2K-377-697/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-377-697/2015 nuasmeninta

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1;

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Gedgaudui Morkūnui,

nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Rimui Andrikiui, nuteistojo V. P. gynėjui advokatui Sigitui Židoniui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. P. ir A. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2005 m. gegužės 12–14 d. kyšininkavimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (dėl 2006 m. gruodžio mėn.–2007 m. lapkričio 6 d. kyšininkavimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal BK 228 straipsnio 1 dalį – penkiasdešimties parų areštu, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – penkiasdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, V. P. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. A. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš A. S. gauti 1500 Lt (434,43 Eur) konfiskuoti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis ir V. P. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį (už kyšininkavimą 2005 m. gegužės 12–14 d.), 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. P. nusikalstama veika dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį–2007 m. vasario 28 d., pašalinus inkriminuotą nusikalstamos veikos periodą nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) į BK 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir V. P. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Taip pat panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, V. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. A. S. nusikalstama veika dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį–2007 m. vasario 28 d., pašalinus inkriminuotą nusikalstamos veikos periodą nuo 2007 m. vasario 28 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d., perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) į BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir A. S. paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistojo A. S. bei advokatų R. Andrikio ir S. Židonio, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimo,

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. P. nuteistas už tai, kad vykdydamas įgaliojimus savo naudai pats tiesiogiai, netiesiogiai, per A. S., šiam padedant, provokavo, reikalavo už neteisėtą veikimą ir neveikimą jam perduoti kyšį, o A. S. nuteistas už tai, kad, vykdydamas pažadą padėti V. P. tai padaryti, perdavė minėtą reikalavimą A. K. ir paėmė iš jo kyšiui skirtus pinigus, žadėdamas juos perduoti V. P.

V. P., būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) tyrėjas, pagal 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 20 straipsnio 7 punktą, (duomenys neskelbtini) viršininko 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu patvirtinto pareigybės aprašymo nuostatas įpareigotas atlikti ikiteisminį tyrimą ir pagal 2006 m. lapkričio 28 d. pavedimą jį atlikdamas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „A“ galimai padarytos nusikalstamos veikos, 2006 m. gruodžio mėn., dienos metu, (duomenys neskelbtini) patalpose užuominomis davė suprasti A.

K., kad šis nurodytoje baudžiamojoje byloje gali tapti įtariamuoju, provokavo bei pareikalavo iš A. K. perduoti jam (V. P.) neteisėtą neapibrėžto dydžio piniginį atlygį už tai, kad A. K. nebūtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas už jam palankių jo parodymų surašymą ir tai leistų jam išvengti baudžiamosios atsakomybės bei lemtų bylos ikiteisminio tyrimo nutraukimą dėl UAB „A“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. vasario 23 d. ryte (duomenys neskelbtini) patalpose jis pakartojo A.

K. reikalavimą perduoti jam neteisėtą neapibrėžto dydžio piniginį atlygį bei nurodė jam įvardyti žinomą (duomenys neskelbtini) darbuotoją, per kurį A. K. galėtų įvykdyti minėtą reikalavimą ir perduoti V. P. neteisėtą piniginį atlygį. A. K. pasakius jam, kad pažįsta (duomenys neskelbtini) tyrėją A. S., tą pačią dieną, t. y. 2007 m. vasario 23 d. ryte, (duomenys neskelbtini) patalpose jis susitarė su A. S., kad V. P. žadant A. K., jog V. P. tiriamoje byloje nukentėjusiojo parodymai bus surašyti taip, kad jam nebus vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jis išvengs baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamoji byla dėl UAB „A“ neteisėtos veiklos bus nutraukta, A.

S. V. P., kaip pažįstamam kolegai, padės – patvirtins V. P. A. K. reiškiamą neteisėto atlygio reikalavimą ir iš nukentėjusiojo paims bei perduos V. P. pinigus – nuo 2000 Lt (579,24 Eur) iki 3000 Lt (868,86 Eur) – ir taip sudarys sąlygas V. P. vykdant įgaliojimus saugiai savo naudai priimti kyšį. A. S., veikdamas kaip bendrininkas su V. P., 2007 m. vasario 24 d. vakare parduotuvėje „Rimi“, esančioje (duomenys neskelbtini), patvirtino A. K. V. P. neteisėto atlygio – 3000 Lt (868,86 Eur) – reikalavimą, o 2007 m. vasario 28 d., apie 13.35 val., (duomenys neskelbtini) patalpose pareikalavo iš A.

K. per jį perduoti dalį reikalaujamos sumos – 1000 Lt (289,62 Eur), pažadėdamas pinigus perduoti V. P.

2007 m. spalio 12 d., apie 13.10 val., (duomenys neskelbtini) patalpose V. P., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pranešė A. S., kad baudžiamojoje byloje dėl UAB „A“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos A. K. nevykdomas baudžiamasis persekiojimas, taip primindamas A. S. pažadą padėti reikalauti ir priimti iš A. K. neteisėtą atlygį. Tą pačią dieną, apie 14.40 val., Vilniuje A. S., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, telefonu informavo A. K., kad tyrimas minėtoje byloje atliekamas palankiai A. K. 2007 m. lapkričio 5 d. ryte Vilniuje V. P. telefonu dar kartą patvirtino A. S., kad A. K. nevykdomas baudžiamasis persekiojimas, ir tą pačią dieną, apie 17.00 val., Vilniuje A. S. šią informaciją telefonu perdavė A. K. ir patarė šiam nuvykti 2007 m. lapkričio 6 d. pas V. P. į darbovietę. 2007 m. lapkričio 6 d., apie 7.00 val., (duomenys neskelbtini) patalpose V. P. pranešė A. K., jog ikiteisminis tyrimas dėl UAB „A“ galbūt padarytos nusikalstamos veikos yra nutrauktas, A. K. nebus vykdomas baudžiamasis persekiojimas ir užuominomis pareikalavo bei nurodė A. K. neteisėtą atlygį perduoti per A. S. 2007 m. lapkričio 6 d., nuo 19.20 iki 20.00 val., A. S., veikdamas kaip bendrininkas su V. P., degalinėje „Statoil“, (duomenys neskelbtini), patvirtino A. K. reikalavimą perduoti neteisėtą atlygį, sutiko su A. K. prašymu sumažinti V. P. reikalaujamo neteisėto atlygio dydį iki 1500 Lt (434,43 Eur) ir tuo pačiu metu toje pačioje degalinėje, automobilyje „Lexus RX 300“ (duomenys neskelbtini), pažadėjęs pinigus perduoti V. P., iš A. K. paėmė 1500 Lt (434,43 Eur).

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pašalintas inkriminuotos nusikalstamos veikos periodas nuo 2007 m. vasario 18 d. iki 2007 m. lapkričio 6 d.

Nuteistasis A. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas – jo nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 225 straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) į BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta bausmė, o kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista, ir jam baudžiamąją bylą nutraukti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, įrodymus vertino remdamiesi ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; teismų išvados paremtos prielaidomis bei nutylėjimais, selektyviu surinktų duomenų vertinimu, visi skundo argumentai nebuvo nagrinėjami. Kasatorius teigia, kad į nusikalstamą veiką buvęs įtrauktas A. K., siekusio išvengti atsakomybės už savo veiksmus, A. K. nuo pirmo jų susitikimo momento savo veiksmais provokavo nuteistąjį A.

S. atlikti nusikalstamus veiksmus, šiam nepagrįstai buvo taikytos BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad jam BPK 158 ir 160 straipsniuose numatytos procesinės prievartos priemonės buvo taikytos nuo 2007 m. vasario 26 d., nes teisėjos A. K. Macevičienės nutartys dėl telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo bei telefoninių pokalbių klausymosi ir dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo datuotos 2007 m. vasario 27 d., taikyti procesinės prievartos priemones buvo leistina nuo vasario 27 d.

Nustatyta aplinkybė, kad A. S. nuo 2007 m. vasario 28 d. nerodė iniciatyvos ir neatliko jokių veiksmų, kad būtų gautas iš A. K. kyšis, tad kelia abejonių išvada, jog jis 2007 m. vasario 28 d. išreiškė A. K. V. P. reikalavimus duoti kyšį; apeliacinės instancijos teismas to neįvertino. Taip pat kasatorius akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai įvertino apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su kasatoriaus ir A. K. santykiais nuo 2007 m. vasario 23 d. iki 2007 m. vasario 28 d.; pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai išvadas apie A.

K. parodymų teisingumą padarė neįvertinę visų bylos aplinkybių. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, jog A. K. anksčiau yra vykdęs veiksmus, turinčius BK 227 straipsnyje numatytos veikos požymių, ir pabrėžia, kad abiejų instancijų teismų procesiniuose sprendimuose neteisingai traktuojami jo ir A. K. susitikimo, įvykusio 2007 m. vasario 24 d. vakare „Rimi“ parduotuvėje, garso įrašo, kurį neteisėtai atliko A. K., duomenys. Iš šio garso įrašo matyti, kad A. S. patarė pasisamdyti A. K. advokatą, jokių užuominų nereiškė, garantijų jokiais klausimais nedavė.

Pokalbio metu nebuvo įvardytos jokios sumos, išskyrus A. K. pasigyrimą apie kažkam duotus 3000 neįvardytos valiutos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtame garso įraše A. S. pataria A. K. geriau sumokėti pinigus tyrėjui, negu už gynybą advokatui, taip pat apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad A. K. parodymus patvirtina jo pokalbio su A. S. 2007 m. vasario 26 d. įrašas (nors šio įrašo byloje nėra), iš kurio matyti, kad jis aiškino, jog nereikia samdyti advokato, nurodė pinigų sumas, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys garso įrašo turinio.

Nors apeliaciniame skunde buvo konkrečiai nurodytos pokalbio su A. K. frazės, paneigiančios pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių apeliacinio skundo argumentų iš esmės nesvarstė. Be to, A. K., pažeisdamas A. S. konstitucinę teisę į privatumą, slapta įrašė pokalbį su kasatoriumi – toks su Konstitucijos 22 straipsniu ir Konvencijos 8 straipsniu nesuderinamas elgesys vertintinas kaip provokacinis; apeliacinės instancijos teismas to taip pat nevertino. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad liudytojas D.

S. teismui patvirtino, jog A. K. kartu su pareiškimu 2007 m. vasario 26 d. pateikė garso įrašą, padarytą jo pokalbio su A. S. metu, ir liudytojas D. S. pats įrašą perklausė. Teismas nurodo, kad iš pokalbio išklotinės matyti, jog A. S. pokalbyje su A. K. leidžia suprasti, jog jis kalbėjosi su šią bylą tiriančiu tyrėju, žino kai kuriuos duomenis, pataria A. K. geriau sumokėti pinigus tyrėjui, negu už gynybą advokatui, tyrėjas viską sprendžia, todėl toks būdas daug patikimesnis, nes pats A. S. šiuo konkrečiu atveju buvo garantuotas.

Tokios teismo išvados nepagrįstos, nes garso įrašo pateikimo ikiteisminiam tyrimui aplinkybės neatitinka tikrovės, A. S. ir A. K. pokalbio garso įraše turinys nuosprendyje nenurodytas, teismas pateikia tik prielaidą apie pokalbio turinį. Kasatorius akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisėtais pripažino iki 2007 m. vasario 28 d. surinktus duomenis, o byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 5 d. A. K. pateikė STT pareigūnui R. L. mobiliojo ryšio telefoną, tą pačią dieną šiame telefone esantis garso įrašas buvo perkeltas į skaitmeninę kompaktinę plokštelę.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. K. būtų anksčiau pateikęs pokalbio įrašą kam nors iš bylą tyrusių pareigūnų. Anot kasatoriaus, liudytojo D. S. parodymai nepagrįsti, skirti pateisinti ikiteisminio tyrimo klaidas.

Apeliacinės instancijos teismas, anot nuteistojo A. S., tik deklaratyviai konstatavo, tačiau netinkamai įvertino duomenų apie ikiteisminio tyrimo pradžios teisėtumą. Byloje nustatyta, kad 2007 m. vasario 26 d. A. K. kreipėsi su protokolu-pareiškimu, kuriame žinomai neteisingai nurodė, kad 2007 m. vasario 24 d. susitikimo metu A. S. jam pasakęs, kad jei A. K. sumokės, tai bylą sutvarkys, davė garantijas, teigė, kad tokios bylos kainuoja apie 2000–3000 Lt (579,24–868,86 Eur). Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. 2007 m. vasario 27 d. teismo nutartimi leista atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Nuo 2007 m. vasario 26 d. A. K. elgesį kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai. Ši apeliacinio skundo aplinkybė nėra išsamiai išnagrinėta. Anot kasatoriaus, jam nuo 2007 m. vasario 28 d. neturint tam pagrindo buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154, 158, 159 ir 160 straipsniuose. Ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartys paskirti tokias procesinės prievartos priemones buvo grindžiamos žinomai neteisinga prokurorų pateikta informacija, kad iš A. K. pareikalauta 3000 Lt kyšio, nors jokių duomenų apie tai nebuvo – to apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.

Kasatorius teigia, kad A. K. 2007 m. vasario 28 d. apsilankė pas jį, įkalbinėjo daryti įtaką V. P., skundėsi, kad šis nenori kontaktuoti, siūlė atsiskaityti dalimis – šių duomenų pakanka daryti išvadą, kad A. K. veikė policijos iniciatyva, pats aplankė V. P. ir A. S., provokavo pokalbį apie pinigų perdavimą. A. S. atsakymai A. K. nebuvo konkretūs, negali būti vertinami kaip sutikimas su A. K. iniciatyva. Garso įraše nėra įvardyta pinigų suma, todėl neteisingos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad pokalbyje jis paminėjo „1000“.

Kasatorius teigia niekada pokalbių su A. K. metu neišreiškė V. P. reikalavimų duoti kyšį, kaip tai konstatuota apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistasis A. S. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pripažino liudytojų G. M., N. K., J. K., R. Š. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir jais grindė teismo išvadas, teisiamajame posėdyje šie liudytojai apklausti paviršutiniškai, neišsamiai, jų savo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų patvirtinimas išgautas užduodant atsakymą menamą klausimą:

„ar patvirtinate savo parodymus“. Tokia liudytojų apklausos tvarka pažeidžia BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio nuostatas, juolab kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinkti duomenys įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį neturi, tačiau jie yra reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Taip pat kasatorius pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje byloje to nepadarė.

Nuteistasis V. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad iš vienintelio objektyvaus V. P. kaltės įrodymo (2007 m. vasario 28 d. pokalbio įrašo) grindžiant kaltinimą pagal BK 225 straipsnio 2 dalį matyti, kad jis nei provokuoja, nei reikalauja, nei kaip nors kitaip kalba apie kyšį, su A. K. daugiau nebuvo susitikęs. Nuosprendyje teigiama, kad bylos duomenys turi būti vertinami kaip visuma, tačiau to, anot kasatoriaus, nebuvo padaryta. V. P. kaltė pagrįsta tik kito nuteistojo A. S. pokalbiais su nukentėjusiuoju A. K. 2007 m. vasario 26 ir 28 d. pokalbių įrašai patvirtina, kad A.

S. kalba ne savo vardu, o kasatoriaus interesais, tačiau pats prisiima atsakomybę už reikalo sutvarkymą, nurodo pinigų sumas. Nuo to momento, kai šių pokalbių metu A. S. nukentėjusiajam A. K. pateikė neva reikalavimus duoti kyšį, nusikaltimas laikomas baigtu, tačiau kasatorius teigia, kad duomenų apie tai, kad jis apskritai būtų bendravęs su A. S. dėl A. K. reikalų, juolab būtų susitaręs su juo pareikalauti iš A. K. kyšio, nėra. Nors nuo 2007 m. vasario 26 d. V. P. ir A. S. buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158 ir 160 straipsniuose, nuo 2007 m. vasario 27 d.

– procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154 straipsnyje, nuo tos pačios dienos – BPK 159 straipsnyje, leidžiama A. K. atlikti prieš V. P. ir A. S. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tačiau tarp V. P. ir A. S. net iki 2007 m. spalio 12 d. nebuvo užfiksuota jokių kontaktų. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad net ir A. S. apsilankymas V. P. kabinete 2007 m. spalio 12 d. buvo nukentėjusiojo A. K. išprovokuotas, todėl jis negali būti laikomas vienu iš V. P. kaltės įrodymų. A. S. niekada nepatvirtino kalbėjęs su V.

P. apie A. K. reikalus, juolab to, kad V. P. būtų prašęs padėti reikalauti kyšio iš A. K., neparodė. Byloje taip pat nustatyta, kad po paskutinio pokalbio su A. K. 2007 m. vasario 28 d., per kurį jis teigė V. P. neprovokavęs nei reikalavęs ar kitaip kalbėjęs apie kyšį, kasatorius neatliko jokių procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje dėl UAB „A“ veiklos tyrimo, perdavė bylą prokurorui, gavęs atgal – atidavė į archyvą. Teismas, anot kasatoriaus, nenuoseklus, nes pripažindamas, kad A. K. veikė kaip provokatorius, taip pat tiki jo parodymais, neva V.

P. provokavo duoti kyšį arba reikalavo jo. Bylos medžiaga taip pat duoda pagrindo manyti, kad A. S. A. K. buvo provokuojamas kalbėti apie jį dominantį ikiteisminį tyrimą ir V. P. Anot kasatoriaus, A. K. norėjo jį sukompromituoti, nes buvo nepatenkintas su juo susijusios įmonės UAB „M“ patikrinimo, atlikto dar 2005 m. gegužės 12 d., galutiniais rezultatais (A. K. taip pat bandė apkaltinti kasatorių kyšio reikalavimu, tačiau teismas V. P. išteisino).

Nuteistojo V. P. nuomone, teismas įrodymus vertino nenuosekliai, darė prielaidas, nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos, akivaizdžių abejonių neaiškino jo naudai ir jų nepašalinęs priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiama apeliacinio teismo nuosprendžio dalis (dėl kyšininkavimo 2006 m. gruodžio mėnesį–2007 m. vasario 28 d.) turėtų būti vertinama viso nuosprendžio kontekste, nes viename iš epizodų, pagal kurį kasatorius buvo išteisintas, figūravo tas pats asmuo – A. K.

Nuteistųjų V. P. ir A. S. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų išnagrinėjimo bei apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje ne tik nustatytos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos apibrėžiant bylos nagrinėjimo klausimus dėl veikos kvalifikavimo apeliacinių skundų reikalavimais, bet ir nustatyta skundą nagrinėjančiam teismui pareiga patikrinti, ar nagrinėjant bylą nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įstatymo reikalavimuose nustatytų priemonių patikrinti esminius apeliacinio skundo argumentus ir bylos proceso ikiteisminio tyrimo ir jos nagrinėjimo teisme metu atliktų procesinių veiksmų teisėtumą.

Apeliacinės instancijos teismas neapsiribojo pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų tyrimu, bet užėmė aktyvaus teismo poziciją – atliko įrodymų tyrimą pagal apeliaciniame skunde iškeltas abejones, rinko duomenis ir informaciją apie ikiteisminio tyrimo metu telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo bei telefoninių pokalbių klausymosi ir dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo teisėtumo, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šios bylos pirmosios instancijos teismo proceso atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Buvo panaikinti apeliacinės instancijos teismo kaltinimai, išteisinant V. P. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir pagal 225 straipsnio 2 dalį. Taip pat buvo sumažinta nusikalstamos veikos apimtis bei pašalintas veikos požymis dėl kyšio priėmimo per A. S. Taip pat atlikti ir kiti su veikos kvalifikavimu ir bausmės skyrimu susiję veiksmai, lengvinantys nuteistųjų V. P. ir A. S. teisinę padėtį. Remiantis tuo, yra pagrindas konstatuoti, kad teismo procesas apeliacinės instancijos teisme vyko išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, laikantis rungimosi principo.

Apeliacinės instancijos teismas ne tik atliko naują įrodymų tyrimą byloje, bet ir iš naujo įvertino bylos duomenis bei daugeliu atvejų padarė savarankiškas išvadas dėl bylos aplinkybių, kurios lėmė sprendimus dėl išteisinimo bei veikų kvalifikavimo šioje byloje. Pateikti kasaciniai skundai daug siauresnės apimties nei apeliaciniai skundai, argumentai koncentruojami į atskirų įrodymų šaltinių informacinio turinio reikšmę, bylos duomenų teisėtumą jų gavimo, provokavimo aspektu, taip pat atskirų duomenų reikšmės ir sąsajos tarp V.

P. ir A. S. veiksmų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažintų nusikalstama veika, požiūriu. Nusikalstama veika, kuri apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta, iš esmės grindžiama nukentėjusiojo A. K. parodymais, pateiktu pokalbio tarp jo ir A. S. 2007 m. vasario 26 d. įrašu A. K. priklausančiame telefone bei telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės, įrašų darymo ir telefoninių pokalbių klausymosi pagal BPK 154 straipsnį gauta informacija 2007 m. vasario 28 d. Pagal bylos duomenis, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas 2007 m. vasario 26 d.

Lietuvos kriminalinės policijos biure gavus A. K. pareiškimą, kad (duomenys neskelbtini) darbuotojai V. P. ir A. S. reikalauja iš jo kyšio už baudžiamosios bylos, iškeltos dėl UAB „A“ veiklos, neperdavimą į teismą. Nuo 2007 m. vasario 26 d. dėl V. P. ir A. S. buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 158 ir 160 straipsniuose, – leista Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojams ir A. K. dėl V. P. ir A. S. atlikti tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės: panaudoti technines priemones kontroliuojant ir fiksuojant V.

P., A. S. pokalbius, kitokį susižinojimą ar veiksmus, užmegzti ryšius su šiais minėtais asmenimis ir šių kontaktų metu slapta daryti vaizdo ir garso įrašus, taip pat nuo 2007 m. vasario 27 d. taikyta procesinė prievartos priemonė, numatyta BPK 159 straipsnyje, – leidžiama A. K. atlikti dėl V. P. ir A. S. nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas reikšmingais šios bylos teisingam išnagrinėjimui pripažino duomenis, gautus pagal A. K. parodymus ir naudojant technines priemones, iki 2007 m. vasario 28 d.

Apeliacinės instancijos teismas atskiru raštu pareikalavo iš apygardos teismo atsiųsti daiktinius įrodymus, taip pat ir skaitmeninę kompaktinę plokštelę „Maxell CD-R“, kurioje yra garso įrašas, perrašytas iš A. K. mobiliojo ryšio telefono. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad šis įrodymas yra neteisėtas, pažeidžiantis A. S. konstitucines teises, nes teisės aktai nedraudžia asmeniui įrašyti savo privatų pokalbį su kitu asmeniu. Baudžiamojo proceso kodeksas įtvirtina laisvą įrodymų rinkimo procesą, šio Kodekso 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apie tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla.

Bylos tyrimas tuo metu nebuvo pradėtas, pokalbis įrašytas buitine įranga, todėl teismai pagrįstai šiuos duomenis pripažino gautais teisėtai. Teismas ištyrė šį įrodymą ir aptarė nuosprendyje. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad minėtame garso įraše A. S. patarė A. K. kreiptis į advokatą. Kalba apie advokatą pateikiama negatyviame kontekste, o toliau A. S. pokalbį plėtoja apie galimybę bylą nutraukti bei susitarti ir siūlo A. K. pagalvoti. Kitas įrodymas, kuriuo remiasi teismas, pripažindamas nusikalstamus veiksmus dėl kyšininkavimo įrodytais, yra 2007 m. vasario 28 d. pokalbio įrašas tarp A.

S. ir A. K. bei A. K. ir V. P., kurie gauti pradėjus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, remiantis teisėjos nutartimi leisti taikyti procesinę prievartos priemonę, numatytą BPK 154 ir 159 straipsniuose. Teismai pagrįstai pripažino, kad A. S. pokalbio metu nurodė sumą „iš pradžių tūkstantį, o po to visą likusį“. Nors originaliame tekste (rusų kalba) pasakyta, nurodant sumą žargonu, tačiau išversta pagal prasmę, juolab kad toliau einančia fraze A. S. akcentavo – „iš pradžių pusę“. Apeliacinės instancijos teismas teisingai vertino šiuos duomenis kaip tąsą ankstesnio pokalbio, kurio visuma patvirtina, kad A.

S. iki 2007 m. vasario 28 d. nebuvo provokuojamas neteisėtiems veiksmams, pats buvo aktyvus ir jam priklausė iniciatyva ieškant galimybės nutraukti ikiteisminį tyrimą UAB „A“, susitariant tai atlikti už piniginį atlygį. Techninėmis priemonėmis užfiksuoti pokalbiai nuosekliai patvirtina A. K. parodymus dėl susitikimų su nuteistaisiais, pokalbių turinio, be to, šiuos tiesioginius bylos duomenis patvirtina ir išvestiniai įrodymai – liudytojų G. M., N. K., J. K., R. Š. parodymai, kuriais remiamasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Skunde nepagrįstai teigiama, kad šie liudytojai buvo apklausti pažeidžiant BPK 20, 276 straipsnių nuostatas, nes šiuo atveju teismas pagrįstai palengvino apklausos tvarką, liudytojams nurodžius, jog praėjo daug laiko ir jie tiksliai neatsimena visų detalių, todėl tokios apklausos tvarkos nėra pagrindo nepripažinti esminiu BPK pažeidimu. Nelaikytinas pagrįstu ir teiginys, kad kompaktinėje plokštelėje „Maxell CD-R“ užfiksuotas garso įrašas, perrašytas iš A. K. mobiliojo ryšio telefono, įrašytas ne 2007 m. vasario 26 d.

Tai, kad šis įrašas buvo perkeltas į kompaktinę plokštelę 2007 m. balandžio 5 d., nepaneigia jo įrašymo datos, nes šią aplinkybę nurodo A. K. ir kaip liudytojas apklaustas D. S., o ir pats įrašo turinys patvirtina, kad tai buvo pradinis susitarimo tarp A. K. ir A. S. dėl bylos nutraukimo ir kyšio davimo etapas. Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad įrodymai, kuriais remiamasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus. Įrodymų pakankamumo klausimas nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, tai priskirtina apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sričiai.

Skunde nepagrįstai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neišdėstė veikos, kuri teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi kiek kitokią struktūrą, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendis, todėl veika, kuri pripažinta įrodyta, šiuo atveju tik viena veika, ir apima trumpesnį laikotarpį, nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, yra išdėstyta motyvuojančioje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje. Tokia procesinio sprendimo struktūra teismų praktikoje pripažįstama ir nelaikoma nuosprendžio surašymo trūkumu ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Dėl V. P. ir A. S. nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį

BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, ar priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius V. P. bei A. S. padarytos nusikalstamos veikos požymius ir teisingai V. P. veiką kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, o A. S. veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio motyvuose teisingai pažymėjo, jog kyšininkavimo nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia alternatyviomis veikomis, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo:

1) priima kyšį;

2) provokuoja jį duoti;

3) pažada jį priimti;

4) susitaria jį priimti;

5) reikalauja jį duoti. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnį kilti pakanka bet kurios vienos iš šių veikų padarymo. Kadangi kyšininkavimo alternatyvios veikos provokuojant duoti, pažadant, susitariant priimti bei reikalaujant duoti kyšį yra formalus nusikaltimas, pagal įstatymą jis yra laikomas baigtu nuo bet kurios minėtos alternatyvios veikos padarymo, tai nėra būtina, kad kaltininkas realiai priimtų (gautų) kyšį. Dalis V. P. ir A. S. kasacinių skundų argumentų grindžiami tuo, jog, jų teigimu, nėra gauta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie tarpusavyje tarėsi dėl kyšio reikalavimo ar provokavimo iš A.

K. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kyšininkavimas yra latentinis nusikaltimas, kuriame nusikalstamo sandorio, reikalavimo ar provokavimo duoti kyšį šalys paprastai būna du asmenys arba veikiama per tarpininkus, siekiant sumažinti atsakomybės pagal įstatymą riziką priimant ar duodant kyšį. Kaip tik toks kyšio gavimo būdas buvo pasirinktas šioje byloje. Kadangi V. P. ir A. S. nusikaltimo padarymo metu dirbo teisėsaugos institucijose, jie puikiai žinojo metodus ir priemones, kurios yra taikomos, siekiant išaiškinti šios kategorijos nusikaltimus, todėl ėmėsi atsargumo priemonių siekdami sumažinti riziką dėl šios nusikalstamos veikos išaiškinimo.

Teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. K. parodymais ir pokalbių įrašais bei kitais išvestiniais įrodymų šaltiniais, pagrįsdami V. P. dalyvavimą nusikaltimo padaryme. BK 225 straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma veikimu ir neveikimu. Ši veika padaryta aktyviais veiksmais, kurie pasireiškė, kaip išdėstyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, pripažinta įrodyta nusikalstama veika reikalaujant ir provokuojant A. K. duoti kyšį už tai, kad jam nebūtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas, už piniginį atlygį pažadant surašyti A.

K. palankius parodymus, kurie jam leistų išvengti baudžiamosios atsakomybės ir lemtų ikiteisminio bylos tyrimo nutraukimą. Teismai teisingai tokius veiksmus kvalifikavo kaip kyšio reikalavimą ir provokavimą už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Neteisėtas veikimas suprantamas kaip veiksmai, kuriais valstybės tarnautojas, šiuo atveju (duomenys neskelbtini) tyrėjas V. P., nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas, priimti. Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas.

Pakanka, kad tokie veiksmai neperžengtų šio asmens tarnybinių galimybių ribų. Nagrinėjamu atveju V. P. neturėjo tiesioginių įgaliojimų priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nes šio klausimo sprendimas priskirtinas prokuroro kompetencijai, tačiau pagal praktiką tyrėjas, kuris atsakingas už konkrečios bylos tyrimą, nesąžiningai vykdydamas savo pareigas, gali lemti ikiteisminio tyrimo nutraukimą, todėl neteisėtumo požymis bei V. P. įgaliojimų, kaip BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjekto, apimtis atitinka įstatymo bei teismų praktikos išaiškinimų turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014, 2K-566/2014).

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu gauti įrodymai turi būti vertinami ne atskirai, o kaip visuma atskleidžiant jų sąsają ir loginį ryšį, pagrindžiant nusikalstamos veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad A. K. ir A. S. pokalbių turinys patvirtina, jog A. S. kalba ne savo, o V. P. vardu ir interesais, perduoda jo reikalavimus, aiškina, kad nereikia samdyti advokato, prisiima atsakomybę už reikalo sutvarkymą, nurodo pinigų sumas, A. K. pokalbis su V. P. susieja A. S. su V. P. ir patvirtina jo, kaip tarpininko, vaidmenį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šių įrašų turinys atitinka A. K. parodymus apie jo ir V. P. kontaktus, kyšio reikalavimą dėl bylos jam nutraukimo, A. S. vaidmenį dėl bylos nutraukimo bei neteisėto piniginio atlyginimo už šį sprendimą dydžio ir perdavimo. A. S. nusikaltimo padarymo metu dirbo (duomenys neskelbtini) prokuroru, tačiau teismai pagrįstai jo veiką kvalifikavo ne kaip BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjekto, o pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, nes pasinaudojant jo tarnybiniais įgaliojimais atliekamo ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kurio procesinę kontrolę vykdė kitos apylinkės prokuratūra, nebuvo įmanoma nulemti.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių nusikalstamos veikos padaryme, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis, gali pasireikšti ir tuo, kad be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja ir kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2012). Nagrinėjamu atveju ir A. S. veiksmai, atliekant tarpininko vaidmenį tarp A. K. ir V. P., suderinant A. K. pageidavimus dėl bylos nutraukimo bei V. P. nurodymus dėl kyšio, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 2 dalį, nes A. S. padėjo V. P. padaryti veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų V. P. ir A. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis