2K-367/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–367/2014

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00209-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį teisės dirbti valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens darbą atėmimu vieneriems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu Ž. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko apeliacinis skundas atmestas; Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendis pakeistas patikslinant veikos padarymo laiką – nustatant, kad ji padaryta apie 16.45 val.; kita šio nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. P. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) patruliu, 2011 m. birželio 19 d., apie 16.45 val., prie prekybos centro „Iki“, esančio Kaune, Jonavos g. 3, provokavo duoti ir tiesiogiai priėmė 40 Lt kyšį iš S. G. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad S. G. padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą (toliau – KET), numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnio 2 dalyje (ištisinės eismo skiriamosios juostos kirtimas), nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta administracinė nuobauda.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. P. ir jo gynėjas advokatas M. Liatukas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį ir bylą J. P. nutraukti.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismų procesiniai sprendimai priimti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nepašalino byloje esančių prieštaravimų, kuriuos nepagrįstai vertino kaip neesminius, rėmėsi vien tik liudytojo S. G. ir jo sutuoktinės A. U.–G. parodymais, įrodymus vertino vienpusiškai, paviršutiniškai, nepalygino tarpusavyje visų duomenų, nenurodė iš esmės jokių įtikinamų motyvų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais, o kitus – atmetė, motyvuotai nepaneigė kaltinimui prieštaraujančių duomenų. Taip teismai nepaisė įstatymo reikalavimo įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, taip pat draudimų remtis prielaidomis (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009), apkaltinamąjį nuosprendį grįsti tik nukentėjusio asmens parodymais, jei jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai (BPK 301 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, neatsakė į visus esminius argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai). Atmesdamas kasatorių apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais įrodymais ir tais pačiais motyvais, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto J. P. nuteisimo, neišdėstė visų įrodymų analizės, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų niekaip neaptarė priimtoje nutartyje.

Argumentuodami BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai iš esmės rėmėsi vienintelio liudytojo S. G. parodymais, jog J. P. provokavo duoti ir priėmė iš jo kyšį. Tačiau teismai neįvertino liudytojo S. G. parodymų patikimumo aspektu, nors tai yra būtina sąlyga norint išvengti neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Šių duomenų patikimumas buvo tikrinamas vieninteliu aspektu – vertinant liudytojo parodymų nuoseklumą, tačiau toks metodas yra vienpusiškas. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma.

Kasatoriai pažymi, kad įvykio aplinkybių niekas iš pašalinių asmenų nematė; pinigai pas J. P. nerasti; ant S. G. pateiktų neaiškios kilmės banknotų J. P. pirštų antspaudų nėra; nenustatyta, kas J. P. perdavė informaciją apie S. G. ketinimą rašyti pareiškimą; S. G. ir A. U.–G. neatpažino J. P., kai kasatorius jiems buvo parodytas atpažinti pagal nuotrauką; liudytojo A. Č. parodymai, kad jis ir J. P. nebuvo sustoję (duomenys neskelbtini) ir užsukę į (duomenys neskelbtini) PK, nepaneigti; nepaneigti ir liudytojos D. R. parodymai, kad ji apie 17.00 val. Nemuno krantinėje buvo sutikusi J. P. Be to, nuteistasis nuosekliai teigė, kad S. G. neprovokavo ir jokiais kitais būdais nedavė suprasti, kad jis yra padaręs pažeidimą ir kad siekdamas išvengti administracinės atsakomybės turi duoti kyšį (T. 1, b. l. 135, 136).

Liudytojas A. Č. paliudijo, kad nesakė J. P., jog S. G. būtų padaręs kokį nors pažeidimą. Šis liudytojas patvirtino, kad S. G. buvo sustabdytas ne dėl pažeidimo, bet kilus įtarimui dėl nestabilaus vairavimo ir į policijos automobilį S. G. buvo pakviestas ne siekiant surašyti administracinį teisės pažeidimų protokolą, o įsitikinti vairuotojo blaivumu bei tuo, ar S. G. turi visus privalomus transporto priemonės dokumentus, nes A. Č. paprašius S. G. nesugebėjo jų visų iš karto pateikti, o tai sukėlė pareigūnui įtarimą.

Kasatorių nuomone, esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonių dėl S. G. parodymų patikimumo, o kartu ir dėl J. P. kaltės įrodytumo. Jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pinigų J. P. perdavimo, vėliau – jų grąžinimo faktą, išskyrus vien tik kaltinimo liudytojų prieštaringus parodymus, nėra, prieštaravimai nepašalinti, be to, tinkamai nemotyvuota, kodėl jie vieninteliai teisingi, patikimi ir objektyvūs. Teismai liudytojų S. G. ir jo žmonos A. U.–G. parodymus vertino kaip nuoseklius, visiškai nekreipiant dėmesio į jų prieštaravimus.

Antai S. G. nurodė, kad jo duomenis J. P. tikrino automobilyje prisijungdamas prie policijos duomenų bazės, nors bylos medžiaga patvirtina, jog J. P. S. G. duomenų netikrino (2012 m. gegužės 9 d. Policijos departamento raštas Nr. 5-10-S-106). Taip pat liudytojai S. G. ir A. U.–G. skirtingai nurodė aplinkybes dėl pinigų perdavimo. A. U.–G. parodė, kad pinigai buvo numesti pavarų svirties zonoje ir būtent ji paėmė pinigus (2012 m. rugpjūčio 17 d. teisiamojo posėdžio protokolas, p. 8), tačiau S. G. parodė, kad pinigai buvo numesti jam ant kelių ir pinigus paėmė jis (T. 1, b. l. 3, 25, 140).

Taigi liudytojai akivaizdžiai painiojosi savo parodymuose, skirtingai nurodė esmines aplinkybes ir tai sudarė pagrindą apskritai abejoti jų parodymų patikimumu. Be to, viso proceso metu nebuvo tiriamos esminę reikšmę turinčios bylos aplinkybės, t. y. kaip J. P. galėjo sužinoti, jog S. G. ketina rašyti pareiškimą ir kodėl ant S. G. pateiktų pinigų nebuvo J. P. pirštų antspaudų. J. P. jokio kyšio neprovokavo duoti ir jokio kyšio neėmė, todėl jam nebuvo reikalo ieškoti S. G. ir to jis nedarė, o norėdamas tai padaryti, objektyviai negalėjo žinoti apie S. G. ketinimus rašyti pareiškimą.

Šių esminių aplinkybių teismai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Tai, kad, pasak liudytojo S. G., J. P. priėmė kyšį, o vėliau esą sužinojęs (nors byloje nenustatyta iš ko ir kaip), kad jis (S. G.) ketina rašyti pareiškimą, nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir grąžino pinigus, yra ne faktai, o prielaidos, kuriomis teismai grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi teismai neatliko visų privalomų veiksmų siekiant pašalinti bet kokius prieštaravimus vertinant įrodymų pakankamumą, kartu ir grindžiant galutines teismo išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo.

Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad kasatorius būtų gavęs kokius nors pinigus iš S. G. ir juos grąžinęs. Šis teismas taip pat visiškai netyrė ir nevertino J. P. parodymų bei nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta tik liudytojo S. G. parodymus. Vien tik liudytojo parodymų akcentavimas, nenustačius kitų esminių aplinkybių bei nepateikus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų teisinio vertinimo, pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta ir dėl apeliaciniame skunde išdėstytų pirmosios instancijos teismo BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo, t. y. kad teismas visiškai netyrė nė vieno inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio, nesurašė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, o svarbiausia – nenurodė, ką nustatė, kokie nusikalstamos veikos sudėties požymiai laikytini įrodytais. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos esminius argumentus neatsakė ir apsiribojo bendromis frazėmis. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė ir nepaneigė tos aplinkybės, kad kaltinime nurodytas J. P. veikos mechanizmas reiškėsi jam tiesiogiai veikiant su Ž. K., tačiau nenustačius Ž. K. kaltų veiksmų (prokuroras dėl to atsiėmė kaltinimą (T. 1, b. l. 21, 22), neliko pagrindo ir J. P. kaltų veiksmų konstatavimui.

Taip pat, kasatorių nuomone, teismai netinkamai pritaikė BK 225 straipsnio 4 dalį. Teismai J. P. veiką kvalifikavo pagal šį straipsnį, nepaisydami to, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų apie šios veikos objektyviuosius požymius. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad kasatorius būtų gavęs kokius nors pinigus iš S. G., vėliau juos grąžinęs ir kad jis būtų žinojęs, jog S. G. padarė KET pažeidimą (liudytojas A. Č. nesakė, kad S. G. ką nors pažeidė). Be to, teismai nenustatė konkretaus S. G. padaryto KET pažeidimo, kuris būtų lėmęs neteisėtą J. P. veikimą ar neveikimą paimant už tai iš liudytojo atlygį, todėl nėra nusikalstamos veikos, aprašytos BK 225 straipsnio 4 dalyje, objektyviojo požymio, atitinkamai – ir tiesioginės tyčios nusikalsti pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras G. I. atsiliepimu prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo, prokuroras pirmiausia atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, nustatytas BPK 369, 376 straipsniuose, kurios reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Dėl to proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad bylos proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2013). Liudytojų parodymų pagrįstumo vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas, nes tai susiję su faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nustatymu.

Taip pat, prokuroro nuomone, teismai, vertindami bylos duomenis, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų, nes teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus aplinkybes. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė tik S. G. ir jo sutuoktinės A. U.-G. parodymais. Aplinkybę, kad J. P. provokavo duoti kyšį ir tiesiogiai jį paėmė už tai, kad S. G. nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl kirstos ištisinės eismo skiriamosios juostos, liudija ne tik šių asmenų parodymai, bet ir S. G. pareiškimas Specialiųjų tyrimų tarnybai, skambučių išklotinės, informacija apie registruotus įvykius telefonu, liudytojų G.

V., R. K., specialaus liudytojo A. Č. parodymai. Šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir esminėmis detalėmis vieni kitus atitinka, be to, jų analizė atlikta ne atskirai nuo kitų byloje turimų duomenų, o priešingai – lyginant juos su visa turima medžiaga, ir šiuo atveju surinkti duomenys yra pakankami pagrįsti J. P. inkriminuotos BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo faktą. Priešingai kasatoriaus teiginiams, teismai yra aptarę ir išanalizavę provokavimo duoti kyšį, jo paėmimo ir galiausiai pinigų grąžinimo S. G., šiam atvykus prie (duomenys neskelbtini) PK, mechanizmą, kurį pagrindžia ne tik nukentėjusiojo S. G. ir jo sutuoktinės parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys.

Teismai pagrįstai konstatavo, kad J. P. apie S. G. ketinimus telefonu informavo (duomenys neskelbtini) postinis Ž. K. Teismai taip pat yra įvertinę aplinkybę dėl J. P. pirštų antspaudų nebuvimo ant pinigų, kuri negali būti laikoma prieštaraujanti kaltinimui. Specialisto išvadoje Nr. 453 nustatyta, kad rankų pėdsakai, aptikti ant trijų piniginių kupiūrų, kurias pateikė S. G., asmens identifikavimui netinka. Tai reiškia, kad nėra galimybės nustatyti, kas buvo paėmęs tuos pinigus, bet tai nepaneigia aplinkybės, jog juos buvo paėmęs J.

P. Faktą, kad būnant automobilyje J. P. buvo prisijungęs prie duomenų bazės, patvirtinančių duomenų (be S. G. parodymų) byloje nėra ir negali būti, nes duomenų tvarkymo veiksmai pradėti registruoti tik nuo 2011 m. gruodžio 13 d., o veika padaryta 2011 m. birželio 19 d. (tą patvirtina Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. 5-10-S-318). Prokuroro teigimu, nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl S. G. bei A. U.-G. parodymų prieštaravimų, kurių, anot kasatoriaus, teismas nepašalino. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje teisingai pažymėjo, kad J.

P. pinigų grąžinimo aplinkybės, nurodytos liudytojo S. G. ir jo žmonos liudytojos A. U.-G., ne tik kad neprieštarauja viena kitai, bet ir negali būti laikomos nesutapimais. Šių liudytojų nurodytos pinigų grąžinimo vietos yra bene identiškos, be to, ši vieta neturi jokios reikšmės pačios veikos kvalifikavimui, nes kyšis jau buvo paimtas ir veika buvo padaryta, taigi pinigų grąžinimas, juolab jų grąžinimo būdas, reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prokuroras daro išvadą, kad abiejų instancijų teismų išvados įrodymų vertinimo klausimu yra pagrįstos ir teisingos.

Atsiliepime taip pat teigiama, kad byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Pagal BK 225 straipsnio 4 dalį provokavimu duoti kyšį pripažįstami ir tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai ar kalbos, kurie asmeniui aiškiai leidžia suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (arba neveikiama) priešingai jo interesams. Kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Pasak prokuroro, byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. P. veika pasireiškė provokacija duoti kyšį ir jo paėmimu už neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus. Prokuroras nesutinka su kasaciniame skunde dėstoma pozicija, kad šiuo atveju privalu nurodyti, jog kyšį davęs asmuo, t. y. S. G., padarė konkretų administracinį teisės pažeidimą ir dėl to turėjo būti surašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, tačiau pažeidimas nebuvo užfiksuotas. Pagal teismų praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 225 straipsnio 4 dalį taikyti jokios reikšmės neturi tai, kaip būtų pasibaigusi kyšį davusio asmens byla dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, jei nuteistasis kyšį davusiam asmeniui būtų surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012), taip pat nesvarbu, ar buvo objektyvus pagrindas surašyti tokį protokolą, ar ne. Esminė aplinkybė – kad kyšį siūlantis asmuo tai darytų manydamas, jog jam tikrai gresia administracinė atsakomybė. Remiantis bylos duomenimis, S. G. buvo leista suprasti, kad jis yra padaręs pažeidimą ir kad administracinės atsakomybės gali išvengti už atlygį J. P., t. y. kad J. P. veiks neteisėtai nefiksuodamas padarytų pažeidimų, jeigu už pareigos traukti pažeidėją atsakomybėn nevykdymą bus duotas kyšis.

Nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato M. Liatuko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 225 straipsnio 4 dalį

Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad skundžiamas nuteistajam J. P. inkriminuotos veikos, kvalifikuotos pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, įrodytumas, su tuo siejami ir teismų padaryti esminiai BPK reikalavimų pažeidimai bei netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. patikrina, ar teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Taigi kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo jų nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja – tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to įrodinėjimo procese padarytais pažeidimais grindžiamas kasacinis skundas visiškai ar iš dalies gali būti tenkinamas tik nustačius, kad renkant, tiriant ar vertinant įrodymus buvo iš esmės nesilaikoma BPK nustatytų taisyklių. Su tokio pobūdžio pažeidimais nesusieta kasatoriaus nuomonė, kad įrodymai įvertinti netinkamai, kad nepakanka įrodymų kaltei pagrįsti, kad teismų darytos išvados yra neteisingos ir pan., nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti.

Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl neteisingai teismų atlikto įrodymų vertinimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo yra nepagrįsti. Tai, kad J. P. provokavo duoti kyšį ir paėmė jį iš S. G. už jo administracinio teisės pažeidimo neužfiksavimą, įrodyta byloje teisėtai gautų, teisme tiesiogiai ištirtų, patikrintų ir įvertintų įrodymų visuma, būtent: liudytojų S. G., A. U.–G., G. V., R. K., A. Č., išteisintojo Ž. K. parodymais, rašytine bylos medžiaga – 2011 m. birželio 20 d. protokolu–pareiškimu Nr. 9.7-08-22, daiktų apžiūros, akistatų protokoluose užfiksuotais duomenimis, skambučių išklotinėmis, informacija apie registruotus įvykius telefonu ir kita bylos medžiaga. Teismas pateikė motyvuotas išvadas, kad liudytojų S. G. ir A. U.–G. parodymai bylos proceso metu buvo nuoseklūs, logiški, išsamūs ir dėl esminių aplinkybių nesiskyrė, kad juos patvirtino, papildė ir jiems neprieštaravo kitų liudytojų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, visi jie tarpusavyje sutapo, taigi sudarė logišką ir vientisą įrodymų visumą, tuo tarpu J. P. paaiškinimų nepatvirtino jokie patikimi bylos duomenys, jie prieštaravo kitiems įrodymams. Nesutikti su teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

Pažymėtina, kad visos nuteistojo ir jo gynėjo kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl bylos duomenų ištyrimo išsamumo ir jų vertinimo pagrįstumo iš esmės atkartoja jų apeliacinio skundo argumentus, į kuriuos detaliai atsakė apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs žemesnės instancijos teismo įrodymų vertinimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nors pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas išdėstytas lakoniškai, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad tiek nuteistojo J. P. paaiškinimai, jog jis neprovokavo duoti ir neėmė kyšio, tiek visi kiti reikšmingi bylos duomenys buvo išsamiai išanalizuoti, patikrinti ir dėl jų vertinimo motyvuotai pasisakyta, nepaliekant jokių protingų abejonių ir prieštaravimų. Kasatorių teiginiai, kad kaltinimui prieštaraujantys bylos duomenys liko nepaneigti, kad teismų išvados dėl J. P. kaltumo pagrįstos tik prieštaringais liudytojų S. G., A. U.–G. parodymais, kad nebuvo ištirtos esminę reikšmę turinčios bylos aplinkybės, remtasi prielaidomis, nepatikrintas įrodymų patikimumas, yra deklaratyvūs, nes akivaizdžiai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Tai, kad, kasatorių subjektyviu vertinimu, teismai dėl bylos įrodymų turėjo padaryti kitokias išvadas, nereiškia, jog teismai nesilaikė BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.

Kasaciniame skunde BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimas grindžiamas klaidingu šios normos interpretavimu, nurodant, kad šis įstatymas draudžia priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtis tik nukentėjusio asmens parodymais, jeigu jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį draudžiama apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų (ar liudytojų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Kita vertus, nagrinėjamu atveju ši norma neaktuali, nes byloje nėra asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, be to, J. P. kaltė dėl kyšininkavimo pagrįsta ne tik liudytojų (kuriems anonimiškumas netaikytas) parodymais, bet ir kita bylos medžiaga.

Kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas kvalifikuojant J. P. veiksmus pagal BK 225 straipsnio 4 dalį, tačiau skundo argumentai iš esmės siejami ne su materialiosios teisės pažeidimais, o su įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo klausimais, dėl kurių išsprendimo, kaip nurodyta pirmiau, nėra teisinio pagrindo abejoti.

Šioje byloje J. P. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas provokavo duoti ir tiesiogiai priėmė 40 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Provokavimas duoti kyšį – tai tam tikras netiesioginis kito asmens skatinimas duoti kyšį. Teismų praktikoje provokavimu duoti kyšį pripažįstami ir tokie valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmai ar kalbos, kurie asmeniui aiškiai leidžia suprasti, kad kol nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (arba neveikiama) priešingai jo interesams. Kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–507/2008).

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai tinkamai taikė BK 225 straipsnio 4 dalį provokavimu pripažindami J. P. elgesį, kai jis vengė atsakinėti į liudytojo S. G. klausimus, ar pareigūnas gali už padarytą KET pažeidimą neskirti baudos ir apsiriboti įspėjimu, po to užuominomis teigė: „kalbėkime vyriškai“, „arba kalbame arba rašome“, o liudytojui užsiminus, kad pareigūnai ne kyšių imti susirinko, truputį patylėjęs pasakė „supratau“ ir toliau pildė protokolą. S. G. nurodžius, kad jis supranta, apie ką kalbama, J. P. atitraukė rašiklį nuo dokumento ir padėjo S. G. dokumentus ant automobilio priekinės panelės, o kai S. G. iš piniginės ištraukė 30 Lt, J. P. veido išraiška parodė, kad tiek pinigų nepakanka. Parodžius dar 10 Lt, jis linktelėjo, kad pakaks, ir parodė vietą automobilyje, kur šiuos pinigus padėti, toliau administracinio teisės pažeidimo protokolo neberašė ir iš karto atidavė dokumentus S. G., palinkėdamas jam gero kelio. Pagal teismų padarytas išvadas J. P. aiškiai matė tiek pinigus (dėl kurių sumos derėjosi), tiek ir vietą tarnybiniame automobilyje, kur nurodė S. G. juos padėti ir šis tą padarė, taigi priėmė iš jo 40 Lt kyšį. Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, aprašyti J. P. veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti kaip provokavimas duoti kyšį ir kyšio paėmimas.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad J. P. veiksmuose nėra BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes nenustatyta, kokį KET pažeidimą, lėmusį J. P. neteisėtą veikimą, padarė S. G. Visų pirma pažymėtina, kad iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, jog priežastis, dėl kurios buvo provokuojama duoti ir priimtas kyšis, buvo S. G. padarytas KET pažeidimas kertant ištisinę eismo skiriamąją juostą, už kurio padarymą atsakomybė nustatyta ATPK 1241 straipsnio 2 dalyje. Taigi kasatoriai neteisūs teigdami, kad neaišku, kokį KET pažeidimą galbūt padarė S. G. Iš bylos duomenų matyti, kad S. G. buvo paaiškintas jo padarytas KET pažeidimas ir gresianti nuobauda, leista suprasti, jog administracinės atsakomybės jis gali išvengti duodamas neteisėtą atlygį pareigūnui.

Nors byloje liko nenustatyta, kaip J. P. gavo informaciją, jog S. G. vyksta į policijos komisariatą rašyti pareiškimo dėl jo veiksmų, tai nebuvo kliūtis spręsti J. P. baudžiamosios atsakomybės klausimo. Pažymėtina, kad aplinkybės, kokiu būdu J. P. sužinojo šias aplinkybes, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnio 4 dalį. Pažymėtina ir tai, kad J. P. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su Ž. K., šie asmenys buvo kaltinami skirtingų nusikalstamų veikų padarymu, todėl kasatoriai klaidingai teigia, kad, nenustačius Ž. K. kaltų veiksmų, neliko pagrindo ir J. P. kaltumui konstatuoti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nustatę J. P. kaltumą padarius BK 225 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepadarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. P. ir jo gynėjo advokato Mariaus Liatuko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Olegas Fedosiukas