AS-556-107-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-107/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06177-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“, viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 31 d. padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 4-878 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-04-039 vykdytojai „Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijai“ grąžinimo“.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 4-878 galiojimą.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad jos nepritaikius ginčijamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymas privalės būti vykdomas ir tai sukels neigiamas pasekmes progimnazijai. Tuomet susidarys situacija, kad ginčijamas įsakymas bus įvykdytas dar nenustačius ir neišnagrinėjus teisme jo teisėtumo klausimo. Be to, remiantis Finansinės paramos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 12 punktu, atsakovas įgytų subjektinę teisę grąžintinas lėšas išsiieškoti iš pareiškėjo teismine tvarka ir pradėti priverstinį minėtų lėšų išieškojimo vykdymą. Tuo tarpu teismui patenkinus progimnazijos skundą ir priėmus palankų sprendimą šioje byloje, turėtų būti pradėta nauja procedūra dėl pareiškėjo sumokėtų lėšų grąžinimo. Pareiškėjas prašė įvertinti ir tai, kad jis yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš savivaldybės biudžeto asignavimų, o pagal prievoles atsako tik savo lėšomis. Jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės. Pažymėjo, kad tvirtinant 2013 m. asignavimus, skirtus pareiškėjui, nebuvo numatytos ginčijamu įsakymu grąžintinos lėšos, kadangi nebuvo nei teisinio, nei faktinio poreikio. Todėl nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, pareiškėjas neturėtų objektyvių galimybių įvykdyti ginčijamą įsakymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties dalimi prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą nurodęs, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų.

Teismas bylos dokumentais nustatė, kad pareiškėjas teismui ginčija Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 4-878, kuriuo projekto „Vilniaus „Ąžuolyno“ pagrindinės mokyklos pastato (duomenys neskelbtini), energijos vartojimo efektyvumo didinimas“ išlaidų suma - 166 304,22 Lt - Europos Sąjungos finansinės paramos lėšos - pripažintos netinkamomis finansuoti išlaidomis ir nurodyta pareiškėjui (projekto vykdytojui) per 60 kalendorinių dienų nuo šio įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti išmokėtų lėšų dalį 166 304,22 Lt - Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų į Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos sąskaitą.

Be to, ginčijamo įsakymo 2.2 punkte nurodyta, kad už kiekvieną uždelstą dieną, jei vykdytojas vėluoja grąžinti lėšas, - projekto vykdytojas moka 0,03 dydžio procento delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Kaip matyti, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo yra susiję su paskirtos sankcijos įvykdymo sunkumais, skundžiamo įsakymo neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui ir jo vykdomai veiklai. Pareiškėjas paaiškino, jog jis neturi piniginių lėšų, iš kurių galėtų grąžinti skundžiamame įsakyme nurodytą paramos dalį, tačiau šiuo aspektu teismas pabrėžė, jog pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę skundžiamame įsakyme nurodytos paramos grąžinimas būtų sustabdytas tik laikinai, t. y. iki administracinės bylos išnagrinėjimo, ir, pareiškėjui priėmus nepalankų teismo sprendimą, jis vis tiek būtų priverstas grąžinti nurodytą paramos sumą.

Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo esamą finansinę padėtį, todėl byloje nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės vykdyti savo veiklos ar taps nemokus. Taigi teismas padarė išvadą, kad dalies Europos Sąjungos finansinės paramos grąžinimas šiuo atveju nereiškia, jog nebus galima įvykdyti pareiškėjui palankaus sprendimo ar jo įvykdymas pasunkės. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors teismas negali viešojo administravimo subjektams uždrausti vykdyti jiems suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus, manytina, jog atsakovas žinodamas apie pareiškėjo keliamus reikalavimus turėtų įvertinti riziką priimant atitinkamus sprendimus dėl finansavimo lėšų paskirstymo, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą nebūtų užkirstas kelias pareiškėjui susigrąžinti atitinkamą Europos Sąjungos finansinės paramos sumą.

Palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamo įsakymo kilusi žala galėtų būti atlyginta Civilinio kodekso numatytomis sąlygomis. Taigi, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra.

III. Pareiškėjas Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti LR ūkio ministro 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 4-878 „Dėl lėšų, išmokėtų projekto Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-04-039 vykdytojai Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijai, grąžinimo“ galiojimą, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindas yra ne tik būsimo teismo sprendimas įvykdymo negalimumas (kaip išimtinė ir vienintelė aplinkybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę), bet, aiškinant ABTĮ 71 straipsnio nuostatas, teismui užtenka nustatyti aplinkybę, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Nors pirmosios instancijos teismas nutartyje ir nurodė aptartą LVAT praktiką, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, tačiau konkrečiai pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nevertino ir skundžiamos nutarties nemotyvavo LVAT praktikos kontekste.

Pareiškėjas prašė taikyti aiškiai apibrėžtą ir konkrečią reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.), kurios taikymas yra išimtinai susijęs su administracinės bylos dalyku ir turi įtakos pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams. Pareiškėjas, prašydamas taikyti šioje konkrečioje administracinėje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonę, įvertino ir teismui pagrindė faktinį reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pagrindą, kurio teismas neįvertino ir todėl priėmė nepagrįstą nutartį. Skundžiamame įsakyme pareiškėjui yra suformuluoti konkretūs įpareigojimai, t. y. per 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo įsigaliojimo dienos grąžinti 166 304,22 Lt netinkamomis finansuoti pripažintas išlaidas į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (įsakymo 2.1 punktas), o už kiekvieną uždelstą dieną, jei vykdytojas vėluoja grąžinti lėšas, - sumokėti 0,03 dydžio procento delspinigius (įsakymo 2.2 punktas).

Taigi per ginčijamo įsakymo 2.1 punkte nurodytą terminą pareiškėjas turėtų pareigą į nurodytą Ūkio ministerijos sąskaitą grąžinti aukščiau nurodytą lėšų sumą. Nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, jis toliau privalės būti vykdomas, o tai pareiškėjui sukeltų neigiamas teisines pasekmes: būtų pažeistos biudžetinės įstaigos biudžeto vykdymo imperatyvios nuostatos (kadangi pareiškėjas negali kitoms programos skirtomis finansuoti lėšomis vykdyti ginčijamo įsakymo; be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 785 patvirtintą Mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką draudžiama mokinio krepšelio lėšas naudoti kitoms programoms nei ugdymo veiklai finansuoti), tai suponuotų naujų teisminių ginčų iškėlimą dėl tariamai neteisėtų lėšų grąžinimo (tokia situacija būtų neproporcinga ir neadekvati) bei didintų pareiškėjo nuostolius dėl netesybų (įsakymo 2.2 punktas), kadangi nustatytu terminu negrąžinus piniginių lėšų pareiškėjui būtų skaičiuojami delspinigiai.

Šio aplinkybės objektyviai patvirtina, kad palankaus teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas. Atkreipia dėmesį, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo metu vertinant įsakymo teisėtumą pats įsakymas bus įvykdytas nagrinėjant šią administracinę bylą, dar neišnagrinėjus ir nenustačius skundžiamo įsakymo teisėtumo klausimo. Pareiškėjas yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga ir kaip ribotos civilinės atsakomybės asmuo įgyvendina savivaldybės funkcijas (Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 str. 1 d.).

Biudžetinės įstaigos yra išlaikomos iš savivaldybių biudžetų asignavimų, o pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės (Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 str. 2 d.). Ugdymo įstaigų (taip pat ir pareiškėjo) finansavimas yra griežtai reglamentuotas teisės aktų nuostatomis.

Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus pareiškėjo veikla yra finansuojama dvejais finansavimo šaltiniais:

1. lėšomis mokinio krepšeliui finansuoti (Švietimo įstatymo 67 str.);

2. savivaldybės biudžeto lėšomis (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas). Kiekvieniems finansiniams metams ugdymo įstaigai (šiuo atveju ir pareiškėjui) yra parengiama veiklos programos sąmata. Kaip matyti iš 2013 m. Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos programos sąmatos (pagal savivaldybės biudžeto lėšas ir lėšas mokinio krepšeliui finansuoti), pareiškėjui 2013 m. buvo skirtas atitinkamas lėšų dydis atskiroms veikloms finansuoti (darbo užmokesčiui ir socialiniam draudimui sumokėti, padengti ryšių, komunalinių paslaugų mokesčius, užtikrinti mokyklos veiklai reikalingų spaudinių, techninės įrangos įsigijimą, mokytojų kvalifikacijos kėlimo įgyvendinimui - sąmata vertinama pagal atskirus sąmatos straipsnių pavadinimus).

Pagal 2013 m. programos sąmatą didžioji skirtų lėšų dalis (93 proc.) yra skirta mokyklos darbuotojų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo mokesčių apmokėjimui. Pažymi, kad tvirtinant 2013 m. asignavimus, skirtus pareiškėjui, nebuvo numatytos ginčijamu įsakymu grąžintinos lėšos (166 304,22 Lt), kadangi nebuvo nei teisinio, nei faktinio poreikio (šią aplinkybę patvirtina 2013 m. Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos programos sąmata). Todėl nesustabdžius įsakymo galiojimo iki bus išnagrinėta ši administracinė byla, pareiškėjas neturi objektyvių galimybių įvykdyti 2013 m. spalio 3 d.

įsakymą Nr. 4-878 nustatytais terminais, o tai neproporcingai pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus, kadangi atsakovas ginčijamo įsakymo pagrindu skaičiuoja delspinigius. Tokia situacija yra ydinga, kadangi pareiškėjas naudodamasis teise į teisminę gynybą, patirs nuostolius per netesybų institutą. Nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo, atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 12 punktu, įgytų subjektinę teisę grąžintinas lėšas išsiieškoti iš pareiškėjo teismine tvarka ir pradėti priverstinį minėtų lėšų išieškojimo vykdymą.

Tuo tarpu teismui patenkinus pareiškėjo skundą ir priėmus palankų sprendimą šioje byloje, turėtų būti pradėta nauja procedūra dėl pareiškėjo sumokėtų lėšų grąžinimo. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismas netinkamai įvertino ginčijamu įsakymu bei teisės aktais atsakovui suteiktų teisių apimtį bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, t. y. piniginių lėšų išieškojimo procedūrą. Pareiškėjo manymu, yra faktinis ir teisinis pagrindas pritaikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kuri yra adekvati siekiamam tikslui.

Teismas, nagrinėdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nevertino, kokie yra galimi ginčijamo įsakymo palikimo galioti padariniai ir ar šie padariniai nebus sunkiai pašalinami (LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012). Dėl šių aplinkybių teismo argumentas, kad palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamo įsakymo kilusi žala galėtų būti atlyginta Civilinio kodekso numatytomis sąlygomis, yra nepagrįstas, kadangi tai būtų neproporcinga ir neadekvatu reikalavimo užtikrinimo priemonėmis siekiamiems tikslams.

Taip pat pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesukels neigiamų pasekmių atsakovui. Tokia išvada darytina, įvertinus aplinkybę, kad ginčijamas įsakymas yra priimtas daugiau kaip po trijų metų nuo vykdyto viešojo pirkimo (2010 m. kovo - gegužės mėn.), dėl kurio tariamai netinkamo įgyvendinimo pareiškėjas įpareigotas grąžinti netinkamomis finansuoti pripažintas lėšas. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad skundžiamo atsakovo įsakymo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta administracinė byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo įsakymo nevykdymas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsakovas nurodo, kad pagal LVAT praktiką, realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Taigi pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės yra daugiau susijusios su skundžiamo sprendinio neigiamomis pasekmėmis pačiam pareiškėjui ir jo vykdomai veiklai, nei su realiomis grėsmėmis, jog teismo priimto sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, galimybe.

Pagal LVAT praktiką, galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Be to, siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atkreipia dėmesį, kad pagal Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Taisyklės), 13 punktą „Projekto vykdytojui teisės aktuose nustatyta tvarka sprendimą apskundus teismui ar kitai kompetentingai institucijai, skolos išieškojimo perdavimas <...> Turto bankui stabdomas, iki bus išspręstas ginčas ir dėl jo įsiteisės teismo sprendimas ar teismo nutartis arba kompetentinga institucija išnagrinės projekto vykdytojo skundą ir priims dėl jo atitinkamą sprendimą.

Ūkio ministerija, vadovaudamasi Taisyklių 13 punktu, turi sustabdyti skolos išieškojimo perdavimo procedūrą „iki bus išspręstas ginčas ir dėl jo įsiteisės teismo sprendimas ar teismo nutartis“, todėl nėra jokios realios grėsmės, jog teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, nes skundžiamame sprendime nurodytos sumos išieškojimas turi būti sustabdytas ir be reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, vadovaujantis Taisyklių 13 punktu.

Be to, pabrėžtina, jog, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, skundžiamame sprendime nurodytos sumos grąžinimas (kaip ir pagal Taisykles) būtų sustabdytas tik laikinai, t. y. iki administracinės bylos išnagrinėjimo, ir, teismui priėmus nepalankų sprendimą pareiškėjui, jis vis tiek privalėtų grąžinti skundžiamame sprendime nurodytą grąžintinų lėšų sumą. Todėl teismas pagrįstai nutarė atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo patenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bei išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atskirajame skunde Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazija pateikė išsamius argumentus apie objektyvų šio įpareigojimo negalimumą įvykdyti, o tai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo priemonių taikymo. Teismas, nagrinėdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turėjo įvertinti, kokie yra galimi ginčijamo įsakymo nesustabdymo padariniai ir ar šie padariniai nebus sunkiai pašalinami. Tokia situacija būtų neproporcinga ir neadekvati reikalavimo užtikrinimo priemonėmis siekiamiems tikslams. Be to, viešoji įstaiga „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2013 m. birželio 3 d. parengė Pažeidimo tyrimo išvadą Nr. VP3-3.4-ŪM-03-V-04-039/IT02, 2013 m. birželio 6 d. šis sprendimas buvo priimtas bei su 2013 m. birželio 7 d. lydraščiu Nr. R4-6674(13.1.5) „Dėl nustatyto Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimo (projekto kodas Nr. VP3-3.4-UM-03-V-04-039)“ išsiųstas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai. Tuo tarpu LR ūkio ministro įsakymas buvo priimtas tik 2013 m. spalio 3 d., t. y. daugiau nei po keturių mėnesių. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pareiškėjas tinkamai įvertino prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, pagrindė nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, todėl pagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo proporcingumą ir adekvatumą (LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Pažymi, jog šiame atsiliepime pateikiama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto savivaldybės pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti sprendimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. stabdyti atsakovo priimtų įsakymų vykdymą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skundžiamo teisės akto vykdymas labai apsunkintų pareiškėjo veiklą: pareiškėjas nėra pelno siekianti organizacija, todėl neturi lėšų, skirtų reikalaujamai sumai grąžinti. Visas pajamas pareiškėjas gauna tik tiesioginei veiklai vykdyti. Pareiškėjas, norėdamas atsakovui grąžinti reikalaujamas lėšas, privalėtų kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama skirti reikiamą dydį lėšų. Vilniaus miesto savivaldybės taryba privalėtų patvirtinti 2013 metų savivaldybės biudžetą bei numatyti išlaidas Investicijų programoje perskirstant lėšas, t. y. reikiamo lėšų dydžio dalimi sumažinti išlaidas kažkurio konkretaus objekto poreikiui, bei sukuriant naują eilutę pareiškėjo reikmėms. Visos šios procedūros turėtų būti atliktos ir tuo atveju, jei byloje būtų priimtas sprendimas panaikinti įsakymus ar sumažinti įsakymuose nurodytų reikalaujamų grąžinti išlaidų sumą. Nagrinėjamoje byloje žalos įrodymas būtų sudėtingas. Kadangi gimnazijos administracijos darbuotojai kartu vykdo ir ugdymo veiklą, toks apsunkinimas neigiamai atsilieptų tiesioginei gimnazijos veiklai. Tokiu būdu būtų pažeidžiami viešieji interesai į kokybišką ugdymą ir ugdymo proceso organizavimą. Pareiškėjui grąžinus lėšas, atsakovas jas paskirstytų kitiems projektams. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos 2007-2013 metų paramos laikotarpis jau baigiasi, o finansavimo ir administravimo sutartys gali būti sudaromos iki 2013 m. gruodžio 31 d., atsakovas sieks sudaryti finansavimo ir administravimo sutartis kuo greičiau. Dėl šios priežasties teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą gali tiesiog nelikti nepaskirtų lėšų. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad yra tikslinga stabdyti skundžiamo teisės akto vykdymą tam, kad abiejų šalių interesai būtų apsaugoti, o jų pusiausvyra nepažeista. Įvertinus nurodytas aplinkybes žalos proporcingumo aspektu, darytina išvada, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas sukeltų didesnę žalą, nei jų pritaikymas, be to, pritaikius šias priemones, būtų apsaugotas viešasis interesas ir užtikrintas galbūt pareiškėjui palankaus sprendimo sklandus įgyvendinimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga Lietuvos verslo paramos agentūra atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, jog vienokio ar kitokio teismo sprendimo įvykdymas būtų negalimas ar apsunkintas. Pareiškėjo pateikti argumentai yra susiję su LR ūkio ministro įsakymo vykdymu, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu ir negalimumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 4-878 galiojimą. Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą atmetė.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012, kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas nurodo argumentus, susijusius su ginčijamo įsakymo įvykdymo sunkumais, jo neigiamomis pasekmėmis Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog viena iš aplinkybių, kuri gali turėti esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktui taikyti, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Teismas nurodė, jog, kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (žr., LVAT 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008, 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Pareiškėjas siekdamas pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą pateikė 2013 m. Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos programos sąmatą, kurioje nurodytas jo biudžeto paskirstymas 2013 metams, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo finansinę padėtį. Todėl nagrinėjamu atveju byloje nėra pagrindo teigti, jog skundžiamo įsakymo vykdymas pareiškėjui gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, pareiškėjui galėtų atsirasti sunkios pasekmės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog dalies Europos Sąjungos finansinės paramos grąžinimas nereiškia, jog nebus galima įvykdyti pareiškėjui palankaus sprendimo ar jo įvykdymas pasunkės.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (bylos Nr. AS502-177/2008, AS442-314/2008), kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad tariamai neteisėtų lėšų grąžinimas suponuotų naujų teisminių ginčų iškėlimą, negali būti pagrindas patenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi bei įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius