AS-556-1155-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-1155/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04182-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. N. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 17 d. elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė teismui skundą, kuriame prašė pripažinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paskirtos komisijos veiksmus neteisėtais; panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014 m. birželio 25 d. aktą Nr. RG-47; išreikalauti iš atsakovo 2014 m. birželio 25 d. akto Nr. RG-47 priedus ir pridėtus dokumentus, kuriais buvo vadovautasi nustatant žalos dydį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad, pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos matyti, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-749/2013, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-356/2014). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2014 m. gegužės 7 d.

įsakymu Nr. Į-107 sudaryta komisija, vadovaudamasi Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315, 1, 5 punktais, priėmė skundžiamą aktą, kuriame konstatavo, jog valstybės saugomas kultūros paveldo objektas – Raudondvario dvaro sodybos rūmai – po 2005 m. liepos mėnesį kilusio gaisro paliktas be priežiūros, pastato būklė toliau blogėja, nes nevykdomi priežiūros darbai, ir aprašė statinio būklę.

Be to, minėta komisija nustatė kultūros paveldo objektui – Raudondvario dvaro sodybos rūmams, kurie nuosavybės teise priklauso pareiškėjui, dėl nepriežiūros padarytą žalą – 1 069 828 Lt. Komisija ginčijamame akte suformulavo tokius pasiūlymus:

1) Raudondvario dvaro sodybos rūmų savininkui atlyginti žalą ir atkurti iki sužalojimo buvusią būklę – stabilizuoti fizinę pastato būklę: aptveriant pastatą ir teritoriją aplink jį bei pakabinant įspėjamuosius ženklus turi būti apribotas žmonių patekimas į pastatą ir į teritoriją. Nurodė, kad pastato savininkas privalo imtis skubių priemonių laikinam pastato konstrukcijų apsaugojimui nuo irimo, taikyti konservavimo priemones. Rekomendavo nedelsiant kreiptis į ekspertus ir užsakyti specialius pastato esamos būklės ir konstrukcijų tyrimus, pagal kuriuos turėtų būti sprendžiama dėl neatidėliotinų darbų atlikimo, kitu atveju greitu laiku pastatui gresia griūtis;

2) susitarimo atveju, tvarkybos darbus planuoti Lietuvos Respublikos nustatyta teisės aktų tvarka pasirengus projektinę dokumentaciją ir gavus darbus leidžiantį dokumentą;

3) nesutarimo atveju, objekto savininkui nesutinkant atkurti iki sužalojimo buvusios būklės, pasiūlė Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsniu, teikti ieškinį teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo bei spręsti klausimą dėl kultūros paveldo objekto paėmimo valstybės nuosavybėn. Vadovaudamasis ginčijamu aktu, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (1.29.-Š)2Š-393 pasiūlė pareiškėjui atkurti iki Raudondvario dvaro sodybos rūmų sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl nepriežiūros padarytą žalą.

Minėtame rašte nurodyta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Šiaulių teritorinis padalinys iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. lauks pareiškėjo atsakymo dėl sutikimo arba nesutikimo su pateiktais pasiūlymais, o, nesutarimo atveju, teiks teismui ieškinį dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo bei inicijuos klausimą dėl kultūros paveldo objekto paėmimo valstybės nuosavybėn.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsnyje reglamentuojamas žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

Be to, netinkamai laikoma nekilnojamoji kultūros vertybė teismo sprendimu gali būti paimama valstybės nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 30 str. 3 d.). Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriui patvirtinus Komisijos sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti aktą, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritorinis padalinys, kurio veiklos teritorijoje yra nekilnojamoji kultūros vertybė, raštu pasiūlo žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius.

Jeigu nesutariama, apie tai raštu informuojamas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kuris sprendžia dėl ieškinio teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo teikimo (Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašo 7 p.). Teismas, įvertinęs su ginčijamo akto priėmimu susijusį teisinį reglamentavimą, skundžiamo akto turinį, ir jo įtaką pareiškėjo (kultūros paveldo objekto savininko) teisėms ir pareigoms, padarė išvadą, kad šis aktas yra tik tarpinis procedūrinis (ne galutinis) dokumentas, priimtas kultūros paveldo objektų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, dėl savo siūlomojo (rekomendacinio) pobūdžio patvarkymų jokių materialiųjų teisinių pasekmių šis aktas pareiškėjui nesukelia, todėl jis negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.

Teismo nuomone, Komisijos nustatytas dėl pastato nepriežiūros padarytos žalos dydis, ginčijamame akte nustatytos aplinkybės, susijusios su Raudondvario dvaro sodybos rūmų pastato būklės vertinimu, ir kiti su ginčijamo akto priėmimu susiję klausimai galės būti ginčo teisme objektu, jeigu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29, 30 straipsniais, kreipsis į teismą dėl žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimo ir / ar nekilnojamosios kultūros vertybės paėmimo valstybės nuosavybėn. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamame akte nėra viešojo administravimo subjekto privalomo pobūdžio patvarkymų pareiškėjo atžvilgiu, jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, skundą dėl minėto akto panaikinimo teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti skundo priėmimo klausimą iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, kad teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, nepagrįstai nutarė, kad iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka ir teisme ginčija Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014 m. birželio 25 d. aktą Nr. RG-4. Pareiškėja teigia, kad jos akto turinys netenkina, bet ji turinio skundu neginčija. Pareiškėjas ginčija šio akto priėmimo teisėtumo klausimą, nes minėtas aktas liečia jo interesus (ABTĮ 5 str. 1 d.). Skundžiamas ne pats aktas ar jo turinys, bet skundžiami Kultūros paveldo departamento veiksmai priimant šį aktą. Priimant skundžiamą aktą buvo pažeistos tokios akto priėmimo taisyklės, kurias nustatė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintu Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 4 punkte nustatyta, kad sudarytos Komisijos sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti (toliau – ir Komisija) darbe turi teisę dalyvauti kultūros paveldo objekto savininkas, valdytojas ar naudotojas ir ši jo teisė dalyvauti komisijos darbe buvo pažeista. Pareiškėjui nebuvo pranešta apie tokios komisijos sudarymą, jis nebuvo įtrauktas į komisijos sudėtį ir jam nepranešta apie komisijos atliekamą jam priklausančio nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apžiūrą, tyrimą ir tuo pažeistos jo teisės, nustatytos Kultūros paveldo objektų ar vietovių apžiūros, būklės fiksavimo ir tyrimo atlikimo užtikrinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. ĮV-240 (toliau – ir Taisyklės).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ABTĮ normas ir vadovavosi nusistovėjusia administracinių teismų praktika, kurioje yra suformuluota taisyklė, jog pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pavyzdžiui, LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pavyzdžiui, LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčija Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014 m. birželio 25 d. aktą Nr. RG-47, kuriuo konstatuotos tam tikros faktinės aplinkybės apie valstybės saugomo kultūros paveldo objekto – Raudondvario dvaro sodybos rūmų, būklę, nustatyta kultūros paveldo objektui dėl nepriežiūros padaryta žala; pasiūlyta Raudondvario dvaro sodybos rūmų savininkui atlyginti žalą ir atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, rekomenduota nedelsiant kreiptis į ekspertus ir užsakyti specialius pastato esamos būklės ir konstrukcijų tyrimus, pagal kuriuos turėtų būti sprendžiama dėl neatidėliotinų darbų atlikimo; susitarimo atveju, pasiūlyta tvarkybos darbus planuoti Lietuvos Respublikos nustatyta teisės aktų tvarka pasirengus projektinę dokumentaciją ir gavus darbus leidžiantį dokumentą; nesutarimo atveju, objekto savininkui nesutinkant atkurti iki sužalojimo buvusios būklės, pasiūlė Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsniu, teikti ieškinį teismui dėl visuomenei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo bei spręsti klausimą dėl kultūros paveldo objekto paėmimo valstybės nuosavybėn.

Pagal Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315 patvirtintą Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašą, kuriuo vadovaujantis priimtas skundžiamas aktas, sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį nustato Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas). Komisija sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti sudaroma ir jos pirmininkas skiriamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymu <...>. Komisija savo išvadas įformina akte (3-5 p.). Departamento direktoriui patvirtinus Komisijos aktą, Departamento teritorinis padalinys, kurio veiklos teritorijoje yra nekilnojamoji kultūros vertybė, raštu pasiūlo žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, apie tai raštu informuojamas Departamentas, kuris sprendžia dėl ieškinio teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo teikimo (7 p.). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsnio 2 dalis taip pat numato, kad už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs su ginčijamo akto priėmimu susijusį teisinį reglamentavimą, skundžiamo akto turinį, ir jo įtaką pareiškėjo (kultūros paveldo objekto savininko) teisėms ir pareigoms, padarė pagrįstą išvadą, kad šis aktas dėl savo siūlomojo (rekomendacinio) pobūdžio patvarkymų jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, todėl jis negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirajame skunde nurodomi ginčijamo akto teisėtumo klausimai, t. y. ar atsakovas laikėsi teisės aktų jai nustatytos aktų priėmimo tvarkos bei procedūros, ir kiti su ginčijamo akto priėmimu susiję klausimai, galės būti ginčo teisme objektu, jeigu atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo atitinkamomis teisės normomis, kreipsis į teismą dėl žalos, padarytos nekilnojamosioms kultūros vertybėms, atlyginimo ir/ar nekilnojamosios kultūros vertybės paėmimo valstybės nuosavybėn.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-737/2011, kurioje pareiškėjas ginčijo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2011 m. birželio 16 d. aktą Nr. RG-85, kuriuo konstatuotos tam tikros faktinės aplinkybės apie nekilnojamosios kultūros vertybės saugomų vertingų elementų sunaikinimą, įvertinti padaryti nuostoliai, nustatytas nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimo būdas, įvertinęs Aprašo ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas, taip pat konstatavo, jog toks aktas negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo objektu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirajame skunde pateiktus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo skundo priimtinumo. Skundžiama teismo nutarties yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. N. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius