A-638-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-638-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00385-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–5), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), 50 930 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis (sulaikytas asmuo) nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d., po to atitinkamais 2013 metų laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė). Areštinės kameros neatitiko nustatytų higieninių reikalavimų: trūko vienam asmeniui priklausančios ploto; kameros buvo netinkamai vėdinamos, drėgnos ir šaltos; nebuvo karšto vandens, sanitarinis mazgas kameroje atskirtas sienele be durų; maitinimas nekaloringas; praustis duše buvo leidžiama kartą per savaitę. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, jam nebuvo leidžiama išvykti į namus, giminėms ir draugams nebuvo leidžiama perduoti maisto. Šie pažeidimai prilygsta nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų buvo pažemintas pareiškėjo orumas, tai sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo sveikatą, dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo nutrūko jo socialiniai ryšiai, tapo sudėtingesne socialinė integracija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28–30) atsakovo atstovas pareiškėjo skundo, kurį jis teismui padavė 2014 m. balandžio 25 d., reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai už 2007-2009 metus taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str.8 d., 1.126 str.2 d.).

Dėl pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų nuo 2013 m. liepos 2 d. atsakovas teigė, kad pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Sulaikyti asmenys Areštinėje laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), kurios 23 punkte numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai. Visų Areštinės kamerų eksploatavimui yra išduoti leidimai ir jie yra galiojantys. Visose Areštinės kamerose yra įrengtos ir atitvertos prausyklos bei tualetai. Rūkantys asmenys atskiriami nuo nerūkančių. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metais įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas (sulaikytasis asmuo) Areštinėje buvo laikomas iš viso 31 dieną nepažeidžiant minimalaus areštinės kameros ploto vienam asmeniui normos reikalavimų bei higienos reikalavimų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. ir atitinkamais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d., atlyginimo.

Nagrinėdamas ginčą teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010), kurioje pažymėta, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

Dėl pareiškėjo reikalavimo dalies priteisti neturtinę žalą už laikymo Areštinėje nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. netinkamomis sąlygomis, teismas, reikalaujant atsakovo atstovui, taikė ieškinio senatį. Vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, kurioje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2007 m. gruodžio 12 d. – 2009 m. spalio 10 d. laikotarpį kreipėsi pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam ieškinio senaties terminui, todėl, esant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, reikalavimui taikyti dėl šios reikalavimo dalies ieškinio senatį, teismas nusprendė šios skundo dalies dėl neturinės žalos atlyginimo netenkinti taikant ieškinio senatį.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų, nes atitinkamais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Areštinės kamerose, kurios neatitinka higienos normų reikalavimų, t. y. kameros buvo nepakankamai vėdinamos, šaltos, drėgnos, nebuvo įrengtos atskiros patalpos rūkantiems, netinkamai įrengti tualetai, praustis duše buvo galima tik kartą per savaitę, maistas nekaloringas, be to, pavojų sveikatai kėlė pastato stogo konstrukcijoje esantis asbestas. Pasak pareiškėjo, neturtinė žala pasireiškė jo orumo pažeminimu, sukeltais dideliais dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos sužalojimu, o dėl nesudarytos galimybės pasinaudoti teise į ilgalaikius pasimatymus nutrūko jo socialiniai ryšiai, tapo sudėtingesnė socialinė integracija.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų teisėtumo būtina įvertinti, ar pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtina, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių – absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje nuolat pabrėžia, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu.

Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų.

Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš Klaipėdos AVPK Areštinės viršininko 2014 m. gegužės 8 d. tarnybinio pranešimo apie pareiškėjo laikymą Areštinėje nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. (b. l. 31, 32) teismas nustatė, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas periodiškai ir patalpintas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas nebuvo mažesnis, nei nustatytas Įsakyme Nr. V-124.

Iš pateiktų į bylą įrodymų (b. l. 33–40) teismas nustatė, kad Areštinės kameros atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. Iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VMVT) 2014 m. vasario 5 d. atsakymo Nr. 37V7-(37.5)-72 „Dėl nuteistojo V. M. skundo“ (b. l. 15) teismas pat nustatė, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. sausio 28 d. skundą Klaipėdos VMVT konstatavo, jog Areštinei tiekiamas maistas ruošiamas patvirtintoje įmonėje, maistas atitinka higienos reikalavimus, dienos kaloringumas pagal su Areštinės administracija suderintą valgiaraštį atitinka fiziologines mitybos normas. Klaipėdos AVPK Areštinės viršininko 2014 m. gegužės 8 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 31, 32) pažymėta, kad per visą pareiškėjo laikymo Areštinėje laiką pareiškėjas jokių skundų, pageidavimų ar prašymų Areštinės administracijai nepateikė.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos Areštinės kamerų būklės nepagrįsti įrodymais, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo laikymo sąlygos Areštinėje buvo netinkamos. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantys medicininiai dokumentai (b. l. 21–23) patvirtina, jog 2001 metais pareiškėjui diagnozuotas ŽIV, o 2009 metais – AIDS indikatorinis susirgimas. Teismo vertinimu, minėta aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra tiesiogiai susiję su jo laikymu Areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įtariamųjų asmenų prašymus dėl pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis nagrinėja ir sprendimus priima ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, dėl nesudarymo galimybės pareiškėjui pasimatyti su šeimos nariais Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatė.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, nėra įrodyta, todėl nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Remdamasis išdėstytais motyvais teismas atmetė kaip nepagrįstą ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį už laikymo Areštinėje sąlygas laikotarpio nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. atitinkamomis dienomis.

III. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 63) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Anot apelianto, jis negalėjo anksčiau kreiptis su skundu į teismą, nes bylai aktualūs EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo susipažinti su šiais sprendimais.

Apelianto teigimu, teismas netinkamai skaičiavo vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą, nes dalį kameros užima baldai. Apeliantas pažymi, kad jis prašė teismo taikyti EŽTT praktikoje pripažįstamą vienam asmeniui tenkančio minimalų kameros plotą – 4 kv. m, tačiau teismas taikė Įsakymu Nr. V-124 patvirtintą plotą – 3,6 kv. m (įskaitant baldų užimamą plotą).

Be to, apeliantas mano, jog skundžiamas teismo sprendimas nemotyvuotas. Teismas sprendime nepateikė argumentų, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 72) Klaipėdos AVPK nurodo, jog sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais ir mano, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš jo (suimto asmens) laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. ir atitinkamais laikotarpiais nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde suformuluoto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį už laikotarpį 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. atmetė taikydamas ieškinio senatį, o reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo dalį už laikotarpio nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. atitinkamas dienas atmetė konstatavęs, kad atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, netinkamai skaičiavo Areštinės kameros plotą vienam asmeniui. Be to, apelianto nuomone, teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais (CK 6.271 straipsnis)padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priėmė. Taigi, pareiškėjo teisė kreiptis į teismą nepažeista.

CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovo Lietuvos valstybės atstovas reikalavo pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo daliai už laikotarpį 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. taikyti ieškinio senatį. Esant tokiam atsakovo reikalavimui, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ir pagrįstai sprendė, ar yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).

Pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. balandžio 25 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. ieškinio senaties terminas yra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ex officio nustatęs pagrindą gali atnaujinti ieškinio senaties terminą ir tuo atveju, jei pareiškėjas to neprašo.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ex oficio. Apeliantas dėl ieškinio senaties praleidimo nurodo vienintelį motyvą, esą jis negalėjo anksčiau kreiptis su skundu į teismą, nes bylai aktualūs EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis negalėjo susipažinti su šiais sprendimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo laikymo Areštinėje 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. sąlygas žinojo visą šį laikotarpį, todėl turėdamas pagrindą manyti, kad jis laikomas netinkamomis kokiu nors aspektu (ploto, higienos, maitinimo ar kt.) sąlygomis, pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, skundą teismui dėl žalos atlyginimo galėjo paduoti vėliausiai per tris metus nuo 2009 m. spalio 10 d., tačiau kreipėsi tik 2014 m. balandžio 25 d.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisėtai nusprendė pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo 2007 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. spalio 10 d. atmesti taikant ieškinio senatį.

Dėl laikymo Areštinėje sąlygų nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjas pagrindiniu nusiskundimu nurodė tai, kad jis buvo laikomas kamerose, kuriose buvo 4 žmonės ir daugiau, t.y. nebuvo užtikrinta ploto vienam asmeniui norma. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad minimalų plotą areštinės kameroje vienam asmeniui ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas – ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui, ir ši norma nebuvo pažeista.

Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad Klaipėdos AVPK pateikė pirmosios instancijos teismui išsamiuos duomenis apie pareiškėjo laikymo Areštinėje nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. sąlygas ploto vienam asmeniui aspektu. Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas iš viso 31 dieną su atitinkamomis pertraukomis (nuo 2013 m. liepos 2 d. iki liepos 9 d.; nuo 2013 m. rugsėjo 23 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d.; nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 12 d., nuo 2013 m. gruodžio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d., nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. kovo 27 d.).

Per šį laikotarpį pareiškėjas iš viso 10 dienų ne iš eilės (2013 m. rugsėjo 23 d., 2013 m. gruodžio 11-12 d., 2013 m. gruodžio 20-23 d., 2014 m. kovo 21-23 d., 2014 m. kovo 26 d.) buvo laikomas išvardytose kamerose (jų plotai nuo 18,48 kv. m iki 20, 11 kv.

m) kartu su trim asmenimis ir visais atvejais vienam asmeniui (tarp jų ir pareiškėjui) tenkantis kameros plotas visą laiką viršijo 3,6 kv. m (svyravo nuo 4,62 kv. m iki 5,02 kv. m vienam asmeniui). Pareiškėjas nė karto nebuvo patalpintas kameroje, kurioje buvo daugiau kaip 4 asmenys (įskaitant pareiškėją). Likusias dienas (iš viso 21 dieną) pareiškėjas areštinėje buvo laikomas dar geresnėmis ploto vienam asmeniui sąlygomis: 5 dienas buvo laikomas vienas 19,88 kv. m kameroje; 7 dienas dviese (kamerų plotai nuo 15,91 kv. m iki 19,88 kv. m., plotas vienam asmeniui nuo 7,95 kv. m. iki 9,94 kv. m), 9 dienas trise (kamerų plotai nuo 14,88 kv. m iki 20,11 kv. m, plotas vienam asmeniui nuo 4.96 kv. m iki 6,75 kv. m).

Minėti duomenys patvirtina, kad Areštinėje pareiškėjui visą laiką buvo užtikrinta minimali ploto vienam asmeniui norma, numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui) ir šiuo aspektu pareiškėjas buvo laikomas geresnėmis sąlygomis nei numatyta pagal minėtą teisės normą (mažiausias pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo 4,62 kv. m ir šiomis sąlygomis jis buvo laikomas dvi dienas). Taigi pareiškėjo argumentai, kad jis buvo laikomas Areštinėje neužtikrinant minimalios ploto normos neatitinka tikrovės ir pirmosios instancijos teismas juos atmetė pagrįstai.

Atsakovo atstovas pareiškėjo laikymo sąlygų, nustatytų Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, nepažeidė.

Teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad sulaikytas (įkaltintas) asmuo neišvengiami patiria tam tikrus susijusius su sulaikymu (įkalinimu) apribojimus, suvaržymus, nepatogumus, kylančius iš sulaikymo (įkalinimo) režimo. Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų aspektų pažymėtina, kad pats pareiškėjas neneigia, jog sanitariniai mazgai kamerose yra izoliuoti pertvaromis. Iš Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukcijos įvertinimo akto matyti, kad kamerose unitazai ir praustuvės nuo kamerų bendro ploto atskirti 1,20 m aukščio pertvaromis, t.y. izoliuotos nuo gyvenamosios erdvės. Atsižvelgiant į Areštinių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, taip pat Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, užraktas areštinės sanitariniame mazge negali būti įrengtas.

Teismas sprendime teisingai nurodė, kad sprendimus dėl leidimo (neleidimo) suimtajam pasimatyti su artimaisiais gali priimti ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla (Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnis). Pareiškėjui ši aplinkybė žinoma, nes jis prie savo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, pridėjo Klaipėdos apygardos prokuroro 2014 m. sausio 20 d. nutarimą, kuriuo teismas nepatenkino jo prašymo dėl ilgalaikių pasimatymų su šeimos nariais. Areštinių vadovams ir kitiems pareigūnams nesuteikta kompetencija spręsti suimtųjų ar jų šeimos narių prašymus dėl pasimatymų. Pareiškėjas pasimatymų su artimaisiais leidimo klausimą nepagrįstai sieja su Areštinės veikla ir jai priskirtomis funkcijomis.

Pareiškėjo nusiskundimus dėl maisto Areštinėje kaloringumo 2014 m. vasario mėnesį patikrino kompetentinga institucija (Klaipėdos VMVT), kuri įvertino Areštinei pagal sutartį teikiamo maisto kaloringumo atitiktį teisės aktais patvirtintoms fiziologinėms mitybos normoms ir pažeidimų nenustatė. Abejoti šio patikrinimo rezultatais nėra pagrindo.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad jis Areštinėje gaudavo minėtos įstatyme numatytos trukmės pasivaikščiojimą. Taigi atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu taip pat nėra.

Pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui įrodymų ir pagrįstų argumentų, kad Areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam kurių nors kitų esminių laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamu atveju atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Minėta, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nustatęs, kad nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, teismas, nepasisakydamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio), ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis