A-556-1002-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A556-1002/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02983-2012-0

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos

Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Gitanai

Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams

advokatei Aldonai Kondratavičienei ir Dominykui Kondratavičiui,

atsakovo atstovei Austėjai

Kurapkaitei,

trečiajam suinteresuotam asmeniui

V. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio

proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios

akcinės bendrovės „Baltic Agro“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ skundą

atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros

prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. Z. ir M. Š. dėl turtinės žalos

atlyginimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė

bendrovė „Baltic Agro“ (toliau – ir UAB „Baltic Agro, pareiškėjas, Bendrovė) skundu

kreipėsi į teismą (1 t., b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos

(toliau – ir Agentūra, NMA), priteisti 41 284,53 Lt nuostolių atlyginimo, 6

procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas

atstovavimo išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m.

kovo 29 d. antstolio L. G. kontorai buvo pateikti vykdyti

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduoti vykdomieji dokumentai Nr.

L-2-3949-171 dėl 56 870,07 Lt skolos ir Nr. 2-1449-734 dėl 57 131,66 Lt skolos

išieškojimo iš skolininko M. Š. trečiosios eilės

išieškotojui UAB „Baltic Agro“. Antstolis V. Z. 2012 m.

lapkričio 22 d. rašte Nr. 0137/07/12262 nurodė, kad vykdomajame procese buvo

realizuotas skolininkui M. Š. priklausantis nekilnojamasis

turtas ir taip dalis skolos padengta, o dėl likusios 31 923,24 Lt neišieškotos

skolos bei 9 361,29 Lt metinių palūkanų vykdymo procesas tęsiamas. 2008 m.

spalio 16 d. antstolis V. Z. vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/11299

priėmė patvarkymą dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko pinigines lėšas,

esančias pas kitus asmenis, kuris buvo adresuotas ir išsiųstas Agentūrai.

Patvarkyme buvo nurodyta, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso (toliau – ir CPK) 688 straipsnio nuostatomis, antstolis

areštuoja 44 136,57 Lt M. Š. mokėtinų piniginių lėšų,

esančių NMA žinioje, ir įpareigoja Agentūrą areštuotas lėšas pervesti į

antstolio kontoros depozitinę sąskaitą. NMA, nepaisydama privalomų antstolio

nurodymų, patvarkyme nurodytų veiksmų neįvykdė ir Agentūra 2008 m. lapkričio 6

d. raštu informavo antstolį, kad atsisako vykdyti teisėtą antstolio patvarkymą,

nes mano, jog antstoliai negali nukreipti išieškojimo į Agentūros mokamas

tiesioginių išmokų sumas. Agentūra nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2011 m. spalio

19 d. M. Š. neteisėtai išmokėjo 688 683,94 Lt paramos,

kadangi 44 136,57 Lt buvo areštuoti antstolio V. Z. M. Š. skolos likutis sudaro 41 284,53 Lt (31 923,24 Lt

neišieškota skola bei 9 361,29 Lt metinių palūkanų), skolininkas jokio turto

nebeturi bei ūkininko veiklos nebevykdo, todėl skola iš jo realiai nebegali

būti išieškota. Agentūra, nevykdydama antstolio V. Z. patvarkymo,

pažeidė CPK 585 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, neteisėtai

atsisakydama vykdyti galiojantį ir privalomą antstolio patvarkymą ir M. Š. priklausančių tiesioginių išmokų nepervesdama į

antstolio depozitinę sąskaitą. Pažymėjo, kad asmuo, gavęs antstolio patvarkymą,

gali patvarkyme nurodytus įpareigojimus vykdyti arba, nesutikdamas su antstolio

patvarkymu – skųsti jį teismui. Pats asmuo negali nuspręsti, ar toks

patvarkymas yra teisėtas, ar ne, taip pat jis negali savo nuožiūra atsisakyti

jį vykdyti. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika,

pažymėjo, kad negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs,

jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Agentūra 2011 m. lapkričio 2 d. rašte

Nr. BR6-(3.35)-9455 patvirtino, kad ji po 2008 m. spalio 16 d. antstolio

patvarkymo areštuoti lėšas priėmimo skolininkui M. Š. išmokėjo

688 683,94 Lt išmokų, iš kurių 360 458,73 yra tiesioginės išmokos. Jeigu

Agentūra būtų vykdžiusi antstolio patvarkymo įpareigojimus ir pervedusi

areštuotą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą, šie pinigai būtų buvę pervesti

UAB „Baltic Agro“, o vykdomoji byla būtų buvusi užbaigta. Teismo posėdyje

pareiškėjas papildomai nurodė, jog žala pareiškėjui atsirado ir dėl to, kad

antstoliui 2011 m. rugpjūčio 5 d. priėmus kitą patvarkymą dėl M.

Š. lėšų arešto, Agentūra M. Š. priklausiusias išmokas

užskaitė kaip galimas baudas. Be to, Agentūra, nors ir turėjo pareigą

išsiaiškinti, kad lėšos pervedamos į paramos gavėjo sąskaitą, to nepadarė ir

pervedė lėšas nežinomam asmeniui. Pažymėjo, kad senaties terminas turi būti

skaičiuojamas nuo tos dienos, kai antstolis gavo 2011 m. lapkričio 2 d. NMA

raštą į antstolio 2011 m. spalio 19 d. patvarkymą, kuriame nurodyta apie lėšų

M. Š. pervedimą.

3. Atsakovas Agentūra atsiliepime į

pareiškėjo skundą (I t., b. l. 13–15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad veikė

pagal teisės aktuose nustatytus įpareigojimus. Agentūra turėjo pareigą lėšas

išmokėti M. Š., nes jis buvo pateikęs paraiškas

tiesioginėms išmokoms bei paraišką paramai gauti pagal Kaimo plėtros 2004–2006

metų plano priemonę „Agrarinė aplinkosauga“ ir paraiškose nurodęs reikiamus

duomenis, pateikęs žemės plotų žemėlapius bei nurodęs banko sąskaitą, į kurią

Agentūra turėtų pervesti paramą. Tuo metu, kai M. Š. buvo

išmokėtos išmokos, taisyklės, leidžiančios nukreipti išieškojimą į Europos

Sąjungos ir Lietuvos nacionalinę paramą, nebuvo nustatytos teisės aktuose, taip

pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo bei aiškinimo praktikoje.

Pažymėjo, kad vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir

CK) 6.476 straipsniu, pagal kurį parama laikomas turto perdavimas konkrečiam

tikslui. Europos Sąjungos ar nacionalinės paramos lėšos, kurios skirtos ūkio

subjektams, buvo išmokamos pagal Europos Komisijos 2006 m. birželio 21 d.

reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio išsamias Europos Tarybos reglamento

(EB) Nr. 1290/2005 dėl mokėjimo agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei

Europos žemės ūkio garantinio fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai

sąskaitų patikrinimo ir patvirtinimo taikymo taisykles, o šiuose aktuose

nustatyta, kad Agentūra privalo užtikrinti, kad mokėjimai būtų mokami tik į

paramos prašytojui ar jo perėmėjui priklausančią banko sąskaitą. Teisės aktuose

nenustatyta galimybė tiesiogines ir kompensacines išmokas, skirtas paramos

gavėjui, pervesti jo kreditoriams ar tretiesiems asmenims. Teisės taikymo

taisyklė, jog Agentūra privalo lėšas išmokėti ir antstoliui, buvo suformuota

tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje

byloje Nr. 3K-3-32/2011, t. y. jau po to, kai parama M. Š. buvo

išmokėta. Pažymėjo, kad su skundu pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis

realiai patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Agentūros. Negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Pareiškėjo

prašomi priteisti tariamai patirti nuostoliai neatitinka CK 6.249 straipsnio 1

dalyje nurodytos sąvokos bei teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje suformuotų

žalos kriterijų, todėl Agentūros M. Š. išmokėta parama

negali būti laikoma pareiškėjo patirta žala. Žala, kurios reikalaujama, yra

kildinama iš UAB „Baltic Agro“ reikalavimo teisės į jos skolininką M. Š. Tiek prieš Agentūros sprendimą išmokėti lėšas paramos

gavėjui, tiek po paramos lėšų išmokėjimo į M. Š. nurodytą

sąskaitą UAB „Baltic Agro“ turėjo tą pačią subjektinę teisę reikalauti skolos

grąžinimo vykdymo procese ir ji nė kiek nepasikeitė. Pareiškėjas reikalavimo

teisės neprarado ir antstoliui suradus M. Š. turtą bei iš

jo išieškojus. Paaiškino, kad paramos lėšas išmokėjus tiesiogiai paramos

gavėjui, M. Š. įgijo turtą, į kurį antstolis V. Z. turėjo galimybę nukreipti išieškojimą. Antstolis,

areštuodamas M. Š. turtą, tiek jam pačiam, tiek bankams

privalėjo išsiųsti patvarkymus visas lėšas sąskaitose areštuoti. Patenkinus

pareiškėjo skundą, jis nepagrįstai praturtėtų, kadangi, atgavęs 41 284,53 Lt

sumą, išsaugotų subjektinę teisę šios 41 284,53 Lt dydžio skolos dalies

reikalauti iš M. Š. Vadovaudamasis CPK 631 straipsnio 1

dalies 2 punktu pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų,

jog išieškoti skolą iš skolininko M. Š. yra neįmanoma, t.

y. kad nėra turto ar pajamų, į kuriuos galbūt būtų įmanoma nukreipti

išieškojimą. Atkreipė dėmesį, kad, antstoliui priėmus vykdyti Vilniaus miesto 1

apylinkės teismo išduotus vykdomuosius dokumentus Nr. L-2-3949-171 dėl 56

870,07 Lt skolos išieškojimo ir Nr. 2-1449-734 dėl 57 131,66 Lt

skolos išieškojimo iš skolininko M. Š. trečios eilės išieškotojai

UAB „Baltic Agro“, pareiga susimokėti skolą buvo nustatyta skolininkui M. Š. Būtent skolininkas yra atsakingas už visos vykdomajame

dokumente nurodytos skolos apmokėjimą išieškotojui, o Agentūra šiuo atveju

neturėjo pareigos vykdyti prievolių už M. Š. NMA manymu,

tai, jog ji lėšas išmokėjo į M. Š. priklausančią sąskaitą,

iš esmės įrodo tik tai, kad antstolis V. Z. turėjo

galimybę ir privalėjo šias lėšas surasti, aprašyti ir areštuoti. Jeigu

antstolis to nepadarė, dėl pareiškėjo tariamai patirtos žalos galbūt atsakingas

jis, kredito įstaigos, kurios galbūt nevykdė antstolio patvarkymų areštuoti

sąskaitas, ir pats M. Š., kuris jam pervestas areštuotas

lėšas galbūt pasisavino ar iššvaistė, jeigu jų nepanaudojo įsiskolinimui

vykdomojoje byloje padengti. Agentūra ir valstybė negali būti atsakingos už

skolininko M. Š. nesąžiningumą ir jo neteisėtus ir

nesąžiningus veiksmus, nes būtent dėl jo neteisėtų veiksmų Bendrovė neatgavo

dalies skolos, dėl kurios pareiškė pretenzijas valstybei. Taigi tarp Agentūros

priimtų sprendimų išmokėti paramą M. Š. ir pareiškėjo

deklaruojamos žalos nėra priežastinio ryšio. Pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio

8 dalimi nurodytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas

reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Agentūra antstoliui V. Z. išsiuntė 2008 m. lapkričio 6 d. raštą Nr.

BR6-(2.30)-24981, kuriame nurodė, kad vykdyti 2008 m. spalio 16 d. patvarkymo

„Dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko pinigines lėšas, esančias pas kitus

asmenis“ vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/11299 negali. Taigi, pagal CK

1.127 straipsnio 1 dalį, būtent nuo sužinojimo apie minėtą Agentūros atsakymą

pareiškėjas galėjo realizuoti įstatymo nustatytą teisę pateikti teismui ieškinį

dėl žalos atlyginimo, tačiau skundą teismui pateikė tik 2012 m. lapkričio 23

d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo Agentūros išsiųsto atsakymo. UAB

„Baltic Agro“ yra praleidęs įstatymo imperatyviai nustatytą terminą skundui

paduoti, todėl skundas yra atmestinas. Teismo posėdyje atsakovas papildomai

paaiškino, kad lėšos buvo pervestos į M. Š. nurodytą

sąskaitą, kurios teisingumą jis patvirtino savo parašu. Agentūra neužklausia

bankų, kad patikrintų sąskaitų priklausomybę asmeniui.

II.

5. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (III t., b. l.

91–98) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas

nustatė, kad ginčas

šioje administracinėje byloje kilo dėl to, ar Nacionalinės mokėjimo agentūros

prie Žemės ūkio ministerijos darbuotojų veiksmai lėmė 41 284,53 Lt turtinės

žalos padarymą pareiškėjui. UAB „Baltic Agro“ keliamas reikalavimas dėl

procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš paminėtojo. Remdamasis byloje

esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 29 d.

antstoliui buvo pateikti vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išduoti

vykdomieji dokumentai Nr. L-2-3949-171 ir Nr. 2-1449-734 dėl 56 870,07 Lt bei

57 131,66 Lt skolos ir 6 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš

skolininko M. Š. trečiosios eilės išieškotojui UAB „Baltic

Agro“ (buvęs įmonės pavadinimas – UAB „Kemira GrowHow“). Vilniaus miesto 1

apylinkės teismo 2007 m. vasario 21 d. išduotas vykdomasis dokumentas Nr.

L-2-3949-171 buvo perduotas vykdyti antstoliui L. G.,

vykdomosios bylos Nr. 0006/07/00265 (antstolio V. Z. vykdomosios

bylos Nr. 0137/07/11299). 2007 m. balandžio 3 d. turto arešto aktu areštuotas M. Š. priklausantis turtas – žemės ūkio paskirties 12,88000

ha žemės sklypas, esantis (duomenys

neskelbtini),

žemės ūkio paskirties 3,7900 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir pastatas – arkinis garažas,

esantis (duomenys neskelbtini). 2007 m. balandžio 25 d. antstolio

patvarkymu paskirta areštuoto turto ekspertizė. 2007 m. gegužės 15 d.

patvarkymu turtas įvertintas sutinkamai su ekspertizės išvadomis, o 2007 m.

gegužės 29 d. pradėtos žemės sklypų varžytynių procedūros. 2007 m. liepos 5 d.

turto pardavimo iš varžytynių protokolu turtas buvo parduotas už 96 000 Lt,

tačiau 2007 m. rugpjūčio 6 d. patvarkymu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis,

nes pirkėjas nesumokėjo visos sumos, o išieškotojui pasiūlyta paimti

varžytynėse nenupirktą turtą. Pareiškėjas turtą paimti atsisakė ir prašė

skelbti pakartotines varžytynes. 2007 m. rugpjūčio 23 d. vykdomojoje byloje

pareiškėjo naudai buvo išieškota 4 688,08 Lt. 2007 m. rugsėjo 24 d. antstoliui L. G. pateiktas vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo

2007 m. rugsėjo 13 d. išduotas vykdomasis dokumentas Nr. 2-1449-734,

vykdomosios bylos Nr. 0006/07/01636 (antstolio V. Z. vykdomosios

bylos Nr. 0137/07/12262). 2007 m. rugsėjo 28 d. antstolio patvarkymu pardavimas

iš varžytynių nutrauktas ir turtas parduotas skolininko pasiūlytam pirkėjui.

Sudarius turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2007 m. rugsėjo 28 d.

aktą vykdomojoje byloje Nr. 0006/07/00265 (antstolio V. Z. vykdomosios

bylos Nr. 0137/07/11299) išieškotojui pervesta 52 181,99 Lt, o vykdomojoje

byloje Nr. 0006/07/01636 (antstolio V. Z. vykdomosios

bylos Nr. 0137/07/12262) 2008 m. balandžio 16 d. antstolio patvarkymu buvo

panaikintas areštas žemės sklypams, tačiau paliktas pastatui – arkiniam

sandėliui bei pradėta pastato – arkinio sandėlio pardavimo iš varžytynių

procedūra. 2008 m. gegužės 23 d. antstolio patvarkymu varžytynės paskelbtos

neįvykusiomis, o pareiškėjui pasiūlyta šį turtą paimti, įmokant kainos

skirtumą. 2008 m. birželio 16 d. patvarkymu paskelbtos antrosios varžytynės.

Antstolis 2008 m. liepos 25 d. pareiškėjui pasiūlė paimti turtą natūra,

neįvykus antrosioms varžytynėms. 2008 m. rugsėjo 11 d. antstolio patvarkymais

areštuotos pareiškėjo sąskaitos. Antstolis V. Z. vykdomojoje

byloje Nr. 0137/07/11299 2008 m. spalio 16 d. priėmė patvarkymą „Dėl

išieškojimo nukreipimo į skolininko pinigines lėšas, esančias pas kitus

asmenis“, kuris buvo išsiųstas Agentūrai. Patvarkyme buvo nurodyta, jog,

vadovaudamasis CPK 688 straipsnio nuostatomis, antstolis areštuoja 44 136,57 Lt

M. Š. mokėtinų piniginių lėšų, esančių Agentūros žinioje,

ir įpareigoja Agentūrą areštuotas pinigines lėšas pervesti į antstolio V. Z. kontoros depozitinę sąskaitą. Agentūra 2008 m.

lapkričio 6 d. raštu Nr. BR6-(2.30)-24981 informavo antstolį V.

Z., kad atsisako vykdyti jo patvarkymą, nes mano, jog antstoliai negali

nukreipti išieškojimo į Agentūros mokamas tiesioginių išmokų sumas. Paaiškino,

kad ji privalo užtikrinti, jog mokėjimai būtų mokami tik į paramos prašytojui

arba jo teisių perėmėjui priklausančią banko sąskaitą, todėl paramos lėšų,

skirtų žemės ūkio ir kaimo plėtrai, neturi teisės pervesti antstoliams, kadangi

tokie veiksmai prieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės

aktų nuostatoms. Antstolis 2008 m. lapkričio 19 d. raštu 2008 m. spalio 16 d.

patvarkymą panaikino. 2011 m. gegužės 20 d. antstolis ėmėsi turto paieškos

veiksmų, įpareigodamas M. Š. pateikti duomenis apie turimą

turtą. 2011 m. birželio 8 d. Turto arešto aktu buvo areštuota pareiškėjui

priklausanti žemės ūkio technika – 2 traktoriai su puspriekabėmis ir kombainas.

2011 m. liepos 28 d. turto arešto aktu buvo areštuotas M. Š. 12,72

ha rapsų pasėlis.

7. Antstolis

2011 m. rugpjūčio 5 d. patvarkymu areštavo M. Š. teises į

tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, atskirąsias

tiesiogines išmokas už baltąjį cukrų ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros

2007–2013 metų programos priemones, mokamą už plotus 2011 m. 33 888,21 Lt

sumai. Agentūra 2011 m. rugpjūčio 22 d. raštu antstoliui pranešė, kad visos M. Š. priklausančios išmokos yra išmokėtos, o taip pat

nurodė, jog sustabdė būsimus mokėjimus M. Š. NMA taip pat

pažymėjo, kad 2011 m. gegužės 16 d. M. Š. pateikė šiai

institucijai paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus paraišką, tačiau

jos administravimas dar nėra baigtas, todėl tikslios išmokų sumos negali

nurodyti. 2011 m. lapkričio 2 d. raštu NMA antstoliui pranešė, jog nuo 2008 m.

spalio 28 d. iki 2011 m. spalio 19 d. M. Š. išmokėjo 688

683,94 Lt paramos.

8. 2013 m.

kovo 15 d. antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/12262 ir vykdomojoje byloje

Nr. 0137/07/12262 priėmė išieškojimo negalimumo aktus, kuriuose nurodė, jog

nustatė, kad M. Š. neturi turto, į kurį vadovaujantis CPK

nuostatomis gali būti nukreiptas išieškojimas ir vykdomuosius dokumentus

grąžino išieškotojui, o 2013 m. kovo 21 d. panaikino areštą 2 traktoriams su

puspriekabėmis ir kombainui, sąskaitoms. Antstolio 2013 m. kovo 15 d. patvarkymu

panaikintas areštas pas kitus asmenis esančioms lėšoms. UAB „Baltic Agro“

nurodo, kad Agentūra nesilaikė CPK 585 straipsnio reikalavimų, sąmoningai

nevykdė antstolės patvarkymo ir, nepaisydama jos įpareigojimų, M.

Š. priklausančias tiesiogines išmokas pervedė ne į antstolės depozitinę

sąskaitą, o skolininkui M. Š. Dėl tokių neteisėtų NMA

veiksmų Bendrovė patyrė 41 284,53 Lt nuostolių, nes šią sumą UAB „Baltic Agro“

būtų gavusi, jei Agentūra būtų įvykdžiusi antstolės patvarkymą.

9. Teismas,

spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsniu,

CPK 634 straipsnio 2 dalimi, CPK 585 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas

konstatavo, kad antstolio reikalavimai yra privalomi visiems asmenims ir turi

būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Lietuvos Respublikos teisės

aktai nenustato, kad Agentūra turi teisę nevykdyti teisėtų antstolio nurodymų.

Atsakovo rėmimasis teismų praktika šiuo atveju nėra tinkamas, nes teisės

aiškinimas nėra pati teisė, todėl jai negali būti taikomos galiojimo laike

taisyklės. Agentūros atsisakymo vykdyti antstolio patvarkymą metu Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

leidžiamuose teisės taikymo biuleteniuose nebuvo paskelbta nei viena nutartis,

kuri būtų atleidusi NMA nuo pareigos vykdyti antstolio patvarkymą dėl paramai

skirtų lėšų išieškojimo. NMA, įvykdydama teisėtą antstolio reikalavimą,

užtikrintų vykdymo proceso tikslą kuo operatyviau ir veiksmingiau įvykdyti

procesinį teismo sprendimą bei neviršytų savo, kaip viešojo administravimo

subjekto, kompetencijos. Elgdamasi kitaip, Agentūra pažeidžia imperatyvias

proceso teisės normas (CPK 585, 749 str.). Antstoliui areštavus skolininko

pinigines lėšas, pastarasis netenka teisės valdyti areštuotos turtinės teisės,

ja naudotis ir disponuoti, o antstolis įgyja teisę CPK 749 straipsnio 3 dalyje

nustatyta tvarka disponuoti areštuotomis lėšomis. Šiuo metu yra suformuota

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl išieškojimo galimumo nukreipti į

Europos Sąjungos skiriamą paramą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m.

vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011 konstatavo, kad nei

Europos Sąjungos, nei nacionaliniai teisės aktai nenustato draudimo nukreipti

priverstinį išieškojimą iš Europos Sąjungos finansinės paramos (tiesioginių

išmokų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad antstolio reikalavimai

yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą

terminą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 7 d. nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011 nurodė, kad išieškojimas iš fizinio asmens

nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį

jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). Tiesioginių išmokų gavėjui

įvykdžius teisės aktuose nustatytas jų gavimo sąlygas, šios išmokos laikytinos

paramos gavėjo turtu. Antstolio V. Z. 2008 m. spalio 16

d. priimtas patvarkymas buvo panaikintas 2008 m. lapkričio 19 d. paties

antstolio sprendimu po to, kai antstolis gavo Agentūros 2008 m. lapkričio 6 d.

raštą. Atsakovo pateikti dokumentai rodo, jog Agentūros pavedimai M. Š. buvo padaryti 2009 m. rugpjūčio 27 d. (165 770,31 Lt),

2009 m. rugsėjo 8 d. (127 400, 50 Lt), 2010 m. kovo 22 d. (86 861,71

Lt), 2010 m. kovo 23 d. (26 793,36 Lt), 2010 m. birželio 8 d. (162 454,90

Lt), 2010 m. lapkričio 8 d. (38 564,10 Lt), 2010 m. gruodžio 29 d. (22

082,40 Lt), 2011 m. sausio 26 d. (58 756,66 Lt). Kitas antstolio patvarkymas

dėl paramai skirtų lėšų arešto buvo priimtas tik 2011 m. rugpjūčio 5 d. Taigi

paramai skirtų lėšų pavedimai buvo padaryti tuo metu, kai nebuvo galiojančio

antstolio patvarkymo dėl lėšų arešto. Iki 2011 m. spalio 1 d. CPK 510

straipsnis nurodė, jog asmuo nesutikdamas su antstolio patvarkymu neturi teisės

nevykdyti patvarkymo, tačiau gali jį ginčyti teisme. Iš vykdomųjų bylų

medžiagos matyti, kad antstolis sutiko su 2008 m. lapkričio 6 d. raštu ir pats

panaikino patvarkymą. Nors toks antstolio veiksmas buvo nepagrįstas, tačiau

negalima reikalauti, kad nesant galiojančio antstolio patvarkymo Agentūra M. Š. priklausiusias mokėti lėšas būtų areštavusi ir

perdavusi antstoliui. Taip elgtis ji neturėjo teisinio pagrindo.

10. Pareiškėjas taip pat rėmėsi tuo, kad Agentūra neturėjo teisės atlikti

pareiškėjui skirtos paramos užskaitymo. NMA 2012 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr.

BR6-(3.35)-7309 nurodyta, jog M. Š. už 2010 m. buvo

paskirta 73 700,51 Lt ilgalaikė sankcija, o už 2011 m. – 96 765, 32 Lt ilgalaikė

sankcija. Abi sankcijos buvo padengtos 2012 m. liepos 17 d. iš 2011 m. paramos,

sudariusios 116 235,85 Lt. Taigi paramos įskaitymas sankcijoms padengti

atliktas esant 2011 m. rugpjūčio 5 d. antstolio patvarkymui dėl lėšų arešto.

Kaip jau buvo minėta, CPK 585 straipsnio 1 dalis numato antstolio

patvarkymų dėl sprendimų vykdymo privalomumą. Teisės aktuose nėra jokių

nuostatų, kad patvarkymas dėl lėšų arešto galėtų būti nevykdomas dėl to, jog

skolininkas vykdomojoje byloje yra skolingas jo lėšas turinčiam asmeniui ar kad

skolininko ir kreditoriaus sutapimas viename asmenyje galėtų pakeisti antstolio

išieškotų lėšų paskirstymo taisykles, numatytas CPK 754 straipsnyje. Taigi M. Š. skirta parama už 2011 m. turėjo būti pervesta

antstoliui ir paskirstyta tarp išieškotojų. Kadangi Agentūra pažeidė

imperatyvią proceso teisės normą – CPK 585 straipsnio 1 dalį, tai jos veiksmai

atsisakant vykdyti 2008 m. spalio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 5 d.

patvarkymus yra neteisėti. Tuo konstatuojama, kad pirmoji civilinės atsakomybės

sąlyga – neteisėta veika – yra nustatyta.

11. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos

išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo

būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra

nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 21 d. nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011 bei daugelyje kitų bylų yra nurodęs, kad

negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo

atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Negautos pajamos turi būti pagrįstos

realiomis, įrodytomis ir neišvengiamomis, o ne tik tikėtinomis pajamomis. UAB

„Baltic Agro“ yra M. Š. kreditorius. NMA visas paramos

išmokas pervedė į M. Š. nurodytas banko sąskaitas bei

atliko užskaitymą Agentūros skirtoms sankcijoms padengti. Antstolis V. Z. 2013 m. kovo 15 d. išieškojimo negalimumo aktais

vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/11299 bei Nr. 0137/07/12262 nustatė,

kad M. Š. neturi turto, į kurį, vadovaujantis CPK nuostatomis,

gali būti nukreiptas išieškojimas ir vykdomuosius dokumentus grąžino

išieškotojui. Teismas pažymėjo, kad vykdymo procese pareiškėjui antstolio 2008

m. gegužės 23 d. bei 2008 m. birželio 16 d. patvarkymais buvo siūlyta paimti

varžytynėse neparduotą pastatą – arkinį sandėlį. Centrinės hipotekos įstaigos

2011 m. birželio 27 d. duomenimis pastatas – arkinis sandėlis – yra areštuotas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L-2-3949-171/2007

pareiškėjo naudai, kurioje buvo išduotas vykdomasis raštas L-2-3949-171.

Antstolio L. G. 2007 m. balandžio 3 d. turto arešto aktas,

kuriuo areštuotas pastatas – arkinis sandėlis, buvo įregistruotas. Pagal

ekspertizės duomenis šio turto vertė yra 270 000 Lt. M. Š. priklauso

½ turto dalis. Iki šiol šio pastato areštas vykdomojoje byloje nėra

panaikintas, antstolio patvarkymo dėl arešto turtui panaikinimo nėra nei

vienoje vykdomojoje byloje. Iš to, kaip buvo atliekami vykdymo veiksmai,

matyti, jog įsiskolinimas buvo išieškomas bendrais veiksmais abiejose

vykdomosiose bylose. M. Š. turi daug kito turto, kuris yra

areštuotas ir iki šiol nerealizuotas. CPK 759 straipsnis numato, kad

išieškotojo prašymu ar antstolio iniciatyva prisijungimą prie išieškojimo,

vykdomo skirtingų antstolių iš to paties skolininko turto ir lėšų, antstolis

vykdo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka ir terminais.

Prisijungęs prie išieškojimo, išieškotojas gali dalyvauti anksčiau pradėtoje

byloje po prisijungimo atliekant vykdymo veiksmus. Sprendimų vykdymo

instrukcijos 11 punktas nurodo, kad, jeigu turtą areštavo keli antstoliai,

areštuotą skolininko turtą realizuoja tas antstolis, kuris šį turtą areštavo

vykdydamas pirmesnės eilės išieškotojų reikalavimus, o tais atvejais, kai turtą

areštavo keli antstoliai pagal tos pačios eilės išieškotojų reikalavimus, – tas

antstolis, kuris šį turtą areštavo pirmas. Kiti antstoliai, vykdantys

išieškojimą iš to paties skolininko, gali prisijungti prie išieškojimo iš

realizuojamo turto ir lėšų, gautų realizavus šį turtą, siųsdami turtą realizuojančiam

antstoliui vykdomojo dokumento patvirtintą kopiją ir patvarkymą dėl

prisijungimo prie išieškojimo. Šiame punkte nustatyta tvarka prisijungti prie

išieškojimo galima iki to momento, kol turtą realizuojantis antstolis nesurašo

išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymo. Taigi tiek antstolis V.

Z., tiek pats pareiškėjas galėjo pasinaudoti įstatymo numatytomis

galimybėmis gauti įvykdymą prisijungiant prie kitų antstolių vykdomo

išieškojimo, o pareiškėjas – taip pat ir paimdamas antstolio siūlomą pareiškėjo

turtą. Tai, kad pareiškėjas neima skolininko turimo turto, rodo tai, jog jo

skundas šioje byloje yra ne dėl turtinės žalos atlyginimo, bet dėl patogesnio

vykdomųjų raštų įvykdymo – piniginių lėšų gavimo. Taip pat byloje esantys

duomenys kelia abejonių, ar teisingai nustatytas galimas vykdomosiose bylose

realizuoti turtas. Iš vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/11299 esančio valstybės

įmonės Registrų centro (toliau – VĮ Registrų centras) išrašo matyti, kad M. Š. vardu yra 15 žemės sklypų bei pastatas, tačiau nėra

išrašų, iš kurių būtų galima įsitikinti kiekvieno atskiro turto statusu. Taigi

šiuo metu nėra galima konstatuoti, kad pareiškėjas neturi galimybės gauti jo

turimų vykdomųjų raštų įvykdymo iš skolininko. Nors antstolis ir yra surašęs

išieškojimo negalimumo aktus ir grąžinęs vykdomuosius raštus, tačiau iš

antstolio 2013 m. spalio 9 d. rašto Nr. 0137/07/12262 teismui matyti, kad

išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0137/07/11299 yra pabaigtas. Išieškojimo

negalimumo aktai grindžiami CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punktu (jeigu

skolininkas neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma). Vykdomosiose

bylose atliktų veiksmų analizė rodo, jog skolininkas turi turto, kuris gali

būti realizuojamas, todėl toks vykdomojo rašto grąžinimo teisinis pagrindas neatitinka

faktinių vykdomosios bylos aplinkybių. Kaip pareiškėjo patirta žala vertintinas

faktas, kad jis vykdymo procese negali gauti įvykdymo patenkinimo pagal

vykdomosiose bylose pateiktus vykdomuosius dokumentus. Dėl to, kas paminėta,

padaryta išvada, kad pareiškėjas negali būti laikomas patyrusiu žalą dėl

atsakovo neteisėtų veiksmų. Aktyvus pareiškėjo bei antstolio elgesys galėjo ir

gali lemti skolos iš M. Š. išieškojimą.

12. Teismas taip

pat pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos

žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK

1.126 str. 2 d.). Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio

senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į

ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti

apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo

skundo padavimo teismui dienos. Kaip jau minėta, atsakydama į antstolio 2008 m.

spalio 16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. patvarkymus areštuoti M.

Š. turtines teises į tiesiogines išmokas, Agentūra antstoliui V. Z. išsiuntė raštus, kuriuose nurodė, kad vykdyti

patvarkymų negali. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, nuo sužinojimo apie

teisių pažeidimą pareiškėjas galėjo realizuoti įstatymo nustatytą teisę

pateikti teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas skundą teismui

pateikė tik 2012 m. lapkričio 23 d. Teismas sutiko su tuo, kad skundo dėl žalos

atlyginimo padavimo senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos,

kai asmuo sužinojo apie neteisėtų veiksmų atlikimą bei žalos padarymą.

Sužinojęs apie tai, kad Agentūra atsisako vykdyti antstolio patvarkymus,

pareiškėjas negalėjo žinoti, jog nuo to priklausys vykdomųjų raštų vykdymo eiga

ir jam išieškotos sumos dydis. Tai, kad dėl neteisėtų Agentūros veiksmų jam

buvo padaryta žala, pareiškėjas sužinojo tik susipažinęs su NMA 2011 m.

lapkričio 2 d. raštu Nr. BR6-(3.35)-9455, kuriame pirmą kartą vykdymo eigoje

Agentūra pripažįsta, jog ji pervedė paramą M. Š.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad UAB „Baltic Agro“

nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino. Kadangi pareiškėjo skundas

atmestas, teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas –

sumokėtą žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (III

t., b. l. 103–111) prašo panaikinti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir

priimti naują sprendimą, kuriuo būtų visiškai patenkintas UAB „Baltic Agro“

skundas dėl 41 284,53 Lt žalos atlyginimo; priteisti iš atsakovo visas

pareiškėjo UAB „Baltic Agro“ turėtas bylinėjimosi išlaidas, patvirtintas į bylą

pateiktais dokumentais; priimti bei pridėti prie bylos 2013 m. lapkričio 15 d.

antstolio V. Z. raštą ,,Dėl informacijos pateikimo“.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14. Jokie teisės aktai nenumato, jog

Agentūra, vykdydama lėšų įskaitymą, gali nevykdyti antstolio patvarkymų. Teisės

aktai taip pat nenumato, jog kreditorius (Agentūra) atgaudamas skolą įskaitymo

būdu gali turėti pirmenybės teisę prieš kitus kreditorius, ypač tuos, kurių

skolas teisės aktų nustatyta tvarka vykdymo procese išieško antstolis

(reikalavimu patenkinimo eilė yra aiškiai numatyta CPK 754 straipsnyje, tačiau

jame nėra nurodyta pirmenybė patenkinant kreditoriaus reikalavimus įskaitymo

būdu). Nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d., t. y. nuo tos dienos kai buvo priimtas

antstolio V. Z. patvarkymas, Agentūrai kilo pareiga

vykdyti antstolio patvarkymą ir, nepaisant skolininko ar pačios Agentūros

pageidavimų ir valios, pervesti areštuotas M. Š. priklausančias

tiesioginių išmokų sumas į antstolio V. Z. depozitinę

sąskaitą. Agentūra, nevykdydama šio teisėto antstolio reikalavimo, užkirto

kelią užtikrinti vykdymo proceso tikslą kuo operatyviau ir veiksmingiau

įvykdyti procesinį teismo sprendimą.

15. Teismas visiškai pagrįstai

konstatavo Agentūros neteisėtus veiksmus dėl to, jog ji nevykdė 2008 m. spalio

16 d. ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. antstolio V. Z. patvarkymų

ir nepervedė M. Š. paskaičiuotų tiesioginių išmokų į

antstolio depozitinę sąskaitą. Tačiau pareiškėjo UAB „Baltic Agro“ skundas dėl

nuostolių atlyginimo buvo atmestas remiantis tuo, jog, teismo nuomone, UAB

„Baltic Agro“ dėl tokių neteisėtų Agentūros veiksmų negali būti laikomas patyręs

žalą. Tokia teismo išvada buvo argumentuota tuo, jog skolininkas M. Š. tariamai turi kito turto (nekilnojamojo), iš kurio

antstolis gali vykdyti išieškojimą. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta

ir iš esmės peržengianti bylos nagrinėjimo ribas. Šios bylos esmė yra ne

skolininko M. Š. skola, jo veiksmai, turtinė padėtis ar

kt., o Agentūros atlikti neteisėti veiksmai nevykdant antstolio patvarkymų ir

iš to kilusios pasekmės. Nėra jokio pagrindo šioje byloje nagrinėti M. Š. turtinės padėties. Šios bylos nagrinėjimo objektas turi

apsiriboti neteisėtų veiksmų nustatymu, o juos nustačius – įvertinti, ar dėl to

UAB „Baltic Agro“ patyrė žalos, ar ne.

16. Aiškinantis, ar šiuo atveju UAB

„Baltic Agro“ patyrė žalą, reikia nustatyti, kokia būtų buvusi situacija, jeigu

Agentūra būtų veikusi teisėtai ir vykdžiusi antstolio patvarkymus. Išieškojimo

vykdymą iš Agentūros mokamų tiesioginių išmokų ne kartą yra patvirtinę visų instancijų

teismai, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2011. Taigi darytina pagrįsta išvada,

jog dėl Agentūros neteisėtų veiksmų UAB „Baltic Agro“ patyrė 41 284,53 Lt

nuostolių, nes ši suma buvo realios, įrodytos, neišvengiamos, o ne tik

tikėtinos, pajamos. UAB „Baltic Agro“ pateikti argumentai patvirtina, jog

Agentūros neteisėti veiksmai ir UAB „Baltic Agro“ patirti nuostoliai yra

susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Nėra absoliučiai jokių objektyvių

duomenų, kad UAB „Baltic Agro“ būtų galėjusi negauti šios sumos, jei Agentūra

būtų veikusi teisėtai, todėl akivaizdu, jog žalą UAB „Baltic Agro“ patyrė

ir nurodytos pinigų sumos negavo būtent dėl Agentūros neteisėtų veiksmų.

Akivaizdu, kad šiuo atveju tarp Agentūros neteisėtų veiksmų bei UAB „Baltic

Agro“ patirtos žalos egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis

ryšys, todėl darytina pagrįsta išvada, jog yra visos būtinos sąlygos civilinės

atsakomybės taikymui.

17. Teismas paneigė antstolio 2013 m.

kovo 15 d. surašytą Išieškojimo negalimumo aktą ir neaišku dėl ko nurodė, jog,

nepaisant šio dokumento, išieškoti iš M. Š. tariamai

turimo turto vis tiek galimybė yra. Toks išplėstinis situacijos vertinimas yra

nepagrįstas, nes šioje byloje turėjo būti vertinama konkreti situacija, t. y.

antstolio patvarkymai, Agentūros neteisėti veiksmai nevykdant antstolio

patvarkymų ir tokių neteisėtų veiksmų padariniai, t. y. UAB „Baltic Agro“ žala.

Būtent Agentūros neteisėti veiksmai vykdymo procese lėmė, jog išieškotojas UAB

„Baltic Agro“ negavo jai priklausančių lėšų. Pats M. Š. skolos

buvimo faktas, skolos kilmė ar kiti skolos išieškojimo būdai šiuo atžvilgiu

nėra aktualūs ir tai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Plėtotis dėl to, ar

UAB „Baltic Agro“ galėtų kitais būdais ateityje atgauti skolą iš skolininko M. Š., ar ne, nėra šios bylos esmė.

18. Teismas iš esmės kvestionavo

antstolio V. Z. priimtus patvarkymus, pasisakydamas, kad

antstolis pirmiausia turėjo nukreipti išieškojimą į skolininko nekilnojamąjį

turtą ir tik po to galėjo areštuoti jo turtines teises. CPK 662 straipsnio 3

dalis numato, jog jeigu išieškotojas per nustatytą terminą nenurodė, iš kokio

turto išieškoti, antstolis, laikydamasis CPK 664 ir 665 straipsniuose

nustatytos tvarkos, pats nustato, iš kokio skolininko turto ar pajamų

išieškoti. CPK 664 straipsnis imperatyviai numato, jog antrąja eile išieškoma

iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių,

darbo užmokesčio, stipendijų ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto (2 d.), o

trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto (3

d.). Taigi antstolis V. Z. tinkamai vadovavosi CPK teisės

normomis ir pagrįstai nukreipė išieškojimą į skolininko turtines teises, t. y.

Agentūroje esančias tiesiogines išmokas, paskaičiuotas M. Š.,

kurios, remiantis CPK 664 straipsniu, išieškotinos antrąja eile. Kita vertus,

skundžiamo teismo sprendimo teiginiai, jog M. Š. turi net

15 žemės sklypų, ką neva patvirtina VĮ Registrų centro išrašas, yra

neatitinkantys tikrovės, nes šie žemės sklypai nėra M. Š. nuosavybė,

o jis juos naudoja tik panaudos teise. Šį faktą patvirtina ir pačiame

skundžiamame teismo sprendime nurodytas teiginys, jog nėra išrašų, iš kurių

būtų galima įsitikinti kiekvieno atskiro turto statusu. Be to, antstolio V. Z. 2013 m. lapkričio 15 d. rašte (nuorašas pridedamas)

patvirtinta, jog VĮ Registrų centro pateikiamais duomenimis skolininkui M. Š. priklauso panaudos teisė į skundžiamame teismo

sprendime nurodytus 15 žemės sklypų, tačiau nuosavybės teisių į šiuos sklypus

jis neturi. Kadangi šie žemės sklypai priklauso ne M. Š.,

o kitiems asmenims, antstolis negali jų realizuoti, vykdydamas išieškojimą UAB

„Baltic Agro“ naudai. Taigi skolininkui susidaro labai patogi situacija: jis

naudojosi žemės sklypais, kurie priklauso ne jam, tad išieškojimo antstolis iš

šio turto vykdyti negali, tačiau šiuos sklypus skolininkas įsiregistruoja

panaudos teise ir už juos iš Agentūros gauna tiesiogines išmokas. Tuo tarpu

Agentūra, už šiuos panaudos teise naudojamus sklypus panaudos gavėjui M. Š. paskaičiuoja mokėtinas tiesiogines išmokas, nevykdo

antstolių patvarkymų pervesti areštuotas mokėtinų tiesioginių išmokų sumas į

antstolio depozitinę sąskaitą, o šias sumas išmoka į skolininko nurodytą, bet

ne jam, o kokiam nors su juo susijusiam asmeniui, priklausančią banko sąskaitą

(šį faktą šioje byloje patvirtina į bylą pateiktas 2012 m. liepos 13 d.

antstolio V. Z. raštas ,,Dėl informacijos pateikimo“).

Tokie Agentūros veiksmai yra ne atsitiktinis pavienis atvejis, o nuolatos

vykdyta sisteminga veikla, už kurią Agentūros vadovams teismai ne kartą yra

skyrę baudas.

19. Analogiškoje byloje Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. I-933-484/2013 patenkino pareiškėjo UAB „Baltic Agro“ skundą ir

priteisė 20 281,57 Lt turtinei žalai atlyginti, o Agentūra šį teismo sprendimą

jau įvykdė ir patirtą žalą atlygino.

20. Atsakovo atstovas nesutinka su

pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (III t., b. l. 119–124).

Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu

argumentai:

21. Antstolio 2008 m. spalio 16 d.

patvarkymas buvo panaikintas paties Antstolio vėlesniu patvarkymu. Esant

galiojančiam 2008 m. spalio 16 d. patvarkymui, jokie mokėjimai į M. Š. sąskaitą nebuvo atlikti.

22. Baigus administruoti M. Š. 2011 m. paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio

naudmenų ir pasėlių plotus, 2012 m. liepos 17 d. Agentūra mokėjimo pavedimo

sudarymo metu išskaičiavo prieš tai pagal 2010 ir 2011 m. paraiškas M. Š. pritaikytą dalį ilgalaikės sankcijos, todėl pareiškėjui

priklausančių išmokėti tiesioginių išmokų nesusidarė. Remiantis 2006 m.

gruodžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir

kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos

kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 368, 2006, p. 74, su paskutiniais pakeitimais,

padarytais 2009 m. birželio 9 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 484/2009 (OL L

145, 2009, p. 25), 16 straipsnio 6 dalimi bei 2011 m. sausio 27 d. Komisijos

reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB)

Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos

susiejimo įgyvendinimo taisyklės, susijusios su paramos kaimo plėtrai

priemonėmis (OL L 25, 2011, p. 7), 16 straipsnio 7 dalimi, neskirtos sumos

išskaičiuojamos Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka per trejus metus.

23. Pareiškėjas nepateikė jokių

įrodymų (pagrįstų argumentų), kad jis realiai patyrė žalą, kurią prašo

priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros. Pareiškėjo prašomi

priteisti tariamai patirti nuostoliai neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies

nurodytos sąvokos bei teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje suformuotų žalos

kriterijų.

24. Pareiškėjas nurodo, jog žalą

patyrė vien dėl to, kad M. Š. negrąžino skolos pagal

išduotą vykdomąjį dokumentą. Taigi žala, kurios reikalaujama, yra kildinama iš

UAB „Baltic Agro“ reikalavimo teisės M. Š. atžvilgiu. Tiek

prieš Agentūros sprendimą išmokėti lėšas paramos gavėjui, tiek po paramos lėšų

išmokėjimo į M. Š. nurodytą sąskaitą, UAB „Baltic Agro“

turėjo tą pačią subjektinę teisę reikalauti skolos grąžinimo vykdymo procese ir

ji nė kiek nepasikeitė. Agentūra šiuo atveju neturėjo pareigos vykdyti

prievolių už M. Š. Todėl valstybė ir Agentūra negali būti

atsakinga už skolininko M. Š. nesąžiningumą ir neteisėtus

veiksmus, nes būtent dėl šio asmens neteisėtų veiksmų pareiškėjas neatgavo

dalies skolos, dėl kurios pareikštos pretenzijos valstybei.

Išplėstinė

teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl

pareiškėjo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius, siejamus su galbūt

neteisėtais atsakovo atstovo Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – ir

Agentūra) veiksmais tiesioginių išmokų administravimo ir mokėjimo procedūros

metu. Grįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas tvirtina, kad, pirma, Agentūra

neįvykdė antstolio 2008 m. spalio 16 d. patvarkymo (I t., b. l. 2–3; II

t., b. l. 104), antra, nebuvo tinkamai įvykdyta Agentūrai tenkanti pareiga

lėšas pervesti į tiesioginių išmokų prašytojui priklausančią banko sąskaitą (I

t., b. l. 3; III t., b. l. 104–105). Galiausiai, pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio

5 d. antstolio patvarkymo vykdymo kontekste ginčija tiesioginių išmokų įskaitos

procedūrą, teigdamas, jog galiojant minėtam patvarkymui Agentūra neturėjo

teisės trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Š. priklausiusias

išmokas užskaityti kaip baudas (II t., b. l. 105).

26. Įvertinus šias aplinkybes,

pastebėtina, kad kilęs ginčas dėl teisės yra mišraus pobūdžio. Viena vertus,

pareiškėjas ginčija Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmus (neveikimą),

administruojant tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus

trečiojo suinteresuoto asmens naudai. Kita vertus, savo reikalavimus

pareiškėjas taip pat grindžia nederamu pareigų, kylančių vykdymo proceso,

reglamentuojamo Civilinio proceso kodekso nuostatomis, atlikimu. Tokiu būdu

nagrinėjamu atveju turi būti vertinami kompleksiniai teisiniai santykiai, kuriuose

persipina viešosios ir privatinės teisės normų taikymas. Ši aplinkybė negali

pakeisti ginčo deliktinio pobūdžio ir viešosios atsakomybės principo taikymo.

Nusistovėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje

valstybės institucijų neteisėti veiksmai paprastai aiškinami plačiai (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo

26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, Administracinė

jurisprudencija Nr. 25, p. 387–407). Be to, net ir tuomet, kai valstybės

institucija tiesiogiai neįgyvendina viešosios valdžios įgaliojimų, jos veikla

bendrąja prasme yra susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu. Atsižvelgusi į

tai bei įvertinusi mišrų nagrinėjamo ginčo pobūdį, išplėstinė teisėjų kolegija

sprendžia, jog susiklosčiusio ginčo aplinkybėmis valstybės atsakomybė gali būti

nustatoma ir, atitinkamai, Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmų patikra

atliekama pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas.

27. Deliktinės atsakomybės atveju

pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios

institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto,

nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios

institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda

esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir

priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Šios trys

valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra būtinosios, ir vienos iš jų

nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Tačiau prieš pateikiant

tolesnę minėtų sąlygų analizę, visų pirma reikia patikrinti, ar nebuvo

aplinkybių, lemiančių teisės pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo

išnykimą.

Dėl ieškinio senaties taikymo

28. Reikalavimams dėl žalos, kilusios

dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo taikomas Civilinio

kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio

senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti

interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per

trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2492/2012). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatį pagal

Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju,

kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje tokį prašymą atsakovo atstovas yra

pareiškęs (I t., b. l. 6).

29. Pareiškėjas į teismą, prašydamas

atlyginti žalą, atsiradusią dėl minėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo),

kreipėsi 2012 m. lapkričio 23 d. (I t., b. l. 1–4). Tačiau pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra inter

alia siejamas su Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmais, atliktais iki

2009 m. lapkričio 23 d. Konkrečiau kalbant, pareiškėjas ginčija Nacionalinės

mokėjimo agentūros veiksmus antstolio 2008 m. spalio 16 d. patvarkymo galiojimo

metu (2008 m. spalio 16 d.–2008 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu) bei tam tikrus

Agentūros atliktus tiesioginių išmokų mokėjimus trečiojo suinteresuoto asmens M. Š. naudai nuo 2008 m. spalio 28 d. iki 2011 m. spalio 19

d. (I t., b. l. 2).

30. Šiomis aplinkybėmis sprendžiant,

ar nebuvo praleistas įstatyme nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties

terminas, visų pirma reikia nustatyti, koks momentas konkrečiu nagrinėjamu

atveju laikytinas šio termino pradžia. Pagal

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda

nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos

dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šio

teisinio reguliavimo kontekste būtina įvertinti kiekvieną iš pareiškėjo

nurodytų Agentūros veiksmų, su kuriais siejama galbūt patirta turtinė žala.

30.1.

Atsakovo atstovas nurodo, jog dėl

2008 m. spalio 16 d. patvarkymo vykdymo antstoliui V. Z. išsiuntė

2008 m. lapkričio 6 d. raštą Nr. BR6-(2.30)-24981, kuriame iš esmės

nurodė, kad vykdyti minėto patvarkymo negali, todėl būtent su šiuo dokumentu

turi būti siejama ieškinio senatis. Su tokia atsakovo atstovo pozicija išplėstinė

teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Iš tiesų atsakovo atstovas nurodytame dokumente

aiškiai išreiškė poziciją, kad jis neketina įgyvendinti jam pareikštų nurodymų.

Spręsdama dėl ieškinio termino pradžios, išplėstinė teisėjų kolegija

atsižvelgia į tai, kad minėtas raštas nebuvo tiesiogiai adresuotas pareiškėjui.

Tačiau ši aplinkybė bet kuriuo atveju negali pateisinti ilgesnio nei ketverių

metų delsimo kreiptis į teismą. Todėl nustatytos aplinkybės yra pagrindas

konstatuoti, kad pareiškėjas yra praleidęs įstatyme nustatytą ieškinio senaties

terminą kreiptis į teismą dėl žalos, siejamos su antstolio 2008 m. spalio 16 d.

patvarkymo vykdymu, atlyginimo.

30.2.

Remiantis Civilinio kodekso 1.131

straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties termino praleidimas, ginčo šaliai

pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį tik tada,

jei teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra

svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis

teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio

senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį,

ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas

bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009

m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių

aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu.

Nagrinėjamo ginčo pobūdis taip pat nepatvirtina svarbių priežasčių buvimo

praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti. Dėl to išplėstinė teisėjų

kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą

nagrinėjamam reikalavimui dėl antstolio 2008 m. spalio 16 d. patvarkymo vykdymo

pareikšti, ir tai sudaro pagrindą šią reikalavimo dalį atmesti.

30.3.

Tuo metu vertinant Nacionalinės

mokėjimo agentūros veiksmus, susijusius su iki 2009 m. lapkričio 23 d.

atliktais tiesioginių išmokų pervedimais, pagrįstai gali būti laikoma, jog apie

juos pareiškėjas galėjo sužinoti tik susipažinęs su Nacionalinės mokėjimo

agentūros 2011 m. lapkričio 2 d. raštu

Nr. BR-6-(3.35)-9455 (I t., b. l. 10). Atsižvelgus į tai, reikalavimas

atlyginti žalą, siejamą su tiesioginių išmokų mokėjimo procedūra, turi būti

nagrinėjamas iš esmės.

Dėl

tiesioginių išmokų mokėjimo procedūros

31. Tiesioginės paramos teikimo

klausimus ginčo laikotarpiu reguliuoja 2009 m. sausio 19 d. Tarybos

reglamentas (EB) Nr. 73/2009, nustatantis bendrąsias tiesioginės paramos

schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatantis tam

tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiantis Reglamentus (EB)

Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinantis

Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, 2009, p. 16), (toliau –

Reglamentas Nr. 73/2009). Remiantis Reglamento Nr. 73/2009 29 straipsniu,

reglamentuojančiu mokėjimų klausimus, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente

numatyta kitaip, visa išmokų suma pagal I priede išvardytas paramos schemas

mokama paramos gavėjams. Mokėjimų procedūros klausimas taip pat yra susijęs su

2006 m. birželio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 885/2006, nustatančio

išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 nuostatų dėl mokėjimo

agentūrų ir kitų įstaigų akreditavimo bei EŽŪGF ir EŽŪFKP sąskaitų patikrinimo

ir patvirtinimo taikymo taisykles (OL L 171, 2006, p. 90), (toliau – Reglamentas

Nr. 885/2006) nuostatų įgyvendinimu. Remiantis Reglamento Nr. 885/2006 I

Priedo 2 straipsnio B punktu, mokėjimo agentūra patvirtina būtinas procedūras

užtikrinti, kad mokėjimai būtų mokami tik į banko sąskaitą, priklausančią

prašytojui arba perėmėjui. Iš pacituotų Europos Sąjungos teisės nuostatų

matyti, kad Europos Sąjungos teisė ginčo laikotarpiu įtvirtino reikalavimą

paskirtus mokėjimus išmokėti paramos gavėjams, tačiau tiesiogiai mokėjimo

procedūrų įgyvendinimo klausimų nereguliavo. Nustatyti administracines procedūras,

susijusias su mokėjimų pervedimu prašytojui arba perėmėjui, buvo pavesta

pačioms nacionalinėms institucijoms.

32. Tiesioginės paramos žemės ūkio

veiklos subjektams teikimo tvarką nacionalinėje teisėje nustato Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ministro tvirtinamos tiesioginių išmokų už žemės ūkio

naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės taisyklės. Atsižvelgus

į tai, kad pareiškėjas valstybės atstovo neteisėtus veiksmus iš esmės sieja su

paraiškų gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus

2009 m. ir 2010 m. administravimu (I t., 17–86), nagrinėjamam ginčui aktualios

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-188

patvirtintos Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo

bei kontrolės 2009 m. taisyklės (Žin., 2009, Nr. 34-1318) (toliau –

Administravimo ir kontrolės 2009 m. taisyklės) ir Lietuvos Respublikos žemės

ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 patvirtintos Tiesioginių

išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės

2010 m. taisyklės (Žin., 2010, Nr. 37-1768) (toliau – Administravimo ir

kontrolės 2010 m. taisyklės), ypač tos Taisyklėse įtvirtintos teisės normos,

kurios reglamentavo mokėjimo duomenų teikimo ir apdorojimo tvarką.

33. Tai, kokie mokėjimo duomenys

pateikiami, kam tenka pareiga pateikti teisingus duomenis bei atsakomybė už

šios pareigos nevykdymą, ginčo laikotarpiu tiek Administravimo ir kontrolės

2009 m. taisyklių, tiek Administravimo ir kontrolės 2010 m. taisyklių nuostatos

nustatė analogiškai. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą, mokėjimo duomenys

(banko pavadinimas ir atsiskaitomosios sąskaitos numeris) pateikiami paraiškos

pirmajame lape, skyriuje Bendrieji duomenys. Šiuos duomenis paraiškoje pateikia

ir užpildo pats pareiškėjas. Seniūnijos darbuotojui atspausdinus paraiškos

formą, užpildytą pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, pareiškėjas

patikrina paraiškos duomenis ir patvirtina jų teisingumą savo parašu.

Pareiškėjui parašu patvirtinus paraiškos duomenų teisingumą, paraiška laikoma

pateikta (Administravimo ir kontrolės 2009 m. taisyklių 26.3 p.; Administravimo

ir kontrolės 2010 m. taisyklių 22.6 p.). Be to, pareiškėjų pildomos paraiškos

formos III dalyje aiškiai įtvirtintas įsipareigojimas paraiškoje pateikti

teisingus duomenis (Administravimo ir kontrolės 2009 m. taisyklių 1 priedo

Paramos paraiškos formos III dalies 11 p.; Administravimo ir kontrolės 2010 m.

taisyklių 1 priedo Paramos paraiškos formos III dalies 14 p.). Taisyklių

nuostatos, ginčo metu reglamentavusios atsakomybę, taip pat įtvirtino, jog už

paraiškos bei kitus duomenis atsako juos pateikę pareiškėjai (Administravimo ir

kontrolės 2009 m. taisyklių 57 p.; Administravimo ir kontrolės 2010 m.

taisyklių 70 p.). Taigi remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, pareiga

pateikti teisingą ir tikslią informaciją, kur turi būti pervestos paskirtos

tiesioginės išmokos, ir atsakomybė už šios pareigos nevykdymą tenka šių išmokų

prašytojui.

34. Taisyklių nuostatos,

reguliuojančios duomenų apdorojimo tvarką, nustato, kad pateiktų paraiškų

duomenų administracinę patikrą atlieka Nacionalinė mokėjimo agentūra.

Pastebėtina, kad Taisyklėse Nacionalinei mokėjimo agentūrai įtvirtinta bendro

pobūdžio pareiga atlikti turimų duomenų patikrą, nustatyti klaidas ar

neatitikimus (Administravimo ir kontrolės 2009 m. taisyklių 34. 1 p., 34.4. p.;

Administravimo ir kontrolės 2010 m. taisyklių 36.1 p., 36.6 p.). Šiuo aspektu

reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktų duomenų patikra

atliekama informacinių sistemų priemonėmis. Tačiau tarp Žemės ūkio paramos

administravimo informacinės sistemos duomenų tiekėjų ginčo laikotarpiu nebuvo

numatyti mokėjimų paslaugų teikėjai, galintys patvirtinti, ar išmokų prašytojų

nurodytos atsiskaitomosios sąskaitos jiems iš tiesų priklauso (Nacionalinės

mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2008 m. sausio 29

d. įsakymu Nr. BR1-59 patvirtintų Žemės ūkio paramos administravimo

informacinės sistemos nuostatų (Žin., 2008, Nr. 20-749) 10 p.).

35. Apibendrinant ginčo laikotarpiu

galiojusį teisinį reguliavimą matyti, jog nacionalinės teisės aktuose nėra

įtvirtinta jokių teisės nuostatų, kurios tiesiogiai ir imperatyviai būtų

nustačiusios Nacionalinės mokėjimo agentūros pareigą patikrinti, ar tiesioginių

išmokų prašytojo pateiktas atsiskaitomosios sąskaitos numeris iš tiesų

priklauso šiam asmeniui. Ši pareiga taip pat negali būti tiesiogiai išvedama iš

Agentūrai numatytos funkcijos patikrinus duomenis, priimti sprendimus dėl

tiesioginių išmokų skyrimo, nes pastaroji viešosios atsakomybės taikymo

kontekste yra pernelyg bendro pobūdžio. Todėl remiantis teisiniu reguliavimu,

galiojusiu ginčo metu, Agentūra negali būti laikoma įpareigota atlikti

atitinkamą išmokų prašytojo pateiktos atsiskaitomosios sąskaitos atitikties patikrą

kiekvienu atveju. Nesant pateiktos informacijos netikslumo, klaidingumo ar

kitokios neatitikties požymių, Nacionalinė mokėjimo agentūra nėra saistoma

formalios pareigos patikrinti mokėjimo duomenų tikrumą. Be to, nacionaliniai

teisės aktai įtvirtina tam tikras teisės nuostatas, skirtas atgrasyti nuo

galimų sukčiavimo ar lėšų grobstymo atvejų, t. y. aiškiai nustato pareiškėjams

įsipareigojimą pateikti teisingus duomenis bei numato atsakomybę už šių

įsipareigojimų nevykdymą.

36. Tokį aiškinimą, be kita ko, suponuoja

ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad

nurodytų administracinių patikrinimų tikslas yra nustatyti pažeidimus ir pirmiausia

patikrinti, ar deklaruoti žemės sklypų plotai atitinka paramos skyrimo sąlygas

(Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Maatschap

T. van Oosterom en A. van Oosterom-Boelhouwer, C‑485/12, EU:C:2014:250, 40

p.).

37. Šiomis aplinkybėmis nebuvo

nustatyta, kad ginčijamos mokėjimo procedūros metu Nacionalinė mokėjimo

agentūra atliko neteisėtus veiksmus Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Dėl tiesioginių

išmokų įskaitos procedūros

38. Paskutinis pareiškėjo nurodytas

reikalavimo priteisti patirtus nuostolius pagrindas yra susijęs su tiesioginių

išmokų administravimo metu taikyta įskaitos procedūra. Pareiškėjas iš esmės

ginčija Nacionalinės mokėjimo veiksmus, susijusius su 2012 m. birželio 12 d.

sprendimu Nr. BR6-1848221, kuriuo trečiajam suinteresuotam asmeniui M. Š. buvo apskaičiuota 116 235,85 Lt dydžio paramos suma,

tačiau tuo pačiu pritaikytos 116 235,85 Lt.

dydžio ilgalaikės sankcijos už 2010 m. ir 2011 m. (I t., b. l. 96). Pareiškėjo

teigimu, ilgalaikės sankcijos pritaikymo metu galiojo antstolio 2011 m.

rugpjūčio 5 d. patvarkymas areštuoti M. Š. turtines

teises, todėl Agentūra nepagrįstai pasinaudojo pirmenybės teise atgauti skolą

įskaitymo būdu.

39. Visų pirma reikia pažymėti, kad

išmokų skyrimo klausimus, kai nesilaikoma paramos skyrimo taisyklių, ginčo

laikotarpiu reglamentavo Reglamento Nr. 73/2009 21 straipsnio; Reglamento Nr.

885/2006 (su pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 21 d. Komisijos reglamentu

(EB) Nr. 1034/2008 (OL L 279, 2008, p. 13) 5b straipsnio; 2009 m. lapkričio 30

d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos

reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu

paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės

sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos

schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės,

susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą

paramos schemą, (toliau – Reglamentas Nr. 1122/2009) (OL L 316, 2009,

p. 65), su pakeitimais, padarytais 2010 m. vasario 23 d.

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 146/2010 (OL L 47, 2010, p. 1) II

skyriaus; 2011 m. sausio 27 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 65/2011, kuriuo

nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 kontrolės procedūrų

įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės,

susijusios su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 25, 2011, p. 7), (toliau

– Reglamentas Nr. 65/2011) 16 straipsnio 7 dalies bei 2006 m. gruodžio 7 d. Komisijos

reglamento (EB) Nr. 1975/2006, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr.

1698/2005 kontrolės procedūrų įgyvendinimo ir kompleksinio paramos susiejimo

įgyvendinimo taisykles, susijusias su paramos kaimo plėtrai priemonėmis (OL L 368,

2006, p. 74, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. birželio 9 d.

Komisijos reglamentu (EB) Nr. 484/2009 (OL L 145, 2009, p. 25) 16 straipsnio 6

dalies nuostatos. Minėtos šių teisės aktų nuostatos iš esmės įtvirtina bendrąją

taisyklę, kad kai nesilaikoma paramos skyrimo sąlygų, išmoka, kurią ūkininkas

būtų turėjęs teisę gauti, neskiriama ir ši neskirta suma per trejus metus

išskaičiuojama (išieškoma) iš ūkininkui skiriamų išmokų, kurių atžvilgiu

ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų.

40. Reglamentų formuluotę „neskirta

suma“ atitinka nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta sąvoka „ilgalaikė

sankcija“. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2011 m. kovo 10 d.

įsakymu Nr. 3D-192 patvirtintų Paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus

paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės 2011 m. taisyklių

(Žin., 2011, Nr. 33-1575) (toliau – Administravimo ir kontrolės 2011 m.

taisyklės) 4 punktą, ilgalaikė sankcija – pagal paramos paraiškoje

deklaruoto ploto ir faktiškai nustatyto remiamo ploto skirtumą apskaičiuojamas paramos

dydžio sumažinimas, papildantis einamaisiais kalendoriniais metais pareiškėjui

taikomą sankciją. Ši sankcija gali būti pradėta išskaičiuoti iš paramos

kalendoriniais pažeidimo nustatymo metais, tačiau negali būti išskaičiuojama

ilgiau nei trejus kalendorinius metus po pažeidimo nustatymo metų.

41. Šių nuostatų kontekste siekiant

įvertinti pareiškėjo siūlomo aiškinimo pagrįstumą, reikia išnagrinėti, kada asmens

turtinė teisė į tiesiogines išmokas yra nustatyta arba, kitaip tariant, įgyta.

Pastebėtina, kad tiesioginių išmokų administravimas yra daugiapakopė

administracinė procedūra, kurią sudaro atskiri išmokas administruojančios

institucijos atliekami veiksmai: duomenų apdorojimas, žemės ūkio naudmenų,

pasėlių ir kitų laukų ribų įbraižymas, atitikties kriterijams patikra, tiesioginių

išmokų apskaičiavimas, sankcijų (įskaitos) taikymas ir kt. Įvertinus

administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo stadijas, matyti, kad

ši administracinė procedūra dėl tiesioginių išmokų administravimo baigiama

gavėjui išmokėjus galutinę išmokos sumą. Remiantis minėtomis Administravimo ir

kontrolės taisyklėmis, Nacionalinė mokėjimo agentūra galutinę išmokos

sumą apskaičiuoja gavusi visus reikiamus duomenis (Administravimo ir kontrolės

2011 m. taisyklių 37.10 p.). Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šioje

teisės normoje įtvirtintos sąvokos „galutinė išmoka“ turinys apima ne tik

tiesioginių išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos skyrimo sąlygų,

sumos apskaičiavimą, bet ir sankcijų, inter alia ilgalaikių, taikymą.

42. Šį aiškinimą visų pirma pagrindžia

teisinio reguliavimo, kurio dalis yra ginčijamos nuostatos dėl sankcijų

taikymo, formuluotės ir struktūra. Kaip matyti iš Administravimo ir kontrolės

taisyklių turinio, tiesioginių išmokų apskaičiavimas ir sankcijų taikymas yra

reglamentuojami viename Taisyklių skyriuje ir šiems klausimams reguliuoti yra

skiriama viena teisės norma. Remiantis Administravimo ir kontrolės 2011 m.

taisyklių 48 punktu, atskirai apskaičiuojamos pareiškėjams skiriamos pagrindinė

ir susietoji išmokos, taip pat dėl šių išmokų taikomos sankcijos. Minėta, kad

ilgalaikė sankcija yra paramos dydžio sumažinimas dėl paramos sąlygų

nesilaikymo ankstesniais metais, kuris papildo einamaisiais

kalendoriniais metais išmokų gavėjui taikomą sankciją (Administravimo ir

kontrolės 2011 m. taisyklių 4 p.). Vadinasi, ilgalaikė sankcija yra teisinė

priemonė, kurią Nacionalinė mokėjimo agentūra taiko kartu su einamaisiais

metais nustatyta sankcija. Taigi tiesioginės išmokos ir taikomos sankcijos, inter

alia ilgalaikės, apskaičiavimas, nors atliekamas atskirai, tačiau yra

sudėtinės vienos administracinės procedūros dėl tiesioginių išmokų skyrimo

dalys. Pastebėtina, kad ginčui taikytinas teisinis reguliavimas imperatyviai

nenumato, kad administracinis sprendimas dėl galutinės išmokos turi būti

išdėstytas viename dokumente. Tik nustačius galutinę išmokos sumą, yra imamasi

šio sprendimo įgyvendinimo – užsakomos paramos lėšos, formuojamas mokėjimo

pavedimas ir kt. (Administravimo ir kontrolės 2011 m. Taisyklių 37.11 p.). Tokiu

būdu pareiškėjas nepagrįstai remiasi vykdymo procesą reglamentuojančiomis

nuostatomis, nes tiesioginių išmokų, kurių atžvilgiu ūkininkas laikosi paramos

skyrimo sąlygų, sumos apskaičiavimo momentu pareiškėjo teisę reikalauti, jog

būtų laikomasi minėtų nuostatų, sukurianti situacija nėra galutinai nustatyta.

Tiesioginių išmokų gavėjo subjektinė teisė laikoma įgyta (galutinai nustatyta),

kai tiesioginių išmokų administravimo procedūros metu nebeturi būti priimtas

joks tolesnis sprendimas. Taip nėra už einamuosius kalendorinius metus skirtinos

tiesioginės išmokos apskaičiavimo momentu. Tiesioginės išmokos jų gavėjo turtine

teise laikytinos, kai teisiniai santykiai dėl tiesioginių išmokų skyrimo yra

užbaigti, t. y. nustatoma galutinė tiesioginė išmoka.

43. Toks skirtinų tiesioginių išmokų,

sankcijos už einamuosius kalendorinius metus ir ilgalaikės sankcijos neatsiejamas

aiškinimas atitinka tikslą, kurio siekiama paskirstant išmokas bei taikant

administracinio poveikio priemones už nustatytą įsipareigojimų nesilaikymą.

Reglamento Nr. 73/2009 dvidešimt penktoje konstatuojamoje dalyje įtvirtinta,

jog pagal Bendrąją žemės ūkio politiką taikomose paramos schemose numatyta

ūkininkų pajamas remti tiesiogiai, visų pirma siekiant užtikrinti tinkamą žemės

ūkio bendruomenės gyvenimo lygį. Tas tikslas glaudžiai susijęs su kaimo

vietovių išlaikymu. Siekiant užtikrinti, kad Bendrijos lėšos nebūtų nepagrįstai

skiriamos, paramos išmokos nemokamos ūkininkams, dirbtinai sukūrusiems sąlygas

tokioms išmokoms gauti. Šiuo klausimu taip pat reikšmingas Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo išaiškinimas, susijęs su 2004 m. spalio 29 d. Komisijos

reglamento (EB) Nr. 1973/2004, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr.

1782/2003 nuostatų dėl to reglamento IV ir IVa antraštinėse dalyse numatytų

paramos schemų ir atidėtos žemės naudojimo žaliavoms auginti taikymo taisykles

(OL L 345, 2003, p. 1), 138 straipsnio 1 dalimi. Bonda byloje Europos

Sąjungos Teisingumo Teismo didžioji kolegija konstatavo, kad pagalbos

neskyrimas neteisingo plotų deklaravimo atveju ir paramos sumažinimas kitais

trejais kalendoriniais metais, kaip numatyta Reglamento Nr. 1973/2004

138 straipsnio 1 dalies antroje ir trečioje pastraipoje, sudaro

specifinę administracinę priemonę, kuri yra sudėtinė specialios paramos

schemos dalis ir skirta užtikrinti tinkamą viešųjų lėšų administravimą (2012 m.

birželio 5 d. sprendimo Bonda byloje, C-489/10, EU:C:2012:319, 32 p.).

Šių priemonių paskirtis nėra represinė ir jomis iš esmės siekiama apsaugoti

Sąjungos lėšų administravimą laikinai pašalinant paramos gavėją, kuris savo

paraiškoje dėl paramos skyrimo pateikė neteisingus duomenis (žr. minėto

Sprendimo Bonda 40 p.).

44. Be to, pastebėtina, kad

nacionaliniai teismai yra saistomi pareigos kiek

įmanoma aiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad jos prisidėtų prie

Sąjungos teisės įgyvendinimo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

didžiosios kolegijos 2007 m. liepos 18 d. sprendimo Lucchini, C-119/05,

EU:C:2007:434, 60 p.). Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,

nacionalinės teisės taikymas visų pirma negali turėti įtakos Sąjungos teisės

taikymo sričiai ir veiksmingumui. Taip ypač būtų tuomet, jei pagal nacionalinę

teisę būtų neįmanoma susigrąžinti neteisingai paskirtų sumų (Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo 1983 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Deutsche Milchkontor GmbH,

205–215/82, EU:C:1983:233, 22 p.). Todėl šioje nutartyje pateiktą išaiškinimą

taip pat patvirtina būtinybė užtikrinti visišką Reglamento Nr. 73/2009 nuostatų veiksmingumą ir garantuoti, kad

tinkamam Sąjungos lėšų apsaugos administravimui kelianti grėsmę tiesioginių

išmokų gavėjų veikla bus veiksmingai kontroliuojama. Atsakomybė už nustatytų

įsipareigojimų nesilaikymą yra neatskiriama tiesioginių išmokų administravimo

ir kontrolės dalis. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, minėtų Europos

Sąjungos teisės aktuose ir nacionalinės teisės aktuose įtvirtintų

administracinių priemonių veiksmingumas sumažėtų, jei nacionalinėje teisėje

numatytos vykdymo proceso priemonės būtų nukreiptos į galutinai nenustatytas

tiesioginių išmokų sumas ir būtų visiškai neatsižvelgiama į sankcijų, kurios

gali būti skiriamos už nustatytą įsipareigojimų nesilaikymą, sistemą.

45. Apibendrinus paminėtus argumentus,

reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovo Nacionalinės

mokėjimo agentūros neteisėtų veiksmų nenustatyta. Nenustačius šios pagal

Civilinio kodekso 6.271 straipsnį būtinosios valstybės atsakomybės sąlygos,

pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą atmetamas.

46. Pareiškėjas taip pat prašo teismo

priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo

apeliacinio skundo argumentai atmesti, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja,

kad jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos

įstatymo 44 str.).

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo

uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti

nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Audrius

Bakaveckas

Ričardas

Piličiauskas

Veslava

Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė

Žalimienė