A-525-1716-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1716/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02826-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Krašto projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Krašto projektai“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl leidimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Krašto projektai“ su skundu (b. l. 1-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija, Ministerija) 2013 m. birželio 25 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013 m. birželio 25 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiskuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ ar Įstatymas) (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad Energetikos ministerija 2012 m. liepos 30 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1180 (toliau – ir Leidimas plėsti). Saulės elektrinės statybos rangos sutartį Nr. 12/11 sudarė 2012 m. gruodžio 13 d. Bendra investicijų pagal sutartį vertė 149 000 Lt be PVM, viso – 180 290 Lt. Leidimo plėsti Nr. LP-1180 pagrindu, Energetikos ministerija 2013 m. birželio 25 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 (toliau – ir Leidimas gaminti) saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02989 MW.

Pagal Įstatymo 2011 m. gegužės 12 d. redakcijos, įsigaliojusios 2011 m. gegužės 24 d., 2012 m. birželio 21 d. redakcijos, įsigaliojusios 2012 m. liepos 1 d., ir 2013 m. sausio 17 d. redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. vasario 1 d., 3 straipsnio 2 dalį, atsinaujinančių išteklių naudojimas skatinamas taikant nustatytą paramos schemą, kurią sudaro skatinimo priemonės. Viena iš skatinimo priemonių – fiksuotas tarifas už superkamą elektros energiją. Akcentavo, kad Leidimą plėsti gavo galiojant 2012 m. birželio 21 d. AIEĮ redakcijos (galiojo iki 2013 m. vasario 1 d.) nuostatoms.

Šioje Įstatymo redakcijoje buvo įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. Neintegruoto tipo saulės jėgainėms, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, 2012 metais galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimu. Tačiau naujoje AIEĮ redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2013 m. vasario 1 d., fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau nebe su Leidimo plėsti, bet su Leidimo gaminti išdavimo momentu, t. y. iš esmės pasikeitė fiksuoto tarifo nustatymo tvarka.

Tokiu būdu asmenims, kurie galiojant 2011 m. gegužės 24 d. ir 2012 m. liepos 1 d. redakcijoms AIEĮ gavo Leidimus plėtrai ir teisėtai pagal galiojančius teises aktus tikėjosi, jog pastačius saules jėgainę, bus taikomas 2012 metais Komisijos patvirtintas 1,44 kW/h tarifas, skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms. Leidimą gaminti elektros energiją gavo po 2013 m. vasario 1 d. (t. y. po AIEĮ pakeitimų įsigaliojimo dienos). Todėl jos atžvilgiu taikomas tarifas, nustatytas Komisijos 2013 metų I ketvirčiui, t. y. 1,25 kW/h (skirtas neintegruoto tipo saulės jėgainėms).

Tai reiškia, jog tarifas už neintegruoto tipo saulės jėgainių superkamą energiją sumažėjo 0,19 ct už kW/h, o dėl to viena saulės elektrinė per 12 metų laikotarpį patirs maždaug 60 000 Lt nuostolių. Taip pat paminėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo Nr. 827 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 8.2 punktą, fiksuotas tarifas, kurį nustato Komisija, taikomas inter alia elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW.

Aprašo 9 punkte nustatyta, jog Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Remdamasis šiomis Tvarkos aprašo nuostatomis, pareiškėjas teigė, jog turi būti taikomas Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojantis fiksuotas tarifas. Pareiškėjo teigimu, Energetikos ministerija, 2013 m. birželio 25 d. išduodama Leidimą gaminti privalėjo užtikrinti, jog juo būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas.

Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir jo teisėti lūkesčiai bei interesai. Leidimo gaminti sąlyga, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, iš esmės reiškia tai, kad jai taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis AIEĮ 2013 m. sausio 17 d. redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais. Tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu ji atliko investicijas į saulės elektrinę, išdavimo metu galiojusi AIEĮ 20 straipsnio 7 dalies redakcija nustatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti, energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

Atsakovas, išduodamas Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje ir neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikydamas AIEĮ pakeitimo įstatymo nuostatas, pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, jog, išpildęs įstatyme nustatytas sąlygas (pastačiusi elektrinę ir gavusi Leidimą gaminti), visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats fiksuotas tarifas ir jis nebus keičiamas.

Tačiau tiek Lietuvos valstybės, tiek ir Energetikos ministerijos veiksmai neatitiko šių teisėtų lūkesčių, dėl to nebuvo užtikrintas jos teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Energetikos ministerija taip pat elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Atsižvelgdamas į šiame išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas mano, kad 2012 m. sausio 17 d. AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012 m. sausio 17 d.

AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki AIEĮ pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į skundą (b. l. 27-33) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Nurodė, kad leidimai verstis veikla elektros energetikos sektoriuje išduodami vadovaujantis Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės). Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad leidimas išduodamas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas išduoti leidimą pateikiamas pareiškėjui ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Taisyklėse nustatyta tvarka pateikto prašymo bei visų reikalingų ir tinkamai įformintų dokumentų registravimo leidimus išduodančioje institucijoje dienos.

Jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti leidimą neatsakoma per šioje dalyje nurodytą terminą, laikoma, kad yra priimtas teigiamas sprendimas dėl licencijos ar leidimo išdavimo. Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1180 pareiškėjui išduotas 2012 m. liepos 30 d. Leidime plėsti nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos - vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, nurodė, kad pareiškėjas, pradėdamas veiklą energetikos sektoriuje ir gavęs leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y. ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pabrėžė ir tai, kad pareiškėjui 2013 m. birželio 25 d. išduotame Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2000 nurodyta, jog leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi pareiškėjas laisva valia atliko eilę veiksmų, ir tik po to kreipėsi į teismą, norėdamas panaikinti dalį jai išduoto leidimo gaminti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė į bylą elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties, nėra pradėjęs prekiauti elektros energija, todėl jo argumentai dėl būsimų nuostolių yra tik subjektyviai įsivaizduojamojo pobūdžio.

Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą.

Įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu - saulės šviesos energijos elektrinės. Pabrėžė, kad 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) tikslas, kaip ir AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 17 d.), užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (AIEĮ 1 straipsnio 2 dalis).

Taip pat atkreipė dėmesį, kad Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Dėl 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais atsakovui pateiktų apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant Ministerijai pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galia, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013 m. sausio 17 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų.

Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo atsakovas turėjo apie 10 000 neišnagrinėtų prašymų išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip tai nustato aukščiau paminėti teisės aktai. Dėl lex retro non agit principo tariamo pažeidimo nurodė, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu.

Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kaip ir Konstitucinis Teismas) yra išdėstęs poziciją, jog negalima suabsoliutinti teisėtų lūkesčių principo – 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, jog „nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas <..> laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti“.

Iš šios nutarties formuluotės matyti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutinka, jog valstybė tam tikrais atvejais turi teisę riboti teisėtų lūkesčių principą atsižvelgdama į proporcingumo principą. Nesutiko, kad Energetikos ministerija, išduodama leidimą gaminti elektros energiją privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas leidimų plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Tai prieštarautų galiojančiam teisiniam reguliavimui. Energetikos ministerija yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą.

Pagal viešojoje teisėje įtvirtintus principus, viešojo administravimo subjekto veiksmai laikomi teisėtais, kai jie atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. viešojo administravimo subjektui leidžiama tiek, kiek tai yra numatyta teisės aktuose. Ir priešingai, viešojo administravimo subjektui nėra leista tai, kas nėra numatyta teisės aktuose. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Akcentavo, kad veiklos sąlyga: „Vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ yra įtraukta į visus, ir iki Įstatymo pakeitimo Ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Pareiškėjo leidimas gaminti elektros energiją yra parengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, keisti jame nustatytų veiklos sąlygų nėra teisinio pagrindo. Prieštaravo prašymui dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, teigė, kad pareiškėjo nurodytos AIEĮ nuostatos nepažeidžia Konstitucijos ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 89-97) pareiškėjo AB „Krašto projektai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija 2012 m. liepos 30 d. išdavė AB „Krašto projektai“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumą Nr. LP-1180, kuriame nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 50, 59).

AB „Lesto“ 2012 m. rugpjūčio 30 d. išdavė AB „Krašto projektai“ Prijungimo sąlygas Beržų saulės elektrinės Beržų g. 4, Panevėžys, Panevėžio m. sav., elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 46-48). AB „Krašto projektai“ 2012 m. gruodžio 13 d. su UAB „Voltas“ sudarė statybos rangos sutartį saulės fotovoltinių modulių sistemų įrengimo darbams (b. l. 10-22). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. gegužės 30 d.

Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 16ĮP2-42966 patvirtino, kad AB „Krašto projektai“ fotovoltinės elektrinės Panevėžyje, Beržų g. 4, elektros tinklai ir jų priklausiniai, fotovoltinės saulės elektrinės 0,4 kV prijungimo kabelis, skirstymo skydas, inverteriai (2 vnt. TS-45030-12-2559) sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 49). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 34).

Energetikos ministerija 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LP-2000 (b. l. 9, 60), kuriame nustatytos šios leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02989 MW.

Pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 70-71).

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra vienas iš subjektų, kuriam taikomos atsinaujinančių išteklių naudojimo skatinimo priemonės, ir teismui ginčija Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teigia, kad ši nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų, nei jis tikėjosi pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Savo reikalavimus pareiškėjas grindžia teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimu.

Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja AIEĮ, rėmėsi jos 1 straipsnio 2 dalimi, 3 straipsnio 2 dalimi.

Pažymėta, jog pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusio AIEĮ (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija) 20 straipsnio 1, 7 ir 8 dalis elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusi AIEĮ redakcija atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto tarifo nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo jam diena. Nagrinėjamu atveju Leidimas plėtrai pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. liepos 30 d., t. y. galiojant minėtam teisiniam reguliavimui.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo ūkio subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d.). Priimant pakeitimo ir įgyvendinimo įstatymą dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo jokios išimtys ūkio subjektams, gavusiems Leidimus plėtrai galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui nebuvo nustatytos, naująjį fiksuoto tarifo nustatymo momentą taikant ir tiems ūkio subjektams, kurie Leidimus plėtrai buvo gavę iki įstatymo pakeitimo (2013 m. vasario 1 d.). Taigi, net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., buvo taikomas naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.).

Pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją buvo išduotas 2013 m. birželio 25 d., todėl jo atžvilgiu taikomas Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus), pažymėjo, jog remiantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje buvo reiškiami analogiško turinio reikalavimai, aukščiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste atkreipė dėmesį, jog įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, gaminant energiją iš atsinaujinančių išteklių, kaip skatinimo priemones nustatydamas fiksuotą tarifą bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimą. Atlikusi ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo analizę, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013 m. vasario 1 d., tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Tai reiškia, kad iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių.

Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas aukščiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį įgijo, nes minėtas sąlygas išpildė: gavęs Leidimą plėsti, atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Šie pareiškėjo turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Lietuvos Respublikos 23 straipsnį.

Pažymėta, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., KT 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Šioje byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad taikant AIEĮ 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijoje numatytas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemones kilo grėsmė darniai atsinaujinančios energetikos išteklių plėtrai, vartotojų teisėms ir galimybei efektyviai naudoti valstybės lėšas. Valstybei nustačius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonę – privalomą elektros energijos supirkimą fiksuotais tarifais – pageidaujančių vykdyti šią veiklą atsirado ypač daug ir buvo ženkliai viršyti užsibrėžti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros uždaviniai. Kaip nurodoma AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo aiškinamajame rašte, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Pažymėta ir tai, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje, kaip minėta, pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Teismas su pareiškėjo argumentais dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo nesutiko. Pareiškėjas jau gavęs šį leidimą negalėjo pagrįstai tikėtis, kad turėdamas leidimą gaminti elektros energiją elektrinėje pagaminta elektros energija galės prekiauti teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo.

Nagrinėjamu atveju Leidimas plėsti pareiškėjai išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o Leidimas gaminti – 2013 m. birželio 25 d., t. y. galiojant Įstatymo 2013 m. sausio 17 d. redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Išduodama šį leidimą, Energetikos ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Energetikos ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę.

Teismas vertino, jog bylos duomenys leidžia teigti, kad su Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima teigti, kad nauju teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pažymėta ir tai, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjui nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 straipsnio 6 ir 7 dalys). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pareiškėjo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo saulės jėgainė gamina elektrą ir iš to gauna pajamų. Taigi, duomenų, kurie leistų daryti besąlygišką išvadą, jog buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, byloje nėra.

Lex retro non agit principas suponuoja bendrą taisyklę, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal). Todėl normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas taip vadinamas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams (kurie kilo ir egzistavo iki jos priėmimo) netaikoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2628/2012).

AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik pastarajam gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui ir aptariama įstatymo norma nebuvo taikyta jo atžvilgiu teisiniuose santykiuose, kurie susiklostė iki jos įsigaliojimo. Todėl, kaip analogiškoje byloje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 išsamiai įvertino teisinę situaciją konstitucinės teisės kontekste ir pripažino, kad nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija yra teisėta, nes teisėtų lūkesčių apsaugos principo ribojimas tinkamai pagrįstas iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių principų apsauga. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai taip pat nekilo jokių abejonių dėl teisės akto konstitucingumo, todėl pareiškėjo argumentai dėl reikalingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą atmesti.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybėmis, bei remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika analogiškoje byloje, teismas darė išvadą, kad Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 25 d. išduotas Leidimas gaminti Nr. LG-2000 ginčijamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais, o taip pat įpareigoti Energetikos ministeriją leidimuose gaminti elektros energiją nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, nurodyta, jog atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas AB „Krašto projektai“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100-109), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo apelianto AB „Krašto projektai“ skundas būtų patenkintas.

Taip pat prašo:

1) kreiptis j Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo;

2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo savo kompetenciją. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad ginčijamos Įstatymo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir teisinės valstybės principui.

2) Teismas visiškai nenagrinėjo apelianto pareikštų individualių reikalavimų, nepasisakyta dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo, teisingumas buvo įvykdytas formaliai. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, jog visa teismo sprendimo motyvuojamoji dalis perrašyta atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

3) Nesutinka su teismo vertinimu, jog skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos aplinkybės įrodo, kad priimant ginčijamą įstatymą nebuvo neteisėtų Seimo veiksmų. Remiasi 2009 m. balandžio 23 d. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“, kuria siekiama skatinti naudoti atsinaujinančius energijos išteklius, sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančiu energijos išteklių rinkos vystymuisi, užtikrinti verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą, kurio jai reikia užtikrinant tvarias atsinaujinančiu išteklių energijos sektoriaus investicijas ir kt. Tuo tarpu Seimas, priimdamas ginčijamo įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į valstybėms narėms iškeltus tikslus, ginčijamo įstatymo nuostatomis panaikino apeliantui minėtos direktyvos nuostatomis užtikrinamą privalomą stabilumą plėtojant atsinaujinančius energijos išteklius, neužtikrino tinkamo paramos schemų veikimo. Remiasi Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu ir pažymi, jog pagal nustatytą mažesnį elektros supirkimo tarifą, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas ginčijamo įstatymo įsigaliojimas.

4) Pasisakydamas dėl kreipimosi į Europos sąjungos Teisingumo Teismo, teigia, kad Seimas, priimdamas Įstatymą, neatsižvelgė į oficialią Europos Sąjungos teisėkūrą, Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, juo stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, netinkamai įgyvendinami prisiimti įsipareigojimai Europos Sąjungai, pažeidžiami pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje, jis neužtikrina ilgalaikio stabilumo verslo bendruomenei, nors toks siekis yra aiškiai bei nedviprasmiškai įtvirtinamas visos Europos Sąjungos lygmeniu, juo pažeidžiamas Teisingumo Teismo pripažįstamas bei Konstitucijoje įtvirtintas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Atsižvelgiant į tai, remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio nuostatomis bei Europos sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kaip galutinės instancijos nacionaliniam teismui, kyla pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 113-124), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Pasisakydamas dėl viešojo intereso gynimo, cituoja Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą, Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą. Nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų.

Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų. Taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Todėl Seimas priėmė Pakeitimo įstatymą. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus.

Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct/kWh. Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, teigia, jog Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus, siekdamas bendros tautos gerovės turėjo imtis teisių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus. Vertina, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas yra proporcinga priemonė nustatant pusiausvyrą tarp elektros energijos vartotojų interesų ir siekio didinti nepriklausomos „švaresnės“ energijos gamybą.

Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės veiklos rizikos tenka jiems patiems, tuo tarpu vartotojai (elektros energijos), turi būti įstatymo ginami papildomai, nes yra silpnesnioji sandorio šalis. Įstatymo nuostatos pakeistos ginant vartotojus. Verslininkai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai rūpestingai, įvertinti verslo riziką, elektros kainų pasikeitimus.

2) Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusios minėtoje byloje nagrinėtame apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, jog, kaip ir minėtoje byloje, šiuo atveju nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio pareiškėjas siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje, neperžengė jam nustatytos kompetencijos.

3) Pažymi, kad Įstatymas įgyvendina 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB bei kitus teisės aktus, atkreipia dėmesį į minėtos direktyvos preambulės 25 punktą. Pažymi, kad skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio, atsiliepime pateikti duomenys (lentelė) informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kaina padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

4) Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pažymi, jog atsakovui klausimų dėl direktyvos, kurią nurodė pareiškėjas, nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla, apeliantas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar dėl galiojimo nesuprantamų direktyvos nuostatų. Remiasi mintos direktyvos preambulės 25 punktu, tuo, jog 2012 m. visa atsinaujinančių išteklių energijos dalis sudarė 21,72 procentus, taip beveik priartėjo prie nustatyto tikslo 23 proc., todėl neįžvelgia Pakeitimo įstatymo neatitikimo direktyvai. Apeliantas, be hipotetinių prielaidų, tokio neatitikimo įrodymų taip pat nepateikia. Atkreipia dėmesį, kad apelianto cituojama 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2001/77EB „Dėl elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros rinkoje“ 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikinta.

5) Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (bylos Nr. C-310/04; C-241/07). Teigia, kad pareiškėjas turėjo galimybę numatyti pokyčius. Apie Lietuvoje susiformavusi „Bumą“ elektros, gaminamos iš saulės energijos, gamybos srityje, nuo 2012 metų vasaros buvo viešai išplatinta daug informacijos.

6) Pareiškėjui išduotas Leidimas gaminti elektros energiją parengtas vadovaujantis AIEĮ, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu, Taisyklėmis, tiksliai įgyvendinant šių teisės aktų nuostatas. Energetikos ministerija nėra įgaliota priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą, nėra įgaliota Leidime gaminti elektros energiją nustatyti veiklos sąlygas, galinčias daryti įtaką pareiškėjui taikytinam elektros energijos supirkimo tarifui. Pareiškėjas skunde neinformuoja koks, jo manymu, teisės aktas nustato Energetikos ministerijos kompetenciją priimti sprendimą dėl pareiškėjo elektrinei taikytino tarifo dydžio. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Energetikos ministerija, išdavusi leidimus plėtoti ir gaminti elektros energija, pareiškėjui, atitinkamai pasikeitus teisiniam reguliavimui, itin apsunkino/pablogino pareiškėjo padėtį, pažeidė teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir stabilumo bei lex retro non agit principus.

7) Pažymi, jog pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė atitinkančia projekto, norminių teisės aktų reikalavimus, bei galima naudoti pripažinta jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Iš Inspekcijos pažymos, matyti, kad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 d. galiojimo metu pareiškėjas elektrinės, kuriai šiuo metu išduotas Leidimas gaminti, neturėjo. Tad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikoma ir atitinkamai pareiškėjas, Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) galiojimo metu, neįgijo teisės į fiksuotą tarifą. Pažymi, kad atskirą prašymą gauti elektros energijos gamybos pajėgumo plėtros arba tiesioginės elektros linijos tiesimo leidimą įmonė turi pateikti kiekvienu atveju, kai norėtų statyti naujus elektros energijos gamybos pajėgumo objektus naujoje vietoje (nauju adresu) arba kai norėtų išplėsti esamą elektros energijos gamybos pajėgumą, viršijantį apimtį, nustatytą anksčiau išduotame leidime (Taisyklių 24, 24.1, ir 24.2 punktai). Atkreipia dėmesį į 2013 m. liepos 22 d. apelianto ir AB „LESTO“ sudarytą Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231590. Šioje sutartyje yra nustatyta elektros energijos supirkimo kaina - 0,69 Lt. Galima teigti, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Įstatymo pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ministerija 2012 m. liepos 30 d. išdavė AB „Krašto projektai“ Leidimą plėsti elektros energijos pajėgumą Nr. LP-1180. Šiame leidime nurodytos leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 50, 59).

AB „Lesto“ 2012 m. rugpjūčio 30 d. išdavė AB „Krašto projektai“ Prijungimo sąlygas Beržų saulės elektrinės Beržų g. 4, Panevėžys, Panevėžio m. sav., elektros įrenginių prijungimo prie AB „Lesto“ skirstomųjų elektros tinklų projektui rengti (b. l. 46-48). AB „Krašto projektai“ 2012 m. gruodžio 13 d. su UAB „Voltas“ sudarė statybos rangos sutartį saulės fotovoltinių modulių sistemų įrengimo darbams (b. l. 10-22). Inspekcijos 2013 m. gegužės 30 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma Nr. 16ĮP2-42966 patvirtino, kad AB „Krašto projektai“ fotovoltinės elektrinės Panevėžyje, Beržų g. 4, elektros tinklai ir jų priklausiniai, fotovoltinės saulės elektrinės 0,4 kV prijungimo kabelis, skirstymo skydas, inverteriai (2 vnt.

TS-45030-12-2559) sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 49). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą (gaminti elektros energiją) elektros energetikos sektoriuje (b. l. 34). Energetikos ministerija 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LP-2000 (b. l. 9, 60). Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas.

Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimu reguliuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: saulės elektrinė, įrengtoji galia – 0,02989 MW. Pareiškėjas 2013 m. liepos 22 d. sudarė su AB „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį (b. l. 70-71). Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjas tikėjosi, jog pastačius saulės jėgainę jam galios Komisijos 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh tarifas (skirtas elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra ≤ 30 kW), tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jam taikomas sumažintas tarifas.

Byloje yra 2013 m. liepos 22 d. tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231590 (b. l. 70-71), kurioje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 72-85), pastarosios sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos 2013 m. liepos – 2014 m. sausio mėnesiais) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius už sutartyje nurodytą kainą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo aptariamą veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir jis neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu jį sumažinant, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas taip pat nebuvo pažeistas.

Dėl nurodytų priežasčių, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra.

Pareiškėjas taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) 20 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas Įstatymo nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjos nuosavybės teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkintas. Apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. Būtent remdamasis šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėjas grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Tačiau pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Nors pareiškėjas teigia, kad Įstatymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei, Įstatymu yra stabdoma atsinaujinančių energijos išteklių plėtra, Įstatymu Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus Europos Sąjungai, Įstatymu buvo pažeisti pagrindiniai Europos Sąjungos deklaruojami siekiai atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje ir pan., tačiau šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms (ABTĮ 20 str.), todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, jis turi kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalis, Teismų įstatymo 401 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Seimo neteisėtų veiksmų, teisėkūros proceso pažeidimo, teisingumas buvo vykdomas tik formaliai.

Teisėjų kolegija nurodo, kad įstatymas yra Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo akcinės bendrovės „Krašto projektai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas