A-1281-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1281-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00570-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. T. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-38; 2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą; 3) konstatavus, kad pareiškėja praleido įstatyme nustatytą terminą apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (10.1)3-64870, šį terminą atnaujinti.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsniais, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mažino pareiškėjai paskirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėja su 2013 m. gegužės 20 d. prašymu išmokėti neišmokėtą pensijos dalį kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris raštu Nr. (10.1)3-64870 informavo, jog dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtos pensijos dalis sudaro 20 196,43 Lt, tačiau ją atsisakoma sumokėti, nes nėra reglamentuota neišmokėtos pensijos dalies už minėtą laikotarpį kompensavimo tvarka, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., taikytinas tik į ateitį. VSDFV 2013 m. birželio 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-4249 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą tuo pagrindu, kad pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV.

Pareiškėja pateikė VSDFV 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau VSDFV sprendime Nr. (6.5) I-38 atsisakė šį atnaujinti terminą. Pareiškėjos teigimu, raštą Nr. (10.1)3-64870 ji skundė VSDFV nepraleidusi skundžiamame rašte ir teisės aktuose nustatyto 20 dienų termino. VSDFV sprendimus Nr. (6.5) I-4249 ir Nr. (6.5) I-38 nepagrįstai grindė VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, kadangi pareiškėja skundė ne VSDFV Vilniaus skyriaus atliktą pensijos perskaičiavimą, o raštą Nr. (10.1)3-64870, kurio teisėtumą ir pagrįstumą prašė patikrinti.

Sprendimai Nr. (6.5) I-4249 ir Nr. (6.5) I-38 apribojo jos teisę pasinaudoti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistoms teisėms ginti. Tuo atveju, jeigu teismo nuomone, yra praleistas terminas pažeistoms teisėms ginti, pareiškėja prašo pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujinti, atsižvelgti į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalį, reikalavimams dėl periodinių išmokų išieškojimo taikytinas 5 metų ieškinio senaties terminas; pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 44 straipsnį, valstybinio socialinio draudimo pensijos suma, negauta dėl pensiją skiriančios mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką, neribojant kokiu nors terminu.

Be to, nei Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (toliau – ir LVAT), nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, nebuvo suformuota vienoda praktika, sprendžiant termino apginti pažeistas teises eigos pradžią, teismai šio pobūdžio ginčus spręsdavo skirtingai.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 29–33) prašė skundo netenkinti.

VSDFV rėmėsi Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 45 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį (20 196,43 Lt), su 2013 m. birželio 14 d. skundu kreipėsi į VSDFV.

Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensija jai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, sprendimas dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą priimtas 2010 m. sausio mėnesį (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, priimtas valinis aktas – pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį perskaičiuotos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį).

Vadinasi, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėja nustatytu terminu nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Su 2013 m. liepos 15 d. skundu ir 2013 m. rugpjūčio 2 d. patikslintu skundu, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 20 196,43 Lt negautos pensijos dalį ir panaikinti sprendimą Nr. (6.5) I-4249, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2013 lapkričio 18 d. sprendime jos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti sprendimą Nr. (6.5) I-4249 atmetė, kitą skundo dalį paliko nenagrinėtą (šiame sprendime teismas kartu išaiškino pareiškėjai jos teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, pateikiant objektyvius, termino praleidimą pagrindžiančius, įrodymus).

Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti ir išnagrinėti jos 2013 m. birželio 14 d. skundą, su 2013 m. gruodžio 13 d. prašymu kreipėsi į VSDFV, pabrėžė, kad skundžia ne paskirtos pensijos perskaičiavimą, o raštą Nr. (10.1) 3-64870. Remiantis LVAT procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. A444-2232/2013 ir CK nuostatomis, senaties terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ar paskelbimo.

Nepagrįstas ir prieštaraujantis minėtai LVAT praktikai ir Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 daliai pareiškėjos reikalavimas senaties terminą skaičiuoti taikant CK 1.125 straipsnio 9 dalį. VSDFV Vilniaus skyrius, 2010 –2011 metais mokėdamas pareiškėjai pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotą pensiją, iš esmės negalėjo elgtis kitaip, nes taikė tuo metu galiojantį teisės aktą, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus kaltės nėra, taigi, nėra pagrindo taikyti Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalį. VSDFV, įvertinusi visus pareiškėjos 2013 m. gruodžio 13 d. prašymo argumentus, nusprendė, kad jie nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėja neįrodė, jog terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalimi ir Taisyklių 20 bei 31 punktais, sprendime Nr. (6.5) I1-38 atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundo nenagrinėti.

Pareiškėja, reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo teismui, kai šį klausimą pagal kompetenciją turėjo nagrinėti ir jau išnagrinėjo VSDFV sprendime Nr. (6.5) I-38, iš esmės prašo, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl termino skundui dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo paduoti atnaujinimo priima VSDFV direktorius arba jo pavaduotojas, taigi, tai nėra teismo kompetencija (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnis).

Byla dėl šio reikalavimo nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 45–47) prašė skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija perskaičiuota ir mokėta teisėtai ir pagristai; VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pensijos dalį, dėl 2010–2011 metais negautos pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 64–71) pareiškėjos G. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai senatvės pensija paskirta ir mokama nuo 2008 m. spalio 18 d. (b. l. 1–3); 2010 m. sausio mėnesį ji sudarė 1 285,59 Lt, nuo 2010 m. gruodžio 29 d. – 1 387,80 Lt, nuo 2011 m. gruodžio 29 d. – 1 435,80 Lt, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos senatvės pensija mažinta pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 4–6). Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį (b. l. 29–33).

VSDFV Kauno skyriaus 4-asis pensijų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2013 m. gegužės 20 d. prašymą, 2013 m. gegužės 28 d. rašte Nr. (10.1)3-64870, remdamasis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatomis, paaiškino pareiškėjai jos pensijos perskaičiavimo tvarką 2010 m.–2011 m., be kita ko, nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo galia nukreipiama į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį (b. l. 4–6). VSDFV, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą, kuriame ji prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ąjį pensijų skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 22, 34), 2013 m. birželio 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-4249, konstatavo, kad, kreipdamasi į VSDFV su 2013 m. birželio 14 d. skundu, pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, ir, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti skundą, nurodydama, kad pareiškėjai iki 2013 m. liepos 10 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (Taisyklių 20 punktas), taip pat nurodė, kad Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti ir sumažintų senatvės pensijų kompensavimo teisės aktų, kuriuose bus reglamentuojama senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo taikymo, kompensavimo tvarka, projektus, tačiau kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinąjį įstatymą sumažintų pensijų dalių, o raštas Nr. (10.1)3-64870 yra informacinio pobūdžio, jame pateikta teisinga ir išsami informacija (b. l. 7–8, 23–24, 35–36).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4751-365/2013 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02711-2013-0) pagal pareiškėjos G. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai VSDFV Vilniaus skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui VSDFV (dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 4-ojo pensijų skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai 20 196,43 Lt pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio –2011 m. gruodžio mėnesius ir sprendimo Nr. (6.5) I-4269 panaikinimo), 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime pareiškėjos skundą dėl reikalavimo panaikinti sprendimą Nr. (6.5) I-4249 atmetė, skundą dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 20 196,43 Lt pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., paliko nenagrinėtą, taip pat išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų padavimo terminą, nurodė, kad su tokiu prašymu būtina pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą (b. l. 51–55). Šis sprendimas nebuvo skundžiamas apeliacine tvarka ir įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 3 d.

VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2013 m. gruodžio 13 d. prašymą, kuriame pareiškėja prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir išnagrinėti jos 2013 m. birželio 14 d. skundą (b. l. 25–27, 37–39), 2014 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-38 (b. l. 9, 28, 40), be kita ko, nurodė, kad VSDFV 2013 m. birželio 25 d. sprendime Nr. (6.5) I-4249 nurodė, jog pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą VSDFV teritorinių skyrių sprendimams apskųsti; pareiškėjos pateiktame 2013 m. gruodžio 13 d. prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo šiam terminui atnaujinti, todėl VSDFV, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą, kaip paduotą praleidus apskundimo terminą.

Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. T. skundą, be kita ko, sprendžiama, ar VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-38 (b. l. 9, 28, 40) yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėja skunde taip pat prašė panaikinti VSDFV 2013 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4249 (b. l. 7–8, 23–24, 35–36), tačiau jo teisėtumą jau buvo įvertinęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4751-365/2013 (b. l. 51–55), todėl teismas šioje administracinėje byloje 2014 m. sausio 29 d. nutartyje (b. l. 12–13) atsisakė priimti skundo dalį dėl sprendimo Nr. (6.5) I-4249 panaikinimo.

Pasisakydamas dėl VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-38, teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) bei akcentavo, jog šiame straipsnyje nustatytas 3 metų terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, tačiau yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms (VSDFV teritoriniams skyriams), ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) ir teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Be to, ikiteisminės institucijos egzistavimas įrodo, kad šis terminas yra procesinis, o ne materialinis, nes materialinis ieškinio senaties terminas yra reikalavimo terminas, kuris nėra terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo: ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali visada, neribotą laiką, kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino turi teisę netaikyti. Taigi, kitoks Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtinto termino prasmės aiškinimas leistų teigti, kad administraciniai santykiai gali trukti neribotai, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija (VSDFV) yra bereikšmė. Ši pozicija išdėstyta LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismo vertinimu, VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (6.5) I-38 tiksliai įvertintos visos faktinės aplinkybės, tinkamai pritaikytos teisės aktų nuostatos, todėl naikinti šio sprendimo nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėja, kuriai sumažinta pensija išmokėta dar 2010 m. sausio mėnesį, į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2013 m. gegužės 20 d. (b. l. 4–6), todėl praleido 3 metų procesinį terminą. Pareiškėjos aiškinimas, jog VSDFV neįvertino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (10.1)3-64870, nėra pagrįsta, nes ginčas pirmiausiai keliamas dėl sumažintos pensijos išmokėjimo (žr. pareiškėjos 2013 m. birželio 14 d. skundą (b. l. 34)), o ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. (10.1)3-64870 (b. l. 4–6) paties savaime. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, jog VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-38 yra teisėtas, pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas, konstatavęs, jog VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-38 yra teisėtas ir pagrįstas, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjos reikalavimų.

III. Pareiškėja G. T. apeliaciniu skundu (b. l. 77–78) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas jos skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nurodytais argumentais. Teismas netinkamai įvertino skunde išdėstytas aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo sprendimai apribojo jos teisę pasinaudoti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Pareiškėja 3 metų terminą praleido dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., tuo metu teismai dar nebuvo suformavę vienodos praktikos dėl kreipimosi į VSDFV termino aiškinimo.

Atsakovas VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 83–86) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjos G. T. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014, 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014, 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015, 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Taigi apeliantės argumentai, jog byloje nebuvo atsižvelgta į ginčui išspręsti aktualias aplinkybes, atmetami.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria teismas atsisakė atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodyta). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. T. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė