eA-169-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-169-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05987-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus (toliau – ir VSDFV Mažeikių skyrius, apeliantas) Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.18)I-18059 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“ bei atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6001 „Dėl 2013 m. rugsėjo 2 d. skundo“ ir įpareigoti atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyrių išmokėti 9 574,46 Lt pensijos nepriemoką bei išmokėti ją per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. jai paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, todėl 2010 m. jai neišmokėta 5 398,23 Lt, o 2011 m. – 4 176,23 Lt pensijos. 2013 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau šis atsakovas atsisakė tai padaryti, todėl ji padavė skundą VSDFV.

VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6001 atsisakė nagrinėti skundą iš esmės, nurodžiusi, kad dar 2012 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. (6.5)I-7587 pareiškėjai pranešta, dėl ko nebus grąžinta pensijos dalis, o ji 2013 m. rugsėjo 2 d. skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių. Pareiškėja neginčijo, kad 2012 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į VSDFV su prašymu išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį ir jai paaiškinta, kodėl prašymas netenkintinas. Tačiau pažymėjo, kad 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymas ir jame išdėstyti reikalavimai nebuvo tapatūs anksčiau pareikštiems, t. y. 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymas motyvuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. gruodžio 19 d. suformuotomis taisyklėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurios paduodant pirmąjį prašymą nebuvo.

Be to, atsakydama į pirmąjį pareiškėjos prašymą, VSDFV nurodė, kad ruošiama sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, tačiau ji taip ir nebuvo parengta, todėl ji pagrįstai iš naujo kreipėsi dėl pensijos išmokėjimo. Viešojoje erdvėje Lietuvos Respublikos Vyriausybė ne kartą teigė, kad pensijos bus kompensuojamos greitai, tačiau realiai iki 2013 m. rugsėjo 2 d. kompensavimo mechanizmas nebuvo parengtas. Pareiškėjos nuomone, jos skundas negali būti kvalifikuojamas kaip pakartotinis, o teisių pažeidimas laikytinas tęstiniu (tęsiasi iki šiol).

Be to, pirmajame prašyme ji prašė išmokėti ir procesines palūkanas. VSDFV, atsisakiusi nagrinėti jos skundą, netinkamai vertino faktines aplinkybes, todėl yra pagrindas jos priimtą sprendimą panaikinti ir skundą išnagrinėti iš esmės. Vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Taigi Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakovas taikė neteisėtai, tokie veiksmai laikytini antikonstituciniais, todėl atsakovas įpareigotinas išmokėti pensijos nepriemoką.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 35–38, 39–42) prašė nutraukti bylos dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV vadovavosi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir Įstatymas) ir teigė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Nurodė, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį asmens skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.

Pažymėjo, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jos senatvės pensija buvo perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Be to, pareiškėja 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV Mažeikių skyrius teisėtai ir pagrįstai jai mokėjo senatvės pensijos dalį, apskaičiuotą taikant koeficientą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgęs į praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Atkreipė dėmesį, kad, prašydama išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, pareiškėja 2012 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi prašymą iš esmės, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7587 jo nepatenkino. Šio sprendimo nustatytais terminais pareiškėja teismui neskundė, nors sprendime buvo nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl konstatuotina, kad jos 2013 m. spalio 21 d. skundas dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo teismui paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, todėl ši bylos dalis nutrauktina.

Teigė, kad pareiškėja VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. (10.18)I-18059 nepagrįstai laiko sprendimu. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (sprendimu laikytinas skyriaus priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.), o 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. (10.18)I-18059 yra tik informacinio pobūdžio.

Pažymėjo, kad pareiškėja, nenurodydama jokių naujų aplinkybių ir prašydama įpareigoti VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti neišmokėtos senatvės pensijos dalį (už 2010 m. – 5 398,01 Lt, už 2011 m. – 5 683 Lt), 2013 m. rugsėjo 2 d. su skundu vėl kreipėsi į VSDFV. Kadangi 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7587 pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, o 2013 m. rugsėjo 2 d. skunde ji nenurodė naujų aplinkybių, turinčių įtakos 2010–2011 m. neišmokėtai senatvės pensijos daliai grąžinti, ir nepateikė įrodymų, kad VSDFV sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisėtas, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 12 punktu, 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (6.5)I-6001 pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pakartotinį skundą.

Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 48–50) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Mažeikių skyrius rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais kaip ir VSDFV, be to, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, kurioje konstatuota, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą, ir teigė, kad byla pagal pareiškėjos skundą nutrauktina. Atkreipė dėmesį, kad, perskaičiuodamas pareiškėjai senatvės pensiją ir priimdamas ginčijamus sprendimus, taikė tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas ir teisėtai bei pagrįstai atsisakė grąžinti 2010–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, todėl ginčijami VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus bei VSDFV sprendimai negali būti naikinami. Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde nurodyta neišmokėtos senatvės pensijos dalis yra neteisinga, nes jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos dalis 2010–2011 m. sudaro 9 272,81 Lt. Teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pabrėžė, kad teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo. Be to, kol nėra parengti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai, o lėšos nėra skirtos, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo ir lėšų išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu (b. l. 70–78) atnaujino pareiškėjai terminą skundui paduoti dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; iš dalies patenkino pareiškėjos skundą; panaikino VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.18)I-18059 ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6001; įpareigojo VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti pareiškėjai 9 272,81 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, neišmokėjimo pagrįstumo. Ginčo dalykas – VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (10.18)I-18059 ir VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6001 teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija), Įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.). Teismas padarė išvadą, kad ginčams dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tai ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir joje nurodytą praktiką šiuo klausimu). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, būtent pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punktu.

Teismas nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi nuo šio momento skaičiuotinas 3 metų terminas, per kurį pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi dar 2012 m. lapkričio 21 d., taigi nepraleidusi 3 metų termino. VSDFV pateikto 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. (6.5)I-7587 teismui neskundė, tačiau po beveik 8 mėnesių, t. y. 2013 m. rugpjūčio 12 d., pateikė prašymą VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui išmokėti 2010–2011 m. dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, inicijuodama ginčą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymą padavė ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDFV, o VSDFV teritoriniam skyriui, todėl būtent 2013 m. rugpjūčio 12 d. laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį ir Įstatymo 37 straipsnio 2 dalį, nes VSDFV Mažeikių skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl VSDFV administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo pareiškėjos prašymą dėl pensijos dalies išmokėjimo perduoti nagrinėti VSDFV. Šios išvados pagrindu teismas panaikino VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.18)I-18059, kadangi juo buvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjos prašymo neišmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, nors VSDFV teritorinis skyrius tokių įgaliojimų neturėjo.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi. Įvertinęs pareiškėjos 2012 m. lapkričio 21 d. prašymo ir 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymo turinius, padarė išvadą, kad jie negali būti laikomi tapačiais, kadangi 2013 m. rugsėjo 2 d. prašyme pareiškėja, be kita ko, prašė panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (10.18)I-18059, o 2012 m. lapkričio 21 d. prašyme tokio reikalavimo nebuvo. Todėl VSDFV turėjo vertinti, ar VSDFV teritorinis skyrius pagrįstai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą išmokėti pensijos nepriemoką ir ar pagrįstai atsisakė ją išmokėti. Be to, pareiškėja 2013 m. rugsėjo 2 d. skunde vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu, kuriame pateiktas išaiškinimas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų atgalinio taikymo ir kuris, jai 2012 m. lapkričio 21 d. teikiant skundą VSDFV, dar nebuvo priimtas. Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. (6.5)I-6001 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSDFV įpareigojimas išnagrinėti pareiškėjos skundą dėl 2010–2011 m. pensijos nepriemokos priteisimo būtų tik formalus ir apsunkintų jos teisių ir interesų gynybą, nes VSDFV savo poziciją yra išdėsčiusi tiek atsiliepime į pareiškėjos skundą, tiek 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. (6.5)I-7587. Todėl teismas, siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, negrąžino pareiškėjos skundo VSDFV nagrinėti iš naujo, o pats nagrinėjo ginčą dėl 2010–2011 m. susidariusios pensijos nepriemokos iš esmės.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėja, 2013 m. rugpjūčio 12 d. naujais pagrindais inicijavusi ikiteisminį ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 23 d.) 20 punktu. Įvertino tai, kad pareiškėja buvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, savo teises siekė apginti operatyviai ir 2012 m. lapkričio 21 d., t. y. nepraleidusi taikytino 3 metų termino, pateikė VSDFV (įgaliotai ginčą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nagrinėti institucijai) prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Pareiškėja, gavusi VSDFV 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą, turėjo pagrindą pamanyti, kad pensijos nepriemoka bus kompensuota, nes Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia įstatymo dėl pensijų kompensavimo projektą. Tačiau pakankamai protingą laiko tarpą (8 mėnesius) nesulaukusi, kol kompensavimo mechanizmas bus sukurtas, ji, būdama aktyvi, 2013 m. rugpjūčio 12 d. kreipėsi dėl nepriemokos išmokėjimo. Nurodytos aplinkybės, teismo įsitikinimu, pripažintinos objektyviomis termino praleidimo priežastimis ir sudaro pagrindą atnaujinti pareiškėjai praleistą 3 metų terminą skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti (kadangi pareiškėja buvo suklaidinta teiginio, kad greitai bus parengtas pensijų kompensavimo mechanizmas, tačiau ji, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus, nebuvo pasyvi, per ilgai nedelsė ir terminą praleido pakankamai nedaug).

Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d., ir redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. liepos 13 d.). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis buvo panaikintas ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d., o nuo 2012 m. sausio 1 d. valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų gavėjams Laikinasis įstatymas nebetaikomas apskritai. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai taikytos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jai mokėta sumažinta pensija, nes ji 2010–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Taigi pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas atsižvelgė į Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 bei 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 ir pažymėjo, jog sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju taikytinas 3 metų terminas skundui dėl 2010–2011 m. pensijos nepriemokos paduoti pareiškėjai yra atnaujintas, nes ji šį terminą praleido dėl objektyvių priežasčių; taigi teismas, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, padarė išvadą, kad ji turi teisę teisme reikalauti pašalinti jos teisių pažeidimą, susijusį su visa dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos senatvės pensijos suma. Akcentavo, kad pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos paminėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į nuosavybę, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjai nepagrįstai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies, įstatymų nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Teismas, remdamasis VSDFV Mažeikių skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. (4.18)I-24713 apie pareiškėjai priskaičiuotą ir išmokėtą valstybinio socialinio draudimo pensiją, nustatė, kad dėl paminėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų leidėjo nustatytų ribojimų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėta 9 272,81 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis. Šios pažymos duomenimis teismas neturėjo pagrindo abejoti, nes institucijos atsakingi darbuotojai pateiktų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais, o pareiškėja ją paneigiančių savo skaičiavimų nepateikė. Taigi teismas iš dalies patenkino pareiškėjos skundą, įpareigodamas atsakovą VSDFV Mažeikių skyrių išmokėti pareiškėjai 9 272,81 Lt, o ne 9 574,46 Lt, kaip prašė pareiškėja, valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bus sprendžiamas įsiteisėjus teismo sprendimui ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, nes atsakovai turi teisę pateikti atsikirtimus į pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Atsakovas VSDFV Mažeikių skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 82–84, 87–89) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir nutraukti bylą, o palikus šį teismo sprendimą nepakeistą – nustatyti jo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjos reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio mėn. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Pareiškėja nebuvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga, kadangi į teismą kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos 2012 m. lapkričio 21 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymų negalima laikyti tapačiais, tačiau visgi 2012 m. lapkričio 21 d. prašymą traktavo kaip pateisinamą priežastį praleidus terminą pateikti skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veikos. Iš esmės teismas pripažino, kad pareiškėja jau 2012 m. lapkričio 21 d. suprato, jog yra pažeistos jos teisės, suprato pažeistų teisių mastą, tačiau pripažino pareiškėjos delsimą pateisinamu, nes, teikdama 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymą VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui ir 2013 m. rugsėjo 2 d. skundą VSDFV, ji vadovavosi naujomis aplinkybėmis – Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu. Šis sprendimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. gruodžio 22 d. Todėl teismo objektyvia priežastimi pripažinta aplinkybė, kad pareiškėja per ilgai nedelsė ir terminą praleido pakankamai nedaug, yra neadekvati. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas skundui paduoti buvo itin ilgas, todėl pateikus skundą po 3 m. ir 7–8 mėn. negalima teigti ir konstatuoti, kad pareiškėja praleido terminą pakankamai nedaug. Terminas skundui dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010–2011 m., paduoti neturėjo būti atnaujintas.

2. Teismo sprendimo įvykdymas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, kadangi lėšos nėra numatytos patvirtintame šių metų biudžete, gali kilti sunkumų vykdyti kitus VSDFV Mažeikių skyriaus finansinius įsipareigojimus. Vadovaujantis ABTĮ 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi, turėtų būti nustatytas sprendimo įvykdymo terminas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91–93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo nustatytų faktų seka patvirtina, jog ji buvo rūpestinga, apdairi, veikė tinkamai siekdama realizuoti jai priklausančią teisę. Teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes bei taikė teisės normas, reglamentuojančias senatį ir jos termino atnaujinimo nuostatas.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo aiškią ir nedviprasmišką praktiką dėl dirbantiems / dirbusiems asmenims senatvės pensijos sumažinimo pripažindamas VSDFV veiksmus neteisėtais bei priteisė, esant analogiškoms ir tapačioms aplinkybėms, pareiškėjams neišmokėtos senatvės pensijos dalis. Todėl šiuo aspektu ji negali būti diskriminuojama.

3. Teiginys ir motyvas atidėti teismo sprendimo vykdymą beveik 2 metų laikotarpiui yra nei pagrįstas, nei teisingas, todėl šis reikalavimas negali būti tenkinamas. Ji neturi daugiau jokių pajamų, išskyrus gaunamą menką pensiją, jos turtinė padėtis yra bloga, kita vertus, pensijos dalies išmokėjimo nukėlimas, įvertinus jos amžių, apskritai gali sukurti tokią situaciją, kad ji gali jos jau ir nepanaudoti (mirties atveju).

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 95–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylą.

VSDFV nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais ir argumentais, jog pareiškėjos praleistas terminas skundui dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo neturėjo būti atnaujintas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleistą terminą. Taip pat sutinka su apeliacinio skundo prašymu, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų paliktas nepakeistas, nustatyti sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d., nes tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2014 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-365/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 988,39 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis ginčo laikotarpiu - nuo 2010 m. gruodžio 1 d. - buvo kelis kartus padidintas, tačiau tai atsakovo buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2012 m. lapkričio 21 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydama išmokėti susidariusią jai paskirtos senatvės pensijos nepriemoką už 2010-2011 m. (b. l. 27);

3) VSDFV, atsakydama į paminėtą pareiškėjos 2012 m. lapkričio 21 d. prašymą, 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7587 paaiškino pareiškėjai jos nurodytos pensijos nepriemokos atsiradimo su Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymu sietinas priežastis, nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti jai šią nepriemoką, bei išaiškino, kad šis sprendimas jos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos administraciniam teismui per 20 dienų nuo jo gavimo dienos (b. l. 28). Šio VSDFV sprendimo pareiškėja teismui neskundė;

4) 2013 m. rugpjūčio 12 d. prašymu, paduotu VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui, pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo priimtais (jos neįvardytais) sprendimais, vėl prašė išmokėti jai paminėtą senatvės pensijos nepriemoką (b. l. 11);

5) VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. (10.18)I-18059 (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) išaiškino pareiškėjai jos nurodytos pensijos nepriemokos atsiradimo su Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymu sietinas priežastis, nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti jai šią nepriemoką (b. l. 19-20);

6) 2013 m. rugsėjo 2 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (paminėtą pensijos nepriemoką). Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad paminėtame šio atsakovo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime jai buvo išaiškintos priežastys, dėl kurių atsisakyta grąžinti jai sumažintos pensijos dalį. Taip pat buvo nurodyta, kad šiame (2013-09-02) VSDFV paduotame skunde ji nenurodė naujų aplinkybių, turinčių įtakos neišmokėtos 2010-2011 m. senatvės pensijos grąžinimui, ir nepateikė įrodymų, kad anksčiau priimtas VSDFV (2012-12-20) sprendimas yra neteisėtas, todėl, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punktu, pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 2 d. skundas atsakovo buvo pripažintas kartotiniu ir buvo atsisakyta jį nagrinėti (b. l. 15).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pirmiausia pažymi, kad paminėtas pareiškėjos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai paduotas (atsakovo VSDFV gautas) 2012 m. lapkričio 21 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų (pabrėžtina, procedūrinio pobūdžio) termino, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Paminėtas VSDFV 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra laikytinas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (VSDFV) priimtu sprendimu. Todėl pareiškėja, siekdama apginti savo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo teises, galėjo (turėjo) apskųsti šį sprendimą administraciniam teismui. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, pareiškėja to nepadarė.

Atsižvelgdama į nurodytas faktines bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad paminėtas pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 12 d. VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriui paduotas prašymas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymo prasme prarado savo reikšmę, nes šiam ginčui atsirasti teisme būtina išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjos jau buvo išnaudota, atsakovui VSDFV priėmus paminėtą 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą. Dėl tos pačios priežasties nagrinėjamai bylai (ginčui dėl pareiškėjos teisės atgauti paminėtą pensijos nepriemoką išspręsti) nėra reikšmingas ir paminėtas pareiškėjos VSDFV paduotas 2013 m. rugsėjo 2 d. skundas. Tai reiškia, kad nagrinėjamai bylai taip pat nėra reikšmingas klausimas dėl termino paduoti paminėtą 2013 m. rugpjūčio 12 d. skundą (Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. nustatyto 3 metų termino, skaičiuotino nuo 2010 m. sausio mėn.) atnaujinimo. Todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai ir padarytos išvados kolegijos pripažintini neteisingais ir nepagrįstais. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl atsakovo VSDFV Mažeikių skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo senatvės pensijos nepriemoką, negali būti pripažinta pagrįsta ir turi būti panaikinta, o šis pareiškėjos reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo, kolegija pažymi, kad dėl pirmiau išvardytų aplinkybių šis sprendimas negali būti traktuojamas kaip sprendimas, priimtas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, o turi būti traktuojamas ir vertinamas tik (jame nurodytų) Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies bei Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkto taikymo požiūriu. Vertindama šį sprendimą Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies bei Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkto taikymo prasme, kolegija pažymi, kad esminė šių teisės normų taikymą suponuojanti aplinkybė yra tai, jog ir pareiškėjos paminėtame 2012 m. lapkričio 21 d. prašyme, ir jos VSDFV paduotame 2013 m. rugsėjo 2 d. prašyme (skunde) yra pateiktas materialiosios teisės taikymo požiūriu tas pats ir tuo pačiu pagrindu grindžiamas prašymas – išmokėti (sugrąžinti) dėl Konstitucijos neatitinkančios teisės normos taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (neteisėtai) sumažintos senatvės pensijos dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2012 m. lapkričio 21 d. prašymas pareiškėjos buvo paduotas po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir jo įsigaliojimo. Tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad abu šie prašymai pareiškėjos buvo paduoti būtent atsižvelgus į šį Konstitucinio Teismo nutarimą. Toks pareiškėjos prašymas atspindi jos siekį atgauti paminėta pensijos nepriemoką, todėl jos 2013 m. rugsėjo 2 d. skunde taip pat nurodytas prašymas panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies bei Prašymų nagrinėjimo taisyklių 12 punkto taikymo požiūriu nėra reikšmingas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai suteikė pareiškėjos VSDFV 2013 m. rugsėjo 2 d. paduotam skundui su Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies taikymu sietiną sprendimo reikšmę.

Pasisakydama dėl teismo sprendimo dalies, kuria panaikintas VSDFV Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas, kolegija pažymi, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) panašios situacijos išsprendimo išvadas. Todėl, nekartodama šių argumentų, kolegija su jais sutinka ir šią teismo sprendimo dalį palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti:

Sprendimo dalį, kuria panaikintas atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Telšių skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. (10.18)I-18059 „Dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies“, palikti nepakeistą;

Kitą sprendimo dalį panaikinti ir pareiškėjos I. K. reikalavimus panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6001 „Dėl 2013 m. rugsėjo 2 d. skundo“ ir įpareigoti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus Telšių skyrių išmokėti 9 574,46 Lt pensijos nepriemoką bei išmokėti ją per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atmesti kaip nepagrįstus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė