2K-302-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-302-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00042-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.25.4.5;

2.1.7.4;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, J. L. bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant vienerius metus neišeiti iš namų nuo 22 iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 68 straipsniu, uždrausta nuteistajam vienerius metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinį dėl 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies: priteista iš civilinio atsakovo – UAB „K.“ 40 000 Lt (11 584,8 Eur), iš civilinio atsakovo – draudimo bendrovės AAS „G.“ 17 264 Lt (5000 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 21 d. nutartis, kuria nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. L. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768) (toliau – KET) 28 punktą, kuriame nurodoma, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, 132 punktą, kuriame nurodyta, kad vairuotojas atsižvelgdamas į greitį privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, ir 134 punktą, kuriame nurodoma, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Jis 2013 m. sausio 16 d., apie 8.00 val., Šilutės r., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 186 km, vairuodamas kelių eismo transporto priemonę – automobilį „Volvo FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Smitch“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta dviračiu važiuojantį V. S., kuris dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų mirė.

Nuteistasis J. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir jį išteisinti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo, priešingai nei reali situacija, nesant tiesioginių įrodymų nustatė, kad jis pažeidė KET 28, 132 bei 134 punktus, ir netinkamai pritaikė BK 281 straipsnio 5 dalį. Jis (J. L.) 2013 m. sausio 16 d., apie 8 val., kelyje Mikytai–Šilutė–Klaipėda vairavo vilkiką su puspriekabe. Eismas buvo intensyvus, priekyje vilkiko važiavo krovininis automobilis, iš paskos – lengvasis automobilis; kelias buvo pakankamai platus (9,2 m), nebuvo jokių ribojančių ar įspėjančių ženklų; jis važiavo tiesiai apie 70 km/h greičiu. Ties Šilute jis pravažiavo dviratininką, važiuojantį kelkraštyje (1,5–2 m pločio). Pravažiuodamas pro dviratininką kasatorius dešinės pusės galinio vaizdo veidrodyje pastebėjo, kad šis nugriuvo. Kasatoriui pasirodė keista, kad dviratininkas nugriuvo, todėl sustojo, taip pat sustojo iš paskos važiavęs lengvasis automobilis „Škoda“. Šio automobilio vairuotojui R. V. pasirodė, kad dviratininkas buvo nutrenktas kasatoriaus vairuojamo sunkvežimio puspriekabės galiniu ratu (teisiamajame posėdyje liudytojas R. V. patvirtino, kad krovininio automobilio ir dviračio kontakto nematė, nes jam tik pasirodė, kad kliudė galiniu ratu, ir sutiko, jog dviratininkas galėjo nugriūti be kontakto su sunkvežimiu). Kasatorius kartu su R. V. nuėjo prie dviratininko, kuris stūmėsi dviratį, jokių kūno sužalojimų, dviračio sulankstymų jie nepastebėjo. Dviratininkas nurodė, kad nesuprato, kodėl nugriuvo, atsisakė, kad būtų iškviesta greitoji ir policija, todėl kasatorius iš įvykio vietos išvažiavo.

Pasak kasatoriaus, suprasdamas situaciją, dviratininko V. S. tėvo A. S. būseną netekus sūnaus, paskatintas tyrėjos I. Jurjonės, dalyvaujant advokatui R. Juščiui, pripažindamas, kad dviratininkas nugriuvo pravažiuojant jo vairuojamam krovininiam sąstatui, jis sutiko su pateiktais kaltinimais. Kasatorius teigia, kad tyrėja I. Jurjonė, prokuroras, apylinkės teismas atsisakė priimti jo raštiškus paaiškinimus ir taip neleido apsiginti. Klaipėdos apygardos teisme jam neleido pateikti klausimų ekspertui D. Juciui (dėl skirtingo įvykio vietos apžiūros laiko – 2013 m. sausio 13 d. ar 2013 m. sausio 16 d. bei vietos – 182 ar 186 km). Taip buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis.

Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadose Nr. 11K-149(13) nurodytas skirtingas įvykio laikas ir vieta: 2013 m. sausio 13 d. Kelių eismo įvykio apžiūros protokole nurodyta įvykio vieta kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 182 km, 2013 m. sausio 16 d. eismo įvykio vietos plane – 182 km 680 m. Plane pažymėta, kad važiuojamosios dalies skersine kryptimi matavimai atlikti 3,9 m atstumu nuo įvykio vietoje esančio kelio ženklo „Avaringa sankryža“, tačiau, pasak kasatoriaus, apie 200 m atstumu nuo jo ir liudytojo R. V. susitikimo su dviratininku vietos jokių kelio ženklų nebuvo. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodyti skirtingi įvykio laikas ir vieta – 2013 m. sausio 16 d. 186 km, 2013 m. sausio 13 d. – 182 km, be to, teigiama, kad kasatorius, vairuodamas transporto priemonę, kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta važiuojantį dviratį.

Kasatorius pažymi ir tai, kad 2013 m. sausio 31 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta: „Ant dviračio nematyti jokių pėdsakų ar sugadinimų, kurie būtų būdingi smūginiam sąlyčiui su kita judančia transporto priemone“; 2013 m. balandžio 16 d. daikto apžiūros protokole nurodyta: „Automobilio priekinėje dalyje jos priekiniame paviršiuje tiesioginio kontakto pėdsakų būdingų pėsčiojo ar dviratininko partrenkimui nėra“, „dešiniajame kampe 96–103,5 cm aukštyje apie 5,5 cm į dešinę atsikiša dešinysis posūkio rodiklis, ant jo korpuso smūginio slystamo kontakto nėra“. Ekspertas D. Jucius iš tyrėjos I. Jurjonės gavo užduotį atlikti objektų tyrimą, kurioje, pažeidžiant nekaltumo prezumpciją, nurodyta, kad J. L. vairuojamas automobilis su puspriekabe kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta važiuojantį dviratį, vairuojamą V. S., nes, pasak kasatoriaus, dar ir šiandien neaišku, kas 2013 m. sausio 16 d. kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 186 km kliudė dviratininką. Be to, tyrėja I. Jurjonė ekspertui pateikė klaidinančią informaciją dėl eismo įvykio vietos, laiko, kad dviratininkas važiavo ne kelkraštyje, o ta pačia eismo juosta, kaip ir sunkvežimiai, ir buvo gerai matomas iš toli. Kasatoriaus manymu, dėl to eksperto D. Juciaus veiksmai, gavus pakartotiną sukonkretintą užduotį, yra šališki.

Pasak kasatoriaus, neatliktos tyrimui svarbios ekspertizės (mikrodalelių, laikrodžių tikslumo sutapimo), preliminarūs realios situacijos skaičiavimai pagal kasatoriaus pateiktus parodymus. 2013 m. balandžio 16 d. automobilio „Volvo FH42T“ apžiūros protokole nurodyti ir Klaipėdos apygardos teismo nutartyje minimi automobilio dešinio šono priekinėje dalyje aptikti slystamo kontakto pėdsakai nieko bendro su kaltinimais neturi, nes tai kiekviename judančiame vilkike aptinkami pėdsakai nuo dažnų kontaktų su krūmų šakomis. Pasak kasatoriaus, nors ekspertas, žinodamas, kad tyrimui pateikta pirminė informacija skiriasi nuo realios situacijos (dėl įvykio laiko, vietos), neatlikęs būtinų tyrimų ir skaičiavimų, neįvertinęs visų galimų situacijos aplinkybių, padarė tikėtinas, klaidingas ir šališkas išvadas.

2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadose Nr. 11K-96(13) nustatyta, kad tirti pateiktoje medžiagoje esančių duomenų pagrindu negalima vienareikšmiškai ir kategoriškai identifikuoti vilkiko „Volvo FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) kontakto su V. S. ar dviračiu, kuriuo jis važiavo, tačiau tikėtina, kad V. S. buvo partrenktas būtent vilkiku „Volvo FH42T“. Pasak kasatoriaus, ekspertas D. Jucius pats prieštarauja savo išvadoms: 2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadose Nr. 11K-149 (13) nurodyta: „jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje dviračiu važiuojantis V. S., keldamas grėsmę eismo saugumui, vilkiko „Volvo FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) judėjimui sudarė kliūtį, kai iš paskos ta pačia kryptimi važiuojantis vilkikas „Volvo FH42T“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) jį (dviračiu važiavusį V. S.) buvo privažiavęs mažesniu kaip 86,8 m atstumu vilkikui „Volvo FH42T“ važiuojant 70 km/h greičiu, ar mažesniu kaip 108,2 m atstumu vilkikui „Volvo FH42T“ važiuojant 80 km/h, tai V. S. veiksmai – važiuodamas dviračiu keldamas grėsmę eismo saugumui sudarė kliūtį vilkiko „Volvo FH42T“ judėjimui – techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu“. Kasatorius pastebi, kad jis kelkraštyje dviratininką pastebėjo vos 30–35 m atstumu nuo vilkiko ir jį matė tik apie 2 sekundes. Pasak kasatoriaus, ekspertas, pažeisdamas BK 235 straipsnio 1 dalį, padarė klaidingą išvadą, neatitinkančią realios situacijos, kad V. S. buvo partrenktas būtent vilkiku „Volvo FH42T“. Be to, Klaipėdos apygardos teismo posėdyje į advokato R. Špelverio klausimą: „jeigu šioje situacijoje būtų įvardytas kitas automobilis, ar išvados būtų analogiškos?“ ekspertas D.Jucius atsakė teigiamai, taip patvirtindamas, kad „neturėdamas tiesioginių įkalčių, eksperto tyrimas apsiribojo apkaltinimui reikalingų išvadų pritaikymu“, o teismo medicinos ekspertas G. Paulikas pareiškė, kad V. S. galėjo būti išgelbėtas, jei operatyviai būtų atliktos visos procedūros, palaikant gyvybę ir nebūtų vilkinama.

Pasak kasatoriaus, svarbūs liudytojo R. V. 2013 m. sausio 23 d. duoti parodymai, kad priekyje jo apie 50 m atstumu važiavo sunkvežimis „fura“, o pravažiavęs tolokai už Šyšos tilto pamatė, kaip į dešinį kelkraštį nukrito dviratininkas su dviračiu, sunkvežimis nesustojęs važiavo toliau, jis matė, kaip dviratininkas keliasi. Pasak kasatoriaus, 50 m atstumas – tai 2–3 sekundės laiko. Tai, kad R. V. per šį laiko tarpą suspėjo pamatyti, kaip dviratininkas keliasi, rodo, jog dviratininkas nebuvo patyręs stipraus smūgio. Pasak kasatoriaus, jam pravažiuojant pro kelkraštyje važiuojantį dviratininką (o ne ta pačia eismo juosta, kaip ir vilkikas „Volvo FH42T“, kaip konstatavo teismas), kontakto tarp jo vilkiko ir dviratininko nebuvo, tai buvo savaiminis dviratininko nugriuvimas, kuris neturėjo rimtų padarinių. Kasatorius taip pat pateikia savo nuomonę dėl situacijos tęsinio: pasikalbėję su dviratininku išsiskirstė, nesužalotas dviratininkas sėdo ant dviračio važiuoti į darbą, susvyravo, o vienas iš pravažiuojančių automobilių jį kliudė ir nuvažiavo. Tuomet jau patyręs stiprų smūgį, dviratininkas iš lėto atsikėlė, keletą metrų tempė jau apgadintą dviratį, o toliau – pagal bylą (liudytojas B. A. parodė, kad dviratininkas pasakė, jog jį partrenkęs automobilis iš įvykio vietos nuvažiavo; ekspertas D. Jucius pateikė prielaidas, kad V. S. buvo nutrenktas automobilio su užapvalintais kampais, nes kelyje tokių daug, tai galėjo būti ir lengvesnis panašios konstrukcijos krovininis automobilis; teismo medicinos ekspertas G. Paulikas nurodė, kad dviratininkas patyrė stiprų smūgį). Pasak kasatoriaus, dviratininkas V. S. elgėsi neatsargiai – esant dideliam automobilių srautui, apsnigtame kelyje nesilaikė KET 65, 66, 71, 106 ir 109 punktų reikalavimų. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad buvo padaryta esminių Konstitucijos 31 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnio 3 dalies, BK 20 straipsnio, 229 straipsnio, 235 straipsnio 1 dalies pažeidimų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į nuteistojo J. L. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniame skunde nurodytos faktinės bylos aplinkybės, susijusios su nagrinėjamo eismo įvykio eigos aprašymu, taip pat nesusijusios su nagrinėjama byla, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Kasatorius teismų nustatytas eismo įvykio aplinkybes, nevertindamas jų visumos, išimtinai vertina savo naudai. Tačiau Šilutės rajono apylinkės teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 16 d. apie 8.00 val. J. L., vairuodamas transporto priemonę automobilį „Volvo FH42T“ su puspriekabe, kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta važiuojantį dviračiu V. S., kuris dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų mirė. Įvertinęs eismo įvykio aplinkybes teismas nustatė, kad J. L. pažeidė KET (galiojusių eismo įvykio metu) 28, 132 ir 134 punktus. Pasak prokuroro, nepagrįstos kasatoriaus abejonės specialistų išvadomis. Nors byloje nėra liudytojų, kategoriškai patvirtinusių, kad dviratininkas V. S. buvo partrenktas kasatoriaus automobilio, tačiau toks faktas yra nustatytas teismo ekspertų išvadomis, jog V. S. mirė nuo stipraus liemens kairės pusės sumušimo padaryto blužnies sužalojimo. Nukentėjusiajam buvo nustatytos ir dvi viena žemiau kitos išsidėsčiusios išilginių juostų formos poodinės kraujosruvos kairės šlaunies išoriniame paviršiuje. Specialistai davė tikėtiną išvadą, kad šie sužalojimai padaryti automobilio „Volvo FH42T“ priekiniame dešiniajame kampe esančiu posūkio žibintu V. S. sėdint ant dviračio balnelio, kairės kojos šlauniai esant ant paminos, artimoje horizontaliai padėtyje. Specialistai nustatė V. S. griuvimo kryptį – į priekį ir į dešinę, todėl taip krentant nuo dviračio, be stiprios pašalinės jėgos poveikio, kairės kūno pusės sužalojimai, dėl kurių plyštų blužnis, yra negalimi. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti specialistų kompetencija ar jų padarytomis išvadoms. Taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų pažeidęs KET.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio pažeidimo. Nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu J. L. nebuvo leista įgyvendinti teisę į gynybą – pateikti dokumentus. J. L., apklaustas kaip įtariamasis, susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, neprašė pridėti prie bylos kokių nors dokumentų ar papildyti ikiteisminį tyrimą, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo patenkinti jo ir jo gynėjo prašymai iškviesti ir apklausti liudytojus. Nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas tai, kad skiriant užduotis specialistams buvo nurodomi bylos duomenys (jog V. S. buvo patrenktas J. L. vairuotu automobiliu), nes kaltė yra nustatoma įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip aiškų rašymo apsirikimą eismo įvykio protokole nurodytą 2013 m. sausio 13 d. datą (vietoj 2013 m. sausio 16 d.). Teismas pagrįstai konstatavo: „iš bylos dokumentų chronologijos aiškiai matyti, kad įvykio vieta buvo apžiūrėta 2013 m. sausio 16 d. pareigūnams atvykus prie pakelėje nugriuvusio dviratininko“. Ši aplinkybė bei liudytojų R. V. (mačiusio įvykį), B. A. ir G. M. (bendravusių su nukentėjusiuoju neužilgo po įvykio) parodymai paneigia skundo teiginius, kad nukentėjusysis buvo partrenktas automobilio keliomis dienomis anksčiau, kasatoriui nesant Lietuvoje. Prokuroras nesutinka ir su skundo teiginiais, kad ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teismuose iš esmės buvo pažeisti BPK 22 straipsnio 3 dalis, BK 20, 229 straipsniai, 235 straipsnio 1 dalis. Nagrinėjant bylą įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės buvo užtikrintos, o kasatorius nusikalstamų veikų, numatytų BK 20, 229 straipsniuose ar 235 straipsnio 1 dalyje, padarymu nebuvo kaltinamas. Įvertinus bylos medžiagą matyti, kad teismai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas į nuteistojo skundo argumentus visiškai atsakė.

Civilinio atsakovo UAB „K.“ atstovas advokatas Regimantas Špelveris atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį tenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė BPK pažeidimų: nepašalino visų abejonių dėl J. L. kaltės, taip pažeidė in dubio pro reo principą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio 5 dalį gali būti traukiamas tik tiesiogiai kelių eismo saugumo taisykles pažeidęs asmuo, jeigu tarp jo padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių (žmonių žūties) yra priežastinis ryšys ir kai be abejonių nustatoma jo kaltė.

Nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai susidūrimo momento nematė, išskyrus liudytoją R. V., kuris nurodė matęs, kaip nuvirto dviratininkas pravažiavus J. L. vairuojamam vilkikui, o susidūrimas lyg buvo galiniais ratais. Tačiau 2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(13) nurodoma, kad pirminis susidūrimo kontaktas įvyko V. S. kaire kūno puse kontaktuojant su vilkiko priekinės dalies dešiniuoju kampu. Abiejų instancijų teismai vadovavosi atliktomis specialistų užduotimis, tačiau nepašalino abejonių dėl tam tikrų išvadų ir duomenų: 2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-96(13) konstatuojama, kad tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima vienareikšmiškai identifikuoti automobilio „Volvo FH42T“ kontaktą su V.

S. ar dviračiu, kuriuo jis važiavo; dviračio, vilkiko, žuvusio rūbų apžiūros protokoluose nėra duomenų, kad vilkikas būtų turėjęs fizinį kontaktą su V. S. (ir / ar jo dviračiu). Be to, įvertinus tai, kad vilkikas važiavo apie 70 km/h greičiu (J. L. parodymai), o dviratininkas – apie 20 km/h, susidaro 50 km/h greičio skirtumas, atsižvelgiant į tokį greičio skirtumą, dviračio apgadinimus (tik apsauginio galinio rato apsaugos sulankstymas), vilkiko apgadinimus (kurių nėra), yra nelogiška teigti, kad dviratis susidūrė su vilkiku. 2013 m. birželio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-149(13) nurodoma, kad jeigu prieš įvykį dviračiu važiuojantis V.

S., keldamas grėsmę eismo saugumui, vilkiko „Volvo FH42T“ judėjimui sudarė kliūtį, kai iš paskos ta pačia kryptimi važiuojantis vilkikas dviračiu važiavusį V. S. buvo privažiavęs mažesniu kaip 86,8 m atstumu vilkikui važiuojant 70 km/h greičiu, ar mažesniu kaip 108,2 m atstumu vilkikui važiuojant 80 km/h greičiu, tai V. S. veiksmai – važiuodamas dviračiu, keldamas grėsmę eismo saugumui, sudarė kliūtį vilkiko judėjimui – techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nagrinėjamo įvykio kilimu.

Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad tai alternatyvi išvada, t. y. modeliuojamos dvi situacijos, iš kurių viena nepalanki nuteistajam, kita palanki (dviratininko veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini). Apeliacinės instancijos teisme ekspertas D. Jucius nurodė, kad dėl neišlikusių ir neužfiksuotų vilkiko stabdymo žymių, dviračio ratų pėdsakų negalima atsakyti į klausimą, ar dviratininkas prieš pat susidūrimą pavojingai manevravo, ar ne. Akivaizdu, kad teiginiai apie dviratininko manevravimą, jo galimą pasukimą važiuojant snieguota kelio danga į vieną ar kitą pusę, išnaudojus byloje visas įrodinėjimo galimybes, kitais įrodymais nei paneigti, nei patvirtinti, o tai sudaro pagrindą remtis in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.

Būtent dviratininko važiavimo kryptis, manevravimas, greitis šioje byloje yra pagrindinė aplinkybė vertinant priežastinio ryšio buvimą ir jo nustatymą. Dėl šių priežasčių byloje negali būti daroma išvada dėl vieno iš BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių – priežastinio ryšio tarp J. L. veikos ir kilusių padarinių – nustatymo, nesant pašalintai abejonei dėl dviratininko pavojingo manevro prieš pat susidūrimą.

Nuteistojo J. L. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kasatorius teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nes vertino tik jį kaltinančius įrodymus, t. y. ginčija savo kaltę. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kadangi įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, tai kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiojo A. S., liudytojų R. V., B. A., E. G. parodymai, specialistų išvados ir kt.), pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (kaltinamojo parodymai). Teismas J. L. kaltę, kad jis padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, nuteistasis teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytoją B. A., specialistą autotechniką D. Jucių, teismo medicinos ekspertą G. Pauliką. Apeliantas ir jo gynėjas galėjo užduoti specialistams klausimų ir aiškintis jiems svarbias aplinkybes. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai paneigtos nuteistojo keltos versijos, kad įvykio metu prasilenkiant jo vairuojamam vilkikui su dviratininku šis savaime galėjo nukristi, o vėliau jį galėjo sužaloti kitas automobilis, taip pat motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat ir dėl įvykio vietos apžiūros protokole klaidingai nurodytos datos – 2013 m. sausio 13 d. (aiški techninė klaida, nes jo tęsinyje bei fotolentelėje jau nurodyta teisinga data – 2013 m. sausio 16 d.).

Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto J. L. argumentus – dėl procesinių pažeidimų, įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, padarytų išvadų ir jo kaltės bei žuvusio dviratininko neva padarytų KET 106 ir 109 punktų reikalavimų pažeidimų – yra atsakyta. Kasatorius iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus nesutikdamas su žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, tačiau neteigia, kad į apeliacinio skundo esminius argumentus teismas neatsakė. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Kasatoriaus skundo argumentas, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nepagrįstas, todėl atmestinas: J. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme naudojosi advokato pagalba; baigus ikiteisminį tyrimą J. L. susipažino su bylos medžiaga dalyvaujant gynėjui ir prašymų papildyti bylos medžiagą nereiškė; teisiamojo posėdžio protokolų turinys paneigia kasatoriaus teiginius, kad apylinkės teismas atsisakė priimti raštiškus paaiškinimus, o apygardos teismas neleido užduoti klausimų specialistui D. Juciui. Be to, kaltinamasis J. L. davė parodymus pirmosios instancijos teisme ir turėjo galimybę visus savo argumentus išsakyti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo

BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. L. 2013 m. sausio 16 d., apie 8.00 val., Šilutės r., kelio Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda 186 km, vairuodamas automobilį „Volvo FH42T“ su puspriekabe „Smitch“, pažeidė KET 28, 132, 134 punktų reikalavimus, t. y. kelyje atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, kliudė priekyje jo ta pačia eismo juosta dviračiu važiuojantį V. S., kuris dėl patirtų eismo įvykio metu sužalojimų mirė.

Žemesnės instancijos teismų sprendimais iš esmės konstatuota, kad tarp J. L. padarytų KET 28, 132, 134 punktuose numatytų reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką jis turi atsakyti. Teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp J. L. veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos (jos padarytos įvertinus ne tik specialistų išvadas, bet ir visų bylos įrodymų visumą), nes eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo įvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis būtų vykdęs KET 134 punkto reikalavimą – saugiai aplenkti ta pačia eismo juosta važiuojantį dviratininką, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Taigi J. L. veika buvo eismo įvykio metu kilusių padarinių pagrindinė priežastis.

Nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje, yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, konstatavę, kad J. L. padarytas nusikaltimas yra neatsargus, tiesiogiai nenurodė, kuria neatsargumo rūšimi pasireiškė jo kaltė. Ši aplinkybė, nors ir yra teismų sprendimų trūkumas, neturi reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo neatsargumo rūšies veika kvalifikuojama pagal vieną ir tą patį baudžiamąjį įstatymą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų eismo įvykio aplinkybių ir jų sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad J. L. jam inkriminuotą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Neginčytina, kad J. L. nenumatė, jog dėl jos veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (vairuotojas profesionalas, turintis didelę šio darbo patirtį) jis turėjo ir galėjo tai numatyti. Teismų sprendimais nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl to, jog J. L., vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus atstumo lenkdamas lygiagrečiai važiuojantį dviratininką ir jį partrenkė. Dviratininko lenkimo manevrą jis privalėjo atlikti saugiai. Įvertinus nurodytą įvykio situaciją, J. L. galėjo numatyti, kad nesilaikant KET reikalavimų gali įvykti eismo įvykis su įvairiais padariniais.

Taigi J. L. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Dėl kitų skundo argumentų

Teisėjų kolegija atkreipia kasatoriaus dėmesį į tai, kad jo skunde yra daug argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. L. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas