A-602-737-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-737/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00630-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. L. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) 1 211,60 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5% dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 4 - 6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2011 m. vasario 5 d. D. L., vairuodamas transporto priemonę „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais, todėl transporto priemonė buvo apgadinta. Į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) pažeidimo nenustatė. Policijos pareigūnai nustatė, kad kelyje esanti duobė buvo apsemta vandens, todėl kelio ženklais nepažymėtos duobės vairuotojui buvo neįmanoma pastebėti.

Nagrinėjamu atveju draudėjas pateikė pareiškėjui transporto priemonės remonto darbų atlikimą patvirtinančią Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitą – faktūrą Nr. TRU0007102. Pagal šį dokumentą transporto priemonės apgadinimų remonto kaina buvo 1 378 Lt. Pareiškėjas, vadovaudamasis minėtais dokumentais bei Transporto priemonės draudimo sutartimi, apskaičiavo 2011 m. vasario 5 d. įvykio metu padarytus nuostolius – 1 211,6 Lt (1 378 Lt (nuostolis) – 166,4 Lt (PVM dydis)), bei juos atlygino.

Išmokėjęs draudimo išmoką, pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Pagal teisės aktų reikalavimus, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra yra viena iš savivaldybės funkcijų. Trečiajam suinteresuotam asmeniui įvažiavus į atsakovui nuosavybės teise priklausančio kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, buvo apgadinta jo transporto priemonė. Kelyje esanti duobė buvo apsemta vandens, nebuvo aptverta ir pažymėta jokiais kelio ženklais. Savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra savivaldybės pareiga. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės, trečiasis suinteresuotas asmuo patyrė turtinę žalą. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, todėl atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja būtinasis priežastinis ryšys. Pareiškėjo naudai turėtų būti priteista iš atsakovo 1 211,60 Lt turtinės žalos atlyginimas ir 5 % dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas atsiliepimu (b. l. 21-28) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir prie jo pridėtų dokumentų nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi būtent su duobe bei kodėl būtent tokio dydžio žala patirta. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad ginčo duobė galėjo sukelti ir sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus, dėl kurių buvo patirta pareiškėjo nurodoma 1 211,60 Lt žala. Kaltu dėl pažeidimo padarymo asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. vasario 5 d. nutarime nurodytas duobės buvimo faktas dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo tariamai patirtą žalą.

Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė ir kad automobilis apgadintas, bet ir tai, kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje nėra. Duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki eismo įvykio, byloje nėra. Pareiškėjo skundas nepagrįstas, nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų.

Prie skundo nepridėta jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas, atlygindamas draudiminę sumą, atsižvelgė į uždarosios akcinės bendrovės „Trunda ir Ko“ (toliau – ir UAB „Trunda ir Ko“) PVM sąskaitą faktūrą Nr. 0007102, kurioje nurodytas ir neaišku kaip su įvykiu susijusių detalių keitimas.

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nėra aišku ir tai, kodėl ne nuo visų keičiamų detalių neatskaičiuotas nuvertėjimas dėl nusidėvėjimo. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo pateiktais dokumentams, kurie prieštarauja aukščiau nurodytiems teisės aktams, remtis nėra pagrindo. Be to, pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas dar ir todėl, jog į jį yra įtrauktas PVM (UAB „Trunda ir Ko“ 2011 m. vasario 7 d. PVM sąskaita faktūra Serija TRU Nr. 0007102), nors užsakovu nurodytas uždaroji akcinė bendrovė „Top sport“ (toliau – ir UAB „Top sport“) buvo PVM mokėtojas.

Teismų praktikoje yra konstatuota, kad „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu“, taigi PVM dydis (239,16 Lt) taip pat turėjo būti išskaičiuotas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. L. prašė pareiškėjo skundą tenkinti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo 972, 44 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl vietinės reikšmės gatvių ir kelių savininko ar valdytojo pareigos atlyginti žalą subrogacijos, numatytos CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, pagrindu. Atsižvelgdamas į CK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teismas nustatinėjo, ar valstybės institucija (Kauno miesto savivaldybė), iš kurios neveikimo, pareiškėjas kildina turtinę žalą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė teismui nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo poziciją, kad automobilio sugadinimus lėmė ne kelio važiuojamojoje dalyje buvusi duobė. Atsakovas šią poziciją grindė prielaidomis, nepagrįstomis jokiais įrodymais. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo nustatyta Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Byloje nėra jokių pagrįstų aplinkybių manyti, jog vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, viršijo leistiną greitį, buvo neatsargus ir neatidus, neatsižvelgė į važiavimo, meteorologines ir kitas sąlygas bei aplinkybes, ar automobilis jau anksčiau buvo techniškai netvarkingas. Kaip matyti iš eismo įvykio duomenų, eismo įvykis įvyko 2011 m. vasario 5 d. apie 18.10 val., tamsiu paros metu. Duobė, į kurią įvažiavo trečiasis suinteresuotas asmuo D. L., buvo 0,6 m pločio, 2 m ilgio, apsemta vandeniu, todėl nurodytos aplinkybės, t. y. tamsus paros metas, duobė apsemta vandeniu, apsunkino vairuotojo galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Galiojantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. vasario 7 d. nutarimas taip pat neabejotinai patvirtina, kad vairuotojas D. L. Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Pirmiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog įvykį nulėmė būtent nelygi kelio danga (duobė) važiuojamojoje kelio dalyje.

Taip pat nepagrįsti atsakovo argumentai, kad žala atsirado ne dėl atsakovo kaltės ir yra pagrindas atleisti atsakovą nuo atsakomybės (CK 6.253 str.). Atsakovas įstatymų nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Atsakovo atsiliepimas bei atsakovo atstovės paaiškinimai akivaizdžiai patvirtino, jog atsakovas nežinojo apie duobę Kaune, (duomenys neskelbtini), ir nesiėmė jokių priemonių jai sutvarkyti. Todėl atsakovas nevykdė įstatymų numatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nežinojo apie duobę minėtos gatvės kelio važiuojamojoje dalyje, nesiėmė jokių priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti. Dėl kelio duobės buvo padaryta žala automobiliui. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl kelių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad už šio įvykio metu patirtą žalą atsako būtent atsakovas ir tarp atsiradusios žalos ir neteisėtos veikos yra akivaizdus priežastinis ryšis, todėl yra visos trys sąlygos, reikalingos atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką (b. l. 13), įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 str.). Taigi pareiškėjo reikalavimas subrogacijos teise priteisti iš atsakovo atlygintą automobilio savininko patirtą žalą yra visiškai pagrįstas (CK 6.1015 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. 27).

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas, kaip transporto priemonės draudikas, su transporto priemonės draudėju D. L., vadovaudamiesi Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 021, sudarė transporto priemonės draudimo sutartį. Šia sutartimi buvo apdrausta transporto priemonė, pasirenkant draudimo sąlygų variantą – draudimas išskaitant nusidėvėjimą, kuris reiškia, kad draudimo išmoka mokama, išskaitant transporto priemonių dalių nusidėvėjimą, išskyrus atvejus, kai sugadintos dalys keičiamos analogiškomis naudotomis dalimis. Transporto priemonės draudimo sutartyje taip pat buvo nurodyta sąlyga, jog remontas organizuojamas draudiko pasirinkimu, be to, buvo numatyta 400 Lt besąlyginė išskaita (b. l. 7). Draudimo išmoka buvo nustatyta, vadovaujantis nurodytų Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 pagrindu ir pateiktais transporto priemonės sugadintų ir remontuotų dalių išlaidas patvirtinančiais įrodymais, įvertinus tai, kad draudiko atsakomybė yra sutartinė, todėl atlyginami tokio dydžio ir rūšies nuostoliai ir tokia tvarka, kokia numatyta sutartyje.

Pareiškėjo įmonės transporto žalų vertintojas E. B., 2011 m. vasario 7 d. apžiūrėjęs apgadintą transporto priemonę, Transporto priemonės apžiūros akte nurodė keičiamas transporto priemonės dalis (b. l. 9). Įrodymų, paneigiančių žalų vertintojo nustatytus transporto priemonės sugadinimus, nenustatyta. Atsakovas, neigdamas šią aplinkybę, nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių transporto priemonės sugadinimus ir remontuojamų dalių remonto būtinybę.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat ginčijo draudimo išmokos dydžio pagrįstumą. Byloje nustatyta, jog draudėjas pateikė pareiškėjui transporto priemonės remonto darbų atlikimą patvirtinančią PVM sąskaitą – faktūrą, serija Nr. TRU 0007102, kurioje buvo nurodyta bendra 1 378,00 Lt transporto priemonės apgadinimų remonto ir keičiamų detalių kaina (b. l. 10). Pareiškėjas apskaičiavo 1 211,6 Lt (1 378 Lt – 166,40 Lt (nusidėvėjimas padangoms)) dydžio draudimo išmoką bei ją atlygino (b. l. 10-11, 13). Nors pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, jog padangų nusidėvėjimas nebuvo išskaičiuotas iš draudimo išmokos, bei tai, kad iš draudimo išmokos buvo išskaičiuota PVM suma, tačiau bylos duomenys patvirtino priešingai, nei nurodė pareiškėjas skundo pagrinduose. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtino, kad iš draudimo išmokos buvo išskaičiuotas padangų nusidėvėjimas, bet ne 239,16 Lt PVM suma (b. l. 10-13). Kadangi prekių ir paslaugų pirkimo PVM sumos negalima laikyti pareiškėjo nuostoliu, teismas sprendė, kad ši suma išskaičiuotina iš priteistinos žalos atlyginimo. Kaip matyti iš minėtos PVM sąskaitos – faktūros, serija Nr. TRU 0007102, automobilio remonto paslaugas teikiantis asmuo UAB „Trunda ir Ko“ buvo PVM mokėtojas (b. l. 10). Prekes ir paslaugas įsigyjantis asmuo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas UAB „Top Sport“, kuris taip pat yra PVM mokėtojas. Už prekes ir paslaugas UAB “Trunda ir Ko“ sumokėjo draudikas (pareiškėjas) – PVM mokėtojas. Pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo PVM. Pareiškėjas šį mokestį, būdamas PVM mokėtoju, susigrąžins iš valstybės, todėl tai nėra jo patirta žala. Teismas prašomą priteisti 1 211,60 žalos dydį sumažino 239,16 Lt PVM suma, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 972,44 Lt (1 211,60 Lt –239,16 Lt PVM = 972,44 Lt).

Teismas taip pat priteisė iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 42-43), kuriuo prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinant visiškai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria prašoma priteisti suma sumažinta PVM dydžiu. Nurodo, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnio 1 dalis. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme draudėjas yra asmuo, įsigijęs prekes ar paslaugas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. L. nėra PVM mokėtojas, todėl jis neturi teisės į PVM atskaitą. Priklausomai nuo to, kas teiks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo draudėjas nėra PVM mokėtojas, todėl jo nuostoliu, remontuojant transporto priemonę, pripažintina remonto vertė su PVM. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 47-49), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad pagal teismų praktiką, kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Nagrinėjamu atveju PVM mokesčio suma nelaikytina pareiškėjo patirtu nuostoliu, kadangi pareiškėjas šį mokestį, būdamas PVM mokėtoju, susigrąžins iš valstybės. Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas nepagrįstas ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje numatytais dokumentais, todėl prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2011 m. vasario 5 d. trečiasis suinteresuotas asmuo, vairuodamas transporto priemonę „VW Passat“ (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri buvo nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais, todėl transporto priemonė buvo apgadinta. Tarp trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjo esant sudarytai minėtos transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutarčiai, pareiškėjas trečiajam suinteresuotam asmeniui išmokėjo draudimo išmoką – 1 211,60 Lt. Būtent nurodytos draudimo išmokos dydžio turtinės žalos atlyginimo, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, nagrinėjamoje byloje ir siekia pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo 972,44 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat teismas sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai į žalos dydį įskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (239,16 Lt PVM), ir šia suma sumažino priteistinos turtinės žalos dydį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės, kaip vietinės reikšmės kelio savininko, yra teisėtas ir pagrįstas (CK 6.1015 str., 6.266 str.). Tokia išvada darytina remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014). Nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas reiškia nesutikimą tik su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi neįtraukti į pareiškėjo patirtus nuostolius sumokėto 239,16 Lt PVM, šią išvadą grindžiant tuo, kad remonto paslaugas teikęs asmuo yra juridinis asmuo, privalantis apskaičiuoti ir mokėti PVM, o už paslaugas sumokėjo draudikas – PVM mokėtojas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ trečiojo suinteresuoto asmens automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 1 211,60 Lt, įskaitant 239,16 Lt PVM. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnis numato PVM mokėtojų teisę į PVM atskaitą (PVM atskaita pagal šio įstatymo 2 straipsnio 28 dalį yra pirkimo ir (arba) importo PVM dalies atskaitymas, kai pagal šio Įstatymo nuostatas apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalimi sumažinama mokėtina į biudžetą ar padidinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Tačiau pažymėtina, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM (239,16 Lt) negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, todėl priimtas sprendimas keistinas, priteisiant visą pareiškėjo prašomą žalos sumą, įskaitant ir PVM.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikia Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 240 kopiją (b. l. 44), pagal kurią matyti, kad pareiškėjas patyrė 100 Lt išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. liepos 3 d. nutartimi nustačius terminą pareiškėjui papildomiems įrodymams dėl teismo išlaidų pagrindimo pateikti, pareiškėjas pateikė Sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 63 (b. l. 66-70), pagal kurią matyti, kad pareiškėjas patyrė 200 Lt išlaidų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat pateikti abiejų sąskaitų apmokėjimą patvirtinantys mokėjimo nurodymai.

Nors administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas patenkintas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas – pareiškėjo skundas tenkintas visiškai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę į išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, patyrė 200 Lt išlaidų (už skundo surašymą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme) ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančios Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 63 (b. l. 66-70) bei jos apmokėjimą pagrindžiančio mokėjimo nurodymo Nr. 88152 (b. l. 71) kopijas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nurodytų maksimalių dydžių, todėl yra priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad patyrė 100 Lt išlaidų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nors pareiškėjo pateiktoje Sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 240 kopijoje (b. l. 44) įrašyta, kad 100 Lt sumokėtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, o ne apeliacinio skundo parengimą, tačiau teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tai yra rašymo apsirikimas. Tokia išvada grindžiama tuo, kad nurodomas nagrinėjamos administracinės bylos numeris, pareiškėjas šioje byloje teikė tik apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą teikė kita proceso šalis – atsakovas. Pareiškėjo prašoma suma yra pagrįsta ir neviršija Rekomendacijų 8.10 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, taigi yra priteistina iš atsakovo, kaip bylinėjimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 211,60 Lt (tūkstantį du šimtus vienuolika litų šešiasdešimt centų) turtinės žalos atlyginimo ir 5% dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė