu, vertintini kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį skirtina tarnybinė nuobauda.

Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 2 puntu, Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 977 14.1 punktu ir Migracijos departamento direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 3K-84 „Dėl tarnybinių nusižengimų tyrimų komisijos sudarymo sudarytos komisijos galimiems tarnybiniams nusižengimams tirti išvada Nr. (15/2-4)6K-312, kurioje konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai vertintini kaip tarnybinis nusižengimas, už kurį skirtina tarnybinė nuobauda.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių 7 punkte nurodyta, jog už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisija) per 5 darbo dienas nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo) surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą (toliau – pranešimas) pagal Taisyklių priedą. Šiuo pranešimu jis pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas šio tarnybinio nusižengimo tyrimas, ir kartu pateikia nurodytam valstybės tarnautojui turimą informaciją apie tarnybinį nusižengimą. Jeigu valstybės tarnautojas pranešimo nepasirašo, kad šį pranešimą gavo, surašomas aktas, kurį pasirašo už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas (Taisyklių 5 ir 6 punktuose nurodytais atvejais – komisijos pirmininkas) ir du įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis (Taisyklių 5 punkto antrojoje pastraipoje nurodytais atvejais – atitinkamai du Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos ar savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis; Taisyklių 6 punkte nurodytais atvejais – du tarnybinį nusižengimą tiriančios įstaigos valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis).

Pranešimai apie galimą tarnybinį nusižengimą buvo parengti 2013 m. gegužės 3 d. bei 2013 m. birželio 14 d. Terminas nuobaudai skirti buvo pradėtas skaičiuoti nuo laikotarpio, kada pareiškėjas sugrįžo į darbą po laikino nedarbingumo, todėl ir pirmasis pranešimas buvo įteiktas pareiškėjui sugrįžus į darbą po laikino nedarbingumo (sugrįžo nuo 2013 m. balandžio 30 d.), todėl vadovaujantis minėtų Taisyklių 7 puntu pirmasis pranešimas buvo įteiktas per 5 dienas, t. y. 2013 m. gegužės 3 d. Tuo tarpu skundžiamas Įsakymas buvo priimtas ir pareiškėjas buvo su juo supažindintas 2013 m. birželio 27 d.

Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skudę nurodo, jog atsakovas neturėdamas teisinio pagrindo 2013 m. birželio 14 d. surašė naują pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, nors teisės aktai nenumato galimybės tyrimą atliekančiam subjektui, su trūkumais surašiusiam pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, ištaisyti savo klaidas pateikiant naują pranešimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokį pranešimą apie tarnybinį nusižengimą pripažino teisėtu. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog minėtas pranešimas buvo priimtas atsižvelgiant į du aspektus, t. y. atsižvelgiant į pirmojo pranešimo neišsamumą (t. y. dar kartą užtikrinant pareiškėjo teisę į gynybą) bei į tai, kad tyrimo metu buvo papildomai nustatyta, kad pareiškėjas galimai pažeidė taip pat ir Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 8 punktų reikalavimus. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija nekartoja visų pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų šiuo nagrinėjamu klausimu, tik papildomai akcentuoja, jog priėmus antrąjį pranešimą pareiškėjui dar kartą buvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, tačiau pareiškėjas ja nepasinaudojo, nes neteikė paaiškinimų nei pateikus pirmąjį, nei naują pranešimus dėl tarnybinio nusižengimo. Tokie atsakovo veiksmai pareiškėjo teisinės padėties nepablogino bei nesuvaržė jo teisės į gynybą, todėl tai negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą įsakymą.

Kadangi byloje kilo ginčas dėl pirmojo pranešimo turinio, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2013 m. gegužės 3 d. pranešime yra nurodytos tam tikros faktinės aplinkybės susijusios su pradėtu ir vėliau nutrauktu ikiteisminiu tyrimu, todėl konstatavo, kad pareiškėjui negalėjo būti neaiškus pranešimo turinys bei pranešimo įteikimo priežastys. Teismas nurodė, kad minėtame pranešime yra nurodyta, kad Migracijos departamento direktorius tarnybinį patikrinimą pavedė atlikti atsižvelgiant į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarties argumentus. Įvertinęs tai, jog pareiškėjui minėtos nutarties argumentai turėjo būti žinomi, teismas sprendė, kad pareiškėjui turėjo būti suprantamos ir savanaudiškumo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.) bei padorumo (Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 4 p.) principų reikšmės, nutartyje aptartus pareiškėjo veiksmus vertinant tarnybinio nusižengimo (ne baudžiamojo proceso) kontekste. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas nepraleidus Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvejų mėnesių termino, terminą skaičiuojant nuo 2013 m. balandžio 30 d. (data, kai pareiškėjui baigėsi nedarbingumas). Pažymėjo, jog įstatymo nuostata numato po sustabdymo tarnybinį tyrimą atnaujinti nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl, šiuo atveju, nors medžiaga apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą buvo gauta dar 2013 m. kovo 22 d., tačiau pareiškėjui turint nedarbingumą atsakovas pagrįstai dvejų mėnesių terminą skaičiavo nuo nedarbingumo pabaigos ir nuobaudos skyrimo terminų nepažeidė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nebuvo vertinti ir tirti jo pateikti įrodymai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nuosekliai nurodo, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui (VTĮ 2 str. 14 d.). Tačiau toks įrodinėjimo naštos perkėlimas darbdaviui negali būti aiškinamas kaip absoliučiai eliminuojantis tarnautojo pareigą teikti argumentus bei įrodymus, kurie galėtų paneigti tiek patį pažeidimą, dėl to kilusias pasekmes, tiek asmens kaltę, bei argumentus, pagrindžiančius jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir švelnesnės nuobaudos taikymą. Atitinkamą atsakomybėn traukiamo asmens aktyvumo laipsnį įrodinėjimo procese nulemia pati tarnybinės atsakomybės taikymo procedūra. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 8, 9 ir 10 punktai numato valstybės tarnautojo galimybę aktyviai dalyvauti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje (šiais aspektais žr. 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492–360/2013).

Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertino bei tyrė byloje esančius įrodymus, kurie aiškiai bei nedviprasmiškai lėmė pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas tiksliai neįvardina savo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo vertinti, todėl šis pareiškėjo argumentas bei tai, kad įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, jog pareiškėjas prašė paspartinti procedūrą, nors pats negalėjo turėti įtakos sprendimui dėl pilietybės atkūrimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi pareiškėjui paskirta nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pareiškėjo kaltės laipsnį. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kitų sprendime išdėstytų motyvų papildomai nekartoja. Skundžiamas sprendimas priimtas nustačius visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikant tarnybinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą keisti ar naikinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė