AS-775-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-775-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01581-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. M. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - ir VSDFV, Fondo valdyba) Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui 488,80 Eur valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – birželio laikotarpį bei pripažinti, kad senaties terminas dėl kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies yra nepraleistas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo R. M. skundą. Nutarčiai įsiteisėjus, nutarė skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi, teismui gali būti skundžiami tik tie VSDFV teritorinių skyrių sprendimai, dėl kurių VSDFV iš esmės išnagrinėjo suinteresuoto asmens skundą ir priėmė sprendimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kad tokio pobūdžio ginčams įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, įtvirtinta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis a. b. Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis a. b. Nr. AS552-800/2013, 2013 m. lapkričio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad VSDFV 2015 m. kovo 2 d. raštu Nr. (6.5)I-1424 paaiškino pareiškėjui termino skundui paduoto dėl senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas), skaičiavimo tvarką ir padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėnesio mokėti sumažintą senatvės pensiją apskundimo terminą. Vadovaudamasi VSD Įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintomis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), ginčijamu sprendimu pasiūlė pareiškėjui iki 2015 m. kovo 23 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui mokėti nuo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją praleido dėl objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti. VSDFV nurodė, kad galutinis sprendimas dėl 2015 m. vasario 17 d. prašymo bus priimtas pateikus įrodymus arba nepateikus jų iki nurodytos datos. Įvertinus minėtas nuostatas daryta išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo nurodyta privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūra nėra baigta. Tuo remdamasis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaip paduotą nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, pareiškėjui siūlė VSDFV pateikti įrodymus, pagrindžiančius termino skundui paduoti praleidimą, ir išaiškino pareiškėjui, kad išnagrinėjus skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir VSDFV priėmus galutinį sprendimą, pareiškėjas įgis teisę reikšti reikalavimą teismui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nereglamentuoja privalomos išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos, kai fizinio asmens teisė pažeidžiama prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais. Mano, kad tik po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo atsiranda teisės subjektams teisės ir pareigos. Nurodo, kad VSDFV darbuotojai pareiškėjo teisių nepažeidė, jie tik vykdė įstatymą, todėl pareiškėjas neskundžia nei šios institucijos, nei atskirų pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas pareiškėją pasinaudoti privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, netinkamai taikė ABTĮ nuostatas, nepagrįstai užkirto kelią tolimesnei bylos eigai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą konstatavus, jog pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Pareiškėjas kelia ginčą dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios jis negavo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šiose LVAT nutartyse išdėstytos teisės aiškinimo taisyklės, kurios reikšmingos sprendžiant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo, susijusius su šios rūšies pensijų nepriemokų susidarymu taikant Laikinąjį įstatymą.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pensijų įstatymo 45 straipsnio (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. įstatymo redakcija) taip pat nustatė, jog Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (1 d.). Valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui (2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai. Valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. To paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Įvertinusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 konstatavo, jog jos neabejotinai patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Būtent taip minėtos įstatymų nuostatos yra aiškinamos naujausioje LVAT praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS602-716/2013, AS438-818/2013, AS502-849/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką ir įvertinus pareiškėjo skundo turinį, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis.

Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, gavęs VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (10.1)3 152033, kuriame pateikti duomenys apie senatvės pensijos perskaičiavimą 2010-2011 metais taikant Laikinąjį įstatymą ir nurodyta, kad tenkinti prašymą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo nėra pagrindo, 2015 m. vasario 17 d. kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2015 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-1424, kuriame nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. prašymas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, kartu nustatydama pareiškėjui terminą iki 2015 m. kovo 23 d. pateikti įrodymus (Ginčų nagrinėjimo taisyklių 20 punktas), sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad tokiu atveju skundo priėmimo klausimas bus nagrinėjamas iš naujo. Pareiškėjas prašymo Fondo valdybai dėl praleisto termino atnaujinimo neteikė, o 2015 m. kovo 10 d. padavė skundą teismui.

Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, atsižvelgdama į šį iš įstatymo kylantį imperatyvą, pasisakė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Iš VSDFV ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Šiame sprendime ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį Fondo valdybos sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1420/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes pareiškėjo skundo procedūra nėra baigta, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis iš esmės yra teisėta ir pagrįsta, o jos panaikinti nėra pagrindo.

2015 m. balandžio 14 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. balandžio 2 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5)I-2231, kuriuo Fondo valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. vasario 17 d. pareiškimą, kadangi jis pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą bei nepateikta įrodymų, pagrindžiančių termino praleidimo priežastis. Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, teisėjų kolegija išaiškina pareiškėjui, kad nesutikdamas su VSDFV 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2231, pareiškėjas turi teisę pateikti skundą minėtame sprendime nurodyta tvarka ir terminais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė