eA-216-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-216-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05125-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.7; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui ir R. R., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. R. 2013 m. spalio 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2014 m. sausio 27 d. patikslino, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos R. R. pasirašytą 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. A51-91832(2.14.2.12-MP8) (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti išnagrinėti iš naujo jo 2013 m. liepos 18 d. prašymą suteikti adresus žemės sklypams, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypai).

Skunde paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas (toliau – ir Miesto plėtros departamentas), atstovaujamas direktoriaus pavaduotojos R. R., 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. A51-91832 (2.14.2.12-MP8) atsisakė suteikti adresus jam nuosavybės teise priklausantiems ginčo žemės sklypams, esantiems (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, šalia statinių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Mano, kad sprendimas nėra objektyviai pagrįstas ir yra neteisėtas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktu, teigia, kad atsakovu privaloma nurodyti valstybės tarnautoją, priėmusį administracinį aktą, todėl kaip atsakovai trauktini Administracijos Miesto plėtros departamentas ir direktoriaus pavaduotoja R. R.

Paaiškino, kad 2013 m. gegužės 30 d. įsigijo ginčo žemės sklypus. Vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalimi, 14 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 14 ir 19 punktais ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 30-650 patvirtinto Adresų žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams, žemės sklypams su pastatais ir numerių patalpoms suteikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Adresų suteikimo tvarkos aprašas) 4 ir 5.1 punktais, 2013 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą suteikti adresus ginčo žemės sklypams. 2013 m. birželio 19 d. gavo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. A51-66645(2.14.2.12-MP8), kuriuo atsisakyta suteikti atskirus adresus minimiems žemės sklypams, motyvuojant, kad jiems nėra parengtas detalusis planas. 2013 m. liepos 19 d. pateikė pakartotinį prašymą ir nurodė teisinius šaltinius, kurie suteikia teisę prašyti atskirų adresų ir į kuriuos atsakovė neatsižvelgė priimdama sprendimą.

Teigia, kad sprendime visiškai nenagrinėti jo prašyme pateikti argumentai, todėl toks administracinis aktas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais). Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktu ir nurodo, kad šiuo atveju žemės paskirtis yra kita, tai yra privatūs žemės sklypai, todėl pagal Žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalį galima statinių statyba. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintų Adresų formavimo taisyklių (toliau – Adresų formavimo taisyklės) 3 punkte nustatyta, kad adresas išreiškia nekilnojamojo daikto buvimo vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje, o jo nesant, savininkui sudaromos kliūtys disponuoti savo nuosavybe.

Atkreipia dėmesį, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, minėti žemės sklypai buvo suformuoti turint tikslą grąžinti juos natūra buvusiems savininkams ar jų paveldėtojams, o natūra grąžinamiems žemės sklypams Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, t. y. detaliesiems planams. Detalieji planai nerengiami, jeigu saugomose teritorijose gyvenamojo namo su priklausiniais statyba numatyta tvarkymo plane (planavimo schemoje). Jam nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje – Pavilnių regioniniame parke, kurio tvarkymo planas patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341, pagal kurį žemės sklypai yra gyvenamosios paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (indeksuota GRe), t. y. nustatyta galimybė statyti gyvenamąjį namą su priklausiniais. Teigia, kad pagal patvirtintą Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamento lentelę šioje teritorijoje galima namų valda su maksimaliu užstatymo intensyvumu 0,2, bet neviršijant 300 kv. m ploto. SĮ „Vilniaus planas“ viešai pristatomame portale paieškos sistema „Vilniaus teminiai žemėlapiai“ (adresu: http://maps.vplanas.lt/aplinka/) nurodo minimiems sklypams adresus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Ginčijamame akte atsakovė R. R. nenurodė, kokiais pagrindais įgyvendina savivaldybės savarankiškos funkcijos užduotį, todėl kyla pagrįsta abejonė, ar atsakovė turėjo viešojo administravimo įgaliojimus spręsdama ginčo klausimą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas ir tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ir Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad Miesto plėtros departamentas, kaip Administracijos struktūrinis padalinys, negali būti atsakovu šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamiesi Adresų formavimo taisyklėmis, teigia, kad 2013 m. birželio 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 16 d. raštais pagrįstai atsisakyta pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems žemės sklypams suteikti adresus, nes iš dokumentų, pateiktų su prašymu, nustatė, jog žemės sklypuose legalių statinių nėra, todėl Adresų formavimo taisyklių 4.2 punktas netaikytinas. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad žemės sklypams yra parengtas detalusis planas, pagal kurį būtų numatyta pastatų statyba, nes tik nustačius minėtą aplinkybę, tokie žemės sklypai laikytini adreso objektu pagal Adresų formavimo taisykles.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsniu, Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1531, kuriuo vykdomosios institucijos įgaliojimai suteikti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojams, Administracijos direktorius 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2431 patvirtintu Adresų suteikimo tvarkos aprašu ir pažymi, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojas įgaliotas suteikti adresų objektams adresus ir numerius. Fizinių ir juridinių asmenų prašymus suteikti (keisti, panaikinti) adresus žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams (korpusams) priima ir registruoja E. miesto departamento Interesantų aptarnavimo skyrius, vėliau Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyris juos nagrinėja ir rengia Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymų projektus dėl adresų ir numerių suteikimo. Taigi Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyris, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir nustatęs, kad sklypai pagal Adresų formavimo taisykles nėra adreso objektai, parengė rašto projektą, kurį teisėtai ir pagrįstai pasirašė Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja R. R.

Pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas Adresų formavimo taisyklių 4.1 punktu, todėl papildomai pareiškėjo rašte dėstomi išvestiniai argumentai, kad nereikia detaliojo plano, nenagrinėti.

Pažymi, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys sklypai suformuoti kaip laisvi (neužstatyti) ir nurodyta sąlyga, kad norint juose plėtoti veiklą, būtina Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengti detalųjį planą. Pareiškėjo žemės sklypų paskirtis – kita, tačiau nei būdas, nei pobūdis nenustatyti, todėl pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti rengiamas detalusis planas. Be to, detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų statybą. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį grąžinant natūra žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kadangi taip yra tik tuo atveju, kai formuojami namų valdos žemės sklypai esamiems statiniams eksploatuoti, o ne naujiems statyti. Paaiškina, kad pagal Pavilnių regioninio parko tvarkymo planą pareiškėjo žemės sklypai patenka į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo rekreacinę ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo zoną, pažymėtą sutartiniu ženklu GRe. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintais Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais ir teigia, kad į rekreacinio ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo zoną patenkančiuose sklypuose apskritai nenumatoma naujų statybų plėtra. Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane nustatyta, kad parengus detaliuosius planus galima vykdyti statybos darbus, tačiau tik esamose sodybose ir kitose užstatytose teritorijose. Pagal Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų sprendinius, pareiškėjo sklypai patenka į neurbanizuojamas teritorijų Miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną.

Mano, kad atmestinas pareiškėjo teiginys, jog SĮ „Vilniaus planas“ viešai pristatomame portale nurodo jo sklypams adresus: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nes adresų objektų numeracijos projektai, vadovaujantis Adresų registro duomenimis, suvestiniu skaitmeniniu Vilniaus miesto teritorijos žemėlapiu, yra Miesto plėtros departamentui skirta vidinio naudojimo medžiaga, reikalinga sprendžiant adresų suteikimo galimybes konkretiems adresų objektams.

Vadovaujasi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106, 1061 punktais ir teigia, kad tuo atveju, kai yra formuojami laisvi (neužstatyti) natūra grąžinti žemės sklypai (šiuo atveju pareiškėjo nuosavybės teise valdomi sklypai buvo suformuoti kaip laisvi (neužstatyti) grąžintini natūra), detalieji planai nėra rengiami, tik suprojektuojamos žemės sklypo ribos, nustatomas plotas, atliekami kadastriniai matavimai, kurių pagrindu parengiamas ir savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtinamas žemės sklypo planas. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą buvo suprojektuoti pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai. Administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakyme Nr. 30-262 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“ nurodyta, kad žemės sklypo savininkai, norėdami plėtoti veiklą sklype, privalo parengti detalųjį planą. Administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 27 d. įsakyme Nr. 30-1487 „Dėl sklypų Nr. 1-3 (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“ nustatyta, kad sklypo naudojimo būdas ir pobūdis bus nustatomas detaliuoju planu, kuris turi būti parengtas vadovaujantis patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkomojo plano sprendiniais. Taigi nurodyti įsakymai ir jais patvirtinti žemės sklypo planai nelaikytini detaliaisiais planais ar žemės sklypų planais, prilyginamais detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, nes jų pagrindu nebuvo ir negalėjo būti nustatomi statybos reglamentai.

Atsakovė R. R. su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime paaiškino, kad skundžiamą raštą pasirašė vykdydama Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos pareigas. Remdamasi Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsniu, Administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 30-2431, pažymėjo, kad jos pareigybės aprašyme, patvirtintame Administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. 40-567, nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas įgyvendinti Miesto plėtros departamentui keliamus uždavinius, organizuoja ir kontroliuoja adresų suteikimą ar keitimą. Administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 40-542 patvirtintų Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus nuostatų 9.27 punkte nustatyta, kad skyrius rengia duomenis dėl adresų suteikimo ar keitimo, gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo. Svarbiausi Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyrio uždaviniai yra spręsti klausimus dėl adresų suteikimo (keitimo) ir gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo. Poskyris rengia duomenis dėl adresų suteikimo ar keitimo, gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo, rengia ir derina nustatyta tvarka Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymų projektus dėl adresų suteikimo ar keitimo, rengia Tarybos sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo ir kt. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis akcentuoja, kad ginčijamą raštą pasirašė atlikdama jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir neviršijo suteiktų įgaliojimų. Pareiškėjas neskundžia jokių jos atliktų veiksmų ir nenurodo jokios jos veiksmais galėjusios atsirasti žalos, todėl mano, kad neturėtų būti traukiama kaip atsakovė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1531, 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 30-2431 2 punktu, ir šiuo įsakymu patvirtinto Adresų suteikimo tvarkos aprašo 4, 6 punktais. Teismas taip pat įvertino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 40-268 patvirtintą Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos R. R. pareigybės aprašymą, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas įgyvendinti Miesto plėtros departamentui keliamus uždavinius, organizuoja ir kontroliuoja adresų suteikimą ar keitimą (7.14 p.), teikia fiziniams ir juridiniams asmenims informaciją, susijusią su savo koordinuojamomis funkcijomis (7.16 p.); Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 40-542 patvirtintus Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus nuostatus.

Sistemiškai įvertinęs aptartų teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiga išnagrinėti prašymą suteikti (keisti, panaikinti) adresus žemės sklypams nustatyta Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyriui. Išnagrinėjęs prašymą ir nustatęs, kad adresas yra suteiktinas (keistinas / naikintinas), Geodezijos ir kartografijos poskyris parengia Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo projektą. Nustačius, kad adresas nesuteiktinas, įsakymo projektas nerengiamas. Tokiu atveju priimamas sprendimas nesuteikti adreso, kaip nagrinėjamu atveju ir buvo. Byloje ginčijamą sprendimą nesuteikti adreso pareiškėjo sklypams teisėtai ir pagrįstai pasirašė Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja R. R. Dėl nurodytų priežasčių atmestas pareiškėjo argumentas, kad sprendimą pasirašė nekompetentingas subjektas.

Teismas, vadovaudamasis ginčo žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro centro išrašais, nustatė, kad šiuose sklypuose įregistruotų statinių nėra, todėl Adresų formavimo taisyklių 4.2 punktas šiuo atveju negali būti taikomas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo žemės sklypams yra parengtas detalusis planas, kuriame būtų numatyta pastatų statyba (Adresų formavimo taisyklių 4.1 p.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjui priklausantys sklypai pagal Adresų formavimo taisykles nėra adresų objektai.

Teismas pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymas laikytinas bendruoju teisės aktu, įtvirtinančiu bendrą savivaldybės funkciją suteikti adresus (6 str. 1 d. 27 p.), tačiau šios funkcijos realizavimas vykdomas Vyriausybės nustatyta tvarka, t. y. pagal Adresų formavimo taisykles, kurios įtvirtina reikalavimą būti parengus detalųjį planą žemės sklypui. Be to, ginčo sklypai buvo suformuoti kaip laisvi (neužstatyti) ir grąžinti nuosavybėn natūra pagal Piliečių nuosavybės teisių į iškilusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Iš Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjui priklausančių sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas ir pobūdis nenustatyti. Žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ribos ir plotas nustatytas ir žemės sklypo planas patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. 30-262 „Dėl sklypo prie (duomenys neskelbtini) suprojektavimo ir plano tvirtinimo“, kuriame įtvirtinta, kad savininkai, norėdami plėtoti veiklą sklype, privalo parengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kitas sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suprojektuotas, jo ribos ir plotas patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 30-1487 „Dėl sklypų Nr. 1-3 (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo ir plano tvirtinimo“, kuriame taip pat įtvirtinta, kad sklypo naudojimo būdas ir pobūdis bus nustatomas detaliuoju planu, kuris turi būti parengtas vadovaujantis patvirtinto Pavilnių regioninio parko tvarkomojo plano sprendiniais. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo teiginį, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktą nereikia rengti detaliojo plano.

Remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 21 straipsnio 2 dalyje, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 106 punkte,1061 punkte įtvirtintu reguliavimu, bei aplinkybe, jog anksčiau minėtuose įsakymuose, kuriais suformuoti ginčo žemės sklypai, aiškiai nurodyta, kad, ketindamas plėtoti veiklą sklypuose, pareiškėjas privalo parengti detalųjį planą, teismas padarė išvadą, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad, grąžinant natūra žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nes 2012 m. vasario 6 d. ir 2007 m. liepos 27 d. įsakymais tik suprojektuoti laisvi (neužstatyti) sklypai (nustatytos jų ribos ir plotas), įsakymų pagrindu nenustatyti jokie statybos reglamentai. Taigi minėti įsakymai ir jais patvirtinti žemės sklypų planai nagrinėjamoje situacijoje nelaikytini detaliaisiais planais ar detaliojo teritorijų planavimo dokumentams prilygintais dokumentais.

Remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-34 patvirtintu Pavilnių regioninio parko tvarkymo planu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų 26.1 punktu, teismas padarė išvadą, kad į rekreacinio ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo zoną patenkančiuose sklypuose apskritai nenumatoma naujų statybų plėtra. Šiuo atveju specialusis Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo zonoje, pažymėtoje GRe, nenumato galimybės plėtoti naujas statybas, todėl naujų statinių statyba pareiškėjui priklausančiuose sklypuose negalima.

Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų sprendinius, nustatė, kad pareiškėjo sklypai patenka į neurbanizuojamas teritorijų Miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje nurodyta, kad neurbanizuojamose teritorijose (miškų ir miškingų teritorijų funkcinėje zonoje) naujų urbanistinių vienetų kūrimas nenumatomas, nauja statyba galima tik esamose namų valdose bei konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo žemės sklypai yra priskirtini esamų namų valdų žemės sklypams, todėl pareiškėjo teiginys, kad pagal Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius be detaliojo plano galima vystyti statybas naujame sklype, neviršijant užstatymo intensyvumo – 0,2 ir užstatymo ploto – 300 kv. m, atmestas.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad SĮ „Vilniaus planas“ viešai pristatomo portalo paieškos sistema „Vilniaus teminiai žemėlapiai“ (adresas: http://pams.vplanas.lt/aplinka/) nurodo pareiškėjui priklausantiems sklypams adresus: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), savaime nereiškia, jog jo prašymas turėjo būti patenkintas.

Teismas vertino, kad pareiškėjo ginčijamas Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos R. R. pasirašytas skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (iš pareiškėjo pridėtų įrodymų padaryta išvada, kad sklypams neparengtas detalusis planas), teisės aktų nuostatomis (Adresų formavimo taisyklėmis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymu, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo įgyvendinimo tvarka, Teritorijų planavimo įstatymu), atsisakymas suteikti adresus motyvuotas, apskundimo tvarka nurodyta, sprendimą pasirašė kompetentingas subjektas. Dėl nurodytų argumentų teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Taip pat konstatuota, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti sprendimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti adresus.

Kadangi R. R. pareiškėjo ginčijamą sprendimą pasirašė atlikdama jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir vykdydama pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, pareiškėjas nenurodė, kad R. R. asmeniškai, o ne kaip Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, būtų pažeidusi jo teises ir interesus, jokių jos neteisėtų veiksmų nenustatyta, teismas laikė, kad ji yra netinkama atsakovė byloje. Pareiškėjui nesutikus keisti atsakovą ir nepareiškus savarankiškų materialinių reikalavimų R. R., skundo dalis šios atsakovės atžvilgiu atmesta.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nesutiko ir su kito atsakovo pakeitimu (teismas atsakovu vietoje Miesto plėtros departamento nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją). Pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 40-541 2 punktą Miesto plėtros departamentas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, jis atskiro teisinio subjektiškumo neturi, taigi, teismo vertinimu, taip pat yra netinkamas atsakovas byloje. Taigi ir dėl šios priežasties pareiškėjo skundas Miesto plėtros departamentui atmestinas.

III. Pareiškėjas L. R., nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Mano, kad sprendimas buvo priimtas nesilaikant teismo nešališkumo principo, nes vienas iš kolegijos narių savo pasisakymais ir elgesiu demonstratyviai aiškino, kad skundas bus netenkinamas, jeigu pareiškėjas nesutiks pakeisti atsakovo, savo pasisakymuose prilygino pareiškėjo nekilnojamąjį turtą „bulvių laukui“, todėl pareiškėjui susidarė nuomonė, kad teisėjas turi asmeninę antipatiją jo atžvilgiu, jam kilo abejonės dėl kolegijos nario nešališkumo.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai taikė Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, nes ginčo objektas yra ne statinio numeracija, o nekilnojamojo turto – žemės sklypo adreso suteikimas. Numeracija yra tik viena iš sudėtinių adreso dalių. Ši norma visiškai nereglamentuoja objekto – žemės sklypo, o skirta reglamentuoti statinio ir jo dalių numeracijos suteikimo ir keitimo tvarką. Kolegija nepasisakė, kad ši norma taikoma pagal analogiją, be to, specialios normos pagal analogiją netaikomos. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra nustatyta žemės sklypo kadastrinio duomens – adreso, darytina išvada, kad pareiškėjo nuosavybė nėra baigta formuoti ir jis negali ja disponuoti visa apimtimi.

Teismas klaidingai taikydamas ankščiau minimą įstatymo normą padarė klaidingą išvadą, kad adresą suteikia savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnai. Darant prielaidą, kad šiuo atveju vykdomoji institucija galėjo priiminėti sprendimus dėl adresų suteikimo, pažymėtina, kad atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamentas bei valstybės tarnautoja R. R. nėra savivaldybės vykdomosios institucijos, o minimi sprendime norminiai aktai, kurie nustato tvarką dėl adresų suteikimo, nesuteikia viešojo administravimo įgaliojimų atsakovams. Negalima suteikti viešojo administravimo įgaliojimus pareigybiniais nuostatais. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 3 dalį, viešojo administravimo įgaliojimai suteikiami tik įstatymais arba juos suteikia įstatymų įgaliota savivaldybės institucija priėmusi teisės aktą. Pagal to paties įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, tik viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti individualius administracinius aktus, turėdami minimo įstatymo tvarka jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Kolegija ginčijamame sprendime nenustatė, kada ir kokiu pagrindu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui buvo suteikta teisė priimti administracinius aktus dėl viešojo administravimo įgaliojimų suteikimo valstybės tarnautojams priimti administracinius aktus dėl adresų suteikimo ar atsisakymo suteikti adresus, o byloje nėra duomenų, kad atsakovui Miesto plėtros departamentui pagal Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnį būtų suteikti viešojo administravimo įgaliojimai suteikti administracines paslaugas priimti individualų administracinį aktą dėl adresų suteikimo, todėl darytina išvada, kad sprendimas prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 4 dalies 4 punktui, 3 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Teismo aiškinimas, kad pareiškėjas ginčijo Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos R. R. pasirašytą 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. A51-91832 (2.14.2.12-MP8) ir nurodė, kad reikalavimas nukreiptas R. R., neatitinka bylos aplinkybių. Patikslintame skunde atsakovu nurodytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas bei, kaip nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, tarnautojas, kuris priėmė sprendimą. Kolegija nepagrįstai nepasisakė dėl atsakovo Miesto plėtros departamento ginčijamo dokumento. Šiuo atveju buvo prašoma išreikšti įgalioto viešojo administravimo subjekto valią suteikiant adresą. Pagal Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41 punktą, į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys, todėl darytina išvada, kad ir neigiamu atveju sprendimas turi būti priimtas viešojo administravimo įgalioto subjekto, todėl teismo aiškinimas, kad tik teigiamo atsakymo atveju rengiamas administracijos direktoriaus pavaduotojo sprendimas, neatitinka teisinio reguliavimo. Teismas nepasisakė ir netyrė ar atsakovui Miesto plėtros departamentui, skundžiamo dokumento sudarytojui, buvo suteikti viešojo administravimo subjekto įgaliojimai priimti sprendimus dėl adresų suteikimo, apsiribojo tik valstybės tarnautojos įgaliojimų nagrinėjimu. Be to, ginčijamas individualus administracinis aktas nėra patvirtintas antspaudu, jame nėra nurodyta akto rūšis.

Teismo aiškinimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo protokolo 1 straipsniui, Žemės įstatymo 21 straipsniui, Civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 daliai bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 daliai, kad nuosavybės teisė gali būti apribota tik paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Šiuo atveju teismas nurodo tik poįstatyminius aktus, kurie negali būti pripažinti aukščiau už įstatymą, todėl toks aiškinimas yra nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad namų valdos teisinė definicija nėra įtvirtinta jokiame įstatyme. Ginčas nėra dėl to, ar pareiškėjui priklausančiose žemės sklypuose galima statyba, todėl teismas išėjo už ginčo nagrinėjimo ribų. Jeigu teismo minimi teisės aktai turėtų būti taikomi šioje administracinėje byloje, tai pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių aktų Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano atitikimo įstatymams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 996 atitikimo Konstitucijai bei įstatymams.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas ir tretieji suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ir Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

Nurodo, kad nėra pagrindo abejoti teisėjų kolegijos nešališkumu, kolegijos narių pareiškėjui užduodami jam nepatinkantys klausimai nesudaro pagrindo abejoti jų nešališkumu. Teismo posėdžio garso įrašas nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl teisėjų kolegijos nario pasisakymų. Pareiškėjas nenurodo nei vieno ABTĮ 47 straipsnyje nustatyto nušalinimo pagrindo ir nepateikia jokių pagrįstų teisėjų šališkumo įrodymų.

Teismas remdamasis aktualiu teisiniu reglamentavimu tinkamai išsprendė subjektų, kompetentingų priimti sprendimus suteikti adresus klausimą. Teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes bei tinkamai vertino įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pažymėta, kad pareiškėjas pats teismo posėdyje reikalavo, kad atsakovais byloje būtų laikomi R. R. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas ir nesutiko pakeisti netinkamų atsakovų į tinkamą (Vilniaus miesto savivaldybės administracija), todėl apelianto teiginiai dėl klaidingo teismo aiškinimo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Miesto plėtros departamento 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. A51-91832(2.14.2.12-MP8) teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindas suteikti adresus pareiškėjui nuosavybės teise priklausantiems ginčo žemės sklypams, neparengus šiems sklypams detaliojo plano, numatančio naujų statinių statybą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 30 d. įsigijo žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. pateikė prašymą suteikti adresus šiems žemės sklypams. Miesto plėtros departamentas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. A51-66645(2.14.2.12-MP8) atsisakė suteikti atskirus adresus minimiems žemės sklypams, motyvuodamas, kad jiems nėra parengtas detalusis planas.

Pareiškėjas 2013 m. liepos 19 d. pateikė pakartotinį prašymą, kuriame teigė, kad jo nuomone, detalusis planas ginčo žemės sklypams nėra būtinas. Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 22 straipsnio 3 dalies 6 ir 7 punktais. Išnagrinėjęs šį prašymą Miesto plėtros departamentas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. A51-91832(2.14.2.12-MP8) jo netenkino, remdamasis Adresų formavimo taisyklių 4.1, 4.2 punktais, ir nurodė, kad pareiškėjui priklausantys ginčo žemės sklypai suformuoti vadovaujantis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, kuriais remiantis, norint plėtoti veiklą sklype, būtina parengti detalųjį planą (Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintos Tvarkos 106 p.). Ginčo žemės sklypams nėra parengtas detalusis planas, numatantis naujų statinių statybą, todėl suteikti atskirus adresus nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Teisėjų kolegija plačiau pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo teismo nešališkumo principo pažeidimą. Teisėjų nušalinimo ar nusišalinimo pagrindai nurodyti ABTĮ 47 straipsnyje. Asmeniui susidariusi nuomonė apie teisėjo antipatiją jo atžvilgiu nėra pagrindas abejoti teisėjų kolegijos nešališkumu, jei pareiškėjas, kaip šiuo atveju, nenurodo nei vieno ABTĮ 47 straipsnyje nustatyto nušalinimo pagrindo ir nepateikia jokių kitų pagrįstų teisėjų šališkumo, galinčio daryti įtaką teismo procesiniam sprendimui, įrodymų. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Įstatymo nuostatas gyvenamųjų vietovių gatvėms ar gyvenamosioms vietovėms priskirtų pastatų ir šių pastatų butų ar patalpų numerius suteikia ir keičia savivaldybės vykdomoji institucija arba jos pavedimu seniūnai. Numerių suteikimo, keitimo ir apskaitos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Įstatymo 9 straipsnio 4 dalis).

Pagal Vietos savivaldos įstatymą 6 straipsnio 27 dalį viena iš savarankiškų savivaldybių funkcijų – adresų suteikimas žemės sklypams, kuriuose pagal jų naudojimo paskirtį (būdą, pobūdį) ar teritorijų planavimo dokumentus leidžiama pastatų statyba, pastatams, butams ir kitoms patalpoms, pavadinimų suteikimas gatvėms, savivaldybės teritorijose esantiems pastatams, statiniams ir kitiems objektams, šių adresų ir pavadinimų keitimas ar panaikinimas.

Vyriausybė, siekdama nustatyti bendrą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančių nekilnojamųjų daiktų adresų struktūrą ir adresų rašymo taisykles, 2002 m. gruodžio 23 d. Nr. 2092 nutarimu patvirtino Adresų formavimo taisykles.

Taigi atsakovas pareiškėjo prašymą dėl adreso ginčo žemės sklypams suteikimo turėjo išspręsti pagal minėtų teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad Įstatymo 9 straipsnio, reglamentuojančio pavadinimų ir statuso suteikimą gyvenamosioms vietovėms ir jose esantiems objektams bei jų keitimą, 4 dalis pirmosios instancijos teismo taikyta nepagrįstai.

Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-1531 suteikė vykdomosios institucijos įgaliojimus Administracijos direktoriaus pavaduotojams, o 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 30-2431 2 punktu Administracijos direktoriaus pavaduotojas įgaliotas suteikti adresų objektams adresus ir numerius. Šiuo įsakymu taip pat patvirtintas Adresų žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams, žemės sklypams su pastatais ir numerių patalpoms suteikimo tvarkos aprašas, kurio 4 punkte nustatyta, kad adresai žemės sklypams, pastatams, pastatų kompleksams (korpusams) ir numeriai butams (patalpoms) suteikiami (keičiami) ar naikinami Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu. Pagal Aprašo 6 punktą fizinių ir juridinių asmenų prašymus suteikti (keisti, panaikinti) adresus žemės sklypams, pastatams ar jų kompleksams (korpusams) priima ir registruoja E. miesto departamento Interesantų aptarnavimo skyrius, vėliau Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyris juos nagrinėja ir rengia Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymų projektus dėl adresų ir numerių suteikimo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 40-268 patvirtintame Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotojos R. R. pareigybės aprašyme, be kita ko, nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas, siekdamas įgyvendinti Miesto plėtros departamentui keliamus uždavinius, organizuoja ir kontroliuoja adresų suteikimą ar keitimą (7.14 p.), teikia fiziniams ir juridiniams asmenims informaciją, susijusią su savo koordinuojamomis funkcijomis (7.16 p.).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 40-542 patvirtintų Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus nuostatų 9.27 punkte nustatyta, kad skyrius rengia duomenis dėl adresų suteikimo ar keitimo, gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo, pagal tuo pačiu įsakymu patvirtintų Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyrio nuostatų 8.4 punktą svarbiausi poskyrio uždaviniai yra spręsti klausimus dėl adresų suteikimo (keitimo) ir gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo. Nuostatų 9 punkte nurodyta, kad poskyris, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, rengia duomenis dėl adresų suteikimo ar keitimo, gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo (9.13 p.), rengia ir derina nustatyta tvarka Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymų projektus dėl adresų suteikimo ar keitimo, rengia Tarybos sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų bei ašinių linijų nustatymo (9.14 p.), nagrinėja įmonių, įstaigų, organizacijų, fizinių asmenų prašymus, skundus, pasiūlymus pagal Skyriaus kompetenciją (9.15 p.).

Atsižvelgiant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sistemiškai įvertinęs aptartų teisės aktų nuostatas, pagrįstai padarė išvadą, kad Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyris kompetentingas nagrinėti prašymą suteikti (keisti, panaikinti) adresus žemės sklypams. Nustatęs, kad adresas yra suteiktinas (keistinas / naikintinas), Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus Geodezijos ir kartografijos poskyris parengia Administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo projektą. Nustačius, kad adresas nesuteiktinas, įsakymo projektas nerengiamas, priimamas sprendimas nesuteikti adreso. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo prašymą išnagrinėjo nekompetentingas subjektas atmestini kaip nepagrįsti.

Adresų formavimo taisyklių 4 punkte nustatyta, kas laikoma adresų objektais, t. y.: žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus, taip pat sodininkų bendrijų žemės sklypai, neužstatyti pastatais (4.1 punktas), žemės sklypai su juose esančiais pastatais, suformuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas (4.2 punktas), pastatai ar jų kompleksai, kurie yra arba gali būti suformuoti kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (4.3 punktas) ir pastatuose esančios gyvenamosios patalpos ir negyvenamosios patalpos, kurios yra arba gali būti suformuotos kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (4.4 punktas).

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčo žemės sklypų Nekilnojamojo turto registro centro išrašais, nustatė, kad šiuose sklypuose įregistruotų statinių nėra, todėl Adresų formavimo taisyklių 4.2 punktas šiuo atveju negali būti taikomas. Ginčo žemės sklypams nėra parengtas detalusis planas, kuriame būtų numatyta pastatų statyba (Adresų formavimo taisyklių 4.2 p.). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjui priklausantys sklypai pagal Adresų formavimo taisykles nėra adresų objektai.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl detaliojo plano rengimo būtinumo, todėl jos nekartos.

Pasisakydamas dėl naujos statybos galimumo, teismas neišėjo už nagrinėjamo ginčo ribų, nes šis argumentas buvo siejamas su pareiškėjo ginčijama jam priklausančių žemės sklypų detaliojo plano rengimo būtinybe.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad atsižvelgiant į tai, jog specialusis Pavilnių regioninio parko tvarkymo planas ekstensyvaus (palaikomojo) tvarkymo zonoje, pažymėtoje GRe, nenumato galimybės plėtoti naujas statybas, todėl naujų statinių statyba pareiškėjui priklausančiuose sklypuose negalima, apeliacinės instancijos teismui pateikdamas įrodymus (nuotraukas), kad GRe pažymėtoje zonoje vykdoma nauja statyba. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo argumentai nepaneigia pagrįstų teismo išvadų. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad visi pateikiami įrodymai surinkti po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano atitikimo įstatymams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo Nr. 996 atitikimo Konstitucijai bei įstatymams, pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Šiuo atveju tokių abejonių nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nekilo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl skundžiamo sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams bei dėl tinkamo atsakovo byloje.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė