A-575-1200-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1200/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01098-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–9), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl kalinimo sąlygų. Pareiškėjas pažymėjo, kad Marijampolės PN buvo perpildyti ir juose trūko gyvenamojo ploto, buvo netinkama ventiliacija, nebuvo sudarytos sąlygos maistui laikyti, būriuose Nr. 17 ir 22 nebuvo įrengtos virtuvėlės, todėl maistą gaminti teko gyvenamosiose patalpose, žiemos sezono metu gyvenamosiose patalpose buvo žema oro temperatūra, nebuvo rūkomųjų patalpų, neįrengtas poilsio kambarys, džiovykla ir sporto salė, buvo nepakankamas dieninis ir dirbtinis apšvietimas, taip pat nebuvo šilto vandens. Be to, pabrėžė, kad apie 100 asmenų teko tik 4 tualeto kabinos, kurios buvo atskirtos 120–130 cm aukščio pertvaromis. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių nežmoniškų ir orumą žeminančių kalinimo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo savijauta, sutriko miegas, atsirado dirglumas, t. y. jis patyrė didžiulę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas bausmę atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose būriuose Nr. 3, 17 ir 22, kurie susideda iš įvairių patalpų (būryje Nr. 3 yra 6 patalpos, būryje Nr. 17 – 5 patalpos, o būryje Nr. 22 – 2 patalpos), be to, prie kiekvieno būrio yra lauko kiemas, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam bei visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Šiame kontekste Marijampolės PN pabrėžė, kad pareiškėjas dienos metu turėjo judėjimo laisvę ir konkrečioje patalpoje, kurioje miegojo, galėjo būti tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val.

Paaiškino, kad būryje Nr. 3 gyvenamųjų patalpų plotas yra 239,25 kv. m ir šiame būryje 2010 m. III ketvirtyje vidutiniškai buvo 63 nuteistieji, 2010 m. IV ketvirtyje – 67 nuteistieji, 2011 m. I ketvirtyje – 65 nuteistieji, 2011 m. II ketvirtyje – 70 nuteistųjų, 2011 m. III ketvirtyje – 71 nuteistasis, 2011 m. IV ketvirtyje – 75 nuteistieji, 2012 m. I ketvirtyje – 74 nuteistieji; būryje Nr. 17 gyvenamųjų patalpų plotas yra 142,2 kv. m ir šiame būryje pareiškėjo buvimo jame laikotarpiu vidutiniškai buvo 57 nuteistieji; būryje Nr. 22 gyvenamųjų patalpų plotas yra 173,59 kv. m ir šiame būryje 2009 m.

IV ketvirtyje vidutiniškai buvo 62 nuteistieji, 2010 m. I ketvirtyje – 38 nuteistieji. Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu dėl bausmės atlikimo sąlygų įstaigos administracijai nesiskundė, dėl patalpų atitikimo higienos normoms nei pareiškėjas, nei kiti minėtuose būriuose gyvenę nuteistieji į Visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, o 2010 m. visos įstaigos patikrinimo metu bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų Visuomenės sveikatos centras nenustatė. Papildomai akcentavo, kad Marijampolės PN visose gyvenamosiose patalpose yra įrengti varstomi langai ir patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus. Be to, nurodė, kad lokaliniuose kiemuose yra įrengtos rūkymo vietos ir drabužių džiovyklos, taip pat kiekvienam būriui atskirai ir atskirose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai, o teisės aktai nenumato pareigos tiekti karštą vandenį į sanitarinius mazgus. Kita vertus, Marijampolės PN pripažino, kad dėl vietos stokos ne visuose būriuose yra įrengti poilsio kambariai, tačiau pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) virtuvėlės įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, tuo tarpu tokių galimybių nėra tik būryje Nr.

22. Marijampolės PN manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos yra tik deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Taip pat tvirtino, kad šiuo atveju Marijampolės PN veikė tinkamai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo valstybės atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kilti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 72–75) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atlikinėjo būriuose Nr. 3, 17 ir 22. Būryje Nr. 22 pareiškėjas bausmę atlikinėjo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2010 m. sausio 27 d., būryje Nr. 17 – nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. kovo 31 d., o būryje Nr. 3 – nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 21 d. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Marijampolės PN nurodė, jog neturi galimybių nustatyti pareiškėjo miegojimo vietas ir nuteistųjų skaičių būriuose, todėl pateikė tik bendrą patalpų plotą ir vidutinį nuteistųjų skaičių, tačiau pripažino, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktų numatyta gyvenamojo ploto norma.

Įvertinęs Marijampolės PN pateiktą būrio Nr. 3 patalpos lovų schemą, teismas pagal lovų skaičių sprendė, kad šioje patalpoje, kurios plotas 50,81 kv. m, bausmę atlikinėjo 16 nuteistųjų. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad lova užima apie 2 kv. m ploto, teismas padarė išvadą, jog būryje Nr. 3 vienam nuteistajam realiai teko apie 1,8 kv. m ploto. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 21 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Tačiau teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kadangi Marijampolės PN nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų. Nuteistieji turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla.

Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Teismas kartu akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, teismas iš dalies pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl to buvo sutrikdyta jo sveikata.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose nuolat keičiasi (nuteistieji išvyksta į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto trūkumą miegui skirtu laiku kompensavo nemažas natūraliai vėdinamų patalpų plotas, o kitu (pagal dienotvarkę neskirtu miegui) laiku pareiškėjas turėjo galimybę laisvai judėti atitinkamose įstaigos patalpose ir teritorijoje (būti gryname ore), sportuoti tam skirtose aikštelėse ir patalpose, lankytis koplyčioje, renginiuose bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Marijampolės PN skalbyklos, džiovyklos ir tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dėl to sunku laikytis higienos reikalavimų, teismas pabrėžė, jog nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Higienos normos HN 76:2010 nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtino skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, šiuose teisės aktuose taip pat nenurodytas minimalus bendras šių patalpų plotas.

Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centrui 2010 m. rugsėjo 13 d. atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose įrengtas karštas ir šaltas vanduo, pataisos namų skalbykloje yra nešvarių skalbinių priėmimo, skalbimo, lyginimo, švarių skalbinių laikymo ir skalbinių išdavimo zona, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai nepažeisti.

Taip pat nepaneigta Marijampolės PN nurodyta aplinkybė, jog rūkantiems nuteistiesiems yra įrengtos rūkymo vietos lokaliniuose kiemuose, o pareiškėjas bausmės atlikimo Marijampolės PN metu nėra nurodęs, kad jis yra nerūkantis, ar kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Be to, teismas pažymėjo, kad maistu nuteistieji yra aprūpinami, o virtuvėlės gali būti įrengiamos tik esant techninėms sąlygoms (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 p.). Papildomai nurodė, kad nors pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, kad gyvenamuosiuose korpusuose neįrengti laisvalaikio kambariai, kambarys maisto produktams laikyti, džiovyklos įrengtos lokaliniuose kiemuose, bet ne gyvenamuosiuose korpusuose, šiuo atveju pareiškėjas visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis.

Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 2 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 79–81), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjo skundas, ir šioje dalyje atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Marijampolės PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai skaičiavo vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, kadangi nepagrįstai iš bendro patalpos ploto atėmė patalpoje esančių nuteistųjų lovų plotus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nenumato, jog iš gyvenamojo ploto normos atimamas baldų, esančių gyvenamojoje patalpoje, plotas. Marijampolės PN teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas, skaičiuodamas vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas STR 1.14.01:1999).

Pareiškėjas G. B. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86–87) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai skaičiavo vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. vasario mėn. Marijampolės PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vienam nuteistajam tenkančio gyvenamosios patalpos ploto paskaičiavimu, argumentuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai iš bendro patalpos ploto atėmė patalpoje esančių nuteistųjų lovų plotus. Marijampolės PN teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas, skaičiuodamas vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turėjo vadovautis Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 nuostatos nereglamentuoja laisvės apribojimo institucijose asmenims tenkančio ploto dydžio klausimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog apskaičiuodamos gyvenamojo ploto dydį, pataisos įstaigų institucijos nepagrįstai remiasi Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“. Bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010.

Šios normos 5 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-170/2013 ir kt.). Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 31 d. iki 2012 m. vasario 21 d. pareiškėjui atliekant bausmę būrio Nr. 3 antrojoje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50,81 kv. m ir joje įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas atitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimus. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (iš viso 37 dienas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti gyvenamosios patalpos plotas, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Kartu akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į tai, pabrėžtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 18–21, 46–50, 52–54, 68–69) matyti, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas truko tik 37 dienas ir šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma (apie 2,8 kv.

m) buvo tik nežymiai mažesnė (apie 0,3 kv.

m) nei numato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas. Be to, byloje nenustatyta, jog Marijampolės PN būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Buvimo Marijampolės PN laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. (b. l. 22–45). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose.

Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.). Tai įvertinus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Pabrėžtina, jog ginčo dėl šių aplinkybių iš esmės nėra. Be to, byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė.

Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo G. B. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys