A-442-1434-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1434/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02472-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minadalis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minadalis“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-57-47 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti papildomai į biudžetą 30 547 Lt, 3 378 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių ir 3 055 Lt PVM baudą.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. 69-22 patvirtino Šiaulių apskrities VMI 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 44.1-57-47.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. S-75 patvirtino VMI 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 69-22.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Minadalis“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2013 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. S-75(7-51/2013), kartu panaikinant VMI 2013 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 69-22 ir Šiaulių apskrities VMI 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 44.1-57-47.

Nesutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę žinoti, jog UAB „If Solutions“ nesumokės į biudžetą pardavimo PVM. Nurodė, jog UAB „Minadalis“ ir UAB „If Solutions“ yra du atskiri vienetai, jų dalyviai nėra susiję asmenys Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme. Vien faktas, kad UAB „Minadalis“ steigėjas ir UAB „If Solutions“ steigėjas buvo UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ akcininkai negali būti vertintinas kaip pakankamas pagrindas konstatuoti nesąžiningumą.

Sąžiningumo principas būtų pažeistas, jei UAB „If Solutions“ nesumokėtas PVM būtų išieškotas iš pareiškėjo, tuo išvengiant atsakomybės tam subjektui, kuris turėjo pareigą sumokėti mokesčius. Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato pareigos mokesčių mokėtojams rūpintis ne tik savo, bet ir kitų ūkio subjektų mokesčių mokėjimu. Pažymėjo, kad vien mokesčių mokėtojo sutarties partnerio veiklos neteisėtumas mokestine prasme nėra pakankama aplinkybė, leidžianti paneigti mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą.

Teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius aplinkybę, kad konkrečios ūkinės operacijos dalyvis atliko mokesčių įstatymų pažeidimus, susijusius su šia ūkine operacija, bei aplinkybę, kad į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas apie savo sutarties partnerio veiklos neteisėtumą žinojo arba turėjo galimybę žinoti. Taip pat nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad tarp pareiškėjo ir UAB „If Solutions“ pastarojo prašymu atsiskaitymai buvo vykdomi grynaisiais pinigais nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas turėjo ar galėjo žinoti, kad kita sandorio šalis nevykdo savo PVM prievolių.

Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas įdarbino dalį UAB „If Solutions“ darbuotojų, nereiškia, kad pareiškėjas siekdamas mokestinės naudos dalyvavo kito asmens sukčiavimo PVM sandoryje. Ginčo atveju aktualūs teisės aktai neribojo bankrutavusios įmonės darbuotojų teisės po UAB „If Solutions“ bankroto dirbti kitoje įmonėje. Mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjas nagrinėjamais sandoriais įgijo mokestinį pranašumą ir jo pagrindinis tikslas buvo mokestinio pranašumo įgijimas, atvirkščiai, sandoriai buvo sudaryti ir vykdomi remiantis ekonomine logika.

Neįrodyta, kad UAB „Minadalis“ yra įsteigta neteisėtais tikslais ar turėjo ketinimų sukčiauti ir nemokėti PVM, o UAB „If Solutions“ buvo tyčia privesta prie bankroto. Pareiškėjas ir UAB „If Solutions“ buvo du atskiri mokesčių mokėtojai, o mokesčių teisės aktai nenustato mokesčių mokėtojų solidariosios atsakomybės. Pareiškėjas neturėjo galimybės žinoti, kad UAB „If Solutions“ nevykdo savo PVM prievolių, kadangi UAB „If Solutions“ sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, laiku. Mokesčių administratorius nepagrįstai pripažino pareiškėją atsakingu už UAB „If Solutions“ mokestinių prievolių įvykdymą.

Pareiškėjas veikė sąžiningai, nežinojo ir neturėjo galimybių žinoti, kad sudarydamas sandorius su UAB „If Solutions“ dalyvauja PVM sukčiavimo sandoryje, todėl jo teisė į PVM atskaitą negali būti paneigta.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad sprendžiant dėl teisės į PVM atskaitą, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Nurodė, jog logistikos paslaugų pirkimo–pardavimo ūkinė operacija įvyko tomis aplinkybėmis, kurios atvaizduotos UAB „If Solutions“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, tačiau pardavėjas nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą. Pardavėjui nesumokėjus į biudžetą PVM, pirkėjas netenka teisės į PVM atskaitą, jei mokesčių mokėtojas žinojo apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba turėjo galimybę žinoti, ir, nepaisydamas to, atliko tokią ūkinę operaciją, jis elgėsi nesąžiningai.

Pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti, kad pardavėjas nesumokės į biudžetą priskaičiuoto pardavimo PVM. Pareiškėjas tuo laikotarpiu, kai mokesčių administratorius buvo pateikęs sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „If Solutions“ banko sąskaitų, mokėjimus pagal UAB „If Solutions“ pateiktas PVM sąskaitas faktūras vykdė grynaisiais pinigais į šios bendrovės kasą. UAB „If Solutions“, būdama skolinga valstybės biudžetui, teikė pareiškėjui prašymus apmokėti įsiskolinimus nurodytiems klientams.

Pareiškėjo kontrahentas, kuriam pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti PVM, realiai neturėjo galimybių tai padaryti, nes UAB „If Solutions“ priklausantys pinigai nepatekdavo į jo sąskaitą ir valstybė negalėjo įstatymų numatyta tvarka išieškoti skolų biudžetui. PVM įsiskolinimą biudžetui UAB „If Solutions“ turėjo jau iki sandorių su pareiškėju sudarymo pradžios. Pažymėjo, kad į UAB „Minadalis“ per 2011 m. birželio – spalio mėn. iš UAB „If Solutions“ perėjo dirbti 21 darbuotojas, o 16 iš jų anksčiau dirbo UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“.

Paskelbus UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ bankrotą, turimais duomenimis daugelis darbuotojų ir dalis turto perkelta į tokią pat veiklą vykdančią UAB „If Solutions“. UAB „If Solutions“, vengdama atsiskaityti su kreditoriais ir mokėti mokesčius, išskaidė veiklą, dalį veiklos perkeldama į naujai sukurtas UAB „Rimijana“ ir UAB „Minadalis“. Su šiomis bendrovėmis susiję buvę UAB „Transporto aptarnavimas ir priežiūra“ akcininkai, į jas perėjo dirbti dalis UAB „If Solutions“ darbuotojų. UAB „If Solutions“ nekilnojamojo turto neturėjo, turimos transporto priemonės buvo areštuotos.

Pareiškėjas įregistruotas 2011 m. birželio 1 d., t. y. logistikos paslaugų sutarties sudarymo su UAB „If Solutions“ dieną, veiklą vykdo tuo pačiu adresu, kaip ir deklaruotas UAB „If Solutions“ biuro adresas. UAB „If Solutions“ atliko logistikos paslaugas toms pačioms įmonėms kaip ir tiriamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas. UAB „If Solutions“ veiklos vykdymo adresu veiklą vykdė UAB „Minadalis“. Pažymėjo, kad įvertinus minėtas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjas žinojo ir turėjo žinoti apie UAB „If Solutions“ finansinius sunkumus.

Pareiškėjas, įtraukdamas 30 547 Lt pirkimo PVM į atskaitą, žinojo, ar turėjo realią galimybę žinoti, jog UAB „If Solutions“ deklaruoto PVM nesumokės. Pareiškėjas savo veikla prisidėdamas prie mokesčių nemokėjimo, elgėsi kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, mokestinis ginčas kilo dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės į iš UAB „If Solutions“ įsigytų paslaugų pirkimo PVM atskaitą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ir piktnaudžiavo savo teisėmis, t. y. žinojo, kad UAB „If Solutions“ pardavimo PVM nesumokės. Teismas pažymėjo, kad nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą ar tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Civilinio kodekso normose.

Priešingu atveju mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokią ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM mokesčio, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės teismo vertinimu parodė, kad blogėjant UAB „If Solutions“ finansinei padėčiai buvo siekiama pareiškėjo mokėjimais už paslaugas užskaityti šios bendrovės įsiskolinimus kitiems juridiniams asmenims, o ne atsiskaityti su biudžetu.

Iškėlus UAB „If Solutions“ bankroto bylą nustatyta, kad ši bendrovė buvo skolinga VMI bei kitiems kreditoriams, tačiau skolų išieškojimui bendrovė turto praktiškai neturėjo. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ir UAB „If Solutions“ yra susijusios per savo darbuotojus ir akcininkus, veiklą vykdė tuo pačiu adresu, laikytina, kad pareiškėjas negalėjo nežinoti apie UAB „If Solutions“ finansinę būklę ir jos galimybes sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjo kontrahentas savo mokestinių įsipareigojimų nevykdė iki sandorio su pareiškėju 2011 m. birželio 1 d. sudarymo.

Pareiškėjas iš esmės perėmė UAB „If Solutions“ vykdytą veiklą vykdant pervežimus, veiklą vykdė su tais pačiais klientais. Pareiškėjo skunde nurodyti motyvai, kad UAB „If Solutions“ bankrotas nebuvo neteisėtas, neturi įtakos mokestinio ginčo vertinimui, nes pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai netaikytini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-238/2007).

Teismo vertinimu, šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas žinojo, kad jos kontrahentas UAB „If Solutions“ nesumokės pardavimo PVM. Tokią aplinkybę patvirtina byloje nustatyti faktai, kad pareiškėjas ginčo sandorio sudarymo metu buvo tiesiogiai susijęs. Pareiškėjo kontrahento PVM mokestinė nepriemoka didėjo nuo 2011 m. kovo mėnesio. Be to UAB „If Solutions“ jau sandorio metu buvo skolingas biudžetui, o pareiškėjas už paslaugas mokėjo ne UAB „If Solutions“ o dengė pastarojo įsiskolinimus kitiems ūkio subjektams, su kuriais UAB „If Solutions“ neatsikaitydavo.

Pareiškėjas mokėjo už paslaugas grynaisiais pinigais, kas teismo vertinimu rodo, kad taip buvo siekiama sudaryti kliūtis mokesčių administratoriui išieškoti iš UAB „If Solutions“ sąskaitų nepriemokas į biudžetą. Šie nustatyti duomenys patvirtino, kad kontrahentas savo mokestinių įsipareigojimų valstybės biudžetui nevykdė ir iki sandorio su pareiškėju sudarymo. Atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėją ir jo kontrahentą siejo tie patys asmenys, taip pat sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie UAB „If Solutions“ finansinę padėtį.

Pakako elgtis rūpestingai ir apdairiai, kad būtų nustatytas sutarties partnerio veiklos teisėtumas. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už tokia ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės pridėtinės vertės mokesčio, elgiasi nesąžiningai, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal mokestinio patikrinimo metu įvertintas UAB „If Solutions“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

Sistemiškai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius tinkamai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą ir paneigė pareiškėjo teisę į PVM atskaitą. Darė išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog UAB „If Solutions“ neturi galimybės sumokėti PVM į biudžetą, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisei į atskaitą paneigti pakanka įrodyti, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su nesąžiningu vengimu sumokėti PVM, o tai, savo ruožtu, paneigia, jo, kaip PVM mokesčio mokėtojo, teisę į PVM atskaitą.

Teismas vertino, kad VMI ir Šiaulių apskrities VMI veiksmuose ir priimtuose sprendimuose bei MGK sprendime jokių esminių procesinių pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta. Skundžiami aktai teisėti ir pagrįsti, nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Mano, kad apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti, jie nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto PVM, mokesčių administratoriui nepripažinus jo teisės į PVM atskaitą už įsigytas paslaugas pagal 2011 m. birželio 30 d. – 2011 m. spalio 31 d. laikotarpiu UAB „If Solutions“ išrašytas 6 PVM sąskaitas faktūras dėl to, jog pareiškėjas, vykdydamas minėtas ūkines operacijas, buvo nesąžiningas, nes žinojo arba turėjo galimybę žinoti, jog UAB „If Solutions“ pardavimo PVM į biudžetą nesumokės.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės į PVM atskaitą ribojimą gali pagrįsti Europos Sąjungos teisės aktuose pripažintas ir jais siekiamas kovos su galimu mokesčių slėpimu, mokesčių vengimu ir piktnaudžiavimu tikslas (žr. Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Halifax ir kt., C‑255/02, 71 p.; 2006 m. liepos 6 d. sprendimo sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling, C‑439/04 ir C‑440/04, 54 p.; 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje R., C‑285/09, 36 p.; 2011 m. spalio 27 d. sprendimo byloje Tanoarch, C‑504/10, 50 p. ir kt.). Asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami (žr. minėtų Teisingumo Teismo sprendimų byloje Halifax ir kt. 68 punktą; sujungtose bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 54 punktą). Todėl nacionalinės institucijos ir teismai turi atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant (žr. Teisingumo Teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Mahagében ir David, C‑80/11 ir C 142/11, 42 p.).

Taigi apmokestinamajam asmeniui gali būti atsisakyta suteikti teisę į atskaitą, tik jeigu atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatyta, kad šis apmokestinamasis asmuo, kuriam patiektos prekės ar suteiktos paslaugos, dėl kurių norima pasinaudoti teise į atskaitą, žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas šias prekes ar paslaugas jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje (žr. minėtų Teisingumo Teismo sprendimų bylose Axel Kittel ir Recolta Recycling 56–61 punktus ir Mahagében ir David 45 punktą).

Sprendžiant klausimą dėl apmokestinamojo asmens teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą paneigimo pagrindų ir sąlygų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasis nuostatos, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma:

1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant; arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje; arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje. Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM buvo sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), jog jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai.

Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM.

Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, paneigdamas pareiškėjo teisę į atskaitą, rėmėsi vien ta aplinkybe, jog įsigydamas paslaugas ir žinodamas ar turėdamas žinoti, jog UAB „If Solutions“ nesumokės PVM, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai. Tačiau, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vien šios aplinkybės konstatavimo nepakanka, kad būtų atsisakyta suteikti apmokestinamajam asmeniui teisę į PVM atskaitą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo, visų pirma, įvertinti, ar UAB „If Solutions“ veikla laikytina sukčiavimu PVM srityje, taip pat įvertinti, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti ne tik tai, kad UAB „If Solutions“ nesumokės pardavimo PVM, tačiau ir tai, jog pareiškėjas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į PVM atskaitą, netyrė. Atmesdamas pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar minėtos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos kontekste, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, galima konstatuoti, jog pareiškėjas sukčiavo ar dalyvavo sukčiavime, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tuo pažeidė minėtą procesinę normą, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Minadalis“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys