A-602-284-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-284/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03026-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. S. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos užsienio išmokų tarnybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. lapkričio 29 d. (pagal gavimo datą) su skundu (t. I, b. l. 1-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. spalio 31 d sprendimą Nr. (6.5)1-6490; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. PS-1051; 3) įpareigoti VSDFV Užsienio išmokų tarnybą paskirti pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 8 d.; 4) sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 87 punktas (2012 m. spalio 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. kovo 4 d.) neprieštarauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucijos) 29 straipsniu.

Paaiškino, kad Užsienio išmokų tarnybos 2012 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. PS-1051 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje nustatytų bendrųjų individualaus administracinio akto reikalavimų. Sprendime abstrakčiai nurodoma, kad vadovautasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, sprendimas nėra grindžiamas objektyviais duomenimis (faktais), nemotyvuotas, nenurodyta, kodėl netekto darbingumo pensija skiriama nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad prašymą perskaičiuoti netekto darbingumo pensiją pateikė ir tarpininkauti gaunant papildomus dokumentus į Užsienio išmokų tarnybą kreipėsi dar 2008 m. rugsėjo 8 d. Kompetentingų pareigūnų buvo patikintas, kad visas lėšas atgaus nuo šio termino. Užsienio išmokų tarnyba, gavusi jo prašymą, kreipėsi į Rusijos kompetentingas institucijas dėl duomenų apie draudžiamąsias pajamas gavimo. Prašomi dokumentai buvo gauti tik po ketverių metų, tačiau šis delsimas nėra susijęs su jo neveikimu, todėl pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalies ir 7 dalies nuostatas, perskaičiuota pensija turi būti mokama nuo prašymo pateikimo dienos.

Teigė, kad iš VSDFV sprendime nurodytų teisės aktų neaišku, kodėl netekto darbingumo pensija negali būti perskaičiuota nuo kreipimosi dienos. Nesutiko su VSDFV išvada, kad vadovaujantis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 ir 7 dalių nuostatomis, taip pat Nuostatų 86 ir 87 punktais, perskaičiuota pensija skirtina nuo 2012 m. vasario 1 d. Pažymėjo, jog Užsienio išmokų tarnyba, vykdydama jai priskirtas funkcijas, tarpininkaudama su Rusijos įstaigomis, bendradarbiaudama su Lietuvos Respublikos ambasados Rusijoje pareigūnais, turėjo ir galėjo pakartotinai kreiptis ir reikalauti laikytis dokumentų pateikimo terminų.

Nors šios institucijos nepagrįstai ilgą laiką vilkino duomenų išdavimą, tačiau dėl to jis neturi būti baudžiamas ir prarasti ketverius metus jam priklausiusios pensijos. Įstatymas nenumato konkretaus perskaičiuotos pensijos skyrimo termino, o poįstatyminis teisės aktas negali riboti asmens teisių jam suteiktų įstatymu. Teigė, kad Nuostatų 87 punktas, kuriuo nustatytas pensijų perskaičiavimo mechanizmas dėl naujai gautų dokumentų, kurių pagrindu pensija perskaičiuojama nuo jos skyrimo dienos, jei pensija paskirta 2009 m. sausio 1 d. ir vėliau prieštarauja Pensijų įstatymui, Konstitucijos 29 straipsniui, bei yra akivaizdžiai diskriminacinė kitų pensijos gavėjų atžvilgiu.

Toks teisinis reglamentavimas pažeidžia ne tik jo, bet ir kitų asmenų teises, nes Pensijų įstatymas leidžia perskaičiuoti asmenims pensiją, nedetalizuoja skyrimo terminų, tuo tarpu poįstatyminis aktas – Nuostatai tokią pat teisę gauti pensiją pagrįstą įstatymo nustatytais dokumentais diskriminuoja pagal tai, kada šiems asmenims yra paskirta pensija. Jei pareiškėjui pensija būtų paskirta nuo 2009 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų, jam perskaičiuotų pensiją net ne nuo kreipimosi dienos, bet nuo pensijos skyrimo dienos. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 50-54) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė Pensijų įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje, 56 straipsnio 7 dalyje, Nuostatų 63, 86, 87 punktuose įtvirtintas normas. Paaiškino, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikė prašymą skirti pensiją, o prašymas perskaičiuoti pensiją pateiktas 2012 m. sausio 12 d. Nors pareiškėjas teigė, jog Užsienio išmokų tarnybos ir VSDFV sprendimai naikintini, nes, esą jie neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, tačiau atsakovas pabrėžė, kad ir pats pareiškėjas nurodė, jog VSDFV sprendime nurodytos Pensijų įstatymo ir Nuostatų normos, kuriomis vadovaujantis priimtas šis sprendimas.

Be to, skundžiamuose sprendimuose yra nurodyta šių sprendimų apskundimo terminai ir tvarka. Teigė, kad skundžiami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl pagrindo naikinti teisėtus ir pagrįstus sprendimus nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo pareikalauti pensijai skirti trūkstamų dokumentų, kuriame būtų nurodytos svarbios priežastys, dėl kurių jis pats negali jų gauti, Užsienio išmokų tarnyba pagrįstai pakartotinai nesikreipė į Rusijos Federacijos kompetentingą įstaigą dėl šios pažymos, dėl kurios jau buvo kreipęsis pats pareiškėjas, gavimo.

Pateikdamas 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymą pareiškėjas taip pat neprašė Užsienio išmokų tarnybos tarpininkauti gaunant pažymą apie jo draudžiamąsias pajamas iš Rusijos kompetentingų įstaigų. Pažymėjo, jog Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo išduota 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 5/109711, kurią pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d. pateikė Užsienio išmokų tarnybai, buvo adresuota pareiškėjui. Ši aplinkybė patvirtino faktą, kad pareiškėjas dėl trūkstamo pensijai skirti dokumento – pažymos apie 1984 – 1992 metų pajamas į Rusijos Federacijos archyvą kreipėsi pats, taigi nebuvo svarbios priežasties, dėl kurios jis pats negalėjo šio dokumento gauti.

Atkreipė dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. (10.33)G2-3339, kuriuo N. S. buvo išsiųstas 2012 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. PS-1051, informavo, kad jis gali kreiptis į Užsienio išmokų tarnybą dėl išsamesnės informacijos apie paskirtos pensijos apskaičiavimą gavimo, o 2012 m. vasario 29 d. rašte Nr. (10.33)S2-6011 pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo pagal jo 2012 m. sausio 12 d. pateiktus papildomus dokumentus apie 1984 – 1992 metais turėtas pajamas skirti pensiją nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d.

Nurodė, jog pareiškėjui pensija paskirta nuo 2008 m. rugsėjo 8 d., t. y. iki įsigaliojant Nuostatų 87 punkto nuostatai, numatančiai, kad, jeigu asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, gavus duomenis apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (Pensijų įstatymo 55 straipsnis), pensija atitinkamai perskaičiuojama nuo pensijos skyrimo dienos. Todėl manė, jog pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Nuostatų 87 punkto, kuris pareiškėjo atžvilgiu netaikomas, atitikimą Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai ir Konstitucijos 29 straipsniui atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 31-34) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad skirdama pareiškėjui netekto darbingumo pensiją, Užsienio išmokų tarnyba vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais bei pareiškėjo pateiktais dokumentais. Pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikdamas prašymą skirti netekto darbingumo pensiją nurodė, jog jis pats yra užsakęs dokumentus iš Podolsko archyvo. Papildomų prašymų tarpininkauti gaunant pažymą apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas iš Rusijos kompetentingų įstaigų pateikta nebuvo nei su 2008 m. rugsėjo 8 d. prašymu, nei su 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog pats yra kreipęsis dėl pažymos apie jo draudžiamąsias pajamas išdavimo, Užsienio išmokų tarnyba pakartotinai nesikreipė į Rusijos kompetentingą įstaigą dėl šios pažymos išdavimo. Atkreipė dėmesį, jog Užsienio išmokų tarnyba 2011 m. liepos 26 d. išsiuntė pareiškėjo užpildytą anketą-užklausą Nr. (10.33)S2-18176 Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo vadovui. Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo išduota 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 5/109711 buvo adresuota pareiškėjui.

Pareiškėjas šią pažymą Užsienio išmokų tarnybai pateikė 2012 m. sausio 12 d. Teigė, kad pareiškėjo argumentas, jog Užsienio išmokų tarnyba turėjo ir galėjo tarpininkauti gaunant pažymą apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, nors pareiškėjas pats kreipėsi dėl pažymos išdavimo, buvo nepagrįstas. Atsakovas vadovavosi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4, 7 dalimis, Nuostatų 86 ir 87 punktais. Pažymėjo, kad Nuostatų 87 punktas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 152. Atsižvelgiant į faktą, kad pareiškėjas į Užsienio išmokų tarnybą dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo kreipėsi 2008 m. rugsėjo 8 d., o netekto darbingumo pensija pareiškėjui buvo paskirta 2008 m. lapkričio 17 d., Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą Nr. PS-1051, kuriuo netekto darbingumo pensija pagal naujus duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas buvo paskirta nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kai buvo gautas prašymas perskaičiuoti pensiją, pirmos dienos, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d.

Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. vasario 29 d. raštu Nr. (10.33)S2-6011 išsamiai informavo pareiškėją, dėl kokių priežasčių netekto darbingumo pensija buvo paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 28 d. sprendimu (t. I, b. l. 159-163) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Užsienio išmokų tarnybą su prašymu skirti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. 2008 m. lapkričio 17 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. D-08-6239 pareiškėjui nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo paskirta 748,43 Lt valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija (toliau – ir netekto darbingumo pensija). Skaičiuojant šios pensijos dydį, dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių negalint pateikti pažymos apie draudžiamąsias pajamas nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. vasario 15 d., pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo paskaičiuotas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. 2009 m. rugpjūčio 21 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. D-09-6333 pareiškėjui buvo paskirta 748,43 Lt netekto darbingumo pensija nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. sausio 20 d. 2012 m. sausio 25 d. Užsienio išmokų tarnyba priėmė sprendimą Nr. PS-786 skirti 748,43 Lt netekto darbingumo pensiją pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 21 d. iki 2012 m. kovo 31 d. 2012 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė Užsienio išmokų tarnybai Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr. 5/109711 apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas nuo 1984 m. iki 1992 m., dirbant kariniame dalinyje Nr. 36859 Kaune. Atsižvelgiant į naujus duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, 2012 m. sausio 31 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. PS-1051 pareiškėjui buvo paskirta 1 087,38 Lt netekto darbingumo pensija nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad Užsienio išmokų tarnyba nesiėmė veiksmų dėl uždelsto Rusijos kompetentingų institucijų atsakymo apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas pateikimo, nors turėjo ir galėjo tai padaryti. Pareiškėjas nesutiko su Užsienio išmokų tarnybos 2012 m. sausio 31d. sprendimu Nr. PS-1051, nes, pareiškėjo nuomone, netekto darbingumo pensija buvo nepagrįstai paskirta nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d., o ne nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. Nustatė, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikdamas prašymą skirti netekto darbingumo pensiją nurodė, jog jis pats yra užsakęs dokumentus iš Podolsko archyvo (t. I, b. l. 36).

Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba teigė, kad papildomų prašymų tarpininkauti gaunant pažymą apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas iš Rusijos kompetentingų įstaigų pateikta nebuvo, kad pareiškėjas taip pat neprašė tarpininkauti gaunant pažymą apie jo draudžiamąsias pajamas iš Rusijos kompetentingų įstaigų pateikiant ir 2009 m. rugpjūčio 6 d. prašymą. Iš bylos medžiagos teismas sprendė, kad Užsienio išmokų tarnybos vyriausioji specialistė A. V. 2011 m. liepos 26 d. priėmė iš pareiškėjo anketą-užklausą dėl tarnybos laikotarpių patvirtinimo, išsiuntė anketą Rusijos Federacijos gynybos ministerijos Centrinio archyvo vadovui ir paprašė pateikti duomenis apie pareiškėjo darbo užmokestį laikotarpiu nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. vasario 15 d. Užsienio išmokų tarnyba šiame užklausime nurodė atsakymą atsiųsti Užsienio išmokų tarnybai (t. I, b. l. 41-42). Tačiau 2011 m. lapkričio 11 d. archyvo pažyma Nr. 5/109711 buvo atsiųsta pareiškėjui (t. I, b. l. 25-26 (vertimas iš rusų kalbos t. I, b. l. 69-70)). Pareiškėjas šią pažymą Užsienio išmokų tarnybai pateikė 2012 m. sausio 12 d.

Teismas apžvelgė Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 ir 7 dalių, Nuostatų 86 ir 87 punktų normas. Pažymėjo, jog Nuostatų 87 punktas buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 152 (Žin., 2009, Nr. 27-1055), nustatant, kad nuostatos dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo nuo pensijų skyrimo dienos pagal naujus duomenis apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, tais atvejais, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikomos perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, paskirtas nuo 2009 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų. Teismas darė išvadą, kad pagal šias Pensijų įstatymo ir Nuostatų normas bei atsižvelgiant į faktą kad pareiškėjas dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo į Užsienio išmokų tarnybą kreipėsi 2008 m. rugsėjo 8 d. ir ši pensija pareiškėjui buvo paskirta 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. D-08-6239 nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. (nuo teisės į šią pensiją atsiradimo dienos), Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. sausio 31 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. PS-1051, kuriuo netekto darbingumo pensiją pagal naujus duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas paskyrė nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kai buvo gautas prašymas perskaičiuoti pensiją pirmos dienos, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d. Konstatavo, kad įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą pagal pareiškėjo prašymą ir 2012 m. sausio 12 d. pateiktus papildomus dokumentus perskaičiuoti pareiškėjo netekto darbingumo pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. (jos paskyrimo dienos) nebuvo teisinio pagrindo.

Pažymėjo, jog Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo išduota 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma Nr. 5/109711, kurią pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d. pateikė Užsienio išmokų tarnybai, buvo adresuota pareiškėjui (Lietuvos Respublikos Ambasados Rusijos Federacijoje 2012 m. sausio 1 d. raštas Nr. 5.1.4-12, kuriuo pareiškėjui persiųsta minėta pažyma, taip pat adresuotas pareiškėjui). Ši aplinkybė patvirtino tą faktą kad pareiškėjas dėl trūkstamo pensijai skirti dokumento – pažymos apie 1984 – 1992 metų pajamas į Rusijos Federacijos archyvą kreipėsi pats, taigi atsakovai pagrįstai teigė, kad nebuvo svarbios priežasties, dėl kurios jis pats negalėjo šio dokumento gauti.

Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektas, taikydamas viešosios teisės normas, turi vadovautis pagrindiniu viešosios teisės principu: leidžiama tik tai ir tik tiek, kiek tai tiesiogiai numatyta jų kompetencijos ribas apibrėžiančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Teisės aktuose, tarp jų Viešojo administravimo įstatyme, įtvirtinta nuostata per atitinkamus terminus priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkančio turinio sprendimą dėl asmens prašymo (skundo) nėra viešojo administravimo subjekto diskrecijos teisė, o pareiga. Teismas darė išvadą, kad priimdami skundžiamus sprendimus atsakovai nepažeidė įstatymo reikalavimų, neviršijo kompetencijos, todėl pareiškėjo skundas buvo nepagrįstas.

Teismas atmetė pareiškėjo skundo motyvus, kad skundžiamas Užsienio išmokų tarnybos 2012 m. sausio 31d. sprendimas Nr. PS-1051 nėra grindžiamas objektyviais duomenimis (faktais), kad nėra paaiškinta, kodėl netekto darbingumo pensija negali būti perskaičiuojama nuo kreipimosi dienos, ir kad iš nurodytų teisės aktų nesuprantamos atsisakymo priežastys. Užsienio išmokų tarnyba 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. (10.33)G2-3339, kuriuo N. S. buvo išsiųstas 2012 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. PS-1051, informavo, kad jis gali kreiptis į Užsienio išmokų tarnybą dėl išsamesnės informacijos apie paskirtos pensijos apskaičiavimą gavimo, o 2012 m. vasario 29 d. rašte Nr. (10.33)S2-6011 pareiškėjui buvo išsamiai išaiškinta, kad nėra teisinio pagrindo pagal jo 2012 m. sausio 12 d. pateiktus papildomus dokumentus apie 1984 – 1992 metais turėtas pajamas skirti pensiją nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d.

Taip pat teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 87 punktas (2012 m. spalio 3 d. aktuali redakcija, galiojanti nuo 2009 m. kovo 4 d.) neprieštarauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai ir Konstitucijos 29 straipsniui. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, jog teisėjų kolegijai abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

III. Pareiškėjas N. S. apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 170-172) prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 87 punktas (2012 m. spalio 3 d. redakcija, galiojanti nuo 2009 m. kovo 4 d.) neprieštarauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai, Konstitucijos 29 straipsniui. Taip pat prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą bei įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą pateikti visą turimą dokumentaciją dėl N. S. skirtos pensijos apskaičiavimo.

Nurodo, kad formalų bylos vedimą patvirtina posėdžio metu pareiškėjo atstovo pateikti prašymai išreikalauti iš atsakovų gautų ir siunčiamų dokumentų žurnalus, kadangi pareiškėjui tik susipažinus su atsiliepimais į skundą paaiškėjo, kad prie atsiliepimo pridėti galimai suklastoti dokumentai (pareiškėjas pateikė teismui pareiškimo nuorašą dėl minėto dokumento galimo suklastojimo ir kreipimosi į teisėsaugos institucijas). Atsakovo pateiktas Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos 2011 m. lapkričio 17 d. raštas buvo vienas esminių bylos dokumentų. Pareiškėjas, negalėdamas gauti archyvo dokumentų apie draudžiamąsias pajamas, kreipėsi į Užsienio išmokų tarnybą ir VSDFV Kauno skyrių dėl tarpininkavimo išreikalauti duomenis – tai patvirtina Užsienio išmokų tarnybos archyvinės pažymos vertimas su gavimo data, kuri, pareiškėjo teigimu, skyrėsi nuo originalaus dokumento. Pareiškėjui, gavus atsakovų atsiliepimus, paaiškėjo, kad faktinės aplinkybės, kokios buvo iki priimant ginčijamus sprendimus, imtos neigti, o pareiškėjo duomenų byloje išimti lydimieji susirašinėjimo dokumentai, t. y. byloje yra duomenys, kurie patvirtina apie įstaigai tiesiogiai adresuotus pareiškėją liečiančius duomenis, tačiau pačių atsakovo užklausimų, raštų byloje nėra. Toks dokumentų slėpimas pareiškėjui kelia abejonių dėl nešališko bylos nagrinėjimo. Pažymi, kad teismas nusprendė, jog įrodymo patikimumo vertinti nėra pagrindo. Tačiau pareiškėjas įsitikinęs, kad Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo pažyma turėjo būti išsamiai ištirta, kad įrodymas nekeltų abejonių dėl jo patikimumo, kadangi būtent dėl šio dokumento pareiškėjo pensija galėjo būti skaičiuojama trimis mėnesiais anksčiau. Nepaisant rašytinių įrodymų byloje neatitikimo, liudytoja patvirtino, kad ne kartą prašė tarpininkauti dėl duomenų išreikalavimo, kad šias aplinkybes galėtų patvirtinti telefoninių pokalbių įrašai ir atsakovo specialistė, kuri ruošė užklausimus, bendravo su Lietuvos Respublikos ambasada Rusijoje. Tačiau pareiškėjas teigia, kad teismas dėl šių aplinkybių nesprendė.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad jo bylos nagrinėjimas vyko šališkai, turint išankstinę nuomonę dėl sprendimo, nes teismas neanalizavo jo su skundu pateikto prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Šis pareiškėjo prašymas, teiktas tiek prieš bylos nagrinėjimą iš esmės, tiek pakartotinai prašymų teikimo stadijoje, teismo nebuvo spręstas, taip pažeidžiant ABTĮ 82 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad teismas privalėjo pagrįsti, kodėl jis nematė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Remdamasis ABTĮ 98 straipsniu, pareiškėjas tvirtina, kad jo prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą turėjo būti išspręstas priimant teismo nutartį, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Teigia, kad šio prašymo svarstymo eiliškumas yra esminis proceso nuostatų pažeidimas, nulėmęs neteisėto sprendimo priėmimą.

Atkreipia dėmesį, jog skundžiamais sprendimais pareiškėjui buvo taikytos tos nuostatos, dėl kurių konstitucingumo jis prašė kreiptis. Teigia, kad VSDFV 2012 m. spalio 31 d. skundžiamame sprendime nurodyta Nuostatų 87 punkto norma, tačiau atsiliepimuose VSDFV nurodo, jog ši nuostata pareiškėjui jau negalioja. Pažymi, jog Užsienio išmokų tarnyba skundžiamame sprendime bei atsiliepime į skundą nurodė, jog taikė Nuostatų 86 ir 87 punktus. Tačiau pareiškėjo teigimu, šie punktai reglamentuoja skirtingus atvejus: Nuostatų 86 punktas numato atvejus, kai asmeniui pensija didinama, o 87 punktas numato pensijų perskaičiavimo tvarką.

Pareiškėjas įsitikinęs, kad toks teisinis reglamentavimas pažeidžia ne tik jo, bet ir kitų asmenų teises, nes Pensijų įstatymas leidžia perskaičiuoti asmenims pensiją, nedetalizuoja skyrimo terminų, tuo tarpu poįstatyminis aktas – Nuostatai tokią pat teisę gauti pensiją pagrįstą įstatymo nustatytais dokumentais diskriminuoja pagal tai, kada šiems asmenims yra paskirta pensija. Jei pareiškėjui pensija būtų paskirta nuo 2009 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų, jam perskaičiuotų pensiją net ne nuo kreipimosi dienos, bet nuo pensijos skyrimo dienos. Taip pat pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-5) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad teismo posėdžio metu Užsienio išmokų tarnybos atstovė pateikė teismui pareiškėjo pensijos bylą, todėl teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, rėmėsi pensijos bylos dokumentais, tinkamai įvertino ir ištyrė visas faktines bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiais norminiais teisės aktais, pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Teigia, kad teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas dėl trūkstamo pensijai skirti dokumento – pažymos apie 1984-1992 metų pajamas – į Rusijos Federacijos archyvą kreipėsi pats, todėl pagrįstai nusprendė, kad nebuvo svarbios priežasties, dėl kurios pareiškėjas negalėjo šio dokumento gauti.

Pabrėžia, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 12 d. Užsienio išmokų tarnybai pateikė Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr. 5/109711. Taigi, Užsienio išmokų tarnyba, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 dalimi bei Nuostatų 86 punktu, 2012 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. PS-1051 teisėtai ir pagrįstai naujo 1 087,38 Lt dydžio pensiją pareiškėjui paskyrė nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuo pirmos mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jis pateikė prašymą bei papildomus dokumentus, dienos.

Nurodo, kad pareiškėjas galvoja, kad pažymą iš Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo apie N. S. draudžiamąsias pajamas Užsienio išmokų tarnyba buvo gavusi anksčiau už pareiškėją, remdamasis tuo, jog prie Užsienio išmokų tarnybos atsiliepimo teismui pateiktame Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 5/109711 vertime per klaidą neteisingai nurodyta pažymos išdavimo data, numeris, bei raštas, į kurį atsakant išduota ši pažyma. Pažymi, kad vertime buvo palikta kito, anksčiau versto rašto, kuris nėra susijęs su N. S., vertimo dalis.

Atkreipia dėmesį, kad Užsienio išmokų tarnybai į jos 2011 m. liepos 26 d. anketą-užklausimą Nr. (10.33)S2-18176 dėl N. S. darbo užmokesčio, turėto 1984 m. sausio 1 d. – 1993 m. vasario 15 d, laikotarpiu dirbant kariniame dalinyje Nr. 36859, Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinis archyvas pažymos neišdavė ir rašte Nr. 5/29532 (kurį Užsienio išmokų tarnybai persiuntė Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos respublikoje) nurodė, jog pagal N. S. prašymą archyvinė pažyma 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 5/109711 yra išsiųsta pačiam pareiškėjui. Nurodo, jog ši pažyma yra vienintelis dokumentas apie pareiškėjo 1984-1993 m. gautą darbo užmokestį.

Atsakovas remiasi ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 4 straipsnio 2 dalimi bei nurodo, jog teismui šiuo atveju abejonių dėl teisės normų konstitucingumo nekilo, todėl teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kadangi byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismas pagrįstai priėmė sprendimą, o ne nutartį.

Pažymi, jog pareiškėjui pensija paskirta nuo 2008 m. rugsėjo 8 d., t. y. iki įsigaliojant Nuostatų 87 punkto nuostatai, numatančiai, kad, jeigu asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, gavus duomenis apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (Pensijų įstatymo 55 straipsnis), pensija atitinkamai perskaičiuojama nuo pensijos skyrimo dienos. Todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 87 punkto, kuris pareiškėjo atžvilgiu netaikomas, atitikties Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai ir Konstitucijos 29 straipsniui.

Atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 11-12) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 5/109711 vertime dėl techninės klaidos buvo įrašyti neteisingi archyvinės pažymos data ir numeris, o taip pat gauto dokumento data ir numeris, kurie priklausė kitam asmeniui išduotai pažymai.

Akcentuoja, kad Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinis archyvas rašte Nr. 5/29532 nurodė, jog pažyma apie N. S. draudžiamąsias pajamas pensijai skirti buvo išsiųsta pareiškėjui pagal jo asmeninį prašymą.

Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo prašymas ištirti galimą dokumentų klastojimą buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje ir 2013 m. kovo 12 d. priimtas nutarimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sprendimų, kuriais pareiškėjui pagal papildomai pateiktus dokumentus perskaičiuota valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Užsienio išmokų tarnybą su prašymu skirti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. 2008 m. lapkričio 17 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu Nr. D-08-6239 pareiškėjui nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. buvo paskirta 748,43 Lt valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija. Skaičiuojant jos dydį, buvo remiamasi Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, kur nustatyta, kad pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

2012 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė Užsienio išmokų tarnybai Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymą Nr. 5/109711 apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas nuo 1984 m. iki 1992 m., dirbant kariniame dalinyje Nr. 36859 Kaune. Atsižvelgiant į naujus duomenis apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, 2012 m. sausio 31 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 1 087,38 Lt netekto darbingumo pensija nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d.

VSDFV 2012 m. spalio 31 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)1-6490, kuriuo patvirtino Užsienio išmokų tarnybos 2012 m. sausio 31 d. sprendimo teisėtumą.

Pareiškėjas aptartus sprendimus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai pritaikė ginčui taikytiną teisę.

Pareiškėjui valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija paskirta 2008 m. lapkričio 17 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu. Skaičiuojant šios pensijos dydį, dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių negalint pateikti pažymos apie draudžiamąsias pajamas nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1993 m. vasario 15 d., pagal Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalį pareiškėjo draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo paskaičiuotas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 7 dalyje yra numatyta, kad, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas 4 dalyje nustatyta tvarka pagal atitinkamo laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį arba jo dalį, gavus duomenis apie to laikotarpio pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuojamas pagal šias pajamas.

Konkretūs terminai dėl pensijos perskaičiavimo pagal papildomai pateiktus dokumentus apie stažą ar draudžiamąsias pajamas, turėtas iki pensijos paskyrimo, nustatyti Nuostatų 86 ir 87 punktuose. Nuostatų 86 punktas įtvirtina bendrą terminą, kuris nustato, kad atsiradus aplinkybėms, dėl kurių pensija didinama (pateikus papildomus dokumentus apie stažą, draudžiamąsias pajamas, turėtas iki pensijos paskyrimo, ir kitus), išskyrus šių Nuostatų 128 ir 129 punktuose numatytus atvejus, naujo dydžio pensija skiriama nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pensininkas padavė prašymą padidinti pensiją (su visais kitais būtinais dokumentais), pirmosios dienos.

Nuostatų 87 punkte numatyti specifiniai atvejai, be kita ko, ir atvejis, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Tada, gavus duomenis apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms (Pensijų įstatymo 55 straipsnis), pensija atitinkamai perskaičiuojama nuo pensijos skyrimo dienos pagal naujus duomenis apie stažą ir draudžiamąsias pajamas ar pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šio punkto nuostatos dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo nuo pensijų skyrimo dienos, tais atvejais, kai asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, taikomos perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, paskirtas nuo 2009 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų (2009 m. kovo 4 d.

Vyriausybės nutarimo Nr. 152 (Žin., 2009, Nr. 27-1055) 2 punktas).

Kaip matyti iš bylos aplinkybių, pareiškėjui valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija paskirta 2008 m. lapkričio 17 d. Taigi aptarto Nuostatų 87 punkto nuostata dėl netekto darbingumo pensijos perskaičiavimo nuo skyrimo dienos jam nėra taikoma. Pareiškėjui netekto darbingumo pensija pagal naujus duomenis paskirta nuo mėnesio, einančio po mėnesio, kai buvo gautas prašymas perskaičiuoti pensiją, pirmos dienos, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad 2012 m. sausio 31 d. Užsienio išmokų tarnybos sprendimu pareiškėjui teisėtai paskirta perskaičiuota netekto darbingumo pensija nuo 2012 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad prie atsakovo atsiliepimo buvo pridėti galimai suklastoti dokumentai, nes Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 5/109711 vertimas akivaizdžiai skyrėsi nuo originalo (nurodoma kita gavimo data). Pareiškėjas daro išvadą, kad buvo tarpininkaujama dėl dokumentų išreikalavimo iš archyvo ir atsakovas slepia susirašinėjimo dokumentus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas Užsienio išmokų tarnyba prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė įrodymus, kurie pagrindžia, kad Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažymos Nr. 5/109711 vertime neteisingai nurodyta data ir numeris yra techninė klaida, padaryta palikus kito, anksčiau rengto rašto vertimo dalį. Atsakovas pateikė anksčiau versto Rusijos federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. rugsėjo 13 d. rašto 5/24978, kuriuo atsakyta į Užsienio išmokų tarnybos 2010 m. rugsėjo 1 d. anketą – užklausimą Nr. S-3497, kopiją ir 2013 m. vasario 25 d. Tarnybinio pranešimo dėl techninės vertimo klaidos Nr. VTP-1 kopiją, kurie patvirtina, kad tai buvo techninė klaida, kuri nedaro įtakos šios administracinės bylos nagrinėjimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl galimai suklastotų atsakovo pateiktų dokumentų atmestini.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Užsienio išmokų tarnyba turėjo tarpininkauti išreikalaujant duomenis iš Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo. Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas, 2008 m. rugsėjo 8 d. pateikdamas prašymą skirti netekto darbingumo pensiją, nurodė, kad jis pats yra užsakęs dokumentus iš Podolsko archyvo (t. I, b. l. 36). Faktą, kad dėl trūkstamo dokumento į Rusijos Federacijos archyvą kreipėsi pats pareiškėjas patvirtina ir tai, kad Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinio archyvo 2011 m. lapkričio 17 d. pažyma buvo adresuota pareiškėjui. Be to, Užsienio išmokų tarnybai 2011 m. liepos 26 d. pateikus anketą – užklausimą Nr. (10.33)S2-18176 dėl N. S. darbo užmokesčio, turėto 1984 m. sausio 1 d. – 1993 m. vasario 15 d. laikotarpiu, Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos Centrinis archyvas pažymos neišdavė. Atsakydami nurodė, kad pagal N. S. prašymą archyvinė pažyma 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 5/109711 yra išsiųsta pačiam pareiškėjui. Taigi pareiškėjas pats kreipėsi į Rusijos Federacijos archyvą dėl reikiamos pažymos ir 2011 m. lapkričio 17 d. raštu ją gavo, tad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl tarpininkavimo gaunant minėtą pažymą atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas pažymi, kad pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismo turėjo būti išspręstas priimant nutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad byla sustabdoma, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą arba nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, gali būti duodamas atskirasis skundas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš nurodytų normų matyti, kad pagal ABTĮ teismas priima nutartį, kai nusprendžia kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tačiau ABTĮ nėra nurodyta, kad, teismui nusprendus, jog nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas dėl to turėtų priimti atskirą nutartį. Šis klausimas išsprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą byloje. Pažymėtina, kad tai neatima teisės iš pareiškėjo skųsti teismo sprendimą nesikreipti į Konstitucinį Teismą (pareiškėjas teigia, kad turi būti priimama nutartis, kuri skundžiama atskiruoju skundu), nes pareiškėjas savo nesutikimą ir tokio nesutikimo argumentus gali išdėstyti apeliaciniame skunde, kuriame skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės. Pareiškėjo išdėstyti motyvai tokiu atveju nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apelianto argumentai dėl to, kad teismas turėjo priimti nutartį dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, atmestini.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir nepagrindė argumentais savo atsisakymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. <...> Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai. Šios ABTĮ normos įtvirtina teismo teisę, bet ne pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kiekvienu atveju teismas, nagrinėjantis bylą, įvertina, ar yra pagrindas manyti, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Tačiau pareiškėjo pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą teismui nėra privalomas ir teismas pats sprendžia dėl tokio prašymo pagrįstumo.

Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas mano, jog Nuostatų 87 punktas prieštarauja Pensijų įstatymo 56 straipsnio 7 daliai ir Konstitucijos 29 straipsniui. Teigia, kad Nuostatų 87 punktas (nuo 2009 m. kovo 4 d. galiojanti redakcija) diskriminuoja asmenis pagal tai, kada šiems yra paskirta pensija. Pažymėtina, kad Nuostatų 87 punktas (nuo 2009 m. kovo 4 d. galiojanti redakcija) įtvirtina, kad netekto darbingumo pensija perskaičiuojama nuo pensijos skyrimo dienos pagal naujus duomenis apie stažą ir draudžiamąsias pajamas. Tačiau ši nuostata taikoma tik perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, paskirtas nuo 2009 m. sausio 1 d. ir vėlesnių datų. Pažymėtina, kad pareiškėjui valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija paskirta 2008 m. lapkričio 17 d., taigi aptarto punkto nuostata dėl netekto darbingumo pensijos perskaičiavimo nuo skyrimo dienos jam nėra taikoma. Šiuo atveju pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjas, jam skiriant pensiją 2008 m., negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad pensija, pateikus naujus dokumentus, jam bus perskaičiuota nuo skyrimo dienos, nes tokio reguliavimo tuo metu, kai jam buvo paskirta pensija, nebuvo, jis atsirado tik 2009 m. kovo 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 152 pakeitus Nuostatus. Taigi pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis to, ko pagal teisės aktus jis neturėjo teisės įgyti. Pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, kad Nuostatų 87 punktas diskriminuoja asmenis pagal tai, kad jiems paskirta pensija, atmestini. Pabrėžtina, kad nustatant konkrečią datą, nuo kada paskirtos pensijos gali būti perskaičiuojamos nuo jų skyrimo momento, užtikrinamas teisinis apibrėžtumas. Asmenys, kurie kreipiasi dėl pensijos perskaičiavimo, turi žinoti, nuo kada ir kaip bus perskaičiuojama jų pensija. Priešingas atvejis reikštų neapibrėžtumo situaciją, kai asmenys galėtų kreiptis pateikdami senus dokumentus ir jiems būtų perskaičiuojama prieš daugelį metų paskirta ir išmokėta pensija, nors toks reguliavimas, kuris numatytų pensijos perskaičiavimą nuo jos paskyrimo, jiems skiriant pensiją negaliojo (minėta, kad Nuostatų 87 punktas pakeistas 2009 m. kovo 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 152). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptartos nuostatos konstitucingumas nekelia abejonių, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus.

Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius