2K-11-677/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-11-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00097-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.15.3.3.2;

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. ir jo atstovės advokatės Aušros Saulėnienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir nukentėjusiojo L. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendis panaikintas ir A. B. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį areštu 35 paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio3 dalimi, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise (vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams (BK 68 straipsnio 4 dalis). Taip pat iš A. B. priteista 15 664,71 Lt (4536,81 Eur) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 24 835,26 Lt (7192,79 Eur) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, nukentėjusiajam L. S. 134,99 Lt (39,1 Eur) turtinės, 41 362 Lt (11 979,26 Eur) neturtinės žalos ir 3000 Lt (868,86 Eur) už advokato paslaugas, be to, pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. patenkinimą iš A. B., o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu priteista iš atsakovo A. B. ieškovui L. S. 366,44 Lt (106,13 Eur), šią sumą mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d. Taip pat priteista iš atsakovo A. B. 200 Lt (57,92 Eur) ieškovui L. S. advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo L. S. ir atsakovo A. B. atstovo advokato Alfredo Sokolovskio apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. B. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 20 d., apie 22.00 val., neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Rover 620“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nebuvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, ir Vilniuje važiavo Ozo g. Gelvonų g. link, ties pastatu Ozo g. 10A, antrąja eismo juosta, pastebėjęs jo važiavimo juostoje stovintį automobilį BMW su įjungtomis avarinėmis šviesomis, rikiavosi į trečiąją eismo juostą, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, atsiradus kliūčiai trečiojoje eismo juostoje – stovinčiam automobiliui „Mercedes Benz E200“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), nesugebėjo vairuojamo automobilio iškilus grėsmei eismo saugumui sustabdyti arba kliūtį apvažiuoti, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 106, 133, 134, 238 punktų reikalavimus, atsitrenkė į stovintį ant važiuojamosios kelio dalies „Mercedes Benz E200“ vairuotoją L. S. ir jį prispaudė prie šio automobilio bagažinės; dėl atvirų abiejų kojų blauzdikaulių ir šeivikaulių lūžių, kairio šlaunikaulio kūno lūžio, abiejų kojų daugybinių paviršinių sužalojimų, trauminio šoko, dešinės kojos amputacijos dėl blauzdos minkštųjų audinių defektų nukentėjusiajam L. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata ir jis neteko 70 proc. bendrojo darbingumo.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. S. ir jo atstovė advokatė Aušra Saulėnienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: priteisti 366,44 Lt (106,13 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d. solidariai iš abiejų atsakovų – A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, taip pat priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas.

Kasatoriai teigia, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu, nes buvo pažeistos materialiosios teisės normos ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl, remiantis CPK 346 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, yra pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Visų pirma, teismas pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies ir 19 straipsnio 12 dalies nuostatas.

Minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šį punktą biuras moka išmoką ir tais atvejais, kai žala, padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad biuras pagal šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus moka išmoką dėl Lietuvos Respublikoje per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kurie nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Minėto įstatymo 19 straipsnio 12 dalis nustato, kad biuras negali reikalauti, jog nukentėjęs trečiasis asmuo kokiu nors būdu įrodytų, kad kaltininkas negali atlyginti žalos arba atsisako tai padaryti. Atsižvelgiant į šias minėto įstatymo nuostatas, yra pagrindas tenkinti ieškovo L. S. reikalavimą – kas mėnesį priteisti solidariai iš abiejų atsakovų 366,44 Lt (106,13 Eur) periodinių mokėjimų. Teismas nepagrįstai, nemotyvuotai netaikė šių įstatymo reikalavimų, dėl to pažeidė materialiosios teisės normas ir priėmė neteisingą sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą palikti nenagrinėtu.

Prokuroras nurodo, kad kasatoriai skundžia ne teismų sprendimus baudžiamojoje byloje, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą civilinėje byloje. BPK normos nenumato galimybės civilinę bylą nagrinėti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka, todėl siūlytina spręsti klausimą dėl kasacinio skundo perdavimo nagrinėti civiline tvarka.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. S. ir jo atstovės advokatės Aušros Saulėnienės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo (BPK 115 straipsnio 2 dalis) ir BPK 331 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1, 5 dalių reikalavimų

Kasatoriai teigia, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu atmesdamas ieškovo L. S. ir atsakovo A. B. atstovo advokato A. Sokolovskio apeliacinius skundus ir palikdamas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą, kuriuo priteista iš atsakovo A. B. ieškovui L. S. 366,44 Lt (106,13 Eur), šią sumą mokant periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d., pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies ir 19 straipsnio 12 dalies nuostatas. Anot kasatorių, atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, 366,44 Lt (106,13 Eur) (iš viso – 9161 Lt (2653,21 Eur)) periodinių išmokų mokėjimas kas mėnesį turėjo būti solidariai priteistas iš abiejų atsakovų – A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro.

Pažymėtina, kad A. B. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendžiu buvo išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios BK 281 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, o Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir nukentėjusiojo L. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 4 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. B. nuteisė pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskyrė 35 parų arešto bausmę. Spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimą, Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė atlyginti turtinę, neturtinę žalą bei negautas pajamas iš A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro.

Byloje nustatyta, kad A. B. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar biuro atstovui. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Iš šių įstatymo nuostatų akivaizdu, kad žalą kaltininkui naudojant neapdraustą transporto priemonę patyręs asmuo (nukentėjęs trečiasis asmuo) pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti pasirinktinai arba kaltininkui, arba biurui. Atsižvelgiant į tai, iš ko nukentėjusysis prašo priteisti patirtą žalą, teismas priima vieną iš BPK 115 straipsnyje nurodytų sprendimų ir jį motyvuoja.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 1 dalyje, o to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiajam L. S. pripažino teisę į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. iš A. B. patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes nebuvo galimybės tiksliai apskaičiuoti L. S. negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d.

Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tai reiškia, kad teismas tik konstatuoja civilinės atsakomybės sąlygas (fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys), tačiau neturi teisės spręsti ieškinio iš esmės, t. y. nei nustatyti iš ko priteisiama reikalaujama atlyginti žala, nei jos dydžio.

Taigi Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė BPK 115 straipsnio 2 dalį, nes nuspręsdamas, kad nukentėjusiajam pripažįstama teisė į civilinio ieškinio dalies dėl negautų pajamų nuo 2013 m. balandžio 1 d. patenkinimą iš A. B., klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, susiaurino nukentėjusiojo, prašiusio negautas pajamas atlyginti iš A. B. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, reikalavimą.

Kartu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl priėmė sprendimą civilinio ieškinio dalį dėl negautų pajamų priteisti būtent iš nuteistojo A. B., nors nukentėjusysis civiliniu ieškiniu prašė negautas pajamas priteisti ir iš A. B., ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro. Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 1 dalies bei 305 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimų, nes aprašomojoje nuosprendžio dalyje nenurodyti motyvai, kodėl teismas pasirinko, kad negautas pajamas turi atlyginti nuteistasis A. B.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, o nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio dalies, susijusios su negautų pajamų priteisimu, naikintina ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Taip pat naikintinas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas, kuriuo paliktas galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimas priteisiant iš atsakovo A. B. ieškovui L. S. 366,44 Lt (106,13 Eur), šią sumą mokant periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d.; taip pat priteisiant iš atsakovo A. B. 200 Lt (57,92 Eur) ieškovui L. S. advokato teisinėms paslaugoms apmokėti.

Dėl prašymo išieškoti antrinės teisinės pagalbos išlaidas

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė prašo teismo iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas. Pirma, teismui nebuvo pateikta jokių duomenų apie išieškotinų išlaidų dydį; antra, iš byloje esančių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo L. S. nuorašų matyti, kad nuspręsta atleisti nuteistuosius nuo 100 proc. išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dalies, susijusios su negautų pajamų priteisimu iš A. B., ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Taip pat panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas