A-552-800-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-800/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02978-2010-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. A. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. 11D(P)-3323; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2010 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 1D-7618-(2); 3) priteisti iš Tarnybos bei Ministerijos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 metų sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos; 4) įpareigoti Ministeriją ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių pensiją; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo mokama 2 477,95 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, sumažinta iki 1394,52 Lt. Anot pareiškėjo, nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, teisę į nuosavybę. Pareiškėjo manymu, atsakovai nesilaiko Konstitucijoje įtvirtintų principų, Ministerija, mokėdama sumažintą pareigūnų ir karių pensiją, pažeidžia nuosavybės neliečiamumo principą. Valstybei nustačius nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareiškėjo teigimu, šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neįrodė, kad institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Ministerijos veiksmus laikė teisėtais ir pagrįstais įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba paaiškino, kad 1993 m. balandžio 15 d. pareiškėjui buvo paskirta 2 477,95 Lt (atsižvelgiant į pensijos indeksavimą) pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Tarnyba nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 9 919,37 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., panaikino Ministerijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1D-7618-(2) dalį, kurioje atsisakyta A. A. P. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė. Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. 11D(P)-3323 teismas nutraukė.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, pažymėjo, kad pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos nenustatant kompensavimo mechanizmo. Teismas vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pažymėjo, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Teismas darė išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas vietoje 1,5 koeficiento taikydamas 1,3 koeficientą.

Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, teismas nurodė, kad pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o pensijos ribojimą, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis, laikė neteisėtu, todėl neturėjo pagrindo įpareigoti Ministeriją pareiškėjui mokėti visą paskirtą pensiją.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. spalio 26 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Teismas darė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta 2 477,95 Lt valstybinė pensija nesikeitė viso ginčo metu. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą 1,5 koeficientą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. turėjo būti išmokėta 45 339,92 Lt suma, tačiau išmokėta tik 35 420,55 Lt. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 9 919,37 Lt nepriemoka.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalį pareiškėjui priteisė ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės.

Teismas nustatė, kad Tarnyba 2010 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 11D(P)-3323 atsakė į 2010 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo prašymą pateikti jam informaciją apie pensijos perskaičiavimo pagrindą. Jokių reikalavimų, susijusių su pensijos nepriemokos mokėjimu, pareiškėjas Tarnybai nereiškė, todėl skundžiamą Tarnybos raštą teismas vertino kaip informacinio–aiškinamojo pobūdžio administracinį aktą, nesukeliantį pareiškėjui realių teisinių pasekmių. Juo nebuvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, bet nurodytas jos perskaičiavimo pagrindas. Teismas pažymėjo, kad aiškinamojo–informacinio pobūdžio aktai negali būti nagrinėjimo teisme dalyku, todėl bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. 11D(P)-3323 teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad Ministerijos 2010 m. spalio 8 d. sprendime Nr. 1D-7618-(2) yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą Ministerijos 2010 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 1D-7618-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ministeriją mokėti visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teismas negalėjo pripažinti pagrįstu, nes toks reikalavimas yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, realiai pajautė emocinę depresiją, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nenurodė ir nepateikė. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl atsakovo Lietuvos valstybės veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 22) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos. Atsakovai neginčija pareiškėjo teisės į priteistą sumą, tačiau nurodo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Atsakovai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013.

Pareiškėjas A. A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 30-31) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad 2013 m. spalio 1 d. buvo priimtas įstatymas dėl atstatymo valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginių atlyginimų koeficientų, priedų už kvalifikacines klases bei statutinių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydžių. 2013 m. apie 34 mln. Lt suma buvo skirta iš sutaupytų asignavimų, nenaudojant skolintų lėšų valstybės institucijoms. Pareiškėjas daro išvadą, kad Vyriausybė piniginių lėšų turėjo ir turi šiuo metu. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, jog neapgynus pareiškėjo konstitucinių teisių būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės ir jų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. A. P. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 15 d. sprendimu panaikino skundžiamo Ministerijos sprendimo dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, bei priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos. Atsakovai apeliaciniu skundu šios teismo sprendimo dalies neskundė ir sutiko su teismo priteista suma, todėl paminėta teismo sprendimo dalis, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas bei non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) teisės principą, paliekama nepakeista, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl ginčo esmės ir pareiškėjo teisės į aptariamu laikotarpiu susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką plačiau nepasisako.

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos, nes asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Romanas Klišauskas Dainius Raižys