3K-3-404-219/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-404-219/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00831-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutarties ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. R. įmonei „Vikunija“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo apimtį teritorijoje, draudėjo ir draudiko pareigas, žalos regreso tvarka priteisimą, bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ 1191,67 Lt žalos regreso tvarka atlyginimo dėl to, kad, ieškovui suteikus draudimo apsaugą dėl 2011 m. balandžio 20 d. Lenkijoje įvykusio eismo įvykio, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis „Renault“, neteisingai atlikdamas posūkio manevrą, atsitrenkė į kitą automobilį ir jį apgadino, nukentėjusiajam buvo išmokėta 2383,33 Lt draudimo išmoka. Ieškovas nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1.6 punkte ieškovas ir atsakovas susitarė, jog transporto priemonė „Renault“ bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, dėl to, apdraustam automobiliui išvykus į kitą šalį, išaugo draudimo rizika, ir apie tai turėjo būti laiku ir tinkamai pranešta ieškovui. Atsakovas nuslėpė aplinkybę, kad draudžiamą transporto priemonę naudos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktu bei CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, jis privalo atlyginti 1191,67 Lt (2 383,33 Lt x 50 proc.) žalą. Dėl padarytos žalos dalies atlyginimo atsakovui buvo pateikta pretenzija, tačiau atsakovas žalos iki šiol neatlygino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovo UAB „PZU Lietuva“ ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad 2010 m. liepos 9 d. ieškovas ir atsakovas sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės „Renault“ valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis sudaryta laikotarpiui nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. liepos 11 d. Draudimo liudijime išvardytos valstybės, kuriose suteikiama draudimo apsauga, tarp jų – ir Lenkija; joje 2011 m. spalio 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis, neteisingai atlikdamas posūkio manevrą, atsitrenkė į automobilį „Opel Vectra“ ir jį apgadino.

Nepaisant to, draudimo liudijimo skiltyje „Kita informacija“ bei draudimo sutarties 1.6 punkte nurodyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“ Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys, sudarydamos draudimo sutartį, turi teisę sutartyje susitarti dėl papildomų jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų, sprendė, jog draudimo sutarties 1.6 punkte, dėl kurio sutarties šalys aktyviai derėjosi ir kuris turėjo tiesioginę įtaką apskaičiuotam vienos draudimo įmokos dydžiui, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

Pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas, turi patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, o būdamas protingas, rūpestingas bei apdairus, turėjo suprasti, kad sąlyga dėl automobilio naudojimo tik Lietuvoje draudikui yra itin svarbi, nes ji yra vienas iš pagrindų, kuriais remdamasis draudikas įvertina draudimo riziką ir apskaičiuoja draudimo įmoką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors šalys draudimo sutartyje ir buvo susitarusios naudoti transporto priemonę tik Lietuvoje, draudimo apsauga buvo suteikta kitoje valstybėje tokia, kokios reikalauja įstatymai.

Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 punkte nustatyta, kad, jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Tokia pareiga, t. y. pareiga pranešti apie padidėjusią riziką, yra įtvirtinta ir šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 punkte. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis nurodo, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte nurodyta, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju, išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, nes atsakovas dėl savo kaltės neįvykdė pareigų ir neinformavo draudiko apie rizikos padidėjimą, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų, kas turėjo įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo L. Račicko įmonės „Vikunija“ apeliacinį skundą, 2013 m. vasario 13 d. nutartimi jį atmetė ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas nurodė, kad nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009). Nagrinėjamoje byloje draudimo sutartis buvo sudaryta su išlyga – transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje (sutarties 1.6 punktas). Kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, šios sutartį individualizuojančios sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y. priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neperžengia tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Iš byloje pateikto draudimo poliso matyti, kad draudimo apsauga galiojo ir valstybėje, kurioje įvykio draudžiamasis įvykis, kadangi draudikas draudimo išmoką išmokėjo, tačiau draudimo rizika, transporto priemonę naudojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją naudojant kitose valstybėse, negali būti vertinama kaip tapati, t. y. keliaujant po užsienio šalis neabejotinai atsiranda didesnė eismo įvykio tikimybė: skirtingose šalyse galioja skirtingos kelių eismo taisyklės; vairuojant transporto priemones nepažįstamose vietovėse, dairantis į šalis ir siekiant išsiaiškinti, kur važiuoti toliau, sumažėja vairuotojų atidumas, koncentravimasis į kelio aplinką; žalos dydis dėl kitose valstybėse sukeltų eismo įvykių yra kur kas didesnis nei Lietuvoje.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas L. R. įmonė „Vikunija“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo apimties teritorijoje

TPVCAPD įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad draudimo sutartis galioja ir suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje ES valstybės teritorijoje. Kasatoriaus nuomone, šalys negali susitarti dėl siauresnės draudimo apsaugos apimties (teritorijos) nei visos ES teritorija, o šiuo atveju kasatoriui draudimo sutarties pagrindu visa draudimo apsauga buvo suteikta tik Lietuvoje, nes už jos ribų realiai suteikiama tik 50 proc. apsauga. Kasatoriaus teigimu, nepranešimas apie transporto priemonės naudojimą už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo sutarties pažeidimu, nes draudikas privalėjo draudimo sutarties metu įvertinti transporto priemonės naudojimo visoje ES teritorijoje riziką, todėl transporto priemonės naudojimas už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo rizikos padidėjimu, o nepranešimas apie tai – draudimo sutarties pažeidimu.

2. Dėl žalos regreso tvarka priteisimo

Kasatorius nurodo, kad ieškovas privalėjo įrodyti, kad transporto priemonę eksploatuojant už Lietuvos teritorijos ribų draudiko draudimo sutartimi prisiimta draudimo rizika objektyviai padidėjo. Kasatoriaus nuomone, nepranešimas apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos ribų nelaikytinas draudimo sutarties pažeidimu, kadangi draudikas privalėjo draudimo sutarties sudarymo metu įvertinti transporto priemonės eksploatavimo visoje ES teritorijoje riziką, todėl draudikas neįgyja teisės reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka. Kasatoriaus teigimu, draudimo sutartimi draudėjas apsidraudžia savo civilinę atsakomybę užsitikrindamas, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudėjui nekils jokių turtinių nuostolių, susijusių su žalos nukentėjusiajam atlyginimu. Anot kasatoriaus, negalima situacija, kad pagal draudimo sutartį draudikas tam tikroje teritorijoje įvykusį eismo įvykį pripažintų draudžiamuoju įvykiu ir įsipareigotų atlyginti žalą nukentėjusiajam (draudimo apsauga galiotų nukentėjusiajam), tačiau draudėjo atžvilgiu ta pati situacija būtų traktuotina kaip nesukelianti jam visos draudimo apsaugos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „PZU Lietuva“ prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo apsaugos kitose šalyse priskiriamos prie standartinių draudimo sutarties sąlygų, tačiau šalys turi teisę susitarti ir dėl papildomų jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų. Šiuo atveju buvo susitarta, kad draudėjas draudžiamą transporto priemonę naudos tik Lietuvoje. Tai nėra draudimo apsaugos susiaurinimas, tai yra tik aplinkybės, kuriomis remiantis įvertinta draudimo rizika ir apskaičiuota draudimo įmoka. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 punkte įtvirtinta vienas (bendra) draudimo įmokas ES šalyse reiškia, kad asmenims, keliaujantiems po ES, sudaromos sąlygos, apsidraudus vienoje ES valstybėje narėje, nesidrausti kitose ES valstybėse narėse. O draudimo sutarties 1.6 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos, o draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė naudojama ir kitose valstybėse, grindžiamas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės vertinant draudimo riziką.

2. Ieškovo teigimu, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Esant nustatytai sąlygai, kad draudžiama transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje, draudėjas turėjo laiko pranešti draudikui apie pasikeitusias aplinkybes. Nepranešimas laikytinas draudimo sutarties pažeidimu. Ieškovo nuomone, žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė aplinkybes, dėl kurių draudimo rizika padidėja transporto priemonę naudojant kitoje šalyje, taip pat atsižvelgė į svarbiausias aplinkybes, turėjusias įtakos žalos dydžiui, ir pagrįstai priteisė 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą ir neprieštaringumą), 2013 m. spalio 23 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas analogiškoje byloje „BTA Insurance Company“ SE v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. kovo 26 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-556/13 dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13) (toliau – prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi sutampa, t. y. abiejose bylose atsakovai buvo sudarę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias draudikas ir draudėjas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje. Eismo įvykis dėl atsakovo, draudėjo, kaltės įvyko užsienio valstybėje (nagrinėjamoje byloje – Lenkijoje, analogiškoje byloje – Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje).

Abiejose bylose draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tačiau pareikalavo 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo dėl to, kad padidėjus nurodytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms (transporto priemonės buvo naudojamos kitose ES valstybėse), turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyse nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 draudimo sutartys buvo sudarytos 2008 m. lapkričio 24 d., o nagrinėjamoje byloje ginčo draudimo sutartis sudaryta 2010 m. liepos 9 d., todėl šioms sutartims taikomos skirtingos ES direktyvos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių.

Nepaisant to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytina 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, galiojanti ES nuo 2009 m. spalio 27 d., kuri iš esmės kodifikavo ankstesnėse direktyvose įtvirtintas taisykles, todėl ESTT išaiškinimai, pateikti 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13), pritaikius 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvą 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d.

Trečiąją Tarybos direktyvą 90/232/EEB, iš dalies pakeistą Direktyva 2005/14/EB, nagrinėjamoje byloje yra vienodai svarbūs. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje, siekiant užtikrinti jurisprudencijos tęstinumą, yra taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, suformuotos šios teisės taikymo taisyklės:

1) tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė (nagrinėjamoje byloje Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis) nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl draudimo įmoka negali būti išskaidoma, t. y. draudikas neturi teisės nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą, tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje;

2) draudimo apsauga skirta ne tik nukentėjusiam asmeniui, bet ir draudėjui (apdraustajam);

3) papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo neatitinka draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatų, o draudimo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai ir yra niekinė.

4) draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, sprendę, jog šalių draudimo sutartimis nebuvo pažeisti imperatyvieji ES teisės normų ir TPVCAPDĮ reikalavimai suteikti draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje vienkartinės įmokos pagrindu, netinkamai aiškino šias nuostatas, todėl priėmė nepagrįstus sprendimą bei nutartį. Kadangi byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės ir kasacijoje buvo sprendžiama tik dėl teisės aiškinimo, tai kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama savo kompetencijos ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir priima naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Patenkinus kasacinį skundą ir nauju sprendimu ieškinį atmetus visiškai, atitinkamai paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys), t. y. iš ieškovo atsakovui priteistinas jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas (CPK 88 straipsnis); ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas už teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į ieškinį pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2100 Lt (608,20 Eur), o teikiant apeliacinį skundą išlaidų apeliacinės instancijos teisme turėjo už 1972 Lt (571,13 Eur), taigi iš viso 4072 Lt (1179,33 Eur). Pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį, o apeliacinės instancijos teismui atmetus apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, atsakovas atlygino ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 1283,91 Lt (371,85 Eur) pirmosios instancijos teisme ir 300 Lt (86,89 Eur) apeliacinės instancijos teisme, taigi iš viso 1583,91 Lt (458,74 Eur). Atsakovas taip pat prašo priteisti 1282 Lt (371,29 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, t. y. 1210 Lt (350,44 Eur) advokato pagalbai ir 72 Lt (20,85 Eur) žyminio mokesčio. Ieškinį atmetus visiškai, visos šios atsakovo patirtos išlaidos, t. y. 6937,91 Lt (2009,36 Eur), priteistinos jo naudai iš ieškovo.

Kasaciniame teisme patirta 6,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 2009,36 Eur (du tūkstančius devynis Eur 36 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ (j. a. k. 183633839) naudai ir 6,86 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas