A-146-311-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-311/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00622-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. ir atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas: 1) įpareigoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, atsakovas) papildyti FNTT direktoriaus 2013 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. TE-19 pirmą punktą jame nurodant, kad R. V. nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai 1 diena, bei pakeisti antro punkto 2.2 papunktį, nurodant, kad R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad FNTT direktoriaus 2013 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. TE-19 toliau – ir Įsakymas Nr. TE-19) buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai). Statuto 57 straipsnis numato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, kuri pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 20 metų, didinama tris kartus.

Įsakyme Nr. TE-19 konstatuota, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas atleidimo dieną – 22 metai 6 mėnesiai 1 diena, tačiau nepertraukiamas tarnybos stažas nenurodytas. Nurodyta išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, kuri mokama kai pareigūnas nepertraukiamai ištarnavo daugiau nei 10 metų, bet mažiau nei 20 metų. Pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1992 m. liepos 20 d. Plungės rajono policijos komisariate (toliau – ir Plungės PK) 1992 m. liepos 13 d. sudarė su Plungės PK sutartį ir tą pačią dieną įsakymu buvo paskirtas į Plungės PK Viešosios policijos policininko stažuotojo pareigas.

Plungės PK vadovo 1992 m. rugsėjo 21 d. įsakymu buvo pasiųstas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą įgyti bazinį (pirminį) policijos pareigūno profesinį parengimą, kuris buvo privalomas kiekvienam naujai priimtam policijos pareigūnui. Šių mokymų metu pareiškėjas turėjo jam suteiktą pareigybinį laipsnį, gavo nustatytą darbo užmokestį, turėjo policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, nešiojo policininko uniformą su policininko stažuotojo skiriamaisiais ženklais, turėjo visas policijos pareigūno teises ir pareigas ir, esant reikalui, privalėjo vykdyti paskirtas viešosios tvarkos apsaugos užduotis.

Baigęs profesinio parengimo mokymus ir 1993 m. liepos 11 d. gavęs tai patvirtinantį pažymėjimą tęsė tarnybą Plungės PK. Nuo 1993 m. liepos 19 d. buvo paskirtas Savivaldybių policijos jaunesniuoju inspektoriumi; nuo 1995 m. rugsėjo 13 d. iki 2002 m. vasario 5 d. dirbo tardytoju bei vyr. tardytoju Tardymo poskyryje prie Plungės PK; nuo 2002 m. vasario 5 d. darbdavių susitarimu buvo perkeltas į FNTT ir iki atleidimo iš tarnybos dienos (2013 m. sausio 29 d.) dirbo FNTT teritoriniuose padaliniuose. Pareiškėjas teigė, kad jo nepertraukiamas tarnybos stažas nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą (1992 m. liepos 20 d.) iki atleidimo dienos (2013 m. sausio 29 d.), yra 20 metų 6 mėnesiai 1 diena, todėl jam priklausanti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija turi būti didinama ne du, o tris kartus (Statuto 57 str.).

Be to, atsakovas, neišmokėdamas visos Statuto 57 straipsnyje nustatytos išeitinės kompensacijos, nevykdė Statuto 58 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Remdamasis šiais motyvais pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 18–21) paaiškino, kad vadovaujantis Statuto 57 straipsniu išeitinė kompensacija didinama, atsižvelgus į tarnyboje nepertraukiamai ištarnautus metus, o ne į turimą vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas (Statuto 37 str.) negali būti tapatinamas su nepertraukiamu tarnybos stažu (Statuto 57 str. 2 d.). Statuto 37 straipsnio, kuris nustato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką, 1 dalyje nurodyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybos datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, nurodytus šios dalies 1–11 punktuos, tarp jų mokymosi vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, aukštosiose, specialiosiose vidurinėse, aukštesniosiose Lietuvos Respublikos policijos (vidaus reikalų), saugumo bei karo mokyklose laikas (Statuto 37 str. 1 d. 9 p.). Statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis, kurie nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos apskaičiavimu išeitinės kompensacijos dydžiui nustatyti. Nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas skaičiuojamas tik Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytu tikslu. FNTT, skaičiuodama pareiškėjui išeitinę kompensaciją, tarnybos laiką pagrįstai skaičiavo ne nuo jo priėmimo į vidaus tarnybą dienos (1992 m. liepos 20 d.), o nuo paskyrimo į pareigas pareiškėjui baigus Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą dienos (1993 m. liepos 19 d.) iki atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2013 m. sausio 29 d.). Pagal pareiškėjo tarnybos bylos dokumentus, jo vidaus tarnybos stažas 2013 m. sausio 29 d. – 22 metai 6 mėnesiai 1 diena, tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 23 metai 8 mėnesiai 21 diena, o stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti - 19 metų 6 mėnesiai 11 dienų. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo atleidimo dieną jo nepertraukiamas tarnybos laikas sudarė 19 metų 6 mėnesius 11 dienų, jam pagrįstai buvo apskaičiuota ir išmokėta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Įsakymas Nr. TE-19 yra teisėtas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 81–88) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą papildyti 2013 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. TE-19 „Dėl R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pirmą punktą nurodant, kad „R. V. nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena“, ir pakeisti antro punkto 2.2 papunktį nurodant, kad „R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija“; priteisė pareiškėjui iš atsakovo neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją – 6 931,40 Lt ir 100 Lt žyminį mokestį. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m. liepos 10 d. pateikė pareiškimą Plungės PK komisarui, prašydamas priimti viešosios policijos policininku - stažuotoju (tarnybos byla, l. 10). Pareiškėjas 1992 m. liepos 13 d. sudarė sutartį su Plungės PK trejiems metams, kurioje nurodyta, kad pareiškėjui, policijos pareigūnui, suteikiamas viešosios policijos pareigybės policininko – stažuotojo laipsnis (tarnybos byla, l. 15). Plungės PK komisaro 1992 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 160 pareiškėjas nuo 1992 m. liepos 20 d. paskirtas Plungės PK Viešosios policijos policininku-stažuotoju (tarnybos byla, l. 19).

VRM aukštesniosios policijos mokyklos 1993 m. liepos 11 d. pažymėjimas patvirtina, kad pareiškėjas 1992 m. įstojo į VRM Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą ir 1993 m. baigė šios mokyklos bazinio profesinio pasirengimo kursą (b. l. 10). Iš 2013 m. vasario 7 d. tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapo Nr. 04/4-5-3 teismas nustatė, kad remiantis Plungės PK 1992 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 160 pareiškėjas nuo 1992 m. liepos 20 d. iki 1992 m. rugsėjo 21 d. (2 mėn. 1 d.) tarnavo Plungės PK viešojoje policijoje policininku-stažuotoju; nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 11 d. (9 mėn. 20 d.) buvo VRM aukštesniosios policijos mokyklos klausytojas; pagal Plungės r.

PK vadovo 1993 m. liepos 6 d. įsakymą Nr. 201 nuo 1993 m. liepos 19 d. iki 1995 m. rugsėjo 13 d. (2 m. 1 mėn. 24 d.) dirbo Plungės r. PK savivaldybių policijos jaunesniojo inspektoriaus pareigose; nuo 1995 m. rugsėjo 13 d. iki 1999 m. birželio 1 d. (3 m. 8 mėn. 18 d.) dirbo Tardymo poskyrio prie Plungės r. PK tardytoju , nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2002 m. vasario 5 d. (2 m. 8 mėn. 4 d.) vyresniuoju tardytoju; nuo 2002 m. vasario 5 d. iki 2002 m. balandžio 19 d. (2 mėn. 14 d.) – Tardymo skyriaus prie Mokesčių policijos departamento prie VRM vyresniuoju tardytoju (Tardymo departamento prie VRM direktoriaus 2002 m. vasario 4 d.

įsakymas Nr. 47TE); nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. sausio 1 d. (8 mėn. 12 d.) – FNTT Tardymo skyriaus vyresniuoju tardytoju; nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 24 d. (1 mėn. 23 d.) – FNTT Tardymo skyriaus Telšių apskrities poskyrio vyresniuoju tyrėju; nuo 2003 m. vasario 24 d. iki 2003 m. gegužės 1 d. (2 mėn. 7 d.) – FNTT Tardymo skyriaus Telšių apskrities poskyrio viršininku; nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. sausio 1 d. (8 mėn.) – FNTT Telšių apskrities skyriaus vyresniuoju inspektoriumi; nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. (7 m. 2 mėn.) – FNTT Telšių apskrities skyriaus vyresniuoju tyrėju; nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. sausio 29 d. (1 m. 10 mėn. 28 d.) – FNTT Šiaulių apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniuoju tyrėju.

Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape nurodyta, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 29 d. vidaus tarnybos sistemoje ištarnavo 22 metus 6 mėnesius ir 1 dieną (b. l. 11–14). Dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

FNTT direktorius, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 57 straipsniu ir atsižvelgdamas į VRM Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos specializuotosios medicininės ekspertizės (toliau – ir CMEK) 2013 m. sausio 28 d. ligos liudijimą, 2013 m. sausio 29 d. atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos. Nurodė, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2013 m. sausio 29 d. – 22 metai 6 mėnesiai 1 diena, pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2013 m. sausio 29 d. – 23 metai 8 mėnesiai 21 diena (Įsakymo Nr. TE-19 1 punktas) ir įpareigojo Finansų skyrių išmokėti R. V. jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinę kompensaciją (Įsakymo Nr. TE-19 2.2 punktas) (b. l. 8).

Byloje kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai atsakovas pareiškėjo tarnybos nepertraukiamąjį stažą pradėjo skaičiuoti nuo 1993 m. liepos 19 d. Pareiškėjas teigia, kad šis stažas turi būti skaičiuojamas nuo 1992 m. liepos 20 d., ir nesutinka su atsakovo pozicija, kad jo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. sausio 29 d. buvo 19 metų 6 mėnesiai 11 dienų.

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, o 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose (Statute, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas)) nėra teisės normų, nustatančių nepertraukiamos tarnybos skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl išeitinės kompensacijos didinimo nepertraukiamai ištarnavusiems vidaus tarnyboje pareigūnams yra suformavęs praktiką, kad tokiu atveju, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (žr. LVAT 2009 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009, 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Statuto 37 straipsnio netaiko, remiamasi Darbo kodeksu.

DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Atsakovas savo poziciją grindė VRM Viešojo saugumo politikos departamento 2013 m. vasario 21 d. raštu Nr. 12D-268 (b. l. 33–34), kuriame pareikšta nuomonė, kad laikotarpis, kai R. V. mokėsi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, į Statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatytą nepertraukiamą tarnybos stažą neįskaičiuotinas. Teismas pažymėjo, kad Departamento nuomonė nesaisto atsakovo, priimant sprendimus vadovautis teisės aktais.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, jis įgijo teisę į Statuto 57 straipsnyje nustatytą išeitinę kompensaciją. Įsakymo Nr. TE-19 2.2 punkte nustatyta, kad pareiškėjui išmokėtina jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinė kompensacija. Įsakyme Nr. TE-19 nedetalizuota, kodėl pareiškėjui išmokama būtent tokio dydžio išeitinė kompensacija. Įsakymo 1 punkte nurodyta, kad pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2013 m. sausio 29 d. – 22 metai 6 mėnesiai 1 diena. Iš Įsakyme Nr. TE-19 nurodyto išeitinės kompensacijos dydžio, teismas nustatė, kad kompensacija paskirta už nepertraukiamą tarnybą daugiau kaip 10 metų, bet ne daugiau kaip 20 metų. Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti 2013 m. sausio 29 d. buvo 19 metų 6 mėnesiai 11 dienų, nes nepertraukiamąjį pareiškėjo tarnybos stažą pradėta skaičiuoti nuo 1993 m. liepos 19 d.

Teismas akcentavo nustatytas byloje aplinkybes, kad pareiškėjas 1992 m. liepos 10 d. pateikė pareiškimą Plungės PK komisarui priimti viešosios policijos policininku-stažuotoju, 1992 m. liepos 13 d. sudarė sutartį su Plungės PK ir Plungės PK komisaro 1992 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 160 nuo 1992 m. liepos 20 d. buvo paskirtas Plungės PK viešosios policijos policininku-stažuotoju, jam nustatytas 3,3 darbo apmokėjimo koeficientas (tarnybos byla, l. 19). Tai, kad pareiškėjas gavo darbo užmokestį, patvirtina 1992 m. liepos 13 d. įsakymas (tarnybos byla, l. 10), taip pat Plungės PK 1993 m. liepos 16 d. įsakymas Nr. 201, kuriuo nuo 1993 m. liepos 17 d. R. V. buvo paskirtas savivaldybių policijos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi, atleidus iš Viešosios policijos patrulinės tarnybos policininko pareigų (b. l. 41–43). Iš pareiškėjo pateiktos 2013 m. balandžio 5 d. pažymos Nr. 7PŽ-44, parengtos remiantis Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos asmens kortelės atlyginimams apskaičiuoti duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 1992 m.rugsėjo – 1993 m. liepos mėn. gavo darbo užmokestį (1992 m. rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėn. po 56,10 Lt, 1993 m. sausio ir vasario mėn. po 70,69 Lt, kovo mėn. – 81,43 Lt, balandžio mėn. – 93,90 Lt, gegužės mėn. – 103,26 Lt, birželio mėn. – 108,43 Lt, liepos mėn. – 70,72 Lt) (b. l. 58). Iš pareiškėjo pateiktos asmens kortelės atlyginimams apskaičiuoti, teismas nustatė, kad jose yra įrašai faktiškai „išduota“ atlyginimo: rugpjūčio mėn. – 5817 ir 812, rugsėjo mėn. – 5919, spalio mėn. – 4724, lapkričio mėn. – 416 (b. l. 69–70) ir 1993 m. liepos mėn. – 96,91 (b. l. 71–72). Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. gegužės 27 d. pažymos Nr. PAZ1-193 nustatė, kad pareiškėjui buvo išmokėta darbo užmokesčio 1992 m. liepos mėn. – 16,24 Lt, rugpjūčio mėn. – 42,05 Lt, rugsėjo mėn. – 59,16 Lt (b. l. 77).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad mokymosi laikotarpiu pareiškėjas gavo išmoką – darbo užmokestį. Pareiškėjas iki jo paskyrimo savivaldybių policijos apylinkės jaunesniuoju inspektoriumi gavo darbo užmokestį remiantis 1992 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 160, todėl teismas sutiko su pareiškėjo teiginiais, kad mokymosi laikotarpiu jam buvo mokamas būtent darbo užmokestis. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra svarbu nustatyti, kokio dydžio ir kokiais piniginiais vienetais pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis. Esminė aplinkybė yra išmokėtų sumų paskirtis – darbo užmokestis.

Pareiškėjas nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 11 d. buvo VRM aukštesniosios policijos mokyklos klausytojas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtino Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutą (toliau – ir 1991 m. Statutas), kurio 1 punkte buvo nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos mokymo įstaigų pareigūnams taikomi šio statuto bei tų mokymo įstaigų statutų reikalavimai. Minėto statuto 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pareiškę norą tarnauti, privalo pasitikrinti Vidaus reikalų ministerijos centrinėje medicininės ekspertizės komisijoje, kuri, atsižvelgdama į priimamųjų asmenų sveikatos būklę ir psichologinės tarnybos tyrimo rezultatus, pateikia išvadą dėl tinkamumo tarnybai. Teismas nustatė, jog tarnybos byloje yra CMEK 1992 m. balandžio 23 d. pažyma Nr. 4109 su įrašu „Plungės r. PK“, patvirtinanti, kad pareiškėjas sveikas (tarnybos byla, l. 14). Tai patvirtina, kad pareiškėjas iki 1992 m. liepos 10 d., kai pateikė prašymą Plungės PK priimti jį policininku-stažuotoju, buvo patikrintas medicininės komisijos.

1991 m. Statute nustatyta, kad su asmenimis, priimtais į tarnybą, sudaroma terminuota sutartis (14 punktas). Asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pareigūnui išduodamas tarnybinis pažymėjimas, ženklas bei uniforma (17 punktas). 1991 m. Statuto 17 punkte nustatytas paskyrimas į pareigas negali būti aiškinamas kaip neapimantis asmenų priėmimo aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojais. Priešingas šios nuostatos aiškinimas, t. y. kad pareigūno statusą asmuo įgyja tik paskyrus jį į konkrečias pareigas atitinkamoje vidaus reikalų sistemos įstaigoje, o ne šių įstaigų klausytojais, be kita ko, neleistų pareigūnais pripažinti ir tuometinės Lietuvos policijos akademijos klausytojų, nors jie buvo laikomi policijos pareigūnais (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 5 str. 4 d. (1990 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. I-851 redakcija) ir jiems, kaip ir aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojams, buvo taikomos 1991 m. Statuto nuostatos (1991 m. Statuto 1 punktas). Be to, vien tai, kad aukštesniųjų policijos mokyklų klausytojų statusas nebuvo eksplicitiškai apibrėžtas tuo metu galiojusiame Policijos įstatyme, nagrinėjamu atveju savaime negali lemti išvados, kad tokie asmenys nelaikytini vidaus reikalų sistemos pareigūnais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2369/2012). Remdamasis nurodytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal 1992 m. liepos 13 d. terminuotą sutartį buvo priimtas į tarnybą, jam suteiktas pareiginis laipsnis.

1991 m. Statuto 20 punkte buvo nustatyta, kad pirmą kartą priimtiems į tarnybą ir neturintiems aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo asmenims suteikiamas vidaus tarnybos eilinio arba policininko stažuotojo pareiginis laipsnis bei nustatomas vienerių metų stažuotės terminas (20 punktas). Policijos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1990 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. I-851 redakcija) policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir einamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti buvo nustatyti pareiginiai laipsniai, žemiausias iš jų – policininkas stažuotojas. Nors tai ir žemiausias policijos pareigūnų pareiginis laipsnis, tačiau tokio laipsnio suteikimas pareiškėjui patvirtino jo - policijos pareigūno, statusą. Priėmimo į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas (1993 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. 322) taisyklėse nurodyta, kad: 1.1. Į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas priimami vidaus reikalų sistemos pareigūnai, taip pat kiti Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys vidurinį išsimokslinimą, ne vyresni kaip 30 metų ir tinkami pagal asmenines savybes, dalykinį ir fizinį pasirengimą bei sveikatos būklę; 1.2. Mokymasis nemokamas. Klausytojams mokama stipendija. Vidaus reikalų sistemos pareigūnams, priimtiems į Vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas, mokamas visas darbo užmokestis pagal pareigas, iš kurių jie įstojo mokytis. Darbo užmokesčio atestatai į mokyklas persiunčiami nustatyta tvarka. Klausytojai nemokamai aprūpinami bendrabučiu ir uniforma.

Atsižvelgęs į minėtą teisinį reguliavimą, teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo abejoti pareiškėjo teiginiais, kurių atsakovas nepaneigė, t. y. kad pareiškėjui mokantis Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje, jam buvo mokamas darbo užmokestis, išduotas policininko pažymėjimas ir suteiktas policininko stažuotojo pareiginis laipsnis, pareiškėjas atlikdavo įvairias viešosios tvarkos palaikymo užduotis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui suteiktas policininko - stažuotojo laipsnis jo mokymosi laikotarpiu buvo atimtas, ar jis tuo laikotarpiu buvo atleistas iš tarnybos. Tai, kad pareiškėjas prisiekė 1993 m. spalio 1 d, nepaneigia nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybos nepertraukiamumu ir nuo 1992 m. liepos 20 d. turėtu statusu. Pareiškėjo tarnybos byloje visa informacija apie jo tarnybą pradėta fiksuoti nuo 1992 m. liepos 20 d. Jei būtų pripažinta, kad pareiškėjas įgijo pareigūno statusą tik 1993 m. liepos 1 d. prisiekęs, tai neatitiktų šioje byloje atsakovo pateiktos pozicijos dėl pareiškėjui apskaičiuoto stažo išmokant kompensaciją pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį, kurį atsakovas skaičiuoja nuo 1993 m. liepos 19 d.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad pagal ginčo teisiniam santykiui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo priėmimas į Vilniaus aukštesniąją policijos mokyklą nagrinėjamu atveju lėmė iki įstojimo įgyto statuso nepraradimą ir vidaus reikalų sistemos pareigūno statuso turėjimą, o kartu ir tarnybos tęstinumą. Teismas nenustatė, o atsakovas neįrodė, kad tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lape užfiksuoti duomenys dėl pareiškėjo perkėlimo į tam tikras jo eitas pareigas būtų nutraukę jo darbo stažą. Konstatavęs, kad pareiškėjo stažas nebuvo nutrūkęs Statuto 57 straipsnio prasme, teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovas Įsakymo Nr. TE-19 2.2 punktu nepagrįstai įpareigojo išmokėti pareiškėjui dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, didinamą du kartus, ir turėjo ją didinti tris kartus. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo apskaičiuota 14 986,14 Lt išeitinė kompensacija (b. l. 59). Ginčo dėl to, kad šią sumą pareiškėjas gavo, nėra. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad pareiškėjui turi būti papildomai išmokėta 2 mėnesių vidutinio dydžio išeitinės kompensacijos dalis, t. y. 6 931,40 (3 465,70 x 2) Lt, be to, atsakovas įpareigotinas papildyti Įsakymo Nr. TE-19 1 punktą, nurodant, kad R. V. nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena.

Nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už dėl atsakovo kaltės uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju pagrįstumo, teismas vadovavosi Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui Įsakymu Nr. TE-19 buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas bei išeitinė kompensacija, ir jis neginčijo, kad šias sumas gavo, teismas nusprendė, jog pareiškėjui negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 dalimi, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio, kurį pareiškėjas sumokėjo 2013 m. vasario 22 d. mokėjimo nurodymu (b. l. 7). Pareiškėjas duomenų apie kitas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, tačiau, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, jis turi teisę per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui prašymą raštu su kitų išlaidų detaliu apskaičiavimu ir pagrindimu.

III. Pareiškėjas R. V. apeliaciniu skundu (b. l. 97–99) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo teismo išlaidas.

Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti, neteisingai taikė materialinės teisės normas ir šį reikalavimą atmetė nepagrįstai. Šią savo poziciją apeliantas grindžiama tokiais argumentais:

1. Teismo sprendimo motyvai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, su juo nebuvo visiškai atsiskaityta atleidimo dieną, kaip to reikalauja Statuto 58 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjas šiuos atsakovo veiksmus ginčija šioje byloje. DK 141 straipsnio 2 ir 3 dalys nenumato jokių išimčių, kokios paskirties turi būti neišmokėtos išmokos, t. y nesvarbu, ar tai darbo užmokestis, ar išeitinė kompensacija, ar kitos išmokos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A63-608/2011 išaiškino, kad tuo atveju, kai kyla šalių ginčas dėl išeitinės išmokos mokėjimo, ir teismas konstatuoja, kad darbuotojui ši išmoka priklauso ir turėjo būti sumokėta, tokia situacija reiškia, kad darbdavio nebuvo visiškai atsiskaityta su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose administracinėse bylose (žr. 2009 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1078/2009, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1534/2009, 2010 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-877/2010).

2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos pasekmės atsiranda, kai yra nustatomos šios sąlygos: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo praktiką, pagal kurią nustačius, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta, ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, yra taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis (Lietuvos Aukščiausiojo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Pareiškėjas pabrėžia, kad su juo nebuvo visiškai atsikaityta ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad atsakovas netinkamai vertino faktines aplinkybes.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 117–118) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 90–93) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti visiškai.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme nepertraukiamo darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Dirbtas laikas suprantamas kaip laikas, kurio metu asmuo vykdė konkrečias jam pavestas darbo funkcijas (vykdė pareigas). Pareiškėjo, vidaus tarnybos pareigūno (policininko stažuotojo) funkcijos, nustatytos jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Pareiškėjo mokymasis aukštesniojoje policijos mokykloje negali būti suprantamas kaip policininko stažuotojo funkcijų vykdymas (darbas), todėl laikotarpis nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 11 d., kai pareiškėjas mokėsi šioje mokykloje, negali būti laikomas dirbtu laiku.

2. Teismas klaidingai aiškino pareiškėjo mokymosi laikotarpiu gautas išmokas kaip darbo užmokestį, vertindamas jį kaip pareiškėjo nepertraukiamo darbo stažo įrodymą.

3.Teismas nepagrįstai vadovavosi Vidaus reikalų ministro 1993 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintomis Priėmimo į vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas taisyklėmis, kurios įsigaliojo 1994 m. sausio 7 d. (Žin., 1994, Nr. 2-35), todėl negalioja atgal.

4. Teismas sprendime nepasisakė dėl FNTT atsiliepime nurodyto Statuto 37 straipsnio, neteisingai aiškino materialinės teisės normas, nesurinko visų įrodymų, klaidingai aiškino bylos faktines aplinkybes, todėl sprendime padarė klaidingas išvadas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas R. V. atsiliepimu (b. l. 113–116) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl nepertraukiamojo tarnybos stažo skaičiavimo atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos komisijos ekspertizės išvadai).

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.

Atsakovas 2013 m. sausio 29 d. įsakymu Nr.TE-19 atleisdamas pareiškėją nuo 2013 m. sausio 29 d. iš vidaus tarnybos (FNTT prie VRM Šiaulių apygardos valdybos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų), šio įsakymo 2.2 punkte nurodė išmokėti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (didinant du kartus) išeitinę kompensaciją. Nors Įsakyme Nr.TE-19 Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme nėra nurodyta kiek metų pareiškėjas tarnavo nepertraukiamai, tačiau šio įsakymo 2.2 punkte nurodyta mokėtinos išeitinės kompensacijos didinimo apimtis (du kartus) patvirtina, kad atsakovas nutarė išmokėti pareiškėjui išeitinę kompensaciją už nepertraukiamą tarnybą, kuri viršija 10 metų, tačiau yra trumpesnė nei 20 metų. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad atsakovas, spręsdamas dėl išeitinės kompensacijos pareiškėjui didinimo apimties (Statuto 57 str. 2 d.), jo nepertraukiamos tarnybos stažą skaičiavo nuo 1993 m. liepos 19 d. (pareiškėjo paskyrimo į Plungės PK Savivaldybių policijos jaunesniojo inspektoriaus pareigas po to, kai jis grįžo į Plungės PK baigęs pirminio rengimo mokymus Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje) ir traktavo, kad tarnybos teisinių santykių pasibaigimo dienai (2013 m. sausio 29 d.) šis stažas yra 19 metų 6 mėnesiai 11 dienų. Pareiškėjo nuomone, atsakovas į jo nepertraukiamą tarnybos stažą nepagrįstai neįskaitė laikotarpio nuo 1992 m. liepos 20 d. iki 1993 m. liepos 19 d., kurį įskaičius, nepertraukiamos tarnybos stažas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti būtų 20 metų 6 mėnesiai 1 diena.

Pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais ir nusprendė, kad pareiškėjui turėjo būti išmokėta jo dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija, padidinta tris kartus, o ne du kartus, kaip nurodyta Įsakymo Nr.TE-19 2.2 punkte, todėl priteisė pareiškėjui iš atsakovo dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos stažas turi būti skaičiuojamas nuo 1992 m. liepos 20 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus, susijusius su Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymu, atsižvelgdamas į šios įstatymo normos paskirtį, bei į tai, kad nei šiuo įstatymu, nei Valstybės tarnybos įstatymu nėra nustatyta kaip turi būti nustatomas statutinių valstybės tarnautojų nepertraukiamosios tarnybos stažas, ne kartą yra pasisakęs, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams taikytini darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Taigi sprendžiant kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamąją tarnybą Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką - „nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr., pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009, LVAT nutartis administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 24 d. Nr. A438-571/2009; 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1241/2010, 2011 m. vasario 14 d. Nr. A756-373/2011, 2011 m. kovo 31 d. Nr. A261-899/2011 ir kt.).

Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Atsakovas pagrįstai nurodo, kad nepertraukiamasis darbo stažas išeitinei kompensacijai skaičiuoti (Statuto 57 str. 2 d.) nėra tapatus vidaus tarnybos stažui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl išeitinės kompensacijos mokėjimo atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos, yra išaiškinęs, kad vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 straipsnis) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 straipsnio 2 dalis) sąvokos negali būti tapatinamos, o šiose įstatymo normose numatyti atitinkamo tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis yra skirtinga (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gruodžio 23 d. Nr. A442-1542/2009; 2012 m. spalio 17 d. Nr. A146-2971/2012, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2010 m. spalio 15 d. Nr. A146-1241/2010, 2011 m. vasario 9 d. Nr. A575-460/2011; 2011 m. vasario 11 d. Nr. P438-16/2011; 2011 m. vasario 14 d. Nr. A756-373/201, 2011 m. kovo 31 d. Nr. A261-899/2011, 2014 m. vasario 10 d. Nr. A662-527/2014 ir kt.). Vidaus tarnybos stažo skaičiavimo paskirtis yra nurodyta Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta kokie laikotarpiai įskaitomi į vidaus tarnybos stažą. Vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas tik šiame įstatymo straipsnyje numatytais tikslais ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: 1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.); suteikiant galimybę įsigyti kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.); 3) nustatant priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydį (Statuto 37 str. 3 d.). Taigi Statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatyti vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tikslai ir paskirtis nėra siejami su pareigūno nepertraukiamos tarnybos apskaičiavimu išeitinės kompensacijos (Vidaus tarnybos statuto 57 str. 2 d.) didinimo apimčiai (pusantro, du ar tris kartus) nustatyti.

Nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis nuo 1992 m. liepos 20 d. iki 1993 m. liepos 19 d. yra įtrauktas į atsakovo Įsakyme Nr. TE-19 nurodytą pareiškėjo vidaus tarnybos stažą (22 metai 6 mėnesiai 1 diena), apskaičiuotą tarnybos teisinių santykių pasibaigimo dienai (2013 m. sausio 29 d.). Iš pareiškėjo pozicijos byloje matyti, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jo tarnybos nepertraukiamas stažas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti yra 20 metų 6 mėnesiai 1 diena, siekia, kad jo nepertraukiamos tarnybos stažas (Statuto 57 str.2 d.) nuo 1992 m. liepos 20 d. būtų sutapatintas su vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ta dalimi, kuri apskaičiuota nuo 1992 m. liepos 20 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos, t.y. su vidaus tarnybos stažu, išskyrus į šį stažą įskaitytą laikotarpį nuo 1987 m. gruodžio 8 d. iki 1989 m. gruodžio 8 d., kuriuo pareiškėjas tarnavo ginkluotosiose pajėgose (Statuto 37 str. 1 d. 4 p.). Minėta, kad Statuto 57 straipsnio 2 dalyje vartojama nepertraukiamos vidaus tarnybos sąvoka negali būti tapatinama su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje vartojama vidaus tarnybos stažo samprata ir nepertraukiamasis stažas Statuto 57 straipsnio 2 dalies taikymui turi būti skaičiuojamas pagal DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad šie stažai (jų dalys) nors ir skaičiuojami pagal skirtingas įstatymų normas, atitinkamais atvejais gali sutapti.

Dėl ginčui aktualaus laikotarpio (nuo 1992 m. liepos 20 d. iki 1993 m. liepos 19 d.) byloje nustatyta, kad Plungės rajono PK komisaro 1992 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 160 pareiškėjas nuo 1992 m. liepos 20 d. buvo priimtas viešosios policijos policininku stažuotoju. Nuo 1993 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 11 d. pareiškėjas buvo Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos pirminio (bazinio) profesinio parengimo kurso klausytojas. Baigus šį kursą ir išlaikius egzaminus, jam buvo suteikta policininko kvalifikacija, 1993 m. liepos 11 d. išduotas tai patvirtinantis pažymėjimas. Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos 1993 m. liepos 12 d. įsakymu Nr.46t/e pareiškėjas nuo 1993 m. liepos 19 d. buvo komandiruotas į Plungės PK tolesnei tarnybai, o Plungės PK vadovo įsakymu nuo 1993 m. liepos 19 d. buvo paskirtas Plungės PK savivaldybių policijos jaunesniuoju inspektoriumi. Pareiškėjas nuo 1993 m. liepos 19 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos (2013 m. sausio 29 d.) tarnavo įvairiose statutinio valstybės tarnautojo pareigose, kurios patenka į Vidaus tarnybos statuto reguliavimo sritį. Dėl to, kad pareiškėjo tarnyba nuo 1993 m. liepos 19 d. iki atleidimo iš tarnybos dienos Statuto 57 straipsnio 2 dalies ir DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme buvo nepertraukiama, ginčo nėra. Ginčas kilęs tik dėl to, ar laikotarpis nuo pareiškėjo priėmimo į policiją dienos (1992 m. liepos 20 d.) iki 1993 m. liepos 19 d., į kurį įeina pareiškėjo pirminio (bazinio) rengimo aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpis gali būti traktuojamas Statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme kaip pareiškėjo nepertraukiama tarnyba.

Pareiškėjui stojant tarnauti į policiją galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, taip pat 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas Policijos įstatymas. Šis teisinis reguliavimas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu ir aktualiais aspektais nesikeitė.

1991 m. Statute, kuris buvo skirtas policijos pareigūnų ir kitų vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos santykiams reguliuoti, nustatant priėmimo į vidaus tarnybą sąlygas (1991 m. Statuto 2–21 p.), be kita ko, buvo nustatyta, kad į tarnybą vidaus reikalų sistemoje priimami asmenys, turintys ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Policijos jaunesniųjų inspektorių ir aukštesniųjų policijos bei vidaus tarnybos karininkų pareigoms priimami specialistai, turintys atitinkamą mokslo cenzą (1991 m. Statuto 4 str.). Pirmą kartą priimtiems į tarnybą ir neturintiems aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo asmenims, suteikiamas vidaus tarnybos eilinio arba policininko stažuotojo pareiginis laipsnis bei nustatomas vienerių metų stažuotės terminas (1991 m. Statuto 20 p.).

Policijos įstatymo 25 straipsnyje, kuris, be kita ko, nustatė tarnybos vidaus reikalų sistemos struktūriniame vienete – policijoje – priėmimo į tarnybą sąlygas, įtvirtinta analogiška nuostata kaip ir 1991 m. Statuto 20 punkte. Policijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pirmą kartą priimtiems į tarnybą Lietuvos Respublikos policijoje ir neturintiems specialiojo ar aukštojo išsilavinimo piliečiams suteikiamas pirmasis policininko stažuotojo pareiginis laipsnis ir nustatomas 1 metų stažuotės terminas. Policijos įstatymo 27 straipsnis nustatė, kad policijos pareigūnų tarnybos stažui, kvalifikacijai ir užimamoms pareigoms pažymėti bei santykiams reguliuoti yra nustatomi šioje teisės normoje išvardyti pareiginiai laipsniai nuo policininko stažuotojo (žemiausias pareiginis laipsnis) iki generalinio komisaro (aukščiausias pareiginis laipsnis).

Pažymėtina, kad šiuose teisės aktuose numatyta policininko stažuotojo tarnyba buvo skirta tiems atvejams, kai asmenys, norintys tarnauti Lietuvos policijoje, atitiko visas minėtų teisės aktų nustatytas priėmimo į policiją sąlygas, tačiau neturėjo aukštesniojo ar aukštojo išsimokslinimo. Juos priėmus į tarnybą policijoje (policininkais stažuotojais) ir nustačius vienerių metų stažuotės terminą bei priėmusiai į tarnybą policijos įstaigai pasiuntus į pradinio (bazinio) rengimo kursą VRM sistemos aukštesniojoje policijos mokykloje, priimti į tarnybą policininkais stažuotojais asmenys įgydavo tarnybai policijoje reikalingų žinių ir, išlaikę egzaminus, įgydavo policininko kvalifikaciją, reikalingą policijos jaunesniųjų inspektorių pareigybėms užimti.

Vilniaus aukštesniosios teisės mokyklos statute (toliau – Mokyklos statutas), patvirtintame VRM 1991 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr.417, nurodyta, kad šios specializuotos mokymo įstaigos vienas iš uždavinių - organizuoti pradinį policininkų ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnų mokymą (1.2 p.). Be to, mokyklai pavesta funkcija padėti Policijos departamentui ir VRM padaliniams palaikyti viešąją tvarką (1.5, 2.3 p.). Mokyklos statuto nurodyta, kad mokymosi trukmė pradinio parengimo skyriuje – nuo 3 iki 10 mėnesių (4.2 p.). Klausytojams mokama alga pagal pareigas, į kurias jie buvo paskirti iki atvykimo į mokyklą (5.4 p.). Pradinio parengimo skyriaus klausytojams, sėkmingai išlaikiusiems egzaminus, išduodamas atitinkamas pažymėjimas (4.2.3 p.). Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos VRM 1993 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 322 patvirtintos Priėmimo į vidaus reikalų ministerijos aukštesniąsias policijos mokyklas taisyklės, kurios įsigaliojo nuo 1994 m. sausio 7 d., nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinos, tačiau pažymėtina, kad šiame teisės akte pirmiau minėtais aspektais yra įtvirtintos analogiškos nuostatos kaip ir Mokyklos statute .

Iš tarnybos bylos matyti, kad pareiškėjui, kuris į tarnybą policijoje buvo priimtas 1992 m. liepos 20 d., buvo taikytos tuo metu galiojusios policininko stažuotojo tarnybai nustatytos taisyklės. Jis buvo priimtas Plungės PK į policininko stažuotojo pareigas; po dviejų mėnesių tarnybos pasiųstas į Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos pradinio parengimo skyrių; Plungės PK pradinio rengimo laikotarpiu jam mokėjo atlyginimą; pareiškėjui baigus pradinio profesinio parengimo kursą ir išlaikius egzaminus, 1993 m. liepos 11 d. buvo suteikta policininko kvalifikacija ir išduotas ją patvirtinantis pažymėjimas; pareiškėjas grįžo į tarnybos vietą Plungės PK ir buvo paskirtas į įgytą kvalifikaciją atitinkančias policijos jaunesniojo inspektoriaus pareigas.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pradinio (bazinio) parengimo laikotarpiu jis turėjo visas policijos pareigūno stažuotojo statusą patvirtinančius rekvizitus (dėvėjo policijos uniformą su policininko stažuotojo skiriamaisiais ženklais, pažymėjimą), turėjo policijos pareigūno teises ir pareigas, esant reikalui, vykdė viešosios tvarkos palaikymo funkcijas. Minėta, kad Mokyklos statute vienu iš šios specializuotos mokymo įstaigos uždavinių – padėti Policijos departamentui ir VRM padaliniams palaikyti viešąją tvarką. Taigi pareiškėjo argumentai apie 1992 m. liepos 20 d. pradėtos tarnybos policijoje tęstinumą nepaneigti.

1991 m. Statuto 17 punktas nustatė, kad asmuo, paskyrus jį į pareigas ir jam suteikus atitinkamą laipsnį (pareiginį laipsnį), tampa pareigūnu. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį policijos pareigūnas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tarnaujantis policijoje, užimantis tam tikras pareigas ir vykdantis policijos funkcijas. Jis visur ir visada turi valdžios atstovo teisinį statusą bei pareiginį laipsnį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 1992 m. liepos 20 d. buvo paskirtas viešosios policijos policininku stažuotoju, t.y. paskirtas į atitinkamas pareigas policijoje ir jam suteiktas pareiginis laipsnis. Pradinio (bazinio) parengimo Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpiu pareiškėjas buvo šios mokyklos klausytojas, tačiau šiuo laikotarpiu jo tarnybos santykiai su Plungės PK nebuvo nutrūkę. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad mokymosi Vilniaus aukštesniojoje policijos mokykloje laikotarpiu pareiškėjas nebuvo atleistas iš tarnybos ir iš jo nebuvo atimtas pareiginis laipsnis. Taigi mokymosi Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos pradinio (bazinio) parengimo skyriuje pareiškėjas turėjo Plungės PK jam suteiktą policijos pareigūno statusą.

Atsižvelgiant į pirmiau minėtą teisinį reguliavimą pagal kurį ginčui aktualiu laikotarpiu asmenims, kurie atitiko visus tarnybai Lietuvos policijoje keliamus reikalavimus, tačiau neturėjo specialiojo ar aukštojo išsilavinimo, buvo numatyta policininko stažuotojo tarnyba, į kurią priimtas asmuo įgijo žemiausios pareiginio laipsnio policijos pareigūno statusą ir per atitinkamą įstatymu nustatytą stažuotės terminą (iki 1 metų) jam buvo sudarytos sąlygos įgyti pradinį (bazinį) pasirengimą ir jei policininkas stažuotojas šį pasirengimą įgijo, kaip buvo šiuo atveju, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo traktuoti, kad pareiškėjo mokymosi Vilniaus aukštesniosios policijos mokyklos pradinio parengimo skyriuje laikotarpis (nuo 1993 m. rugsėjo 21 d. iki 1993 m. liepos 11 d.) pertraukė pareiškėjo tarnybą Plungės PK, pradėtą 1992 m. liepos 20 d., ir pratęstą baigus pirminį parengimą. Stodamas į tarnybą Lietuvos policijoje tomis sąlygomis, kurias numatė 1992 metais galioję pirmiau aptarti teisės aktai, pareiškėjas turėjo pagrįstų lūkesčių į atitinkamas socialines garantijas. Todėl būtų neteisinga atitinkamas teisinio reguliavimo spragas dėl policininko stažuotojo tarnybos aiškinti taip, kad šios tarnybos ypatumai, susiję su pareiga įgyti pradinį (bazinį) pasirengimą tarnybai policijoje pertraukia stažą, kuris nustatomas išeitinei kompensacijai apskaičiuoti (Statuto 57 str. 2 d., DK 30 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas dėl minėtos bylos dalies tinkamai vertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos stažas išeitinės kompensacijos dydžiui nustatyti (Statuto 57 str. 2 d.) turi būti skaičiuojamas nuo 1992 m. liepos 20 d. ir yra didesnis nei 20 metų (20 metų 6 mėnesiai 1 diena), todėl pareiškėjui priklausanti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija turėjo būti didinama tris, o ne du kartus.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija atsakovo apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą papildyti 2013 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. TE-19 ir priteisė pareiškėjui dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, palieka nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos jam išmokėjo visas Įsakyme Nr. TE-19 nurodytas sumas, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pareiškėjui negali būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė, kad Įsakymu Nr. TE-19 pareiškėjui turėjo būti išmokėta jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija padidinta tris kartus, o ne du kartus. Išmokėdamas mažesnę (padidintą du, o ne tris kartus) išeitinę kompensaciją, atsakovas atleidimo su pareiškėjui dieną neatsiskaitė su juo visiškai, t. y. išmokėjo mažiau, nei priklausė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad jis šioje byloje ginčija Įsakymą Nr. TE-19 ta apimtimi, kuria jam buvo nustatyta ir išmokėta mažesnė išeitinė kompensacija. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas neginčijo Įsakymo Nr. TE-19 ta prasme, kad atsakovas atleidimo dieną su juo neatsiskaitė visiškai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo nenagrinėjo iš esmės, t.y. netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.). Išsprendus šį reikalavimą apeliacinės instancijos teisme, kai jis nebuvo išnagrinėtas iš esmės pirmosios instancijos teisme, nebūtų užtikrinta bylos proceso šalių teisė į apeliaciją. Ši aplinkybė yra kliūtis pirmosios instancijos teismui šią bylos dalį išspręsti iš esmės. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas