2K-532/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-532/2014

Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00451-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija (S)

1.2.28.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam M. B.,

gynėjui advokatui Vidmantui Martyšiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintas: Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos. V. K.–M., A. K., R. C., A. K., J. L. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti palikti nenagrinėti.

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį penkiasdešimt parų arešto.

Iš M. B. priteista lygiomis dalimis V. K.–M., R. C., A. K., J. L. 151,54 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš M. B. V. K.–M. priteista 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš M. B. A. K. priteista 1500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 9 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) tvenkinio esančiame miškelyje, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą savo tėvo V. B. tikrą teisę atgauti pinigus, t. y. suduodamas ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į kaktą mažamečiui A. K., gimusiam 1999 m., smūgį į veidą nepilnamečiui G. U., gimusiam 1997 m., bei prispausdamas abu prie žemės, grasindamas, kad sumuš, reikalavo grąžinti 200 Lt, kuriuos jo tėvas V. B., gavęs banknotą su užrašu „Piršlio bankas 200 litrų“, tą pačią dieną buvo iškeitęs į tikrus pinigus, iš A. K. paėmė 220 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 3110 Classsic“ su 30 Lt vertės SIM kortele „Ežys“. Taip padarė nukentėjusiajam A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktos sumušimo ir 250 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą, 2014 m. kovo 26 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują, kuriuo M. B. dėl kaltinimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 26 d. nutartį (turėtų būti – nuosprendį) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nors apeliacinės instancijos teismas, atlikęs išsamią įrodymų analizę, pateikė motyvuotas išvadas, kad M. B. jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, tačiau, prokurorės teigimu, visiškai nevertino, kad jo veiksmuose yra kitos nusikalstamos veikos požymiai. Aukštesnysis teismas privalo būti aktyvus ir pats kvalifikuoti teisiamojo veiką pagal kitą BK straipsnį net ir tuo atveju, jeigu kaltinamajame akte šis straipsnis nebuvo nurodytas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Šiuo atveju teismas nepasinaudojo galimybe nusikalstamą veiką kvalifikuoti savo nuožiūra pagal kitą, šiuo atveju lengvesnį įstatymą – BK 140 straipsnio 2 dalį.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sužalojo mažametį. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų A. K. ir G. U. parodymais, jog M. B. prieš A. K. panaudojo fizinę jėgą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam A. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Mušimo aplinkybę patvirtina nukentėjusysis A. K., liudytojas G. U.. Taigi laikytina, kad M. B. 2012 m. rugsėjo 9 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) tvenkinio esančiame miškelyje, panaudodamas fizinę prievartą, suduodamas kumščiu ne mažiau kaip du smūgius mažamečiui A. K., gimusiam 1999 m., į kaktą bei prispausdamas jį prie žemės, padarė nukentėjusiajam A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kaktos sumušimo, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl jis baustinas. Iš bylos duomenų matyti, kad M. B. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, būtent dėl jo smurtinių veiksmų mažamečiui A. K. nežymiai sutrikdyta sveikata.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, neišnagrinėjo ir neaptarė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog M. B. išvis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Teismo išvados nepagrįstos išsamiu aplinkybių išnagrinėjimu, visų surinktų įrodymų vertinimu. Pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, neįvertino aplinkybių, turinčių reikšmės sprendimui priimti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, išsamiai neanalizavo M. B. veiksmų pobūdžio dėl mažamečio sužalojimo, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi išsamiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės N. Urbonavičienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Kasaciniu skundu kasatorė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 26 d. nutartį (teisėjų kolegija pažymi, kad byloje priimtas naujas nuosprendis, o ne nutartis) ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas už savavaldžiavimą, kvalifikuotą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas (BK 294 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012, nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, bet turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais.

Taigi kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat išvada, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Vadinasi, pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tai, kad tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą.

Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų konstitucinių principų reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį, nuteistojo apeliacinį skundą patenkino, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo M. B. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo M. B. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą šis teismas, išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, pačių nukentėjusiųjų A. K. ir G. U. parodymus apie M. B. veiksmus bei jiems pasakytus žodžius, priėmė konstatavęs, kad byloje nenustatyta ir pagal byloje ištirtų įrodymų visumą nėra pagrindo pripažinti, jog M. B. veiksmai buvo tiek pavojingi, kad juos BK 294 straipsnio 2 dalies prasme būtų galima vertinti kaip padariusiais didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir (ar) teisėtiems interesams.

Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, kasatorė neginčija ir sutinka, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog M. B. veikoje nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, yra teisingos ir motyvuotos. Tokia kasatorės pozicija iš esmės reiškia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui sprendžiant BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tačiau kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas M. B. veiksmus prieš nukentėjusįjį A. K. turėjo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus netinkamai vertindamas ir išsamiai neanalizuodamas M. B. veiksmų pobūdžio dėl prieš šį nukentėjusįjį (mažametį) panaudoto smurto.

BPK 369 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjant bylą BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo klausimas nebuvo keliamas ir nebuvo nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė klausimą, ar M. B. yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, kuri jam buvo inkriminuota ir dėl kurios jis buvo nuteistas.

Reikalavimai kasaciniam skundui nustatyti BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Pagal šio straipsnio nuostatas kasaciniame skunde turi būti nurodyti teisiniai argumentai, pagrindžiantys BPK 369 straipsnyje nurodytų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Kasatorė kaip apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą nurodo BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, jos nuomone, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes daromų išvadų nepagrindė išsamiu BPK numatyta tvarka nustatytų aplinkybių išnagrinėjimu, netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir išsamiai neanalizavo M. B. prieš mažametį A. K. atliktų veiksmų ir jų pobūdžio. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamoje byloje visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, faktas, kad M. B. prieš nukentėjusįjį (kuris, beje, buvo neblaivus) panaudojo fizinę jėgą, yra nustatytas, ši faktinė bylos aplinkybė išanalizuota ir įvertinta baudžiamojo įstatymo – BK 294 straipsnio 2 dalies – požiūriu bei, kaip kilęs padarinys, pripažinta nepadariusi didelės žalos šio nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams.

Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį panaikina ir bylą perduoda iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 382 straipsnio 5 punktas).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais, tenkinti kasatorės prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Nomedos Urbonavičienės kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė