A-858-712-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-712/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01139-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8-10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 29 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, jog laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 8 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m., kartu su 4 asmenimis. Pabrėžė, kad jose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų. Kamerose esantys staliukai labai maži, skirti tik dviem asmenim. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnis nustato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą CK 6.250 straipsnyje. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo M. S. skundą (b. l. 36–41) su skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN76:1999 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje nustatyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau 5 kv. m., galiojo iki 2010 m., vėliau buvo pakeistas vienam asmeniui tenkantis plotas į 3,6 kv. m. Pažymėjo, jog 2012 m. gegužės 14 d. ryte, 2012 m. liepos 16 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 5 d. ryte, nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 28 d., 2012 m. spalio 29 d. ryte, 2012 m. lapkričio 7 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d., 2012 m. gruodžio 7 d. ryte, 2012 m. gruodžio 18 d. ryte, 2012m. gruodžio 28 d. ryte – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Pastebėjo, jog suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pabrėžė, jog sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 66-70) pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu ir nurodė, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d.), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 290 parų. Nustatė, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. 2012 m. gegužės 14 d., 2012 m. liepos 16 d., 2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. spalio 29 d., 2012 m. lapkričio 7 d., 2012 m. gruodžio 7 d., 2012 m. gruodžio 18 d., 2012 m. gruodžio 28 d. ryte, 2012 m. spalio 18 d. – 2012 m. spalio 28 d., 2012 m. lapkričio 8 d. visą parą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 290 paras, 12 parų (ir ryte, ir vakare) buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, dar 8 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas ryte. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgė į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertino aplinkybę, jog pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgęs į tai, negalėjo sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (290 parų) kalėjo perpildytose kamerose.

Atkreipė dėmesį, jog Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 kv. m. ploto, iš esmės nėra.

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje nėra pripažįstama, jog siekiant konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti kaliniams minimalų jiems tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo padaryti kiti pažeidimai. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.

Nurodė, jog iš byloje pateiktų pareiškėjo medicininių dokumentų galima spręsti, kad nusiskundimų dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei pareiškėjas nereiškė. Byloje pateiktas Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2013m. balandžio 19 d. atsakymas Nr. 02-615 ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. balandžio 26 d. atsakymas Nr. 13-15(15-10)-2-1998 į teismo paklausimą patvirtina, kad minėtos institucijos M. S. skundų dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K negavo. Be to, aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su uždarąja akcine bendrove „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, patvirtina, jog atsakovas rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius M. S. kalinimo sąlygas, darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgęs į tai, atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo teismas laikė nepagrįstu.

Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl teigė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamo kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl kamerų neatitikimo higienos normoms bei sveikatos sutrikdymo, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Lt.

III. Pareiškėjas M. S. apeliaciniu skundu (b. l. 75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų argumentų, t. y. mažų kamerose esančių stalų, parazitų, statybinės kamerų būklės. Teismas šiuos faktus pripažino, tačiau žalos už juos nepriteisė. Pabrėžia, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas taip pat pripažįsta šiuos pažeidimus, todėl atsakovas privalo kalinamiems asmenims užtikrinti kokybišką ir lygiateisį gyvenamąjį plotą nepriklausomai nuo Lukiškių TI-K esančių kalinių skaičiaus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas M. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 29 300 Lt neturtinės žalos skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad kalinimo konkrečiais laikotarpiais metu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kamerose, dėl ko pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, t. y. patyrė neigiamų išgyvenimų, pablogėjo gyvenimo kokybė bei sveikata.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui M. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo iš Lukiškių TI-K priteisti pareiškėjui 29 300 Lt neturtinės žalos dėl jo kalinimo žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis bei pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, jog teismas nusprendė, kad pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą pareiškėjui yra 300 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o ne 29 300 Lt.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kuri kildinama iš esmės dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimo neužtikrinimo.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusiu nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą pareiškėjas atvyko 2012 m. kovo 21 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m., laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 22 d. iki 2012 m. gegužės 13 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 287, plotas – 7,70 kv. m., 2012 m. gegužės 14 d. ryte perkeltas į kamerą Nr. 104, plotas – 7,38 kv. m., vakare – į kamerą Nr. 196, kurios plotas – 7,94 kv. m., kurioje buvo laikomas iki 2012 m. gegužės 15 d., laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 16 d. iki 2012 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 130, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 136, kurios plotas – 7,94 kv. m., 2012 m. rugpjūčio 22 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 199, plotas – 7,94 kv. m., nuo 2012 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio spalio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 179, kurios plotas – 7,94 kv. m., nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2012 m. spalio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 252, kurios plotas – 42,33 kv. m., 2012 m. spalio 29 d. vakare perkeltas į kamerą Nr. 124, plotas – 7,31 kv. m., vėliau – į kamerą Nr. 310, plotas – 7,77 kv. m. ir joje buvo kalinamas iki 2012 m. lapkričio 2 d., laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 319, kurios plotas – 7,78 kv. m., nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki išvykimo į Alytaus pataisos namus (2013 m. sausio 8 d.) pareiškėjas buvo kalinamas kameroje Nr. 314, kurios plotas – 7,58 kv. m.

Kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius minėtose kamerose buvo nuo 1 iki 10. Kamerose buvusių asmenų skaičius niekada nebuvo pastovus, todėl pareiškėjui kalinimo Lukiškių TI-K kamerose laikotarpiu tekdavo nuo 1,24 kv. m. iki 7,78 kv. m. gyvenamasis plotas. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas savo skunde iš dalies nurodė tiesos neatitinkančius teiginius, kad atsakovas jį laikė kamerose, kuriose visada būdavo 4 asmenys. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo nuolat laikomas pažeidžiant teisės aktų nustatytą 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje.

Remiantis aukščiau minėtais Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime iki 2013 m. sausio 8 d. nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui buvo laikomas 2012 m. gegužės 14 d. ryte, 2012 m. liepos 16 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 5 d. ryte, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d.iki 2012 m. spalio 28 d., 2012 m. spalio 29 d. ryte, 2012 m. lapkričio 7 d. ryte, 2012 m. lapkričio 8 d, 2012 m. gruodžio 7 d. ryte, 2012 m. gruodžio 18 d. ryte, 2012 m. gruodžio 28 d. ryte.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog duomenų apie kameros plotą vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, tačiau toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu nurodo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi būtent atsakovo pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje siekia, jog jam būtų atlyginta neturtinė žala pinigais, t. y. kad jam būtų priteista 29 300 Lt neturtinės žalos.

Įvertinus tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Pažymėtina, jog, kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Tačiau atsižvelgtina į tai, jog tam tikru laikotarpiu buvo ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 29 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas nustatytų pažeidimų pareiškėjui sukeltoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 29 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Be to, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 44–49), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės.

Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą ir trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 8 d., Lietuvoje buvo nustatyta 850 Lt (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.) ir 1 000 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d.) minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 ir 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 29 300 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 6 850 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 850 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 850 Lt (šešis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) neturtinei žalai atlyginti.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys