AS-822-172-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS822-172/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02823-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 70.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. V. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. liepos 24 d. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kurį vėliau patikslino (b. l. 128), prašydamas: 1) atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) raštu pateiktą atsisakymą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemokos sumokėjimo; 3) priteisti iš atsakovo Generalinės prokuratūros neteisėtai sumažintą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. – 21 034,87 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2003 m. kovo 1 d. neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą – 4 376,13 Lt per mėnesį. Tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatoms, vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvieną mėnesį buvo mokama sumažinta valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas su 2013 m. liepos 11 d. prašymu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, tačiau atsakovas 2013 m. liepos 15 d. raštu Nr. 17.2.-13923 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, jog praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Dėl Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui iš viso nebuvo išmokėta 21 034,87 Lt.

Prašymą atnaujinti praleistą kreipimosi į teismą terminą pareiškėjas grindė argumentais, kad jam nebuvo pranešta apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl apie nepriemokos neteisėtumą sužinojo tik 2013 m. birželio mėn.

Atsakovas, dalyvaujantis byloje taip pat kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 13–15, 133–135) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas dėl praleisto skundo padavimo termino paaiškino, kad individualiai informuoti pareiškėjo apie viešai paskelbtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą neprivalėjo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių gynimo į instituciją kreipėsi tik 2013 m. liepos 11 d., skaičiuojant terminą nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą.

Dėl skundžiamo spendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsakovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu mokėdamas pareiškėjui pensiją vadovavosi galiojančiomis teisės normomis. Kol Konstitucinis Teismas nėra paskelbęs, kad atitinkamas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsižvelgiant į tai, naikinti 2013 m. liepos 15 d. raštą ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi (b. l. 146–149) atmetė pareiškėjo J. V. P. prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir administracinę bylą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Ištyręs bylos dokumentus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2003 m. kovo 1 d. paskirta 4 376,13 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 18), tačiau nuo 2010 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokama mažesnė pensija nei paskirtoji (b. l. 126–127). Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pareiškėjo valstybinė pensija buvo mažinama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą teisės išaiškinimą, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir VSD pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo redakcija) įtvirtintas trejų metų terminas. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas apie pirmąją sumažintą valstybinę pensiją sužinojo 2010 m. vasario mėn., tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 24 d. (b. l. 1–2), t. y. praleidęs trejų metų terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Teismų praktikoje trejų metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su VSD pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamasis terminas. Tai reiškia, jog, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali minėtą terminą atnaujinti. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar prašymas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-601/2006, AS6-219/2006).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą iš esmės grindė tuo, kad jam nebuvo pranešta apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl apie nepriemokos neteisėtumą sužinojo tik 2013 m. birželio mėn. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėjas prašė bylą nagrinėti pagal byloje esamą medžiagą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų priežasčių (t. y. kad jam nebuvo pranešta apie Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą; kitų priežasčių pareiškėjas nenurodė) nelaikė priežastimi atnaujinti terminą skundui paduoti. Teismas pastebėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas yra viešas teisės aktas, kuris skelbiamas viešai ir visiems prieinamas, be to, pensijų sumažinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai (po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo) buvo plačiai aptarinėjamas ir žiniasklaidos priemonėse, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti minėto Konstitucinio Teismo nutarimo pasekmes ir per metus iki 2013 m. vasario mėn. turėjo galimybę kreiptis į teismą. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas sprendė, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių, bei nėra aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas. Todėl teismas pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė. Ši teisiškai reikšminga aplinkybė – skundo padavimo termino praleidimas – sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą teismo procesą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas J. V. P. atskirajame skunde (b. l. 152) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir jo skundą nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas yra grindžiamas argumentais, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Lietuvos Respublikos Konstitucija gina piliečių asmeninę nuosavybę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas pažymi, jog valstybės disponuoja jam priklausančios valstybinės pensijos dalimi ir iki šiol jos negrąžino, todėl įstatymų pažeidimai tęsiasi.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime akcentuojama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad teisminė gynyba negali būti neribota laiko požiūriu. Viena vertus, teisės kreiptis į teismą, kuri yra konstitucinis teisminės gynybos principas ir kuria reikalaujama, kad asmuo operatyviai reaguotų į savo teisių pažeidimą, ir, kita vertus, teisinio saugumo reikalavimo, pagal kurį praėjus tam tikram laikui valstybės instancijų priimti aktai turėtų tapti galutiniai, derinimas reikalauja, kad šie ginčai teismui būtų pateikti per konkretų terminą. Paminėtoje byloje išplėstinė teisėjų kolegija 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą pripažino tinkamu ir iš esmės pakankamu tam, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir nutraukė administracinę bylą remdamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu. Minėtoje normoje įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus jo padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. vasario mėnesį, kai gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2013 m. liepos 24 d., t. y. pasibaigus 3 metų terminui, numatytam Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis, todėl pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą atmetė.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį (b. l. 126–127).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn., o į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. liepos 24 d., todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nurodytos priežastys, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu naikinama kaip nepagrįsta ir neteisėta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso ekonomiškumo bei operatyvumo principais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo ir, atnaujinęs terminą, perduoda administracinę bylą iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šioje nutartyje padarytos išvados ir apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą kitose administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiamas analogiško pobūdžio klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas: Nr. AS502-169/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS552-173/2014, Nr. AS552-225/2014, Nr. AS552-300/2014, Nr. AS552-301/2014, Nr. AS146-159/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. V. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjo J. V. P. prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tenkinti. Atnaujinti pareiškėjui J. V. P. terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė