A-556-1753-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1753/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01137-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB DK „PZU Lietuva“) kreipėsi į teismą (b. l. 4–8), prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 3 881,51 Lt turtinės žalos atlyginimui, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 25 d. D. G., vairuodama E. G. IĮ priklausantį automobilį SUBARU OUTBACK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į neaptvertą, jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą, kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, dėl ko minėta transporto priemonė buvo apgadinta. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių savanorišku draudimu. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. pranešime nurodyta, jog priimtas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačius transporto priemonės vairuotojos veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo.

Duobės buvimo faktą važiuojamojoje kelio dalyje patvirtina Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacija apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375. Automobiliui padarytą žalą įrodo Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacija apie eismo įvykį, 2012 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, 2012 m. lapkričio 25 d. eismo įvykio schema, 2012 m. lapkričio 25 d. transporto priemonės techninės apžiūros - defektų aktas, 2012 m. lapkričio 28 d.

UAB „Egzotika“ apžiūros defektų aktas bei apgadinto automobilio nuotraukos. Eismo įvykio atsiradusios žalos dydį pagrindžia 2013 m. vasario 6 d. draudimo išmokų mokėjimo pažymos, raštai dėl draudimo išmokų pervedimo ir mokėjimo nurodymai. Pareiškėjas apskaičiavo, kad dėl 2012 m. lapkričio 25 d. eismo įvykio automobiliui padarytas nuostolis – 3 881,51 Lt, ši suma kompensuota išmokant draudėjo nurodytoms įmonėms draudimo išmoką. Atlyginant žalą E. G. IĮ pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) nebuvo išskaičiuotas, nes minėta įmonė išbraukta iš PVM mokėtojų registro.

Apskaičiuojant draudimo išmoką padangoms buvo taikyta išskaita dėl nusidėvėjimo 122,69 Lt, kitoms pakeistoms detalėms netaikyta, nes pasirinktas draudimas yra be nusidėvėjimo bei detalių kainos neviršijo detalių atstovų nurodytų kainų, taip pat išskaičiuota 300 Lt besąlyginė išskaita. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso – (toliau – ir CK) 6.1015 str.). Pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius, tačiau atsakovas nuostolių neatlygino.

Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos – Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Pažymėjo, jog galiojantis teisinis reguliavimas draudimo veikla besiverčiančioms įmonėms leidžia pačioms atlikti draudžiamojo turto vertinimą. Atsakovo argumentai dėl draudimo rizikos prisiėmimo, kad jis nėra atsakingas dėl jo neteisėtų veiksmų padarytos žalos, jei šios žalos suma neviršija draudimo įmokų sumos, paneigia subrogacijos instituto taikymą.

Pareiškėjo nuomone, nei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo, nei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl jų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 30–40) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, priežastinio ryšio tarp duobės ir automobilio apgadinimo egzistavimą, t. y. neaišku kada, kur, nuo ko ir per kiek laiko atsirado nurodomo automobilio apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą. Į bylą nepateiktas policijos nutarimas ir eismo įvykio schema, todėl nėra galimybių įvertinti, ar vairuotojas, būdamas atidus ir atsakingas, negalėjo išvengti eismo įvykio.

Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad, vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą, buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. vertinti transporto priemones turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, taip pat pagal galiojančius teisės aktus turi būti pateikta atlikto transporto priemonės vertinimo ataskaita. Iš skundo turinio neaišku, ar iš reikalaujamos atlyginti sumos yra išskaičiuotas PVM, taip pat neaišku, kodėl pakeistoms detalėms neatskaičiuotas dalių nuvertinimas.

Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos yra atsakinga ir pati vairuotoja, kuri neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidi iškilus grėsmei eismo saugumui. Vairuotoja, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytoja, privalėjo elgtis rūpestingai ir atidžiai, saugiai ją apvažiuoti. Šiuo atveju eismo įvykis įvyko 4.40 val., kuomet eismas praktiškai nevyksta, todėl vairuotoja, nepažeisdama Kelių eismo taisyklių, galėjo pastebėti kelio važiuojamoje dalyje buvusią išdaužą. Nurodė, jog pagal Draudimo įstatymo nuostatas draudimo veikla neatsiejamai yra susijusi su draudimo rizika.

Konkrečiu atveju pareiškėjo išmokėtą draudimo išmoką iš dalies padengia iki tol gautos įmokos, todėl nuostolių byloje iš dalies nėra patirta, o pareiškėjo skundas nepagrįstas. Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti įtraukta į bylą atsakovu.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra (b. l. 62–65).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 117–125) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 3 881,51 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt vieną litą, 51 ct) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas nustatė, kad 2012 m. lapkričio 25 d. apie 4.40 val. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu D. G., vairuodama E. G. IĮ nuosavybės teise priklausantį automobilį SUBARU OUTBACK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“, todėl 2012 m. lapkričio 26 d. ir 2012 m. lapkričio 28 d. atliktos transporto priemonės techninės apžiūros bei surašyti apžiūros dokumentai. Draudėjas pateikė pareiškėjui dokumentus, patvirtinančius dėl transporto priemonės sugadinimo patirtas išlaidas. Pareiškėjas dėl minėto eismo įvykio 2013 m. vasario 6 d. išmokėjo draudėjo nurodytoms įmonėms draudimo išmoką 3 881,51 Lt. 2013 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė pretenziją Nr. 23/10-26204 Kauno miesto savivaldybei dėl 3 881,51 Lt turtinės žalos atlyginimo, tačiau ji nebuvo patenkinta.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.1015 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.271 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.266 straipsniais, 6.270 straipsnio 1 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintos Kelių priežiūros tvarkos 6, 12, 42 punktais, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi.

Teismas nurodė, kad, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11)). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.)). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str.1 d., 80 str. 1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).

Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog konkreti kelio duobė, (duomenys neskelbtini), važiuojamojoje dalyje, kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, neaptverta ar kitaip pažymėta. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), taip pat nėra. Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, kad asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) nuostatas (ABTĮ 57 str.). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo duobė, į kurią įvažiavo D. G. vairuojamas automobilis, buvo apsemta vandeniu, lijo, kelio danga buvo šlapia, eismo įvykis įvyko lapkričio mėnesį, tamsiu paros metu – 4.40 val. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgdamas į tai, kad vairuotojos veiksmuose KET pažeidimų nebuvo nustatyta, padarė išvadą, jog nurodytos aplinkybės apsunkino vairuotojos galimybę, elgiantis rūpestingai ir apdairiai, pastebėti, sustoti ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Transporto priemonės vairuotojos veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą ginčo situacijoje.

Teismas atsakovo išdėstytus motyvus, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka), patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir TVPĮ).

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).

Iš pateikto į bylą transporto priemonių draudimo liudijimo Nr. PZULT 1415644 matyti, kad 2012 m. birželio 4 d. sudarant automobilio SUBARU OUTBACK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, CK 9.991 straipsnio 1 dalies reikalavimų prasme, draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis – transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 049, patvirtintas 2012 m. kovo 29 d. UAB DK „PZU Lietuva“ valdybos (toliau – ir Taisyklės Nr. 049). Minėtų Taisyklių, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo sutarties neatskiriamoji dalis, 11 punkte „Nuostolio nustatymo tvarka“ nustatyta žalos nustatymo tvarka, kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktas, ir kokia tvarka apskaičiuojama draudimo išmoka.

Pagal Taisyklių Nr. 049 11 punktą, nuostolių dydis nustatomas vadovaujantis aktu, sudarytu apžiūrint transporto priemonę, iš draudėjo, kompetentingų įstaigų gautais nuostolio faktą, dydį ir faktines remonto išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais. Byloje nustatyta, jog, apskaičiuodamas E. G. IĮ padarytus nuostolius, pareiškėjas vadovavosi Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacija apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375, 2012 m. lapkričio 26 d. Transporto priemonės techninės apžiūros defektų aktu, Lipeikio įmonės „Egzotika“ 2012 m. lapkričio 28 d. apžiūros defektų aktu, automobilio apgadinimų fotonuotraukomis, UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmata iš Audatex sistemos, 2013 m. sausio 8 d.

PVM sąskaitomis faktūromis Nr. SDR 0000304 ir Nr. 0002856. Minėti dokumentai priskirtini Taisyklių Nr. 094 11 punkte nurodytiems dokumentams, jie buvo suderinti su draudiku, todėl pareiškėjas turėjo teisę jais remtis, vertindamas automobilio apgadinimus bei nustatydamas nuostolių dydį. Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2012 m. lapkričio 28 d. informacijoje apie eismo įvykį Nr. 07-12-7221375 ir išraše apie eismo įvykį iš Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro Nr. 07-12-7221375 nurodyta, jog įvykio metu buvo sugadinti dešinės pusės priekinis ir galinis ratas.

Transporto priemonė po įvykio praėjus 1 dienai buvo apžiūrėta draudimo įmonės atsakingo darbuotojo, tai patvirtina 2012 m. lapkričio 26 d. Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, kuriame nurodytos keistinos detalės – ratlankiai. Lipeikio įmonės „Egzotika“ padangų ir ratlankių defektavimo komisija, vizualiai apžiūrėjusi ginčo automobilį, 2012 m. lapkričio 28 d. akte nustatė, jog dvi padangos yra prakirstos ir du ratlankiai iš vidinės pusės įlūžę ir įlinkę, todėl dvi padangos ir du ratlankiai eksploatacijai netinkami.

Nurodyti duomenys patvirtina, jog automobilis po įvykio buvo apžiūrėtas kelis kartus ir transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktuose bei iš policijos gautoje informacijoje iš esmės buvo nurodyti tie patys automobilio sugadinimai, susiję su dviejų automobilio dešinės pusės ratų (padangų ir ratlankių) sugadinimais. Pagal UAB „INCHCAPE MOTORS“ remonto sąmatos 2012 m. gruodžio 14 d. Nr. SPU2012120 duomenis automobiliui keistinas priekinis dešinys amortizatorius, jo guolis, guolio rėmas, stebulė. Ginčo automobilio priekinio dešiniojo guolio rėmas nebuvo keistas, nes, atliekant automobilio remonto darbus, išorinių pažeidimų nebuvo rasta.

Kadangi ginčo automobilio patikrinimai, kurių pagrindu buvo surašyti transporto priemonės defekto aktai, buvo atlikti tik vizualiai, todėl akivaizdu, kad, tik atlikus minėto automobilio patikrinimą autoservise, buvo nustatyti automobilio priekinio dešiniojo amortizatoriaus, jo guolio, stebulės sugadinimai. Šiuo apgadinimus patvirtina į bylą pateiktos nuotraukos. UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmata patvirtina, jog joje nurodyti automobilio remonto darbai ir keičiamos detalės (išskyrus priekinio dešinio guolio rėmą) iš esmės atitiko fotonuotraukose, eismo įvykio medžiagoje, taip pat ir transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktuose užfiksuotus duomenis apie automobilio sugadinimus.

Šios aplinkybės patvirtina priežastinio ryšio buvimą tarp eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų. Pakeistas detales bei automobilio remonto darbus patvirtina UAB „JMA Kaunas“ 2013 m. sausio 8 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SDR 0000304 2 296,20 Lt sumai ir UAB „Baltic Stock Company“ PVM sąskaita faktūra 2 008 Lt sumai. Teismas pažymėjo, jog pagal Taisyklių Nr. 049 11.1.5 punktą, jeigu pasirinkta sąlyga „Draudimas neskaičiuojant dalių nusidėvėjimą“ nuostolių suma už keičiamas detales nemažinama pagal nusidėvėjimo koeficientą.

Nuostolio suma apskaičiuojama pagal pateiktus įsigijimą patvirtinančius dokumentus, neviršijant įgalioto detalių atstovo kainų. Nusidėvėjimas bet kokiu atveju taikomas padangoms. Jis skaičiuojamas pagal galiojančią Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją. Draudimo polise nurodyta, jog pasirinktas draudimas „Neskaičiuojant detalių nusidėvėjimo“. UAB „INCHCAPE MOTORS“ 2012 m. gruodžio 14 d. remonto sąmatoje nurodyta, jog keičiamos detalės buvo neoriginalios (sąmatoje pažymėtomis žvaigždute pagal AUDATEX kompiuterinę programą), jų kainos neviršijo detalių atstovo nurodytų kainų, todėl ginčo atveju pakeistoms automobilio detalėms nusidėvėjimas pagrįstai buvo netaikomas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog automobilio padangoms, nepažeidžiant galiojančios Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų, pritaikytas 16,67 proc. nusidėvėjimo koeficientas 122,69 Lt sumai. Vadovaujantis Taisyklių Nr. 049 11.5.1 punkto nuostatomis, draudėjui neesant PVM mokėtoju, į nuostolį įtraukiamas ir PVM. Kadangi E. G. IĮ 2012 m. balandžio 18 d. išregistruota iš Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro, todėl draudikas, apskaičiuodamas nuostolių sumą, pagrįstai į juos įskaičiavo PVM.

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad, įvertindamas nuostolio dydį bei jį apskaičiuodamas, pareiškėjas laikėsi Taisyklėse Nr. 049 nustatytų reikalavimų. Bendras žalos dydis – 4 304,20 Lt, tačiau atskaičius 300 Lt besąlyginę išskaitą, padangų nusidėvėjimą (122,69 Lt), ši suma yra 3 881,51 Lt, kurios dalis – 1 585,31 Lt draudėjo prašymais išmokėta UAB „Baltic Stock Company“ ir 2 296,20 Lt UAB „JMA Kaunas“. Vadovaujantis aukščiau minėta įrodinėjimo taisykle, įrodymų, paneigiančių keičiamų detalių įsigijimo bei remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę jų kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta.

Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Teismas nurodė, kad atsakovo motyvai dėl žalos dydžio pagrįsti prielaidomis, todėl atmetė. Atsakovo argumentą, jog visiškas draudimo išmokos kaip žalos priteisimas draudimo bendrovei prieštarauja Draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalies įtvirtintai nuostatai, kad draudikas prisiima riziką, teismas taip atmetė. Teismas, esant šioms aplinkybėms ir įrodymams, pripažino, kad savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini), bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl, dėl tokio neteisėto neveikimo, buvo apgadinta E. G.

IĮ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, teismas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino. Teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 3 881,51 Lt turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo 2013 m. rugpjūčio 27 d. (skundo gavimo teisme data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Teismas nurodė, kad palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Teismas pareiškėjo prašymą dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą, nes nepateiktas išlaidų apskaičiavimas bei pagrindimas (ABTĮ 45 str.). Teismas pareiškėjui išaiškino, kad ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 130–137) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti; patenkinti Kauno miesto savivaldybės prašymą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką.

2. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad tik Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, važiuoklių sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Teismas neatsižvelgė į bylai labai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo. Šioje byloje vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, negalima daryti, o, kaip teismų praktikoje yra įtvirtinta, tai reiškia, jog byloje neįrodytas priežastinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2956/2012).

3. Pareiškėjui atlygintos žalos dydis nepagrįstai nėra sumažintas PVM suma. Šiuo atveju yra svarbu ne ar draudėjas yra PVM mokėtojas, o ar asmuo, kuris atsiskaitė už prekes ir paslaugas, yra PVM mokėtojas. Šiuo atveju už prekes ir paslaugas iš esmės atsiskaitė ne draudėjas, o pareiškėjas, kuris, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, yra PVM mokėtojas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad, „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006). Be to, visiškai neteisėtai įvertintas tik padangų nusidėvėjimas, nors naujai įsigytos ir kitos dalys, t. y. amortizatorius, rato guolis, stebulė ir pan.

4. Byloje nėra pateiktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki tariamo eismo įvykio, apart ginčo transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, ne tik tai, kad automobilis buvo remontuotas, bet ir kad įvykis tikrai buvo. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai nesivadovavo galiojančių teisės aktų reikalavimais.

5. Priimtas teismo sprendimas, kaip ir pareiškėjo skundas, nepagrįstas, kadangi nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų prašomą priteisti žalos dydį ir jos ryšį su ginčo duobe (tik su ja).

6. Teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo (akcentuotina, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepagrįstai pareiškėju nurodytas AB „Lietuvos draudimas“) naudai 5 procentus dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Atsakovo manymu, teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju turėtų būti netaikytinos.

7. Teismas, priimdamas ginčo sprendimą, nepagrįstai nepasisakė dėl Kauno miesto savivaldybės prašymo sustabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į LR Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties LR Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams, motyvuodamas tuo, kad šie teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo regresinį reikalavimą, kylantį iš draudimo teisinių santykių. Prašyme kreiptis į LR Konstitucinį Teismą aiškiai nurodyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir nurodyto norminio teisės akto atitikimo LR Konstitucijai, kadangi būtent dėl nepagrįstai, antikonstituciškai sumažinto finansavimo, reglamentuoto minėtais teisės aktais, vietinės reikšmės keliams nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamos būklės. Atitinkamai, dėl netinkamos jų būklės ir kilo skundžiamu sprendimu priteista žala.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 144–151) prašo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą; pareiškėjo naudai iš atsakovo Kauno miesto savivaldybė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo argumentai dėl automobilį vairavusio asmens neatsargumo ir neatidumo pagrįsti tik prielaidomis. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar kad egzistavo kitos aplinkybės, duodančios pagrindą sumažinti žalos atlyginimą ar tokį reikalavimą atmesti (CK 6.253, 6.282 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas privalo atlyginti žalą dėl automobilio apgadinimo. Pareiškėjo pateikti faktiniai duomenys pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti, jog žalos dydis realiai pagrįstas bei įrodytas. Teismas nustatydamas, kad dėl ginčo eismo įvykio nėra vairuotojo neteisėtų veiksmų ir egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas taip pat netinkamai aiškina priteistų palūkanų kilmę ir paskirtį. Pažymi, kad atsakovas atlyginęs žalą pareiškėjui ir manantis, jog Kelių direkcija taip pat yra atsakinga už šios žalos kilimą, gali kreiptis į teismą ir įrodžiusi Kelių direkcijos pareigą atsakyti, gauti tokios žalos atlyginimą iš minėto asmens atskiroje byloje.

Pareiškėjas taip pat pateikė teismui prašymą administracinę bylą išnagrinėti apeliacine tvarka, neperduodant jos bendrosios kompetencijos teismui, teigdamas, jog perdavus bylą pirmosios instancijos teismui bylą reikėtų nagrinėti iš naujo, o tai prieštarautų proceso operatyvumo, ekonomiškumo principams. Be to, perdavus bylą bendrosios kompetencijos teismui, bylinėjimosi išlaidos padidės dvigubai, todėl bylinėjimasis nepagrįstai pabrangs šalims vien dėl teismo kaltės. Šiuo atveju bylos, esančios apeliacinėje instancijoje, perdavimas bendrosios kompetencijos teismui pažeistų konstitucinį asmenų teisėtų lūkesčių principą, kadangi kreipdamiesi į teismą asmenys negali prognozuoti būsimos teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kelių direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140–143) prašo priimti sprendimą dėl atsakovo apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas, nes Kelių direkcijos teisės ir pareigos su šia byla nėra susijusios. Kelių direkcija pagal atitinkamai taikytinus įstatymus ir kitus teisės aktus nėra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Atsakovui Kauno miesto savivaldybei – iš esmės sutinkant dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nutartyje nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat byloje nesant duomenų, įrodančių, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), be to, nesant duomenų, jog sugadinimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje nei fiksuota administracinėje byloje esančiais įrodymais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už žalą atsiradus automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą, duobę. Tokią išvadą įtvirtina ir formuojama administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, nuo kurios, nesant kitų aplinkybių, nėra pagrindo nukrypti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014; Teismų įstatymo 33 str.).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Priteista visa prašyta suma žalai atlyginti. Atsakovui nesutinkant su priteistos žalos dydžiu apeliuojama į nepateikimą ginčo transporto priemonės vertinimo, nepateikimą dokumentų, patvirtinančių nepriekaištingą ginčo transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, įrodymų, kad automobilis buvo remontuotas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tai abstraktaus pobūdžio teiginiai, neleidžiantys abejoti surinktais įrodymais, patvirtinančiais apie realiai patirtą žalą administracinėje byloje nurodytu laiku bei nurodytoje vietoje. Tuo neleidžia abejoti pirmosios instancijos teismo įvardyti skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje minimi dokumentai, iš kurių visiškai aišku apie eismo įvykio metu automobiliui padarytus sugadinimus, remonto kaštus ir įrodymų vertinimo prasme visa tai nekelia jokių dviprasmybių (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Ginčijant žalos dydį pasisakoma ir apie nepagrįstai nesumažintą PVM sumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išplėstinė teisėjų kolegija šiuo klausimu yra pažymėjusi, kad “<...> pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalį, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti inter alia PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnis nustato, kad pridėtinės vertės mokesčiu neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, išskyrus nurodytąsias šio Įstatymo 46 straipsnyje, taip pat su draudimo ir perdraudimo paslaugomis susijusios paslaugos, kurias teikia draudimo ir perdraudimo tarpininkai. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo – draudimo įmonės – už trečiojo suinteresuoto asmens automobilio remonto paslaugas sumokėtas pirkimo PVM (29,40 Lt) negalės būti susigrąžintas iš biudžeto, todėl pareiškėjo sumokėtas PVM pripažintinas jo patirtu nuostoliu ir turi būti priteistas iš atsakovo“.

Šią administracinę bylą tikrinanti teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip aiškinti teisinį momentą dėl PVM draudikui atsiskaitant už transporto priemonės, kurią jis buvo apdraudęs, remontą.

Be kita ko, atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai tenkino ir pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos). Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Būtent tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas, tvirtintina, turėjo pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliaciniame skunde buvo pateiktas ir prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 p.) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį, teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata įtvirtinta ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra tik bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu, pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Vadinasi, apibendrinant teigtina, kad bylos šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą net dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Šiuo atveju prašomas patikrinti teisinis reguliavimas sprendžiant ginčą iš principo nėra taikytinas, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra visiškai paneigtinas vien pastaruoju pagrindu.

Taigi teisėtai bei pagrįstai konstatavus savivaldybės pareigą aptariamu atveju atlyginti žalą bei atsisakius kreiptis į Konstitucinį Teismą, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius