A-1384-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1384-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04113-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 4 900 Lt žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL), atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 liepos 25 d. buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis LAVL. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio 3,6 kv. m ploto reikalavimas, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 21 d. buvo nepagrįstai laikomas baudos izoliatoriuje. Kamerose tinkamai nebuvo įrengtas teisės aktuose nustatytas inventorius, nebuvo vietos laikyti asmeninius daiktus, kadangi kameros perpildytos, nebuvo užtikrinamas asmeninis privatumas bei tinkamas vėdinimas. Dėl šių aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus ir prašė atlyginti patirtą neturtinę žalą.

LAVL, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

LAVL nurodė, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Be kita ko, turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus ir pan. Ligoninėje yra įrengtas teisės aktuose numatytas kamerų inventorius, būtiniausi baldai, jie nuolat atnaujinami, remontuojami. LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dėl laikymo baudos izoliatoriuje paaiškino, kad pareiškėjas į ligoninę atvyko, turėdamas galiojantį Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. liepos 2 d. nutarimą „Dėl nuteistojo nubaudimo“. Nutarimu paskirta nuobauda buvo 10 parų, kurias paskirta atlikti baudos izoliatoriuje. Teigė, kad byloje neįrodyta, jog LAVL darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. LAVL veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos dydžio, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 250 Lt (72 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL, taigi byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas LAVL buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 25 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas konstatavo, kad pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas LAVL apie pusę mėnesio buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. LAVL atsiliepimu neginčijo, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą. Šis pažeidimas laikomas objektyviai darančiu neigiamą poveikį asmens psichinei būklei, todėl pareiškėjui priteistinas patirtos neturtinės žalos atlyginimas.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neproporcinga jo patirtai neturtinei žalai. Pažymėjo, kad pareiškėjo išdėstyti nusiskundimai iš esmės yra dėl sąlygų, kurios nulemtos nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Pareiškėjas nenurodė jokio faktinio ar teisinio pagrindo, dėl kurio būtų galima ginčyti paskirtos nuobaudos teisėtumą. Papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad neturi pretenzijų dėl nuobaudos paskyrimo, patalpinant į baudos izoliatorių. Teismas nurodė, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimą priteisti 4 900 Lt žalos atlyginimą patenkino iš dalies.

III. Pareiškėjas D. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovo 4 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad buvo laikomas kameroje su 7 asmenimis, penki iš jų per parą surūkydavo po 15–20 cigarečių, ventiliacijos nebuvo, prie langų prieiti nebuvo galima, kadangi juos skyrė grotos. Patalpa buvo 21 kv. m ploto, kurioje buvo 5 lovos ir 3 spintelės, trūko vietos. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas LAVL patyrė stresą, dėl ko paūmėjo liga. Tvirtina, kad byloje pateiktos ne jo prašytos kameros Nr. 27 ir tardymo izoliatoriaus nuotraukos, bet kitų patalpų nuotraukos, neturinčios reikšmės nagrinėjamai bylai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir LAVL argumentus, pateiktus įrodymus, priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė naujų argumentų ar motyvų, apeliacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, pateiktais pirminiame skunde, todėl kvestionuoti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo D. T. gydymu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 72 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir prašo reikalavimą priteisti 4 900 Lt (1 419,14 Eur) neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 25 d. (b. l. 12), iš viso – 15 dienų. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma palatoje kartu su pareiškėju, todėl nustatyti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista nėra galimybės. Tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas kameros tipo palatoje Nr. 27, kurios plotas – 21,25 kv. m ir joje yra 7 lovos, bei baudos izoliatoriuje, kurio plotas 6,23 kv. m ir jame yra 2 lovos (b. l. 16). Tuo tarpu pareiškėjas teigė, jog palatoje Nr. 27 buvo iš viso 7 asmenys bei kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose. Kadangi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog remiantis bylos duomenis iš esmės galima spręsti, jog pareiškėjo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 11 d. iki 2014 m. liepos 25 d., nebuvo užtikrintas pareiškėjui turintis tekti minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjas buvo gydomas 15 dienų kamerų tipo palatoje ir baudos izoliatoriuje, kuriuose, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo atitinkamai 3,04 kv. m ir 3,12 kv. m. Taigi pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl ko buvo priverstas kvėpuoti kenksmingais sveikatai tabako dūmais. Tačiau pažymėtina, kad šis argumentas nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas skunde neturtinės žalos nekildino iš šio pažeidimo. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 6 dalimi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nenagrinėtinas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog dėl 15 dienų, praleistų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kurioje jam teko mažesnis plotas nei teisės aktuose nustatytas minimalus, jis patyrė didesnę neturtinę žalą, nei pirmosios instancijos teismo nustatytą, kuriai atlyginti priteisė 72 Eur. Nors teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) galimai lėmė pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palatose buvo gydomas pakankamai neilgai, t. y. 15 dienų. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą ir remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis – 72 Eur – yra proporcingas dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių faktinių aplinkybių, kurios leistų daryti kitokias išvadas apie pareiškėjo laikymą netinkamomis sąlygos.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę pateikti kameros (palatos) Nr. 27 ir baudos izoliatoriaus fotonuotraukas, pažymėtina, kad įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-455/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas apie pareiškėjo laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatoje Nr. 27 sąlygas. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą dėl papildomų duomenų išreikalavimo nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys