A-552-1589-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1589/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02774-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. GT-39(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos R. P. skyrimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo Garbės teismas, išnagrinėjęs R. P. drausmės bylą pagal Turto vertinimo ir priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. gegužės 22 d. teikimus Nr. GT-44(13)-T ir GT-45(13)-T bei Tarnybos 2013 m. gegužės 14 d., 2013 m. gegužės 22 d. išvadas Nr. GT-44(13)-I ir Nr. GT-45(13)-I, R. P. skyrė drausminę nuobaudą – Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000166, išduoto 2000 m. balandžio 21 d. ir Vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. A 000751, išduoto 2001 m. kovo 28 d., galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuobauda buvo paskirta įvertinus ataskaitas Nr. 13-22, 13-24, 13-25, 13-26, 13-27, 13-32 (toliau – ir Ataskaitos). Pareiškėjo teigimu, buvo pažeista jo subjektinė teisė į teisingą teismo procesą, nes, pažeidžiant Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 26.1 punktą, jam Garbės teismo posėdžio metu nebuvo galimybė duoti išsamius paaiškinimus bei turto vertės nustatymo pagrindimo įrodymus. Nors posėdyje ir turėjo būti nagrinėjamos visos šešios Ataskaitos, tačiau teisė paaiškinti buvo suteikta tik dėl vienos.

Nors posėdžio metu buvo analizuojami tik keletas galimai padarytų pažeidimų, Sprendime yra išvardinti visi tariamai padaryti pažeidimai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Sprendime klaidingai nurodytas teiginys, jog vertintojas sutiko su Garbės teismo narių pastabomis, kad Ataskaitos parengtos nesilaikant turto ir verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Dėl turto vertės nustatymo pagrindimo pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Sprendime neteisingai nurodyta, kad Ataskaitose nėra pateikti vertės skaičiavimai.

Pareiškėjo teigimu, Ataskaitose aiškiai nurodytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos. Pareiškėjas nurodė, jog nepagrįstai buvo remtasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, galiojo skirtingi teisės aktai. Pareiškėjas pabrėžė, kad Ataskaitų sudarymo metu galiojo nauja Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje nuostatos dėl taikomų koeficientų reikšmių skaičiavimo nėra.

Pareiškėjas nesutiko su Garbės teismo ir Tarnybos argumentais dėl Ataskaitose naudojamos sąvokos „būklė“, jog tai tik vizualus objekto įvertinimas. Pareiškėjo nuomone, nėra teisingai aiškinama, kad neapžiūrėjus analogų išvaizdos objektų vertintojas negali spręsti apie vertinamo objekto fizines savybes. Pareiškėjo teigimu, kaip nurodyta ir Ataskaitose, „būklės“ prasmė apima ne tik vaizdo vertinimą, tačiau ir kadastro duomenų kompleksinį vertinimą (plotas, aukštingumas, vandentiekis ir kt.). Pareiškėjas nurodė, kad apžiūrėti analogų jis neturėjo galimybės, nes VĮ Registrų centro sandorių duomenys yra pateikiami neatskleidžiant tikslaus objekto adreso, o jei analogas ir būtų žinomas, tai apžiūra būtų aktuali tik pardavimo atveju.

Be to, nei Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas (toliau – ir Įstatymas), nei Metodika lyginamųjų objektų (analogų) apžiūros nėra numatę. Dėl palyginamųjų objektų pasirinkimo pagrindimo aplinkybių pareiškėjas paaiškino, kad pasirinkimo pagrindimo aplinkybės yra nurodytos visose Ataskaitose, todėl Garbės teismo išvada dėl Metodikos 62.2 punkto nesilaikymo nepagrįsta. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Garbės teismo išvada dėl Metodikos 62.3 punkto nesilaikymo, nes visose Ataskaitose yra nurodytos padarytų pataisų pagrindimo aplinkybės, pateikiant analogų savybių skirtumus lyginant su vertinamu objektu bei detaliai aprašytos taikomos pataisos.

Dėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto reikalavimo pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad šis pažeidimas buvo padarytas ne dėl vertintojo kaltės. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos internetiniame puslapyje ieškojo informacijos apie pažymėjimų išdavimą, tačiau neradus darė prielaidą, jog pažymėjimai išduodami tik naujoms įmonėms. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog Ataskaitoje Nr. 13-32 nenurodytas registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą, yra tik rašymo apsirikimo klaida. Reikalavimą, jog Ataskaitoje Nr. 13-24 turėtų būti pateikta 57 vieno ir to paties lauko nuotraukų, laikė nelogišku.

Dėl paskirtos nuobaudos dydžio pareiškėjas nurodė, jog tokia nuobauda prieštarauja proporcingumo principui padarytų pažeidimų masto ir pasekmių apimtyje, taip pat pažymėjo, kad Ataskaitoje nurodyti pažeidimai neigiamų pasekmių valstybės ekonomikai nesukėlė.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Sprendimas buvo priimtas įvertinus R. P. veiksmus UAB „Laudomus“ vardu rengiant Ataskaitas. Dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo pažeista teisė į teisingą teismo procesą, nurodė, jog Sprendimas buvo priimtas remiantis rašytine ir žodine medžiaga, pareiškėjo teisė susipažinti su nagrinėjamos bylos medžiaga bei teikti paaiškinimus buvo išaiškinta papildomai siųstais raštais Nr. 16 ir 34. Tai, kad Garbės teismas posėdžio metu nagrinėjo visų Ataskaitų aplinkybes bendrai, atsakovo manymu, nepatvirtina fakto, jog pareiškėjui nebuvo galimybės pasisakyti dėl kiekvienos Ataskaitos atskirai.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas posėdžio metu atsakė tik į Garbės teismo užduotus klausimus, o, atsižvelgiant į tai, kad visose Ataskaitose buvo padaryti tie patys pažeidimai, Garbės teismas pagrįstai Ataskaitas nagrinėjo bendrai. Dėl, pasak pareiškėjo, klaidinančių teiginių Sprendime, jog pareiškėjas sutiko su Garbės teismo narių pastabomis, susijusiomis su paskaičiavimais, atsakovas pažymėjo, kad iš pareiškėjo teiginių, išsakytų posėdžio metu, buvo galima daryti išvadą, jog jis sutiko su pastabomis dėl Ataskaitų.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato pareigos ataskaitose pateikti taikytų pataisų koeficientų skaičiavimų, nes reikalavimas ataskaitose pateikti turto vertės nustatymo pagrindimą, pateikiant vertės skaičiavimus, yra įtvirtintas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte. Atsakovas atkreipė dėmesį į Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pagal kurią turto vertinimo ataskaita pripažįstama teisinga, jei nėra neatitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Atsakovas pažymėjo, jog nors teisės aktai tiesiogiai ir nenustato atskaitose pateiktų skaičiavimų apimties, tačiau jie taip pat nereglamentuoja, jog apskaičiavimai turi būti pateikti glaustai (pvz., lentelės forma, neparodant paskaičiavimo veiksmų).

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas, Ataskaitose pagrįsdamas turto vertę, taikė lyginamąjį metodą ir pagrindimą pateikė lentelių forma, nurodant, kad palyginamųjų sandorių kainos koreguojamos taikant pataisos koeficientus, tačiau pačių koeficientų dydžių pagrindimas Ataskaitose nepateiktas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad naujoje Įstatymo redakcijoje aiškiai įtvirtinta pareiga ataskaitose pateikti turto vertės skaičiavimus neišskiriant kokių duomenų skaičiavimus pateikti, o kokių ne. Atsakovas pažymėjo, kad visų paskaičiavimų atskleidimas bei jų aiškumas užkerta kelią piktnaudžiavimui bei jų neteisingam pateikimui.

Atsakovas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013 ir darė išvadą, kad nors sprendimas šioje administracinėje byloje ir yra priimtas galiojant teisės aktams, kurie šiuo metu jau nebegalioja, tačiau teismo suformuota taisyklė aktuali vertinant ir šiuo metu parengtas Ataskaitas. Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimas pateikti turto vertės pagrindimą yra detalizuotas ir Metodikos 62.2, 62.3 punktuose, tačiau pareiškėjas Ataskaitose nepagrindė, kokiais kriterijais remiantis buvo pasirinkti konkretūs įvykę pirkimo-pardavimo sandoriai, taip pat nepagrindė turto vertinimą atliekant taikytų vietos, būklės ir kt. pataisų būtinumo.

Atsakovas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto reikalavimų nevykdymo, nes pareiga turto vertintojams Ataskaitoje nurodyti pažymėjimo, kuriuo įrodoma, kad turto vertinimo įmonė įrašyta į Išorės arba verslo vertinimo veikla turinčio teisę verstis asmenų sąrašą, numerį nustatė 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto redakcija, todėl pareiga vadovautis naujais reikalavimais atsirado be Tarnybos papildomo pranešimo. Be to, ši informacija 2012 m. liepos 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskelbta Tarnybos internetiniame tinklapyje.

Atsakovas nurodė, kad, pagal Metodikos 51 punktą, klaida ar netikslumu nėra laikoma ataskaitos neatitiktis Įstatymo ar Metodikos reikalavimams, todėl tai, kad pareiškėjas Ataskaitoje nenurodė registro, kuriame kaupiami duomenys apie užsakovą, kurį privaloma nurodyti pagal Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 punktą, laikytina ne klaida, o minėtos įstatymo nuostatos pažeidimu. Atsakovas pažymėjo, kad Metodikos 35 punkte yra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas – ataskaitoje pateikti mažiausiai po 3 kiekvieno vertinamo objekto nuotraukas, todėl šiuo aspektu nurodytus pareiškėjo argumentus, jog nelogiška teikti 57 vienarūšes nuotraukas, laikė nepagrįstais.

Paskirtą drausminę nuobaudą atsakovas laikė pagrįsta ir proporcinga padarytiems pažeidimams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 26 punkte nurodytos teisės pareiškėjui buvo pažymėtos ir Tarnybos siųstuose 2013 m. gegužės 23 d. pranešime Nr. T(1.13)A2-864(13) bei 2013 m. gegužės 16 d. pranešime Nr. T(1.13)A2-795(13). Apie tai, kad pareiškėjo teisės jam buvo išaiškintos siunčiant minėtus pranešimus, buvo paminėta ir pradedant nagrinėti drausmės bylą Garbės teisme. Apie tai, kad Nuostatų 26 punkte nurodytų teisių pareiškėjas būtų nesupratęs ar jam jos būtų neaiškios, nei prieš pradedant nagrinėti drausmės bylą, nei bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad posėdžio garso įrašas taip pat patvirtina, jog pareiškėjas posėdžio metu buvo gana aktyvus, atsakinėjant į Garbės teismo komisijos narių klausimus pareiškėjo pasisakymai nebuvo ribojami ar kaip kitaip nutraukinėjami, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui buvo suteikta pakankamai laiko savo paaiškinimams ir vertės pagrindimo įrodymams pateikti, pareiškėjas, teigdamas, jog buvo pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą, jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Teismas sutiko su atsakovo atsiliepimo argumentais, jog iš Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjo išdėstytų pasisakymų buvo galima suprasti ir daryti išvadą, jog jis suprato, kad yra negerai, jog Ataskaitose nėra pateiktų objektų vertės paskaičiavimo pagrindimų, pareiškėjas posėdžio metu pats pažymėjo, jog pripažįsta bei supranta, kad būtų geriau, jog paskaičiavimai būtų ataskaitoje. Posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad vėlesnės ataskaitos jau yra rengiamos / parengtos su vertės paskaičiavimo pagrindimu. Teismas, įvertinęs šiuos Garbės teismo posėdžio metu išsakytus pareiškėjo argumentus, nelaikė tikrovės neatitinkančiais Sprendime nurodytus teiginius dėl pareiškėjo sutikimo su komisijos narių pastabomis apie teisės aktų, reglamentuojančių turto ir verslo vertinimą, nesilaikymą.

Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. liepos 13 d.) nuostata yra imperatyvi, jos nepaneigia Metodikos 62.4 punktas. Teismas, sistemiškai vertino šias teisės nuostatas ir darė išvadą, kad vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus. Teismas pažymėjo, jog nekilnojamojo turto vertinimas yra būtinas nekilnojamojo turto pirkėjams, pardavėjams, nekilnojamojo turto registrą tvarkančioms įstaigoms, hipotekos įstaigoms, draudimo kompanijoms ir t. t., todėl atliktų paskaičiavimų pagrindimas yra svarbus, kad rinkos dalyviai teisingai suprastų visus reiškinius, susijusius su įvertintu objektu. Teismas darė išvadą, kad turto vertės nustatymo pagrindimas yra vienas esminių vertinimo procedūros elementų, todėl pareiškėjas nepagrįstai šią teisinę situaciją vertino ją siaurindamas. Teismas pabrėžė, jog Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte aiškiai įtvirtinta, kad ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, todėl kitokio šių teisės aktų nuostatų aiškinimo negali būti. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas skundo argumentais nors ir kritiškai vertina Sprendimo argumentus dėl įpareigojimo turto vertės nustatymo pagrindimą išdėstyti ataskaitose, tačiau Garbės teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, jog posėdžio metu pareiškėjas akivaizdžių prieštaravimų dėl vertės nustatymo pagrindimo ataskaitose būtino pateikimo nereiškė, priešingai, kaip pats nurodė, šios ydingos praktikos jau nebenaudoja.

Teismas analogiškais motyvais, t. y. dėl turto vertės nustatymo pagrindimo privalomo pateikimo Ataskaitose, sutiko ir su Tarnybos argumentais dėl Metodikos 62.2 ir 62.3 punktų pažeidimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo rengtose Ataskaitose kartojasi analogiški pažeidimai – nustatytų aplinkybių, paskaičiavimų pagrindimo trūkumas, todėl darė išvadą, kad komisija Garbės teismo posėdžio metu pagrįstai siekė išsiaiškinti pareiškėjo motyvus pagrindiniais klausimais, t. y., kuo vadovaujantis pareiškėjas priėmė išvadą apie nekilnojamojo turto vertes. Teismas darė išvadą, kad nustačius, jog pažeidimai kartojasi, Komisija pagrįstai visų šešių Ataskaitų aplinkybes aiškinosi jas nagrinėjant bendrai.

Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad Garbės teismas Sprendime vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusio sprendimo argumentais administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, pareiškėjo padėties nepablogino, nes vertės nustatymo pagrindimo reikalavimas yra reglamentuotas teisės aktais.

Teismas rėmėsi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gegužės 1 d.) ir darė išvadą, kad pareiga vadovautis nauju reikalavimu pareiškėjui buvo nustatyta įstatymu be papildomo pranešimo. Be to, atsakovas teismo posėdžio metu pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. T(1.13)A2-115(12), kuriame nurodyta, jog ataskaitose turi būti nurodomas įrašymo į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, numeris, buvo informuota ir UAB „Laudomus“ (pareiškėjas Ataskaitas rengė UAB „Laudomus“ vardu). Teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu nurodyti argumentai paneigia pareiškėjo teiginius dėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto pažeidimo padarymo ne dėl pareiškėjo kaltės.

Teismas rėmėsi Metodikos 35, 36 punktais, nustatė, kad pareiškėjas, vertindamas 19 identiškų žemės sklypų, Ataskaitoje Nr. 13-24 pateikė 12 nuotraukų vietoje 57, pabrėžė, kad pareiškėjas vertino 19 žemės sklypų, kuriems teisinė registracija yra būtina, todėl darė išvadą, kad, padarydamas tik 12 fotonuotraukų, jis pažeidė Metodikos 35 punkto reikalavimus.

Teismas nevertino pareiškėjo posėdžio metu (prašymų stadijoje) pateiktų pataisų koeficientų, taikytų vertinimo ataskaitose Nr. 13-22, 13-24, 13-25, 13-26, 13-27, 13-32, nes juose pateiktos aplinkybės nebuvo nustatytos bei vertintos nei VĮ Registrų centrui kreipiantis į Tarnybą, nei vėliau Tarnybai nusprendus su teikimu kreiptis į Garbės teismą.

Teismas atsižvelgė į ginčo faktinių aplinkybių visumą (padarytų pažeidimų mastas didelis, šešios ataskaitos pripažintos neteisėtomis; rengiant Ataskaitas padaryti pažeidimai – nepagrįstas turto vertės nustatymas, t. y. vienas iš pagrindinių nustatinėjamų kriterijų) ir darė išvadą, kad Garbės teismas pareiškėjui paskyrė proporcingą padarytiems pažeidimams drausminę nuobaudą ir nėra teisinio pagrindo ją nei panaikinti, nei sušvelninti.

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 59-67) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Nusprendus neperduoti bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašo priimti naują sprendimą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neanalizavo, ar Garbės teismas aktyviai tyrė galimai padarytus pažeidimus, jų įtaką turto vertinimui, todėl nemotyvuotai padarė išvadą, kad teismo procesas buvo teisingas. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo ištirti, ar Garbės teismo sprendimas buvo paremtas išsamiais argumentais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-1699-561/2013 ir daro išvadą, kad net ir nustatęs pažeidimus Garbės teismas turi tirti, kokią įtaką jie padarė atliktam turto vertinimui. Pareiškėjas pažymi, kad Garbės teismo posėdžio metu pateikė papildomus skaičiavimus, aiškiai parodančius, kaip buvo nustatytos koeficientų reikšmės, ir įrodančius, kad turto vertė yra pagrįsta, taip pat pateikė išsamius paaiškinimus, paneigiančius kitus galimai padarytus pažeidimus, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas tvirtina, kad Garbės teismo posėdis vyko chaotiškai, jam nebaigus duoti visų paaiškinimų buvo užduodami skirtingi klausimai, vėliau peraugę į diskusiją, todėl pareiškėjas negalėjo duoti išsamių ir nuoseklių paaiškinimų dėl kiekvieno galimai padaryto pažeidimo, ne visi pažeidimai buvo išanalizuoti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Garbės teismas neanalizavo, kaip galimai padaryti pažeidimai įtakojo turto vertę.

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčijami du klausimai, t. y. skaičiavimai, pateikti lentelės forma, ir pataisų koeficientų skaičiavimai. Pareiškėjo teigimu, teismas, sutapatindamas šiuos du klausimus, pateikė neišsamią ir nepagrįstą motyvaciją. Pareiškėjas pažymi, kad iš teismo sprendimo nėra aišku, koks pažeidimas padarytas, kai skaičiavimai yra pateikti lentelės forma. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4 punktu ir pažymi, kad rengiant turto vertinimo ataskaitas jam nekilo abejonių, jog jose turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo rengtose turto vertinimo ataskaitose naudojama principinė vertinamo objekto vertės skaičiavimo formulė, kuri yra parodyta ir paaiškinta kiekvienoje ataskaitoje, jose pateikiamas objekto vieneto kainos patikslinimo verčių skaičiavimas. Galutinis vertinamo objekto vertės skaičiavimas atliekamas naudojant objekto plotą, ankstesniuose skaičiavimuose paskaičiuotą vieneto vertę ir gaunamas galutinis rezultatas – objekto vertė (atitinka Metodikos 62.4 punkte nurodytos skaičiavimų sekos bei rezultatai). Pareiškėjas daro išvadą, kad vertinimo ataskaitose visa Įstatymu ir Metodika reikalaujama informacija yra nurodyta, tik skaičiavimai pateikiami ne eilutės, o lentelės forma. Pareiškėjas pabrėžia, kad Įstatymas ir Metodika reikalauja pateikti skaičiavimus, tačiau nenurodo, kad jie turi būti pateikiami tik eilutės forma.

Dėl pataisų koeficientų skaičiavimo pareiškėjas pažymi, kad tokio reikalavimo nagrinėjamų turto vertinimo ataskaitų sudarymo metu galiojusioje Metodikos redakcijoje neliko, todėl jis pataisų koeficientų reikšmių skaičiavimų turto vertinimo ataskaitose nepateikė. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju nesiremtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-940-764/2013, nes situacijos netapačios, galiojo skirtingi teisės aktai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad anksčiau galiojusios Metodikos 33 punkte buvo aiškiai nurodyta, jog pataisų koeficientų skaičiavimai turi būti parodomi turto vertinimo ataskaitoje, tačiau aktualioje Metodikos redakcijoje minėtos nuostatos nėra, todėl pareiškėjas pagrįstai minėtų teisės aktų nuostatų pasikeitimą suprato kaip perteklinių reikalavimų atsisakymą siekiant neperkrauti ataskaitos tarpiniais skaičiavimais. Pareiškėjas remiasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, atkreipia dėmesį į atsakovo atsiliepime į skundą išsakytą nuomonę, jog turto vertinimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato turto vertinimo ataskaitose pateikiamų skaičiavimų apimties, ir daro išvadą, kad teisės aktai, reglamentuojantys turto vertinimą, atliekamus skaičiavimus, jų pateikimą vertinimo ataskaitose, yra dviprasmiški, o visos abejonės dėl teisės aktų nuostatų reikalavimų spręstinos vertintojo naudai, kilus ginčui dėl turto rinkos vertės pagrįstumo, ji turi būti pagrįsta ir įrodoma. Pareiškėjas pabrėžia, kad pataisų koeficientų reikšmių skaičiavimų įrodymai sudaro įrodinėjimo dalyką byloje, o pareiškėjo pateikti pataisų koeficientų reikšmių skaičiavimo įrodymai yra svarbūs, nes patvirtina, kad vertintojas atlieka pataisų koeficientų skaičiavimus, geba atlikti tokius skaičiavimus, turto vertinimo ataskaitose nurodytos pataisų koeficientų reikšmės yra pagrįstos, nustatyta turto vertė yra teisinga, o paskirta drausminė nuobauda neproporcinga ir neadekvati. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neanalizavo, kodėl Garbės teismas netyrė įrodymų ir nevertino savo sprendime.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neanalizavo Metodikos 62.2, 62.3 punktų pažeidimų, netyrė turto vertinimo ataskaitų turinio, sprendime rėmėsi tik atsakovo atsiliepimo į skundą argumentais. Pareiškėjas pabrėžia, kad visose turto vertinimo ataskaitose Metodikos 62.2, 62.3 punktuose reikalaujamos pagrindimo aplinkybės yra pateiktos, tačiau teismas netyrė vertinimo ataskaitose esančio turinio, neanalizavo, ar vertinimo ataskaitos atitinka minėtų punktų reikalavimus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visose ataskaitose aiškiai ir detaliai aprašyti lyginamieji objektai, jų techninės charakteristikos, kiti individualūs požymiai, nurodyta, kodėl parinkti konkretūs analogai, nurodytos padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės, pateikiant analogų savybių skirtumus lyginant su vertinamu objektu bei detaliai aprašytos taikomos pataisos, aiškiai nurodyta kada ir kodėl naudojama kiekviena iš pataisų.

Pareiškėjas nurodo, kad Ataskaitoje Nr. 13-24 vertinama 19 identiškų žemės sklypų vientisoje teritorijoje. Vertintojas ataskaitoje pateikė 12 nuotraukų, padarytų iš skirtingų vietų, iš kurių 8 nuotraukose, kiekvienoje atskirai, matomi visi 19 žemės sklypų, t. y. kiekvieno sklypo nuotraukų yra po 8, likusiose 4 nuotraukose pavaizduoti privažiavimo keliai ir bendra vietovės aplinka. Pareiškėjas daro išvadą, kad fotonuotraukų turto vertinimo ataskaitose yra pateikta dar daugiau nei reikalaujama Metodikoje.

Pareiškėjas remiasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punktu ir pažymi, kad reikalaujama informacija yra pateikta vertinimo ataskaitose, tik nėra pateiktas pažymėjimo, kuriuo įrodoma, jog turto vertinimo įmonė įrašyta į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, numeris. Pareiškėjas paaiškina, kad tokio pažymėjimo numeris vertinimo ataskaitose nebuvo nurodytas, nes po tokios informacijos paieškos buvo daroma prielaida, kad naujus pažymėjimus Tarnyba išduoda tik naujai įrašomam į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą įmonėms. Todėl pareiškėjas turto vertinimo ataskaitose pateikė jam žinomą informaciją, kad Tarnybos direktoriaus 2012 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. B1-38 UAB „Laudomus“ kartu su kitomis turtą vertinančiomis ir galiojančius įmonės kvalifikacijos atestatus turinčiomis įmonėmis 2012 m. rugpjūčio 1 d. yra įrašyta į išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovas nepateikė įrodymų apie Tarnybos 2012 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr. T(1.13)A2-115(12) gavimą, teismas netyrė, kaip toks pažeidimas padarė įtaką turto vertinimui.

Pareiškėjas remiasi Nuostatų 36 punktu, pažymi, kad jis, priešingai nei teigiama ginčijamame Sprendime, Garbės teismo posėdžio metu drausminių nuobaudų neturėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu pateikė Tarnybos išvadas dėl pareiškėjo parengtų vertinimo ataskaitų atitikties teisės aktų nustatytiems reikalavimams. Šiose išvadose Tarnyba nenustatė vertinimo ataskaitų neatitikties teisės aktų reikalavimams, todėl pareiškėjas daro išvadą, kad nėra pagrindo abejoti jo profesionalumu ir kompetencija, paskirta drausminė nuobauda nėra tikslinga. Pareiškėjas nurodo, kad drausminė nuobauda – vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas pakenktų ne tik jo prestižui, bet ir kuriam laikui apribotų teisę verstis turto vertinimo veikla, o tai jam yra pagrindinis ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl neigiamai paveiktų šeimos finansinę padėtį.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 74-86) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš teismo sprendimo aiškiai matyti, jog teismas vertino pareiškėjo argumentą dėl galimo jo teisės į teisingą teismo procesą pažeidimo, o pareiškėjas jokių įrodymų, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismo procesą, nepateikė. Atsakovas pabrėžia, kad drausmės bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjo drausmės bylos medžiaga patvirtina, jog jo drausmės bylos nagrinėjimas vyko nepažeidžiant teisės aktuose reglamentuotos procedūros. Atsakovas remiasi Nuostatų 15, 14.1, 22, 26, 29, 33, 39 punktais, nurodo, kad pareiškėjo drausmės bylos nagrinėjimas vyko laikantis Nuostatuose nustatytos tvarkos ir procedūrų, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasinaudoti Nuostatuose nustatytomis teisėmis, jis buvo išklausytas, Sprendimas priimtas remiantis rašytiniais dokumentais ir žodiniais paaiškinimais.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2013 m. birželio 4 d. vykęs Garbės teismo posėdis pareiškėjui nebuvo pirmas, nes pareiškėjas dalyvavo 2013 m. gegužės 16 d. vykusiame posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama jo drausmės byla. Atsakovas remiasi Įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi, 23 straipsnio 1 dalimi, pažymi, kad ginčijamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo pateiktose ataskaitose nepateikta pagal Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą privaloma informacija – turto vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto vertės skaičiavimus, ir pagal Metodikos 62.4 punktą privaloma informacija – taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos bei rezultatai.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Ataskaitose nurodytų objektų vertei nustatyti naudojo pataisos koeficientus, kurie turi tiesioginę įtaką galutiniam vertės rezultatui, tačiau nei vienoje iš ataskaitų nepagrindė koeficientų dydžių. Aplinkybė, kad Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjas, teikdamas papildomus paaiškinimus, bandė pagrįsti, kaip nustatė (apskaičiavo) taikytų pataisų koeficientus, atsakovo teigimu, nepaneigia fakto, kad nei vienoje iš šešių ataskaitų pataisų koeficientų pagrindimas nepateiktas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita yra dokumentas, kurio formai ir turiniui keliami griežti reikalavimai, nustatyti Įstatyme ir Metodikoje.

Tarnyba pažymi, kad Metodikos 50-53 punktų prasme klaida ar netikslumu, kurie vėliau turėtų būti tikslinami, galėtų būti dėl neatidumo ataskaitoje padaromi spaudos, rašybos, korektūros nukrypimai, vertinamo turto buvimo vieta, apibrėžiama ūkio subjekto vykdoma veikla, tačiau nagrinėjamu atveju visose šešiose ataskaitose nebuvo įgyvendinti imperatyvūs Įstatymo ir Metodikos reikalavimai, todėl pareiškėjo parengtos ataskaitos negalėjo būti tikslinamos. Atsakovas pažymi, kad Garbės teismo sprendimo motyvuojamoji dalis ir posėdžio garso įrašas patvirtina, kad Garbės teismas papildomus pareiškėjo paaiškinimus vertino.

Atsakovas nurodo, kad turto arba verslo vertės dydžio kvestionavimas nėra nei Garbės teismo, nei Tarnybos kompetencija. Tarnyba remiasi Įstatymo 23 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4 punktu, pažymi, kad visose šešiose pareiškėjo parengtose ataskaitose vertės nustatymui buvo taikytas lyginamasis metodas, todėl minėtų teisės aktų reikalavimų turėjo būti laikomasi, tačiau pareiškėjo parengtose ataskaitose nėra pateikti vertės skaičiavimai. Atsakovas pažymi, kad nebuvo teigiama, jog ataskaitose negali būti pateikiamos lentelės, tačiau pareiškėjo rengtose ataskaitose esančiose lentelėse pateikiami tik rezultatai, nei pačiose lentelėse, nei kituose ataskaitų puslapiuose nėra pagrindimo, kaip buvo nustatyti konkretūs taikytų pataisų koeficientų dydžiai.

Atsakovo teigimu, nepriklausomai nuo skaičiavimų sudėtingumo, jie visi turi būti pateikti turto vertinimo ataskaitoje ar jos prieduose taip, kad dėl jų nekiltų papildomų klausimų nei Ataskaitos naudotojui, nei Ataskaitos tikrintojui. Tarnybos teigimu, kiekvienas vertei nustatyti naudojamas skaičius turi būti pagrindžiamas. Tarnyba vadovaujasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktu, Metodikos 62.4 punktu ir daro išvadą, kad pataisos koeficientai, naudojami tolesniuose skaičiavimuose, taip pat privalėjo būti pateikti pareiškėjo parengtose ataskaitose.

Tarnyba pabrėžia, kad atliktų paskaičiavimų pagrindimas yra svarbus, jog rinkos dalyviai teisingai suprastų visus reiškinius, susijusius su įvertintu objektu. Tarnyba nesutinka, kad pataisų koeficientų skaičiavimo reikalavimo nagrinėjamų ataskaitų sudarymo metu galiojančioje Metodikos redakcijoje neliko, ir tvirtina, kad reikalavimas pateikti vertės pagrindimą pateikiant skaičiavimus 2012 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai ir Metodikai, tapo dar aiškesnis ir konkretesnis, nes detalizavo reikalavimą ataskaitose pateikti vertės nustatymo pagrindimą.

Atsakovas daro išvadą, kad jei nustatant objekto vertę buvo atlikti skaičiavimai, jie visi be išimties privalo būti pateikti ataskaitoje. Tarnyba pažymi, kad turto vertės nustatymo pagrindimas laikytinas esmine ataskaitose privaloma būti informacija, nes turto arba verslo vertinimo rezultatas visada yra nustatyta vertė. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsižvelgdamas į vertinimo tikslą, turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad ataskaitose nustatytos turto rinkos vertės būtų pagrįstos pagal teisės aktų reikalavimus, nes nustatytų verčių dydžiai šiuo atveju yra svarbūs ne tik vertinimo užsakovui (mokesčių mokėtojui), bet ir valstybei, kuri suinteresuota teisingu mokestinės vertės nustatymu ir mokesčių surinkimu.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimas detalizuotas ir Metodikos 83.5 punkte, pareiškėjas Metodikos 83.5 punkto pažeidimo nekvestionuoja. Atsakovas remiasi Metodikos 57, 62.2 punktais, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo parengtose ataskaitose nurodyti naudotų duomenų apie palyginamuosius objektus šaltiniai, tik bendrais bruožais paminėta, kad pasirinkti sandoriai, geriausiai atitinkantys vertinamą objektą, tačiau nenurodyta, kokius duomenis apie palyginamuosius objektus pareiškėjas analizavo, neaprašyta, kaip tie duomenys individualizuoja palyginamuosius objektus, nepaaiškinta, kuo remdamasis bei į kokias palyginamųjų objektų savybes, charakteristikas ir kitus požymius atsižvelgdamas, pareiškėjas pasirinko konkrečius palyginamuosius objektus, ataskaitose nepateikiamas pasirinktų lyginamųjų objektų aprašymas, kuris atskleistų, kodėl kiekvienas iš pasirinktų lyginamųjų objektų yra analogiškas vertintam turtui ar panašus į jį.

Ataskaitose pateikta informacija neatskleidžia lyginamųjų objektų pasirinkimo pagrindimo aplinkybių kiekvienai vertinimo situacijai, lyginamųjų objektų pasirinkimo pagrindimo aplinkybės nenurodytos ir apeliaciniame skunde. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Ataskaitose pateiktas tik padarytų pataisų aprašymas, tačiau nepagrįsta, kodėl konkrečiu atveju buvo naudota kiekviena iš pataisų. Atsakovas remiasi Metodikos 58.2, 60, 62.3 punktais ir daro išvadą, kad ataskaitoje būtina aprašyti, kodėl konkrečiu atveju būtina taikyti būtent laiko, vietos ar kitų sąlygų pataisas, tačiau pareiškėjas to nepadarė.

Atsakovas vadovaujasi Metodikos 35, 36 punktais, pažymi, kad Ataskaitoje Nr. 13-24 vertinama 19 objektų, turinčių atskirus unikalius numerius, todėl Metodikos 36 punkte numatyta išimtis netaikoma. Atsakovas nurodo, kad pagal Metodikos 35.2 punktą, ataskaitoje turėjo būti pateiktos 57 nuotraukos, tačiau pateikta tik dvylika. Atsakovas nesutinka, kad kiekvienoje nuotraukoje atskirai matyti visi 19 žemės sklypų, nes Ataskaitos Nr. 13-24 priede Nr. 3 tai nepažymėta, nuotraukos neidentifikuotos, jų aprašymai neinformatyvūs. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui ir UAB „Laudomus“ turėjo būti žinoma, jog per tris mėnesius nuo Įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo visos turto ir verslo vertinimo įmonės bus įrašytos į Išorės turto arba verslo vertinimo veikla turinčių teisę verstis asmenų sąrašą, nes tai numatė Įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, be to, Tarnyba 2012 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. T(1.13)A2-115(12) papildomai kreipėsi į visas turto ir verslo vertinimo įmones, elektroniniu paštu informuodama apie minėtą pareigą, taip pat tokią informaciją paskelbė Tarnybos tinklalapyje.

Atsakovas daro išvadą, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 7 punkto reikalavimas pareiškėjui turėjo būti žinomas ir vykdomas be papildomo Tarnybos pranešimo. Atsakovas pažymi, jog tai, kad pareiškėjas ataskaitoje nenurodė registro, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą, kurį privaloma nurodyti pagal Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 punktą, laikytina ne klaida, o Įstatymo reikalavimų pažeidimu. Tarnyba pažymi, kad Garbės teismas sprendime nustatė, jog pareiškėjas parengė šešias itin nekokybiškas ataskaitas, tokiais veiksmai parodydamas ne tik nekompetenciją, bet ir nepagarbą vertintojo profesijai, turimai kvalifikacijai.

Aplinkybė, kad po ginčijamo Garbės teismo sprendimo priėmimo kitos pareiškėjo parengtos ataskaitos Tarnybos buvo pripažintos teisingomis, atsakovo manymu, nėra susijusi su ginčijamu Garbės teismo sprendimu. Atsakovo teigimu, Garbės teismas negalėjo neatsižvelgti, kad klausimas dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės jau buvo nagrinėtas Garbės teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui skirta drausminė nuobauda.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas išreiškia pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką dviem pagrindiniais aspektais: teismas netinkamai analizavo proceso Garbės teisme teisingumą ir padarė netinkamas išvadas dėl jo galimybės būti išklausytam; be to, teismas nevertino padarytų Ataskaitose pažeidimų įtakos turto vertinimui, formalias klaidas bei rašymo apsirikimus laikė įstatymo pažeidimais.

Dėl Garbės teismo sprendimo teisėtumo

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 28 straipsnio 4 dalis numato, kad Turto arba verslo vertintojų garbės teismas veikia vadovaudamasis šiuo įstatymu ir finansų ministro patvirtintais Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatais, kuriuose reglamentuoti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo veiklos principai, darbo organizavimas, turto arba verslo vertintojo drausmės bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo procedūros. Tokie Garbės teismo nuostatai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192. Pagal minėtų nuostatų 26 punktą vertintojas, kurio drausmės byla nagrinėjama, turi teisę susipažinti su drausmės bylos medžiaga, gauti išrašus ir nuorašus bei vienas arba kartu su atstovu (gynėju) dalyvauti posėdyje ir teikti paaiškinimus. Nuostatų 28 punktas numato, kad Garbės teismo posėdį pradeda Garbės teismo posėdžio pirmininkas, Garbės teismo posėdyje dalyvaujantiems asmenims pranešdamas informaciją apie Garbės teismo sudėtį, posėdyje dalyvaujančius asmenis, jų teises, turimus dokumentus ir kitus įrodymus. Po to Garbės teismas išklauso vertintoją ir kitus posėdyje dalyvaujančius asmenis ir užduoda jiems klausimus.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Garbės teismas laikėsi nustatytų drausmės bylos nagrinėjimo procedūrų, suteikė galimybę vertintojui, kurio drausmės byla nagrinėjama, tiek galimybę susipažinti su drausmės bylos medžiaga, tiek ir teikti paaiškinimus, atsakant į Garbės teismo narių klausimus. Tai įrodo tiek Garbės teismo posėdžio protokolas, tiek ir prie bylos pridėtas posėdžio garso įrašas. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas neteikė paaiškinimų apie kiekvieną Ataskaitą atskirai, nesuponuoja Garbės teismo sprendimo neteisėtumo, nes Ataskaitose, kurios buvo Garbės teismo vertinimo objektu, kartojosi tie patys trūkumai: nenurodytas pažymėjimo, kuriuo įrodoma, kad turto vertinimo įmonė įrašyta į Išorės arba verslo vertinimo veikla turinčio teisę verstis asmenų sąrašą, numeris; nenurodytas turto vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto vertės skaičiavimus; nenurodytos taikytos formulės ir atliktų skaičiavimų sekos bei rezultatai; nenurodytas palyginamojo turto pasirinkimo pagrindimo aplinkybės bei padarytų pataisų pagrindimo aplinkybės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tiek pats asmeniškai, tiek ir UAB „Laudomus“ vardu 2013-05-06 bei 2013-05-08 Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl kiekvienos iš šių ataskaitų jau buvo pateikęs savo rašytinius paaiškinimus, kurių turinys, išskyrus žemės sklypų kainos patikslinimo skaičiavimus, kartojosi.

Iš Garbės teismo posėdžio garso įrašo turinio galima daryti išvadą, kad apie padarytus analogiškus pažeidimus su pareiškėju buvo kalbėta praeitame Garbės teismo posėdyje, todėl išsamus kiekvienos Ataskaitos aptarimas nebuvo atliktas, apsiribojant pasikartojančių klaidų analize bei pareiškėjo nuomonės išklausymu. Tiek Garbės teismo nariai, tiek ir pats pareiškėjas posėdyje bendravo gana laisvai, diskutavo, pareiškėjas jokių pretenzijų Garbės teismo nariams, kad yra ribojama jo teisė pasisakyti, neišreiškė. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atskiras kiekvienos Ataskaitos aptarimas Garbės teismo posėdyje nebūtų pateisinamas proceso operatyvumo ir koncentruotumo požiūriu.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui bei apeliacinio skundo argumentų, R. P. apsiribojo abstrakčiais teiginiais apie jo teisės būti išklausytam pažeidimą, tačiau nenurodė, kokių konkrečių paaiškinimų jis neturėjo galimybės pateikti ir kaip tie paaiškinimai galėjo įtakoti Garbės teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą apie Garbės teismo posėdžio eigą bei susipažinusi su skundžiamu Garbės teismo sprendimu, konstatuoja, kad R. P. drausmės bylos nagrinėjimo metu nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios lemti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl apelianto argumentai šiuo aspektu atmestini.

Dėl Garbės teismo sprendimo pagrįstumo

Pagrindinis Ataskaitų trūkumas, nurodytas skundžiamame Garbės teismo sprendime, yra tai, kad jose tinkamai nepateiktas turto vertės nustatymo pagrindimas. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis detaliai nurodo reikalavimus turto vertinimo ataskaitos turiniui, be kita ko numatydama, kad ataskaitoje turi būti turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Tokie skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu, ypač tais atvejais, kai taikomas lyginamasis metodas. Kaip matyti iš paties pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktų pataisų koeficientų, taikytų Ataskaitose, pagrindimo (b.t.3, l. 5-27) turto vertintojas, rengdamas Ataskaitas, galėjo atlikti tokius skaičiavimus ir juos nurodyti Ataskaitų tekste, taip įvykdydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimus. Be to, pareiškėjas Garbės teismo posėdyje pripažino, kad vėliau rengtose Ataskaitose jis pateikia tokius detalius paskaičiavimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus. To nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas nesilaikęs Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimų.

Kiti Ataskaitų trūkumai, nurodyti Garbės teismo sprendime, yra daugiau formalūs – ataskaitose nenurodytas pažymėjimo, kuriuo įrodoma, kad turto vertinimo įmonė įrašyta į Išorės arba verslo vertinimo veikla turinčio teisę verstis asmenų sąrašą, numeris, o Ataskaitoje Nr.13-32 nenurodytas ir registras, kuriame kaupiami ir laikomi duomenys apie užsakovą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai nurodyti minėto pažymėjimo numerį ir registrą yra tiesiogiai išdėstyti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 5 ir 7 punktuose, todėl Ataskaitos be šių duomenų taip pat pagrįstai pripažintos neatitinkančiomis Įstatymo reikalavimų.

Garbės teismas pažeidimu pripažino ir tai, kad pareiškėjo rengtoje ataskaitoje Nr.13-24 nepateiktas minimalus reikalaujamas vertinamo objekto nuotraukų skaičius. Tokio imperatyvaus reikalavimo Įstatyme nėra, tačiau tuo pažeistas Metodikos 35 punktas. Atsižvelgdama į Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį, apibrėžiančią turto arba verslo vertinimą kaip turto ir (arba) verslo vertės nustatymą pagal atitinkamą turto arba verslo vertinimo metodą, kurio taikymo procedūros ir tvarka nustatytos Turto ir verslo vertinimo metodikoje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Metodikoje numatytų procedūrų nesilaikymas taip pat galėjo būti vertintojo drausminės atsakomybės pagrindu.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( LVAT 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2434/2013) akcentuojama, kad atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, laikytina, jog Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatyme nustatytiems reikalavimams, o Garbės teismas vertina turto vertintojo galimai padarytus pažeidimus, t. y. tiria, ar, vertinant turtą ir rengiant ataskaitą, nebuvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų reikalavimai. Tokie teisės aktai yra Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Tarptautiniai vertinimo standartai, Europos vertinimo standartai, Turto ir verslo vertinimo metodika bei Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodeksas.

Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas tiesiogiai nesieja Ataskaitų teisėtumo vien su neteisingu turto ar verslo įvertinimu ar kokiomis nors materialinėmis pasekmėmis. Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punkte expressis verbis nurodoma, jog Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams. Tai reiškia, kad Tarnyba, nustačiusi, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita neatitinka minėtų reikalavimų, net jei turtas ar verslas būtų įvertinti teisingai, privalo konstatuoti Ataskaitos neteisėtumą. Iš kitos pusės, Garbės teismas, gavęs Tarnybos teikimą, turi įvertinti, ar buvo pažeisti Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje išvardinti teisės aktai, o ne spręsti drausmės bylos iškėlimo tikslingumo klausimą. Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, susiję su turto vertinimo teisingumu ir nustatytų pažeidimų įtaka turto vertinimui, atmestini.

Bylos duomenys patvirtina, jog Garbės teismas, priimdamas Sprendimą, detaliai aptarė pareiškėjo rengtų turto vertinimo ataskaitų trūkumus, konstatuodamas, kokių konkrečiai turto vertintojų veiklai teisės aktuose keliamų reikalavimų R. P. nesilaikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jo drausmės byla išnagrinėta ir priimtas sprendimas nesilaikant Įstatymo ir Garbės teismo nuostatų reikalavimų.

Pagal Įstatymo 29 straipsnio 4 dalį už pažeidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, turto arba verslo vertintojui gali būti skiriamos drausminės nuobaudos:

1) pastaba;

2) papeikimas;

3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas;

4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimas.

Įvertinus bylos medžiagą pažymėtina, jog pareiškėjui R. P. už padarytus pažeidimus Garbės teismas skyrė trečią pagal griežtumą drausminę nuobaudą – turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, jog paskirtoji nuobauda yra proporcinga padarytų pažeidimų kiekiui, sunkumui bei sukeltoms pasekmėms, nėra aiškiai per griežta.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas