AS-490-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-490-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00194-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7; teisme gautas 2015 m. sausio 9 d.), kuriame prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, patenkinti skundą ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9533(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 15 854,22 Lt (4 591,70 EUR).

Nurodė manantis, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Nurodė, jog gavęs pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Paaiškino, kad tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl manė, kad termino skundui paduoti nepraleido, o teismui konstatavus, kad pareiškėjas praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi (b. l. 13-15) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktu išaiškinimu, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėjas, pirmąją sumažintąją pensiją gavęs už 2010 m. sausio mėnesį, skundą teismui pateikė tik 2015 m. sausio 9 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams tokio pobūdžio reikalavimams reikšti. Nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti terminą motyvuoja tuo, jog apie jo pažeistas teises jam tapo žinoma tik po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, savo įsitikinimu, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus bei manymu, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiam laikotarpiui pensijos bus atstatytos ir kompensuotos, tačiau tokie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tikėjimasis, jog, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, dar 2010 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti.

Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 20 d., o į teismą – 2015 m. sausio 9 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi terminą. Todėl teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėjas jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas.

Teismui neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9533(11) laikytas išvestiniu iš minėto pareiškėjo reikalavimo, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas J. J. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 19-22), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį, atnaujinti trejų metų terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nurodė, jog ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad įstatymų leidėjui nesureguliavus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų (tuo pačiu ir pareiškėjo) teisė į teisminę gynybą. Dėl savo teisių gynimo į teismą pareiškėjas nesikreipė ir dėl to, kadangi gavęs sumažintą pensiją, nesuprato, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes Lietuva yra demokratinė, teisinė valstybė, joje negalioja įstatymas ar kitas teisės aktas, priešingas Konstitucijai. Be to, Lietuvoje įstatymus priima demokratiškuose rinkimuose išrinkti Seimo nariai, kurie tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime prisiekia Lietuvos Respublikai, prisiekia gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus. Dėl šių priežasčių pareiškėjas buvo ir yra įsitikinęs, kad priėmus įstatymą, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, akivaizdžiai pažeidžiama pati Konstitucija, todėl ir nesuprato (negalėjo suprasti), kad Seimo priimtu įstatymu pažeidžiamos jo teisės. Dėl to negalima sutikti su teismo vertinimu, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir savo teises įgyvendino nerūpestingai. Be to, visai nekreiptas dėmesys į 2012 -2013 metus, kur senaties terminas nepraėjęs.

Teigia, jog išimtis iš bendros taisyklės termino atnaujinimo klausimu turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Pažymi, jog 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, padarė išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkintos ir pareiškėjo teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos mažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tačiau įstatymų leidėjas ir iki šio momento dar nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Net ir priėmus 2014 m. gegužės 15 d. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą, kuriuo Vyriausybei siūloma, svarstant 2016 metų ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projektą įvertinti galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems buvo sumažintos valstybinės pensijos, taip pat asmenims, kuriems senatvės pensijos buvo papildomai sumažintos kaip dirbantiems, o esant tokioms galimybėms, pateikti atitinkamo įstatymo projektą, įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybines pensijos nepriemoką ir kada tai bus padaryta įstatyme tiksliai nenumatyta.

Išdėstytos priežastys pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui ir, atsižvelgiant į tai, jam liko vienintelis kelias savo pažeistas teises bandyti apginti teismine tvarka. Tokią praktiką šiuo klausimu yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/20144, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-528/2014, 2014 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-809/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas ir atsisakyta priimti jo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos statymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 15 854,22 Lt (4 591,70 EUR). Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-9533(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. (b. l. 8-11).

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos (taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas) kreipėsi 2015 m. sausio 8 d. (pagal pašto spaudą ant voko), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. (įskaitant ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakciją) susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 8 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Tačiau pastebėtina ir tai, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2196 redakcija) ir vėlesniam laikotarpiui nebuvo pratęstas. Todėl, remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, reikalavimui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareikšti procesinis terminas taip pat yra 3 metai ir turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pareiškėjas į teismą dėl pensijos nepriemokos, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo kreipęsis 2015 m. sausio 8 d., taip pat praleido 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., bei dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą po daugiau nei metų laiko nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą.

Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies minėtu laikotarpiu praleidimo priežastimis. Taip pat ir pareiškėjo pensininko socialinis statusas, pažeistos teisinės vertybės svarba, ginčo santykių socialinis jautrumas, teisinis neaiškumas, pareiškėjo tikėjimasis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijos sumažinimo, bus jam kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, negali pateisinti pareiškėjo pernelyg ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Taigi, aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą ir dėl jam paskirtos valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi, kaip minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams.

Taigi, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. ribota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį esant ne tam pačiam teisiniam pagrindui, kuris buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė paštu) 2015 m. sausio 8 d., todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-191-556/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-123-146/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-240-146/2015; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-335-602/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-341-602/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-253-502/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-412-146/2015; 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-475-756/2015 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas