A-502-935-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-935/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01418-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 13.5; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ ir B. M. (B. M.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vidiva“ skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Galinta ir partneriai“, uždarajai akcinei bendrovei „Prekybos miestelis urmas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. M. ir B. L. dėl savavališkos statybos aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vidiva“ (toliau – ir Bendrovė) skundu (I t., b. l. 5–9, 143–147) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktus Nr. SSA-20-101126-00079 ir SSA-20-101126-00080.

Pareiškėjas paaiškino, jog savavališkos statybos aktai jam buvo surašyti už tai, kad, atsakovo manymu, neteisėtai (be statybos leidimo) buvo pastatyta rampa prie šiaurinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės, (duomenys neskelbtini), Kaune, ir stoginė prie šiaurinės, rytinės ir pietinės pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pusės, (duomenys neskelbtini), Kaune. Teigė, jog nepripažįsta, kad būtent Bendrovė atliko rampos ir stoginės statytojo funkcijas. Paaiškino, jog įvykdžiusi visus teisės aktų ir nuomos sutarties nustatytus privalomus reikalavimus, atliko tik patalpų (jų atskirų dalių) kapitalinį remontą pagal 2003 m. liepos 25 d. statybos leidimą Nr. 526-6-NR219-122 ir tokiu būdu iš esmės pagerino patalpas; kitus statybos darbus, taip pat turint visus teisės aktų privalomus leidimus, atliko UAB „Foralis“. Pareiškėjo teigimu, kapitalinio remonto atlikimo faktą (faktus) patvirtina valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Patalpų nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašo 10.2–10.5 punktai, kuriuose aiškiai įvardytos kadastro žymos, susijusios su patalpų kapitaliniu remontu. Tokie įrašai, pareiškėjo nuomone, vienareikšmiškai įrodo, kad visi kapitalinio remonto darbai buvo teisėtai atlikti 2003–2004 metais.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 164–166) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Bendrovė nuo 2002 m. gruodžio 1 d. buvo vienintelė visų patalpų, esančių Pastate 1F1p, nuomininkė, todėl nėra pagrindo manyti, jog kažkas kitas, o ne pareiškėjas, atliko ginčo rampos ir stoginės statybos darbus ar statybos darbų užsakovo funkcijas. Pareiškėjas, kaip visų patalpų vienintelis nuomininkas, nepateikė teismui statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų bei nenurodė kito subjekto, galėjusio atlikti rampos ir stoginės statybos darbus, todėl savavališkos statybos aktai jam buvo surašyti teisėtai ir pagrįstai. Rampa ir stoginė yra pastatytos prie pastato 1F1p išorinių sienų, todėl jų statyba priskirtina ne kapitalinio remonto statybos darbų rūšiai, o naujo statinio statybai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu (IV t., b. l. 49–55) pareiškėjo UAB „Vidiva“ skundą tenkino – panaikino Inspekcijos 2010 m. lapkričio 26 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-101126-00079 ir SSA-20-101126-00080.

Teismas konstatavo, kad atsakovo specialistai 2010 m. lapkričio 26 d. patikrino rampą prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK-1337. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad jokie statybos darbai prie pastato 1F1p nebuvo vykdomi bei iš šiaurinės statinio pusės pagal visą pastato ilgį pastatyta rampa, kuri skirta krovinių pakrovimui (iškrovimui). Rampos aukštis nuo žemės 0,84 m, rampa įrengta ant metalinių dvitėjinių profilių su nuolydžiu abejuose galuose. 2010 m. lapkričio 26 d. taip pat buvo patikrinta ir stoginė, esanti prie šio pastato, bei surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-1336.

Nustatyta, kad šioje vietoje statybos darbai taip pat nebuvo vykdomi, o prie pastato 1F1p šiaurinės, rytinės ir pietinės pusės pastatyta stoginė, kurios plotas 578,5 m2, aukštis 4,56 m, stoginės atramos – metaliniai 10 cm skersmens kvadratiniai vamzdžiai, stogo danga – rifliuoti lakštai, stoginės atramų viršstoginė dalis (1,5 m) naudojama reklaminiams skydams montuoti, kolonų žingsnis nuo 6,0 m iki 6,4 m. Atsakovo atstovai pareiškėjui UAB „Vidiva“ 2010 m. lapkričio 26 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-101126-00080 ir SSA-20-101126-00079.

Šiais aktais atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, 12 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Ginčijamais aktais pareiškėjui buvo nurodyta sustabdyti rampos ir stoginės statybą, nevykdyti jokių statybos darbų. Paminėtų aktų pagrindu 2010 m. gruodžio 8 d. atsakovas pareiškėjui surašė ir reikalavimus pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismui pateikti duomenys (taip pat ir pridėtos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos dokumentų duomenys) patvirtina faktines aplinkybes, kad sandėlį (5 105,23 kv. m ploto), kiemo statinius, transformatorinę, esančius (duomenys neskelbtini), Kaune, iš AB „Komgama“ 2001 m. gegužės 31 d. sutartimi įsigijo trečiasis suinteresuotas asmuo B.

M.. Ši patalpa 2001 metais buvo suformuota kaip du atskiri turtiniai vienetai: 4 134,95 kv. m ir 970,28 kv. m ploto patalpos. 970,28 kv. m ploto patalpas 2001 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi B. M. pardavė trečiajam suinteresuotam asmeniui B. L., o kita patalpa tuo metu liko jo nuosavybėje. 2002 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartimi B. M. išnuomojo AB Prekybos bazei „Urmas“ (vėliau pavadinimas pakeistas į AB „Vidiva“, o dar vėliau – į UAB „Vidiva“) 4 135,03 kv. m ploto patalpas (1F1p) su įranga ir visais priklausiniais.

Nuomos sutartimi nuomininkui (pareiškėjui) buvo suteikta teisė vykdyti remonto darbus be atskiro nuomotojo sutikimo, tačiau įtvirtinta sąlyga, jog remonto darbams, kuriems reikalingas statybos leidimas, būtinas raštiškas nuomotojo sutikimas (Sutarties 6.8 p., 6.9 p. nuostatos). 2002 m. lapkričio 27 d. nuomos sutartimi UAB „Uneta“, atstovaujama bendrovės direktorės trečiojo suinteresuoto asmens – B. L., išnuomojo AB Prekybos bazei „Urmas“ likusią dalį (970,28 kv. m ploto) patalpų (1F1p), kurių savininkė buvo pati B. L.. 2002 m. lapkričio 27 d. ir 2002 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartimis išnuomotos patalpos turto perdavimo aktais buvo perduotos AB Prekybos bazei „Urmas“.

Sutartyse buvo nustatyti nuomos terminai: atitinkamai iki 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2012 m. gruodžio 1 d. (šios nuomos sutartys teisės aktų nustatyta tvarka buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre). 2002 m. gruodžio 1 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartimi Nr. 51D/68D AB PB „Urmas“ pagal perdavimo-priėmimo aktą 4 135,03 kv. m ploto patalpas ginčo pastate laikinai (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) perdavė naudotis UAB „Foralis“. 2002 m. gruodžio 3 d. išperkamosios nuomos (lizingo) sutarties Nr. 2002/12-N34 bei 2002 m. gruodžio 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu 4 135,03 kv. m ploto patalpos iš B.

M. nuosavybės teise buvo perduotos UAB Lietuvos žemės ūkio banko lizingui, kuris kaip lizingo davėjas jas perdavė naudotis lizingo gavėjui – trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Galinta ir partneriai“. Pagal lizingo sutarties sąlygas 4 135,03 kv. m ploto patalpos liko išnuomotas AB PB „Urmas“, o lizingo gavėjas (UAB „Galinta ir partneriai“) prisiėmė 2002 m. gruodžio 1 d. nuomos sutartyje įtvirtintus nuomotojo įsipareigojimus nuomininkui. Sutartyje buvo numatyta, jog lizingo davėjui įgijus nuosavybės teise lizingo objektą, nuomos sutartis lieka galioti lizingo davėjui.

UAB „Galinta ir partneriai“ šio turto savininku tapo nuo 2005 m. gegužės 30 d. (Nekilnojamojo turto registro byla Nr. 20/258395), tačiau 2004 m. gruodžio 15 d. buvo sudaryta subnuomos sutartis su UAB „Prekybos miestelis urmas“ (Nekilnojamojo turto registro byla Nr. 20/11552). 2004 m. gruodžio 31 d. buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 61D/ 118D tarp UAB „Foralis“ ir AB PB „Urmas“ (ši sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre), kurioje numatyta, jog UAB „Foralis“ perduoda AB PB „Urmas“ ilgalaikį materialų turtą, į kurio sąrašą yra įtraukta nauja rampa su stogeliu (eilės Nr. 1). 2010 m. gegužės 10 d.

UAB „Foralis“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Be to, dar 2003 metų rugpjūčio mėnesį VĮ Registrų centro Kauno filialo specialistai atliko ginčo pastato inventorizaciją, kurios metu užfiksuotos dvi rampos prie ginčo statinio (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenys). Teismas taip pat konstatavo, kad pastato 1F1p kapitaliniam remontui atlikti buvo išduoti 2 statybos leidimai:

1) UAB „Foralis“ 2003 m. liepos 23 d. išduotas statybos leidimas Nr. 526-6-NK212-119 (taip pat ir kelios jo versijos - sandėlio 1F1p kapitaliniam remontui, įrengiant prekybos fasuotais maisto produktais ir baldais paviljonus);

2) AB PB „Urmas“ 2003 m. liepos 25 d. išduotas statybos leidimas Nr. 526-6-NK212-122 (pastato 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant pramoninių prekių turgų). Statybos leidimuose ir sandėlio 1F1p dalies kapitalinio remonto įrengiant prekybos patalpas 2003 m. spalio 24 d., 2003 m. lapkričio 3 d., 2004 m. vasario 9 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktuose statytojais įvardijami UAB „Foralis“ ir AB PB „Urmas“. Iš to darytina išvada, kad pastato 1F1p kapitalinį remontą atliko du statytojai. Teismui pateiktuose dviejuose statybos techniniuose projektuose taip pat nurodyti ir skirtingi statytojai, ir statybos objektai: atitinkamai AB PB „Urmas“ – pastato 1F1p kapitalinis remontas įrengiant pramoninių prekių turgų, ir UAB „Foralis“ – sandėlio 1F1p kapitalinis remontas, įrengiant prekybos baldais ir fasuotais maisto produktais paviljonus.

Abiejuose techniniuose projektuose yra planai, kuriuose nurodyta ir numatoma statyti rampa. Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Foralis“ statybos techninio projekto brėžinyje numatoma rampa pavaizduota per visą statinio perimetrą. AB PB „Urmas“ statybos techninio projekto brėžinyje numatoma rampa pavaizduota tik proporcingai tenkančiam sandėlio plotui, kuriame minėta bendrovė turėjo atlikti kapitalinio remonto darbus. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktu, 2 straipsnio 71 punktu, 2 straipsnio 73 punktu, 28 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. spalio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-411/2013, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14, 15 punktais, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1–3 dalimis, kur reglamentuota, kad aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis; akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Teismas nurodė, kad šio ginčo atveju aktualu nustatyti, ar atsakovas pakankama apimtimi išpildė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir ginčijamus aktus surašė tinkamam subjektui (statytojui, užsakovui). Taigi būtina patikrinti, ar atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas buvo ginčo rampos ir stoginės statytojas arba užsakovas Statybos įstatymo ir STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą padarinių šalinimas“ bei kitų, savavališką statybą reglamentuojančių teisės aktų, normų kontekste.

Teismas nurodė, kad administracinėje byloje teismui nebuvo pateikta, taip pat ir teismui nepavyko surinkti savo iniciatyva (ABTĮ 10 str.) pakankamo pagrindo objektyvių duomenų nei apie rampos bei stoginės statybos laiką, nei apie konkretų minėtų objektų statytoją arba užsakovą (ABTĮ 57 str.). Be to, nei faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktuose, nei ginčijamuose savavališkos statybos aktuose atsakovas taip pat nenurodė jokių duomenų, kurių pagrindu pareiškėją (o ne, pvz., UAB „Foralis“) įvardijo statytoju (užsakovu) tiek stoginės, tiek ir visos rampos iš šiaurinės pastato pusės. Pareiškėjas ir jo atstovas neneigia vykdęs kapitalinio remonto darbus ginčo patalpose, tačiau tvirtina, jog nestatė rampos ir stoginės, dėl kurių surašyti savavališkos statybos aktai, taip pat ir neužsakė minėtų objektų statybos.

Proceso dalyviams buvo pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės, tačiau nei pareiškėjas, nei atsakovas teismui jokių įrodymų nepateikė (ABTĮ 10 str.). Dėl to, atsižvelgdamas į rungtyniškumo principo turinį, teismas sprendimą dėl ginčo esmės priėmė pagal administracinėje byloje šiuo metu surinktų įrodymų visumą. Teismas konstatavo, kad nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie duotų nekeliantį jokių abejonių pagrindą daryti išvadą, jog stoginės ir rampos (iš šiaurinės pastato pusės) statytojas arba užsakovas buvo pareiškėjas.

LVAT teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog statytojų ar užsakovų galėjo būti keletas. Taigi pakankamo pagrindo įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti kategorišką išvadą, kad pareiškėjas tam tikru laiku pastatė stoginę ir rampą iš šiaurinės pastato dalies (arba užsakė šių objektų statybą), teismui pateikta nebuvo. Atskiri pareiškėjo atstovo pasisakymai pirminiame skunde, rašto trečiajam suinteresuotam asmeniui duomenys, kuriuos pareiškėjas vėliau paneigė patikslintame skunde ir teismo posėdžių metu, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog stoginės ir rampos statytojas (užsakovas) buvo pareiškėjas.

Tai tik duoda pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo ir jo atstovo paaiškinimai dėl ginčo objektų statybos yra prieštaringi, nenuoseklūs, todėl jie negali būti imami už pakankamą pagrindą dėl savavališkos statybos statytojo ar užsakovo. Dėl to, vertinant ginčijamų savavališkos statybos aktų nustatytus trūkumus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme, atsiranda pakankamas pagrindas padaryti išvadą, kad šie trūkumai (aktai nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) dėl subjekto – statytojo (užsakovo) tinkamumo) nagrinėjamos administracinės bylos kontekste yra esminiai, todėl ginčijami savavališkos statybos aktai panaikintini.

Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju stoginės ir rampos statybos rūšis, atsakovui neįrodžius, jog pareiškėjas buvo šių objektų statytojas (užsakovas), ginčo išsprendimui teisinės reikšmės neturi. Šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui, surinkus pakankamai įrodymų, surašyti savavališkos statybos aktus tinkamam stoginės ir rampos statytojui (užsakovui) (ABTĮ 10 str.).

III. Atsakovas Inspekcija apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 64–72) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas priimtas pažeidžiant proceso ir materialinės teisės normas. Vadovaujantis ABTĮ 87 straipsnio 4 dalimi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas. LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-374/2012 pažymėjo, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, o taip pat ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Šie proceso teisės normų pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p.. 142 str. 1 d., 143 str.).

2. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo rašytinius paaiškinimus pirminiame 2010 m. gruodžio 23 d. skunde bei 2009 m. balandžio 20 d. rašte, adresuotame UAB „Galinta ir partneriai“, taip pat pareiškėjo skundo pagrindo pakeitimo motyvus. Inspekcijos nuomone, pareiškėjo rašto sakinys: „Tiek statant rampą, tiek stogines buvo gauti patalpų savininkų sutikimai“ laikytinas pareiškėjo patvirtinimu atlikus ginčo statinių statybą ir neigiant tik aplinkybę, kad nebuvo gauti nuomojamų patalpų savininkų sutikimai. Pirminiame pareiškėjo skunde yra nurodyta analogiškai. Taigi pareiškėjas per laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. gegužės 24 d. (patikslinto skundo surašymo dienos) pripažino, kad rampos ir stoginės statybą atliko būtent jis. Pareiškėjas skundo pagrindą pakeitė tik todėl, kad Inspekcija neva nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo rampą ir stoginę pastatė pareiškėjas. Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip tik bandymas išvengti atsakomybės pasinaudojant susiklosčiusia situacija.

3. Teismo išvada prieštarauja LVAT 2012 m. spalio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1376/2012 nustatytoms aplinkybėms, kad bent dalį ginčo rampos vis tik statė pareiškėjas, nes LVAT minėtoje nutartyje grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nurodė, jog: „nėra aišku, ar UAB „Vidiva“ <...> įrengė visą rampą ar tik jos dalį.“ Po to, kai byla pirmosios instancijos teismui buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, tik iš atsakovo buvo pareikalauta pateikti papildomus įrodymus, ar UAB „Vidiva“ įrengė visą rampą ar tik jos dalį, nors bylą nagrinėjant pirmą kartą pirmosios instancijos teisme Inspekcijos atstovė jau buvo paaiškinusi, kad kitų įrodymų, nei yra pateikti į bylą, Inspekcija neturi. Analogiškų dokumentų teismas iš pareiškėjo, kuris būtent tokiais dokumentais ir galėtų disponuoti, nepareikalavo. Ginčo atveju, kai savavališkos statybos faktas yra nustatinėjamas praėjus ne vieneriems metams nuo savavališkų statinių statybos darbų atlikimo ir savavališkos statybos vietoje atliekant faktinių duomenų patikrinimą statybos darbai jau senai nebėra vykdomi, Inspekcijos galimybės surinkti aktyvius ginčo statinių statybos veiksmus patvirtinančius įrodymus, ar tokius dokumentus, kaip ginčo statinių statybos rangos sutartis, ar statybos darbų priėmimo-perdavimo aktus, kuriais paprastai disponuoja statybos darbų užsakovas, yra ribotos, todėl teismas, reikalaudamas tokių dokumentų išimtinai tik iš Inspekcijos, pažeidė aktyvaus teismo ir rungtyniškumo principus.

4. Inspekcijos nuomone, vertinant, kas galėjo būti ginčo statinių statytoju, atsižvelgtina ne tik į tai, ar yra vienareikšmių įrodymų apie faktinį statybos darbų atlikimą, bet ir į tai, kieno naudai pastatyti ginčo statiniai. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT 2011 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1355/2011. Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. spalio 1 d., numatė galimybę savavališkos statybos aktą surašyti nebūtinai tik faktiniam statinių statytojui, atitinkamai savavališkos statybos aktas, jeigu nėra statytojo, gali būti surašomas ir statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui, naudotojui, o nesant ir tokio – žemės sklypo ar jo dalies, kurioje savavališkai pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininkui, valdytojui ar naudotojui. Pareiškėjas ilgą laiką buvo vienintelis visų patalpų nuomininkas ir naudotojas, patalpų subnuomininkai (UAB „Foralis“, UAB „Prekybos miestelis urmas“, UAB „MKTO“) patalpomis naudojosi arba palyginti trumpą laikotarpį arba naudojo labai mažą patalpų dalį. Be to, UAB „Foralis“ savavališkos statybos fiksavimo metu jau nebeegzistavo (išregistruotas nuo 2010 m. gegužės mėn.), UAB „Prekybos miestelis urmas“ dalyvaudama byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu netvirtina atlikusi ginčo statinių statybos darbus, skundas dėl savavališkos statybos Inspekcijoje buvo gautas iš pastato savininkų. Tai, jog subjektas, atsakingas už savavališkos statybos padarinius, įrašytas ne į savavališkos statybos aktų skiltį, kurioje nurodomas naudotojas, o į tą kur statytojas, turėtų būti laikoma formaliu procedūriniu pažeidimu, nesudarančiu pakankamo pagrindo panaikinti skundžiamų aktų.

5. Inspekcija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo statinius pareiškėjas pirko iš UAB „Foralis“ 2004 m. gruodžio 31 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu. Minėta sutartis negali būti laikoma objektyviu įrodymu, patvirtinančiu ginčo objekto perleidimą pareiškėjo nuosavybėn, nes rampa su stogeliu nėra apibūdinta konkrečiais požymiais, pagal sutartį nėra aiški jos buvimo vieta, sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Be to, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenys patvirtina, kad prie pastato egzistavo dar ir pietinė rampa ir stoginė pastato vakarinėje dalyje, kurie nėra ginčo objektai šioje byloje. Tuo labiau, kad tuo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas reikalavo, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai būtų sudaromi notarine forma.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 77–84) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių procesiniai dokumentai bei žodžiu teikti paaiškinimai patvirtina, kad būtent pareiškėjas yra ginčo rampos ir stoginės statytojas (ar šių statybos darbų užsakovas).

2. Teismas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių. Bylos aplinkybės patvirtina, kad šiaurinės rampos ir stoginės statyba buvo atlikta po 2006 m. rugsėjo 22 d., kita vertus, minėtus statybos darbus atliko būtent pats pareiškėjas. Aplinkybę, kad pareiškėjas yra ginčo rampos ir stoginės statytojas, patvirtino ir pats pareiškėjas.

3. Kauno apygardos administraciniame teisme turėjo būti apklaustas kaip liudytojas ir minėtų projektų sudarymo metu UAB „Foralis“ vadovu buvęs asmuo – G. P.. Būtent jis galėjo nurodyti, ar šiaurinės rampos ir stoginės statybos darbus atliko jo tuo metu vadovauta įmonė, o jei ne – ar tuos darbus atliko pareiškėjas.

Pareiškėjas atsiliepimu (IV t., b. l. 102–104) prašo atmesti atsakovo Inspekcijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Galinta ir partneriai“ bei B. M. apeliacinius skundus ir Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kad stoginės ir rampos (iš šiaurinės pastato pusės) statytojas arba užsakovas buvo pareiškėjas. Be to, ir LVAT konstatavo, jog statytojų ar užsakovų galėjo būti keletas. Taigi pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima padaryti kategorišką išvadą, kad pareiškėjas tam tikru laiku pastatė stoginę ir rampą iš šiaurinės pastato dalies (arba užsakė šių objektų statybą), teismui nebuvo pateikta (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas šioje byloje neneigė, jog atliko kai kurių patalpų kapitalinio remonto darbus, tačiau patikslintame skunde (pagal kurį ir buvo nagrinėjama administracinė byla), bei teismo posėdžio metu neigė ir neigia, jog BUAB „Vidiva“ buvo rampos ir stoginės statytoja. UAB „Vidiva“ viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir turi būti panaikinti. Inspekcija ir UAB „Galinta ir partneriai“ bei B. M. savo poziciją, jog rampos ir stoginės statytojas (užsakovas) buvo UAB „Vidiva“, grindžia ne tiesioginiais įrodymais, o prielaida – jeigu UAB „Vidiva“ nuomojosi patalpas (UAB „Vidiva“ nuomojosi ne pastatą, o tik patalpas), tai niekas kitas negalėjo pastatyti rampos ir stoginės.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. atsiliepime (IV t., b. l. 108–109) sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime (IV t., 111–113) prašo trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Galinta ir partneriai“ ir B. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Prekybos miestelis urmas“ atsiliepime prašo apeliacinius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (IV t., b. l. 115–119).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias savavališką statybą, taip pat įrodinėjimą, ir nėra kitų pagrindų, dėl kurių galėtų būti patenkinti apeliantų reikalavimai. Tiek ginčo rampa, tiek stoginė, yra naujai pastatyti statiniai, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas buvo išsinuomojęs visas patalpas viename iš dviejų statinių, nereiškia, jog pareiškėjas pastatė ne pastate (o prie pastato), sandėlyje 1Flp, esančius naujus statinius. Pareiškėjas išsinuomotas patalpas pernuomojo pirma UAB „Foralis“, o vėliau kitiems asmenims. Savavališkos statybos aktų surašymo metu pareiškėjas patalpas nuomojo UAB „Prekybos miestelis urmas“, kuri atitinkamas patalpas pernuomojo dar apie 150 asmenų. Todėl negalima sutikti su teiginiu, kad tik pareiškėjas buvo vienintelis pastato nuomininkas. Kauno apskrities viršininko administracija siekė nustatyti, kas yra statinių statytojas ir nenustačiusi, jog juos statė pareiškėjas, nesurašė savavališkos statybos aktų. Tuo tarpu atsakovas, turėdamas tuos pačius įrodymus, nusprendė statytoju pripažinti UAB „Vidiva“. Savavališkos statybos akto surašymo momentu pareiškėjas nebuvo nei statinio valdytojas, nei naudotojas, taip pat nebuvo ir žemės sklypo naudotojas ar savininkas. Atitinkamas teises turėjo UAB „Galinta ir partneriai“ (patalpų savininkas ir žemės sklypo nuomininkas), B. L. (patalpų savininkas ir žemės sklypo nuomininkas), taip pat B. M. (statinio 2H1p savininkas ir žemės sklypo nuomininkas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (IV t., b. l. 121–124) prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas statybos valstybinę priežiūrą atliekančio subjekto 2010 m. lapkričio 26 d. surašytų savavališkos statybos aktų Nr. SSA-20-101126-00079 ir SSA-20-101126-00080, kuriais pripažinta, kad stoginė pastato 1F1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėje bei rampa šiaurinėje pusėje pastatytos savavališkai, panaikinimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad konkrečių valinių patvarkymų, reikalavimų, kurie sukeltų vienokias ar kitokias pasekmes pareiškėjui, arba įpareigotų jį elgtis tam tikru būdu, ABTĮ nustatyta tvarka apskųstais aktais nėra suformuluota. Statybos įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.) 28 straipsnio nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia tvirtinti, jog savavališkos statybos akto surašymu įgaliotoms valstybės institucijoms sukuriamos prielaidos pradėti savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjo ir atsakovo ginčas dėl reikalavimų pašalinti savavališkos statybos padarinius vyksta Kauno apylinkės teisme) ir / ar administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, tačiau savarankiško poveikio statybos teisiniams santykiams šis dokumentas nedaro. Vien tik aplinkybė, kad savavališkos statybos aktais Nr. SSA-20-101126-00079 ir SSA-20-101126-00080 UAB „Vidiva“ buvo nurodyta tuoj pat sustabdyti minėtų statinių statybą, nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugant statybvietę ir aplinką, nesuponuoja pagrindo priešingai išvadai, nes juose minima statyba yra užbaigta, t. y. 2010 m. lapkričio 26 d. nebuvo vykdoma.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Tačiau, kaip matyti, šiuo atveju ginčas kilo ne dėl teisės, o dėl fakto. Tokio pobūdžio bylų administracinis teismas nenagrinėja. Jos nepatenka į ABTĮ 15 straipsnyje apibrėžtą administracinių teismų kompetenciją. Pažymėtina, jog subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą yra siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi, teisme apsiribojant tik juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo klausimais.

Taigi reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla pagal UAB „Vidiva“ skundą nutraukiama vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, t. y. kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Galinta ir partneriai“ bei B. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė